PIRMENYBĖ KOVOJUSIAI TAUTAI
VEDAMIEJI
STEBUKLAS įvyko. Žodis, ištartas 1990 Kovo 11-tąją, įsikūnijo laisvės ir nepriklausomybės realybe. Tauta išsivertė į laisvę savo ryžto, savo aukų ir kraujo dėka. Dar 1941 metais, kai Kaune buvo laidojami žuvę sukilėliai, min. pirm. Juozas Ambrazevičius kalbėjo: ,,Šių gilių kapų akivaizdoje pajaučiame visos tautos pasiryžimą gyventi per mirtį". Ir tas pasiryžimas gyventi, išlaikytas per 50 žiaurios priespaudos ir kovos metų, laimėjo. Tas ryžtas, atrodo, buvo įvertintas ir pačios Dievo Apvaizdos rankos, staiga ir netikėtai pasukusios komunizmo istorijos vyksmą visai kita linkme.
Priimant Lietuvį į Jungtinių Tautų organizacijų, prez. Vytautas Landsbergis New Yorke 1991 rugsėjo 17 pasakė:,, Lietuva, savo amžiaus aštuntąjį šimtmetį bebaigianti Europos valstybė... kaip mitų paukštis feniksas... atgimė iš savo žmonių kančios ir kovos, iš jų darbo ir tikėjimo". Tad du patys didžiausieji faktoriai, nulėmę šį tautos atgimimą, buvo Dievo Apvaizdos stebuklas ir lietuvių tautos rezistencija, jos ryžtas ir tikėjimas gyventi per kančias, per kovą ir mirtį. Garbė tebūna už tai Viešpačiui ir pagarba kovojusiai tautai!
* * *
DEJA, pas mus, išeivijoje, yra žmonių, kurie šią garbę ir visus kreditus už pasiektą laimėjimą nori prisiskirti sau. Štai pora citatų iš dr. Kazio Bobelio, Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pirmininko, laiško, rašyto 1991 rugsėjo 2 Lietuvos Respublikos ministrui pirmininkui Gediminui Vagnoriui:,,...Šiandien, po JAV prezidento Bush'o pripažinimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvomis-nepriklausomomis valstybėmis, Lietuvos aneksija ir pavergimas yra legaliai panaikinti ir Lietuva yra laisva... Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas per 47 metus vadovavo šiai lemtingai kovai, į kurią paskutiniųjų kelių metų bėgyje labai efektingai įsijungė ir pavergtos Lietuvos lietuviai..."
Nejaugi prez. Bush 'o pripažinimas, 37-sis iš eilės daugelio kitų valstybių, nulėmė Lietuvos laisvę? Nejaugi Vliko posėdžiuose ir seimuose iš tikrųjų buvo vadovaujama tautai, ,,tik kelių metų bėgyje įsijungusiai į šią lemtingą kovą"?
Galima sutikti, jog Vlikas per visą tą laiką buvo reikalingas išlaikyti Lietuvos vardą gyvą Vakarų pasaulyje, lygiai kaip ir kiti išeivijos veiksniai ar organizacijos, bet ar jų visų darbas nebuvo tik pagalba tautai! Juk tam buvo įpareigota visa išeivija. Nejaugi posėdžiuose išgerta kava ir seimuose — šampanas labiau padėjo Lietuvai atgauti laisvę negu partizanų, Sibiro tremtinių ar paskutiniosios Sausio 13-tosios naktį išlietas kraujas? Laikas pajusti realybę ir bent dabar jau pripažinti pirmenybe pačiai tautai. jb
