KAI SUSIKRYŽIUOJA NUOMONĖS

KOMENTARAI IR AKTUALIJOS

Atvirai pareikštos ir faktais bei logika paremtos nuomonės, ypač ne diskusijų įkarštyje susirinkime, o raštu išdėstytos kantriame popieriuje, yra patikimiausias kelias į tiesos šviesą. Atsiliepdamas į P. Algio Raulinaičio "Į Laisvę” nr. 78 (115) straipsnį“Nei idėjų, nei planų”, Vilko vicepirmininkas dr. Kostas R. Jurgėla prikiša straipsnio autoriui tendencingumų, o taip pat implikuoja Lietuvių Bendruomenę bandymu pasisavinti Vliko atsiekimų nuopelnus.

Skelbdama dr. K. R. Jurgėlos laišką, redakcija paprašė komentarų iš straipsnio autoriaus P. A. Raulinaičio ir JAV LB Visuomeninių reikalų tarybos pirmininko Algimanto S. Gedo.

Redakcija

TENDENCINGAS REPORTAŽAS

“Paskutiniojo” (?) “Į Laisvę” Vliko Seimo aprašyme (78 nr.) jūsų apžvalgininkas (P. Algis Raulinaitis -red.) PLB ryšininko “užkabinimą” primena po sakinio apie mano pranešimą JAV Kongreso rezoliucijos 200 reikalu. Išeitų, kad iš mano pusės “neapsieita be užkabinimo PLB ryšininko”, kuris buvo pažadėjęs Vliko valdybos posėdyje pranešti apie PLB sumanymus politinėse srityse, tačiau nuklydo. Tai netiesa.

Autorius visai nemini mano pažymėjimo simpoziume, kad Lietuvoje viską lemia Maskvos partija, o “svetur mus ‘myli’ ir sekioja KGB. Žvalgybų principas yra — ‘skaldyk ir valdyk, o išeiviją demoralizuok’. Kol kas viešumon išryškėjo du asmenys, dirbę Vliko įstaigoje, o trečias Amerikos Lietuvių Tarybos raštinėje.

Pastaruoju metu spaudoje reiškiamos visokiausios priekabės, prasimanymai ir melai Vliko adresu yra ryški KGB meškerė ir priemonė griauti trisdešimt šešis metus išsilaikiusį Vliko orumą ir vadovavimą tautos kovoje už Lietuvos nepriklausomybę. Tam panaudojami ambicingi nenuoramos, sąmoningai ar nesąmoningai padedantieji priešo tikslams”.

Vliko Seimo rezoliucijų komisijos posėdyje jūsų apžvalgininkas, su kuriuo tik Seime susipažinau, iškėlė HR5407 klausimą. Jo nerėmė ne tiktai “Jurgėla ir Grinius”, bet ir Krivickas bei kiti. Niekad nesu naudojęs tokius žodžius, kaip “eksteritorialus veiksnys”. Savo “juokingai skambančius argumentus” aš, New Yorko valstybės advokatas nuo 1934 m., paskiau federalinių teismų ir JAV Aukščiausiojo Teismo praktikantas, pagrindžiau paprasta tiesa: jei Kongreso pavedimu JAV vyriausybė skirtų lėšas svetimos valstybės įstaigai išlaikyti, tai Lietuvos pasiuntinybė taptų JAV pareigūnų administruojama JAV valdžios įstaigėle, o diplomatų priimtinumas JAV vyriausybei — nėra Kongreso reikalas.

Faktas yra, kad VLIKo pirmininkas, pasitardamas su Lietuvos pasiuntinybe, keliais atvejais yra tais reikalais taręsis su aukštesniais JAV Valstybės pareigūnais (ne spaudoje). Jau įpusėjus į sprendimą, įsikišo (ir spaudon) keli kiti asmenys.

Valstybės departamentas savo laiške tuo reikalu Atstovų rūmų užsienio reikalų komisijos pirmininkui Zablockiui pažymėjo tuos pačius “juokingai skambančius argumentus”. Gi Kongreso pravestoji rezoliucija 200 liečia Lietuvos valstybingumo rėmimą, o ne svetimos pasiuntinybės pavertimą JAV valdžios išlaikoma įstaigėle.

Jūsų pranešėjas buvo vienas iš kelių jaunų žmonių Seimo atstovų tarpe, ir darė gero, rimto įspūdžio. Tad stebina tendencingas raportažas.

(dr.) Kostas R. Jurgėla

Vliko Vicepirmininkas politiniams reikalams

GINČE YRA DVI NUOMONĖS

Pasinaudodamas man suteikta teise, noriu trumpai atsakyti į kai kurias dr. Jurgėlos iškeltas pastabas, komentuojančias Vliko seimo aprašymą, tilpusį “Į Laisvę” 78 Nr. “Neapsieita be užkabinimo PLB ryšininko”. Šis pareiškimas yra labai aiškus. Apžvalgoje parašiau, kad “esu girdėjęs iš bent trijų Vliko valdybos narių (įskaitant ir dr. Jurgėlą). . .”, kad PLB ryšininko pareiškimas neatitinka faktų. Nesuprantu, kodėl dr. Jurgėla tai vadina netiesa. Toliau dr. Jurgėla klausia, kodėl aš neminiu jo pareiškimo svarstybose, jog mus sekioja KGB. Noriu pasakyti, kad nevedžiau Vliko seimo stenogramų ir neskelbiau pilnų pareiškimų tekstų, o, kaip pradžioje rašinio pastebėjau, padariau tik kai kurias pastabas apie Vliko seimą.

Dr. Jurgėla rašo apie “ambicingus nenuoramas”, kurie panaudojami Vliko griovimui. Noriu pabrėžti, kad aš Vliko niekada nesu griovęs ir ne-numatau griauti, o kadangi nesu veržęsis nei į Vliko, nei į Altos pirmininkus, tad manau, kad “ambicingo nenuoramos” epitetas taikytas kam kitam, o ne man.

Dėl dr. Jurgėlos iškeltų “juokingai skambančių argumentų” norėčiau tik pridėti, kad dr. Jurgėlai, gan smulkiai išdėsčiusiam savo teisines kvalifikacijas, turėtų būti aišku, kad kiekviename juridiniame ginče visada yra bent dvi nuomonės, o JAV Aukščiausiame teisme, kurio praktikantu yra ir dr. Jurgėla, dažnai pasitaiko ir daugiau. Man dr. Jurgėlos argumentas, kad Lietuvos pasiuntinybė taptų JAV valdžios įstaigėle, skamba juokingai. Pažiūrėkime tik į JAV bilijonus, išdalintus kitoms valstybėms, kurios visai neatsižvelgia į JAV norus, o taip pat ir į Kongreso kasmet skiriamus milijonus įvairiom vietinėm organizacijom, kurios ne tik kad valdžiai nesilanksto, bet net dar jai prieštarauja. Taip pat noriu pažymėti, jog pasilieku prie savo teigimo, kad dr. Jurgėla rezoliucijų komisijos posėdyje pasakė, kad Vilkas yra eksteritorialus veiksnys, kuriam nedera kištis į JAV kongreso darbus. Taip pat noriu patvirtinti ir tolimesnį savo teigimą, kad, užklausus dr. Jur-gėlą, kaip jis šį pareiškimą suderina su Vliko vykdomu HCR 200 rėmimu, atsakymo negavau . . .

P. Algis Raulinaitis

“IR AŠ ARIU”

“Į Laisvę” redaktorius paprašė pakomentuoti Vliko vicepirmininko dr. Kosto R. Jurgėlos š. m. birželio 3 d. laišką redakcijai, ypač tuos teigimus, kurie liečia LB-nės pastangomis į JAV Atstovų rūmus įneštą įstatymo projektą — HR 5407. Minimu įstatymo projektu siekiama užtikrinti Lietuvos Diplomatinės tarnybos tęstinumą ir jos egzistencijai gauti lėšų iš JAV-bių.

Dr. Jurgėla teisingai pastebi, kad “svetur mus ‘myli’ ir sekioja KGB”, o “žvalgybų principas yra ‘skaldyk ir valdyk, o išeiviją demoralizuok’ ”.

Ačiū Dievui, KGB agentus — tuos vilkus avies kailyje — lengvai atpažįstame iš jų darbų ir nuo jų nusisukame. Tačiau tenka apgailestauti, kad ne vienu atveju KGB agentų etiketės išeivijoje yra prisegamos asmenines sąskaitas suvedinėjant ir kritiką ar opoziciją laisvinimo veiksniui slopinant. Prisibijau, kad dr. Jurgėla KGB baubu siekia nuslopinti iš patriotinės visuomenės kylančią konstruktyvią kritiką Vliko atžvilgiu ir gąsdinti “Į Laisvę” skaitytojus.

Laisvinimo darbe nemažiau pavojingais laikau Amerikos žvalgybai sąmoningai ir nesąmoningai tarnaujančius bei advokataujančius, kurie lietuviškai išeivijai autoritetingai bando įpiršti Lietuvos interesams nepalankius JAV užsienio politikos ėjimus ir svarbą jiems paklusti. Šiuos asmenis sunkiau iššifruoti, nes jie dangstosi patriotizmo šydu ir ne vienu atveju puošiasi valdiškos tarnybėlės teikiama garbe ir ekonomine apsauga. Šių asmenų tarpe užtinkame tuos, kurie aiškino mūsų demonstruojančiam jaunimui, kad už Simo Kudirkos išdavimą negalime kaltinti JAV valdžios, nes tuo “pasitarnausime sovietams”. Savo akimis mačiau, kaip Čikagoje demonstracijos metu vieno mūsų veiksnio pareigūnai iš jaunimo rankų atiminėjo plakatus, kritiškus Nixono administracijos atžvilgiu. Tie patys asmenys taip pat išėjo prieš kongresinę rezoliuciją, H. Con. Res. 416, o ją sėkmingai pravedus, buvo Valstybės departamento garsiakalbiai, kurie aiškino, kad rezoliucijos pageidavimų perkėlimas į Jungtines Tautas būtų nenaudingas, nes balsavimo metu praloštume. Kaip gerai žinome, JAV-ės Pabaltijo okupacijos klausimo ne tik nekelia ir nesiruošia kelti, bet bijo paminėti Lietuvos, Latvijos ir Estijos vardų, net kai sovietai JAV-bes kaltina kolonializmu.

Turime mes ir daugiau pavyzdžių. Ilgus metus Valstybės departamento mums buvo aiškinama ir “autoritetingų” tautiečių paryškinama, kad negalime priimti siūlymo Radio Liberty bangomis pradėti transliacijų į pavergtą Lietuvą, nes jos skirtos “sovietinėms tautoms” ir dėl to nukentėtų Lietuvos valstybingumas. JAV LB-nei patyrus, kad kai kurios amerikiečių institucijos kaip tik yra suinteresuotos slopinti detantės vardan transliacijas į Pabaltijo valstybes, buvo stipriau pasidarbuota, ir programos per Radio Liberty buvo pradėtos. Šiandieną neabejojame jų naudingumu ir vieningai veikiame, kad jos nebūtų išvietintos iš Muencheno ir galop JAV-se numarintos.

Kalbant apie Amerikos žvalgybos interesus, negalime tylomis praeiti pro detantės politikos laikotarpio pirmuosius metus, kada amerikiečių valdinės įstaigos organizavo mūsų sportininkų išvyką į pavergtą Lietuvą. Kiek tulžies vieni kitiems tame laikotarpyje išpylėme. Tada į Lietuvą 1975 metais nuvykęs vienas lietuvis amerikietis “Vienybėje” aistringai komentavo: “Tik mes nestatykime ‘geležinės uždangos’ tarp jų ir mūsų” (Vienybė, 1975 m. rugsėjo 5 d., 9 psl.). Tas pats amerikietis lietuvis, kadaise rengęs iš Lietuvos atvykusiųjų koncertus, juos savo pastogėje priiminėjęs ir per savo vedamą radijo valandėlę raginęs vykti į “didingą Tarybų Lietuvos dainų šventę”, šiandieną puošiasi Vliko valdybos nario titulu ir “judošiais” tituluoja tėvus, kurių vaikai nuvyksta su pusbroliais pasimatyti ir patirti, kad Lietuva nėra “pasakų karalystė”, bet krauju ir ašaromis nulaistytas žemės plotas, kurį vadiname tėvyne ir kuriam visomis priemonėmis siekiame laisvės. Pripažinkime, kad Lietuvos ir JAV-bių interesai daugeliu atvejų sutampa, bet kai kada ir išsiskiria. Mūsų pareiga niekad neišduoti lietuvių tautos interesų.

Prisibijau, kad pragmatiškos amerikietiškos politikos pradus įžvelgiu ir dr. K. Jurgėlos teigime, kad “Lietuvos pasiuntinybė taptų JAV pareigūno administruojama JAV įstaigėle”, jei JAV Kongresas skirtų lėšas Lietuvos Diplomatinei tarnybai išlaikyti. Tai Valstybės departamento biurokratų pasakėlės atkartojimas, ta pasakėle patiems nelabai tikint, bet bijant prisipažinti, jog nenorima rūstinti sovietų. Juk JAV-bės skiria bilijonines paskolas bei finansinę paramą svetimoms valstybėms ir niekas tų valstybių suverenumo nekvestijonuoja. Jei Lietuva JAV-bių akimis de jure egzistuoja, tai kodėl vienu ar kitu būdu negalėtų būti skirtos sumos Lietuvos Diplomatinei tarnybai išlaikyti. Galime ir dokumentą pasirašyti, kad, kai būsime laisvi, paskolą su palūkanomis sugrąžinsime.

Dr. Jurgėla atkartoja ir Valstybės departamento laiške suminėtą argumentą, kad diplomatų priimtinumas JAV vyriausybei nėra Kongreso reikalas. Tai gerai žinojo JAV LB-nė ir kongr. C. Dougherty, įnešdami į Atstovų Rūmus H.R. 5407. Nutarėme tada naujų diplomatų įvedimo į diplomatinę tarnybą klausimą kelti, nes per daugiau negu dešimtį metų nebuvo pavykę Valstybės departamento pareigūnų tuo įtikinti. Valstybės departamentas, tikėdamasis Pabaltijo aneksijos nepripažinimo klausimą išspręsti mūsų diplomatų natūralia mirtimi, nebuvo linkęs savo nusistatymo keisti. Buvo pasiryžta reikalą judinti Kongrese, gerai žinant, kad kompetencijos ribos nevisad yra jau taip aiškiai tarp valdinių institucijų mustatytos. Geriausiu pavyzdžiu kompetencijos ribų peržengime būta Vietnamo karo atvejis. Karą juk skelbia Kongresas. Šiuo atveju jis niekad nebuvo paskelbtas ir jį vedė JAV-bių prezidentai, įtraukdami net pusę milijono karių. Kodėl tad šventesnė turėtų būti diplomatų priėmimo kompetencija? Tautinės Kinijos atveju JAV Kongresas sukūrė quasi-diplo-matinį - korporacinį modelį. Kodėl panašus modelis įstatymo būdu negalėtų būti sukurtas užtikrinti Pabaltijo diplomatinių tarnybų tęstinumą? Ypač, jei tai nesikryžiuoja su krašto interesais.

Nors savo laiške redakcijai dr. Jurgėla LB-nės vardu nemini, prisibijau, kad “ambicingų nenuoramų” etiketė yra taikoma man ir mano bendradarbiams. Griežtai atmetu dr. Jurgėlos užuominą, kad Pasiuntinybės klausimuose “jau įpusėjus į sprendimą, įsikišo (ir spaudon) keli kiti asmenys”. Tebūna leista dr. Jurgėlai priminti, kad veik prieš penkiolika metų, kada dar teberuseno Vliko prieš Diplomatijos šefą vesto karo dėl supremacijos fakelai, JAV LB Krašto valdybos pirmininkas inž. Br. Nainys ir ryšininkas Washingtone Alg. Gureckas Valstybės departamente darė demaršus diplomatų reikalu. Nuo tada JAV LB-nės atstovai diplomatinės tarnybos tęstinumo užtikrinimo klausimą visada kėlė, vizituodami valdžios pareigūnus, liudydami partijų platformų komisijose, rašydami laiškus Kongreso nariams, įteikdami memorandumus Baltiesiems Rūmams. Lietuvos Diplomatinės tarnybos finansinė krizė buvo išspręsta H. R. 5407 dėka, JAV Atstovų Rūmų Užsienio reikalų komisijos pirmininkui kongr. C. Zabłocki pradėjus spausti Valstybės departamentą ir reikalauti “executive comment”. Nenorėdamas rūstinti sovietų ir leistis į kongresinius apklausinėjimus Pabaltijo politikos klausimu, Valstybės departamentas, po daugiau negu trijų mėnesių vilkinimo, surado formulę lėšų klausimą išspręsti. Lietuviškam reikalui tai nebūta geriausio sprendimo. Juo nėra patenkinti latviai ir estai, kurie yra priversti su lietuviais dalintis savo gausesnėmis lėšomis. Bet geriau toks sprendimas negu jokio. Jei ne jis, šiandieną Lietuvos pasiuntinybės Washingtone pastatas būtų išstatytas pardavimui. Be to, ir Vlikas negalėtų trimituoti dėl savo pirmininko indėlio į minėto klausimo išsprendimą. Tikiuosi, jog dr. Jurgėla man atleis už tų pastangų prilyginimą musei, kuri ant jaučio rago sėdėdama gyrėsi:

“Ir aš ariu. ”

Algimantas S. Gečys

Malonus skaitytojau,

gavęs šį žurnalo numerį, bent per dvi savaites redakcijai parašyk savo pastabas.