GINTI VALSTYBĘ IR DEMOKRATIJĄ

1941 birželio sukilimo 50-mečiui

VIDMANTAS VALIUŠAITIS

Minime penkiasdešimties metų sukakti svarbaus Lietuvos istorijos momento, kuris tačiau, didžiajai mūsų visuomenės daliai, o ypač jaunesnės kartos žmonėms, dėl visiems suprantamų priežasčių, iki šiol skendi arba nežinojimo tamsoje, arba legendų ir padavimų ūkuose. Lietuvių tautos istorija srūva sudėtinga ir dažnai paslaptinga istorijos vaga. Jos atlikti darbai ir žygiai neretai būdavo vykdomi sunkesnėmis sąlygomis bei aplinkybėmis, negu kitų tautų, tuo tarpu nedidelėmis jėgomis, bet nepaprastų aukų kaina, pasiekti laimėjimai, neretai lieka apgaubti tylos, o sudėtos aukos — nepakankamai suprastos ir įvertintos. Daugelis jos reikšmingų arba net ir lemtingų istorijos akimirkų palieka deramai neišryškintos, kad naujosios kartos galėtų jas tinkamai pažinti, apmąstyti, o kartu suvokti ir savo pareigas, istorijos joms pavedamas.

Lietuvos atstovas Vašingtone ir prie Šv. Sosto Lozoraitis, jr., prieš dvidešimt metų, minint 1941 m. sukilimo 30-ąsias metines, šia prasme taip rašė: „Kas šiandien atsimena, kad Lietuva atsisakė sudaryti sąjungą su galinga nacių Vokietija ir pulti Lenkiją (1939-aisiais)? Kuriame Europos rezistencijos istorijos puslapyje yra paminėta, kad lietuvių tauta, atsispirdama didžiuliam vokiečių spaudimui, niekad nesudarė SS dalinių? Ir pagaliau kas šiandien mena, kad lietuviai yra vienintelė tauta Europoje, kuri net aštuonerius metus ginklu priešinosi Rytų okupantui? (...) Štai kodėl šiandien mes turime prisiminti ir kitiems priminti, kad 1941 metais lietuvių tauta sukilo prieš savo krašto pavergėją, tuo būdu išreikšdama valią būt laisva ir nepriklausoma".

Istorikų uždavinys pakelti šią tamsos užsklandą, tuo tarpu mes šiandien tegalime kalbėti apie pačią Birželio sukilimo idėją ir jo idealus, pakėlusius mūsų tėvus ir senelius pasipriešinti netiesai, pažeminimui, sauvalei ir smurtui.

Atsisveikinant su V. Valiušaičiu Ateitininkų namuose. Lemonte. Iš k. sėdi: K. Ambrvzaitis, A. Damušis, V. Valiušaitis, D. Kojelyte. Stovi: V. Naudžius. P. Narutis, P. Kisielius,M. Ambrazaitienė, J. Damušienė, P. Kazlauskas, O. Baulienė, K. Dočkus, A. Pargauskas. Nuotr. J. Baužio.

Tad ką gi reiškia 1941 birželio sukilimas jaunesnės kartos žmogui, anas istorijos pamokas pažinusiam tik iš skurdžios skaitybos, tėvų, senelių, artimųjų pasakojimų bei liudijimų?

1941 birželio 23-osios sukilimas nebuvo pirmasis lietuvių tautos pasipriešinimas pavergėjui. Nebuvo jis tačiau nė paskutinysis. Ne nuo tada lietuvių tauta priešinosi okupacijoms. Keitėsi okupantai. Keitėsi pasipriešinimo žmonės ir organizacijos. Keitėsi pasipriešinimo formos bei metodai. Keitėsi net pozicijos, kuriose pasipriešinimas reiškėsi ar tebesireiškia. Nepakitusi betgi liko dvasia, iš kurios sruvo pasipriešinimo veiksmai; dvasia, kuri reiškė pasiryžimą gintis nuo smurtu primetamo svetimo gyvenimo turinio ir stiliaus, pasiryžimą gyventi ir kurti savitai, lietuviškai.

Istorijoje nėra sprendimų visam laikui, tačiau visą laiką kyla nauji uždaviniai, reikalaujantys naujų sprendimų. Todėl ir lietuvių tauta, išlikusi atvira savo laikui, rado atsakymą į tuos klausimus, kurie iš jos pareikalavo atitinkamo atsakymo. Eilinis lietuvių tautos sukilimas — 1988 m. Sąjūdžio sukilimas — atvedė mus jau į trečią šį šimtmetį nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimą. Tad ir 1941 birželio sukilimas, mūsų sąmonėje tėra nuosekli ir integrali dalis tos atkaklios ir nepaliaujamos, šimtmečiais besitęsiančios, lietuvių tautos kovos už laisvę, teisingumą ir nepriklausomybę.

Galbūt 1941 birželio sukilimo dalyvių tarpe, kaip ir tarp Sąjūdžio sukilimo dalyvių, kai kas puoselėjo dar ir kitokius tikslus, tačiau pati lietuvių tautos laikysena karo ir pokario metais, arba ir šiandienos krizių valandomis, aiškiai parodė ko mūsų tauta nori ir ko ji siekia.

Istorija paliko mums, deja, gana slogius Lietuvos saulėlydžio vaizdus. Valstybė susmuko bejėgiškai, krito į Sovietų Sąjungos glėbį be jokio atsparumo ir valstybinio susipratimo ženklų. Nelengva skaityti istorijos puslapius, kuriuose randi, kaip valdžios žmonės, melagingų ir išgalvotų kaltinimų pagrindu, sutinka atiduoti savo kolegas sovietų malonei (kitaip tariant, kankinimams ir mirčiai), kaip šauliai ir pasienio policininkai atkreipia savo ginklus į valstybės prezidentą, kaip sveikinti naujo, tariamo prezidento, ir pareikšti jam lojalumo, likusiai vos kelių savaičių savo egzistencijai, vyksta ne tik liaudininkai, krikščionys demokratai, bet dargi tautininkų seimo prezidiumas, šaulių ir kariuomenės atstovai... Tai tik eilinė tūkstantmetės mūsų istorijos pamoka, gyvai liudijanti, jog kapituliacija nėra joks kompromisas, galintis apsaugoti tautą nuo jos pasmerkimo neišmatuojamoms kančioms, skurdui, beteisiškumui ir laipsniškam sunaikinimui.

„Nuo tautos atitrukusio režimo pasyvi kapituliacija, prarandant nepriklausomybę be kovos, liko tautoje žaizda”, kadais rašė filosofas dr. Juozas Girnius. „Reikėjo 1941 birželio sukilimo išdeginti tai žaizdai. 1941 birželio sukilimas atstatė tautos pasitikėjimą savimi pačia. Tai leido nebe-sugniužti nacių okupacijoj (kolaborantų beveik neturėjome). Tai padėjo pagrindą tautinei atsparai ir naujos sovietinės okupacijos nelemtyje". Ir toliau tęsė: „Kartais pasigirsta naiviai arogantiškų svarstymų — ar apsimokėjo' vieniems žūti 1941 m. sukilime, o antriems kristi kone dešimtmetį trukusioj partizaninėj kovoj. Savaime aišku, kad mirti niekada ,neapsimoka'. Bet kas nesibaimino nė mirties, tas tikėjo savo aukos prasme. Tačiau iš tiesų mirusieji patiki savo aukos prasmę tiems, kurie lieka po jų gyventi. Todėl, užuot arogantiškai svarstinėjus tuos, kurie savo žmogišką didybę paliudija didvyriniu besąlygiškumu, greičiau turime atsakyti, kiek savo kasdienybėje vertiname tai, dėl ko jie aukojosi. Atsakymas į šį klausimą ir liudys tai, kiek esame jų verti".

Tačiau 1941 birželio sukilimo prasmė ir reikšmė, mūsų supratimu, nesiribotų vien lietuvių valstybingumo aspiracijomis. Niūriuose ano meto vadinamuose „Europos namuose", užlietuose karo dūmų ir smaugiamuose totalistinių režimų, įdomus jis dar ir kitu aspektu — tegu ir kaip trumpa bei negalėjusi pilnai įsišviesti, bet vis dėlto demokratinės sąmonės kibirkštis totalizmo tamsoje. Plykstelėjusi vieno nusikaltėliško režimo panikos akivaizdoje, sudariusi koalicinio pagrindo Laikinąją vyriausybę, užgriūta kito piktadariško režimo, neužgeso kolaboravimo menkystėje, o turėjo būti užslopinta naujo diktatoriaus prievartos ir represijų instrumentais. Šių trijų, nesulyginamų savo galiomis, bet aktyviai Lietuvoje pasireiškusių, ano meto veiksnių — bolševikinio, lietuviškojo ir naciškojo — fiziniame susidūrime, lietuviškasis, suprantama, paliko greičiau simbolinius — teisinius ir moralinius — ženklus. Tuo tarpu idėjinėje plotmėje, žvelgiant jau iš penkiasdešimties metų perspektyvos, matyti, jog su savo ideologiniu palikimu, ištvėrė vien lietuviškasis veiksnys, tiesa, politinės kūrybos srityje tegalėjęs pasireikšti išeivijoje. Sukilimą vykdžiusiųjų bei Laikinojoje vyriausybėje dalyvavusiųjų įnašas valstybės modelio kūrybos srityje — svarstymai apie valstybės pagrindus, pavadinti „Į pilnutinę demokratiją" ir pirmą kartą paskelbti 1954 m. JAV — tebėra aktualiai reikšmingas ir šiandien. Gi sukilėlius šaudžiusieji, kacetuose kankinusieji, ypatingose trijulėse teisusieji, šiandieninės civilizacijos šviesoje, pasilieka vien kaip košmariško praeities sapno vaiduokliai. Ne vieta būtų čia plačiau sustoti ties veikalu „Į pilnutinę demokratiją". Tepaminėsime tik tiek, jog vienas žymus šiandienos Lietuvos politikas nebūtinai vienareikšmiškai vertinąs lemtingąjį mūsų valstybei 1939-44 metų laikotarpį, kalbėdamas apie „Į pilnutinę demokratiją", yra maždaug taip išsireiškęs: „Nelengva apsiprasti su mintimi, jog žmonės, kurie atsišaudydami traukėsi iš Lietuvos, sukūrė tokį demokratišką, socialinio teisingumo principais grįstą ir pasaulėžiūrinę toleranciją ginantį, valstybės sąrangos dokumentą".

Valstybė ir demokratija — du nepajudinami principai, kurie sugulę į minėto leidinio pamatus, ir kurie taip karštai ginami viešajame šiandienos mūsų gyvenime. Šiais dviem principais iš esmės Lietuvoje dabar jau niekas neabejoja, tik vieni garsiau gina valstybę, o antri — demokratiją. Prieštaravimų čia nesama. Nuosekliai vykdydami šias brangintinas civilizacijos vertybes, ne tik nuoširdžiausiai pagerbsime atminimą tų, kurie dėl jų aukojosi, bet ir savo įnašu įsijungsime į tą lietuviškosios istorijos tėkmę, kuri, kad ir vingiuotai bei paslaptingai tekėdama, srūva tačiau tik viena kryptimi. Ir niekas jos nepakeis, kol bus gyva lietuvių tauta. Nes laisvės, taikos, teisingumo siekis yra nesunaikinamas.