Apie 77 (114) numerį
Džiugu, kad išeivijoje turime bent vieną žurnalą, kuris akylai ir su deramu intelektualiniu lygiu žvelgiaį įvairias politines apraiškas. Iš įdomaus “Skaitytojų žodžio" susidaro įspūdis, kad žurnalo prenumeratoriai pastoviai minta reikšmingų minčių bei informacijos "dieta”.
ES
“Pasaulio Lietuvis” nr. 2-3
(124-125)
Laiškas apie laiškus
Nuoširdus ačiū už įdomų “Į Laisvę” žurnalą. Labai naudingas skaitytojų pasisakymų skyrius. Čia visi gali pareikšti savo nuomones, ir tokiu būdu mes galime vieni kitus geriau suprasti. 1979 metų gruodžio numeryje skaičiau Arkadijaus Vinokūro laišką. Šito su lietuvių tauta suaugusio žydo laiškas mums daug ką pasako.
Petras Čiabis
Buenos Aires, Argentina
Esate Lietuvos išdavikai
Šviesiosatminties, didis patriotas prof. Juozas Brazaitis įsteigė šį žurnalą, kovai prieš okupantą stiprinti, kad Vlikas galėtų tęsti tą didingą sunkų darbą už tautos laisvę. Tą idėją jis patsvisomis jėgomis rėmė, stiprino, kad net min. pirmininko pareigas buvo priėmęs.
Dabar gi jo artimiausi idėjos draugai, ruošia okupanto atsiųstiems tarnams— agentams koncertus, kad paniekinti vedamos kovos dvasią. Suardyti tos dvasios vieningumą, ir nuvertinti tai, kas mūsų visai tautai šventa— pašalinant tautinę vėliavą iš salės— tai žiaurus dvasinis nuskurdimas— tai kvislingų darbas. Tas išdavimas mūsų tautos vertybių turėtų prikelti prof. J. Brazaitį ir tūkstančius partizanų iš numirusių.
Reiškiu užuojautą didžiam vyrui J. Brazaičiui, kad jo idėjos draugų tarpe atsirado padlaižių okupantui— kvislingai. Prašau nuo šios dienos “Į Laisvę” man nebesiųsti.
Kl. Čeputis
Muscegon, Mich.
Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS
tarp dviejų galvosenų
RŪTA KLEVA VIDŽIŪNIENĖ
Modernusis liberalizmas neša su savimi daug kosmopolitinių idėjų, daugiau-mažiau įtaigodamas utopinį vieno pasaulio įvaizdį. Neišvengiamai su ta galvosena susiduria ir mūsų studijuojantis jaunimas. Sutinkamas teigimas, kad savų ekonominių interesų statymas į pirmą vietą yra teigiama savybė, rezultate naudinga visai visuomenei, o savo krašto meilė tuo pačiu laikoma senovišku, atsilikusiu sentimentu, jau nekalbant apie pasiaukojimą bet kuria prasme.
Idėja retai sustoja pakelėje, ji rutuliojasi toliau ir įgauna naujas variacijas, kaip atsitiko su liberalia ir gražia tolerancijos idėja. Sutikimas, kad ir kitos grupės, iki šiol tradiciniai mažai dalyvavusios krašto gerbūvyje, turi natūralia teise dalintis savo krašto turtais ir privilegijomis, išsivystęs iš supratimo valstybės kaipo priemonės tvarkyti ir reguliuoti savo piliečių interesų susikirtimą, tapo įvaizdžiu valstybės jau ne kaip priemonės, bet kaip tikslo. Greitu laiku iš valdžios pastangų siekti tolerancijos ir lygybės išsivystė privilegijos ir kvotos ir, aišku, neišvengiama neapykanta. Juk jei visi bėgikai ir pradeda lenktynes tuo pačiu metu, nėra jokios garantijos, kad jie tuo pačiu metu pasieks ir finišą, — kaip tik čia ir glūdėjo nesėkmė dar vienos gražios idėjos.
Skaityti daugiau: JAUNASIS MŪSŲ ELITAS AMERIKOJE
ANTANAS MACEINA
1. Išeivio tragiko
Niekas nepalieka savo tėvynės džiūgaudamas. Senieji kolonistai, buvę iškilmingai išlydimi kelionėn, nėra išeiviai tikrąja šio žodžio prasme. Jie yra greičiau savos tautos bei valstybės pratęsimas į naują šalį, jos perkėlimas nekartą net į kitą žemyną, pasiliekant tai pačiai istorinei sąmonei ir tam pačiam politiniam ryšiui. Tik žymiai vėliau, kai šiose naujosiose šalyse kolonistų gyvenimas išsivysto tiek politiškai, tiek kultūriškai savarankiška linkme, jis pradeda tolti nuo tėvynės ir galop tiek nutolsta, jog senasis santykis visiškai nutrūksta, o dažnai ir prievarta nutraukiamas, pradedant naują istoriją, o tuo pačiu ir naują tautą bei valstybę. Šitaip yra atsiradusios Amerikos ir Australijos žemynų tautos ir valstybės.
Tačiau kolonistinio pobūdžio išeivių seniai nebėra. Šiandien esama tik išeivių, kurie savo tėvynę palieka prievarta, išvaromi iš jos arba vargo, arba priešo. Tai arba duoneliautojai, arba pabėgėliai. Pirmieji ieškosi svetur geresnio gyvenimo, antrieji gelbstisi nuo persekiojimų ir mirties; pirmieji trokšta duonos, antrieji — laisvės. Negalėdami vienos ar kitos rasti tėvynėje, jie palieka šią sopuliu širdyje, bet vis dėlto palieka, ne pratęsia ir ne perkelia svetur, kaip tai daro kolonistai. Duoneliautojai ir pabėgėliai yra tikri išeiviai. Jie atsisveikina su sava tėvyne — savo viduje dažniausiai tik laikinai, iš tikro gi beveik visados amžinai. Retas duoneliautojas grįžta praturtėjęs, ir retas pabėgėlis sulaukia tokių pakaitų savo tėvynėje, jog į ją grįžtų kaip laisvas žmogus. Todėl pagrįstai galima teigti, kad šioms abiems išeivių kategorijoms buvojimas svetur virsta pastovia būkle.
Skaityti daugiau: IŠEIVIO BUVIMAS SVETUR
1944 metais
Av. ltn. H. C. KUDREIKIS
Miglotas 1944 metų liepos rytas. Nuo Prienų dideliu greičiu atbraška “Stalino” tankų brigada. Ant tankų prisiplojusios pėstininkų grupuotės, taip pat jų virtinės slenka abiejose kelio pusėse. Ąžuolų Būdos kryžkelės gynyba: vienas “pantera” tankas ir vieno lietuvių savisaugos bataliono prieštankinis būrys bei pavieniai pėstininkai skubiai iškastuose laikinuose apkasuose.
“Ugnis” — sukomanduoja būrio vadas psk. Paurazas, bet 54mm sviediniai atšoka nuo tanko kaip guminiai. Reikia sunkiojo kalibro prieštankinių patrankų. Deja, jų čia nėra. Tačiau sviediniai nušlavė nuo tankų pėstininkus. Tankininkai pradeda šaudyti iš savo sunkaus kalibro patrankų. Vokiečių “pantera” padega vieną rusų milžiną, bet staiga užsidega pati. Pėstininkai spėja padegti pora rusų tankų su “plieno kumščiais” (pancerfaustais), bet rusų sviedinys pataiko į vieną lietuvių patranką ir įgula “išlekia” oran. Visi žūva. Rusų tankų masė jau visai arti. Psk. Paurazas sugadina likusias dvi patrankas ir su daliniu traukiasi link Vilkaviškio. Rusų ofieialiame pranešime girdime: “Prie Ąžuolų Būdos sunaikinta šimtai hitlerininkų, tankų ir auto mašinų”. Vadovaujantis karininkas apdovanotas Sovietų Sąjungos didvyrio titulu. Atrodo, kad didelių pastangų nereikia tapti bolševikų didvyriu.
Skaityti daugiau: KAIP BOLŠEVIKAI “VADAVO” LIETUVĄ
_files/I-Laisve-1980-79(116)-1.jpg)
Fotografinė kopija 
BOX 
