KAIP BOLŠEVIKAI “VADAVO” LIETUVĄ
1944 metais
Av. ltn. H. C. KUDREIKIS
Miglotas 1944 metų liepos rytas. Nuo Prienų dideliu greičiu atbraška “Stalino” tankų brigada. Ant tankų prisiplojusios pėstininkų grupuotės, taip pat jų virtinės slenka abiejose kelio pusėse. Ąžuolų Būdos kryžkelės gynyba: vienas “pantera” tankas ir vieno lietuvių savisaugos bataliono prieštankinis būrys bei pavieniai pėstininkai skubiai iškastuose laikinuose apkasuose.
“Ugnis” — sukomanduoja būrio vadas psk. Paurazas, bet 54mm sviediniai atšoka nuo tanko kaip guminiai. Reikia sunkiojo kalibro prieštankinių patrankų. Deja, jų čia nėra. Tačiau sviediniai nušlavė nuo tankų pėstininkus. Tankininkai pradeda šaudyti iš savo sunkaus kalibro patrankų. Vokiečių “pantera” padega vieną rusų milžiną, bet staiga užsidega pati. Pėstininkai spėja padegti pora rusų tankų su “plieno kumščiais” (pancerfaustais), bet rusų sviedinys pataiko į vieną lietuvių patranką ir įgula “išlekia” oran. Visi žūva. Rusų tankų masė jau visai arti. Psk. Paurazas sugadina likusias dvi patrankas ir su daliniu traukiasi link Vilkaviškio. Rusų ofieialiame pranešime girdime: “Prie Ąžuolų Būdos sunaikinta šimtai hitlerininkų, tankų ir auto mašinų”. Vadovaujantis karininkas apdovanotas Sovietų Sąjungos didvyrio titulu. Atrodo, kad didelių pastangų nereikia tapti bolševikų didvyriu.
Besitraukiančių link Rytprūsių pilni keliai: vokiečių artilerija, pėstininkai mažais būreliais, lietuvių savisaugos dalinių likučiai, prasiveržę iš apsupimo žiedo prie Prienų. Karo policija visus sulaiko ir meta vėl į naujai iškastus apkasus. Pasitraukimą bedengiančią vieną lietuvių kuopą apsupo bolševikų daliniai. Rusų tankų daugybė. Iš patrankų šaudo į pavienius karius. Eiliniui Grigoniui sviedinys nutraukė abi kojas. Vyrai šoko prie jo. Bet aukštas buvęs 3-čio Dragūnų pulko karys, paimtas Varėnos poligone ir kovojęs prieš bolševikus nuo 1941 metų sovietų - vokiečių karo pradžios, sušunka: “Nieko jau man, vyrai, nepadėsit. Geriau duokit granatų, bent kelis “iva-nus” su savim pasiimsiu”.
Beveik visi trijų čia kovojančių savisaugos batalionų lietuviai kariai buvo prievarta paimti iš raudonosios armijos 29-to liet. korpuso. Ironija — tada vyrai nežinojo, kad jie susidūrė su 179-tąja ir 184-tąja rusų šaulių divizijomis, kuriose jie neseniai prievarta tarnavo ir karo pradžioje buvo sukilę.
Bolševikų melo knygos
Okupuotoje Lietuvoje išleista keletas bolševikų leidinių, garbinančių bolševikišką kariauną, “vadavusią” Lietuvą 1944 metais. Į akis krenta labiausiai bolševikams parsidavusio lietuvio karininko gen. Karvelio knyga “Tarybų Lietuvos išvadavimas”. Puslapis po puslapio skleidžia melą, pagyras ir bolševikišką propagandą, skirtą mulkinti po karo užaugusį Lietuvos jaunimą.
Pikta skaityti rusų vartojamą karišką terminologiją, kurią kartoja ir buvęs Lietuvos karo mokyklos vadas. Štai keletas pavyzdžių: vietoj puolimo — Karvelis rašo “šturmas”, vietoj prietilčio — “placdarmas”, vietoj apkasų — “tranšėjos”. Vokiečių SS diviziją “Totenkopf” vadina SS divizija “Negyva galva”.
Jei bolševikiškose knygose ir yra kur nors tiesos, tai ji paskęsta melo ir propagandos tvane.
Panaudodamas asmenišką patirtį ir oficialius vokiečių korpusų ir armijų dienynus, kurie ir anglosaksų istorikų laikomi istoriniai tiksliais dokumentais, skaitytojams pateikiu įvykių eigą 1944-tųjų metų vasarą Lietuvoje.
Subyra vokiečių vidurinis frontas
1944 m. sausio 5 d. bolševikų armijų grupė, vad. “Pirmasis Baltijos frontas”, pradėjo stiprų puolimą Šiauriniame vidurinio fronto ruože. 256-tai vokiečių pėstininkų divizijai pavyko laikinai puolimą sulaikyti ir rusai čia paliko 57 degančius tankus. Tačiau kiek į pietus antraeilės vokiečių 6-tosios aviacijos pėstininkų divizijos ruože bolševikai pasistūmėjo į priekį. Iš divizijos beliko tik 436 kovai tinkami vyrai. Besigindami šios divizijos kariai sunaikino 110 rusų tankų.
Sausio 9 rusai atnaujino puolimą su 56 šaulių ir 3 kavalerijos divizijomis, remiant 22 tankų ir 5 šaulių brigadomis. Šiame fronto ruože vokiečiai teturėjo tik 18 divizijų, priklausančių 3-čiajai tankų armijai. Generolo Reinharto vadovaujami daliniai puolimą atlaikė, tačiau trijų dienų nepaprastai stipri artilerijos ugnis buvo nukreipta į nelaimingosios 6-tosios aviacijos pėstininkų ir 12-tos pėst. divizijos apkasus. Fronto vadovybė abiejų divizijų menkus likučius išdalino į artimai esančias divizijas.
Nepaprastai sunkios kovos kasdien tęsėsi iki pavasario, daugiausiai Polocko - Vitebsko rajone. Laikinus įsiveržimus vokiečiai šiaip taip užsklęsdavo, tačiau vokiečių linijos kasdien “plonėjo”. Jokių papildymų iš Vokietijos neatvyko. Tuo tarpu bolševikai be pertraukos į centrinį frontą traukė naujus dalinius. Toks jų judėjimas neliko nepastebėtas vokiečių aviacijos bei fronto žvalgybos dalinių. Nei Hitleris, nei vidurinio fronto armijų vadas feldmaršalas Busch nekreipė į tai jokio dėmesio, tačiau žemesnieji vadai rūpinosi ir jautė, kad kažkas baisaus “verda” ir pragaras gali atsiverti kiekvienu momentu.
Birželio 14 naktį gausūs rusų bombonešių junginiai puolė Brest-Litovsko, Pinsko, Minsko ir Oršos aerodromus. Feldmaršalas Busch ne tik nekreipė dėmesio, bet birželio 19 išskrido į Vokietiją atostogoms. Lygiai po paros rusų teroristų bandos išsprogdino pagrindines į vakarus einančias geležinkelio linijas. Po 30 valandų raudonoji armija pajudėjo pirmyn.
43-čioji ir 6-toji rusų armijos smogė į 252-ros vokiečių pėst. divizijos ruožą. Šimtai rusų milžiniškų tankų ritosi per divizijos apkasus. 5-toji ir 39-toji rusų armijos pralaužė 279 vokiečių pėst. divizijos barą kairiajame vidurinio fronto ruože. Feldmaršalas Busch skubiai sugrįžo savo vadovietėn.
Rusų puolimo smaigalys buvo nukreiptas į Polocko - Vitebsko geležinkelį. Bolševikai jau grasino Vitebsko miestui, tačiau Hitleris ir Busch uždraudė daliniams pasitraukti. Rusai apsupo “tvirtove” pavadintų miestą. 147-toji ir 299-toji vok. pėst. divizijos tapo visai sunaikintos. 3-ji šarvuočių armija birželio 27 beveik nurašyta į nuostolius.
Tuo pačiu laiku nauji sovietų armijų junginiai puolė vokiečių 4-ją ir 9-ją armijas. Palei Orša-Minskas autostradą puolė 5-toji rusų tankų armija. Čia žuvo. 3-čiosios vok. šarvuočių armijos vadas gen. PfeilFer. Vokiečiai be jokios tvarkos traukėsi link Dauguvos, Minsko ir Pinsko pelkių. Nuo birželio 24 fronto junginių ryšiai visiškai nutrūko. Kovėsi pavieniai daliniai: divizijos, pulkai, batalionai, na ir kai kur atskiri kariai. Rusų tankai pralenkdavo vokiečių motorizuotas kolonas, apsupdavo ir sunaikindavo. Visa XII vokiečių korpusą bolševikai apsupo. Generolas Mueller su kelių divizijų likučiais kapituliavo Mogilevo - Berezinos miestuose.
Maršalo Žukovo vadovaujamas pirmasis Baltarusijos frontas prasimušė pro plonai užtvertą 9-tos vokiečių armijos ruožą. Hitleris sutvėrė naują “tvirtovę” — Babruiską. Vokiečiai, praradę sunkiuosius ginklus, su tūkstančiais sunkiai sužeistų karių susitelkia šiame mieste. Bolševikai miestą apsupo, ir nė vienam vokiečiui nepasisekė prasiveržti. Sužeistųjų likimas liūdnas — šūvis į pakaušį iš rusiško automatinio pistoleto.
Vidurinio fronto pietuose 2-oji vokiečių armija nebepajėgė užkišti susidariusio plyšio. Pro šį plyšį Pripetės rajone bolševikai metė 126 šaulių, 6 kavalerijos ir 16 motorizuotų divizijų ir 45 tankų brigadas. Čia frontas pajudėjo, bet visai nesubiro.
Paskutinę gynimosi liniją bandė vokiečiai suorganizuoti Daugpilio - Molodečno - Baranovičių ruože. Vadovybės viltis: daug vokiečių dalinių prasimuš ir įsijungs į gynimosi pozicijas. Viskas veltui. Masės rusų tankų liniją iš karto pralaužė. Tą pačią dieną kelias į Vilnių buvo laisvas.
Bolševikai “išvaduoja” Vilnių
Štai kaip vienas iš didžiausių Lietuvos išdavikų gen. V. Karvelis “Lietuvos TSR išvadavimas” knygoje aprašo Vilniaus užėmimą: “Skirdama didelę reikšmę šiam svarbiam gynybos mazgui, fašistinė vadovybė sutelkė Vilniuje didelę kariuomenės grupuotę, prie kurios dar priskyrė kai kurias besitraukiančias 3-osios tankų armijos dalis ir junginius. Miesto įgulą dabar sudarė 15 tūkst. kareivių bei karininkų. Be to, kelios divizijos buvo pritrauktos į Vilniaus rajoną bei miesto prieigas”.
Pagal oficialius vokiečių davinius, Vilniuje buvo kita būklė. Priešlėktuvinės artilerijos generolas Stachel liepos 7 paskirtas “tvirtovės” komendantu. Jo žinioje buvo 399 grenadierių pulkas, 16 SS ir policijos pulkas, 16 parašiutininkų pulkas, atskira pėstininkų brigada. (2 batalionai), viena iš 240 artilerijos pulko grupė, grupė iš prieštankinės artilerijos ir 296 priešlėktuvinės artilerijos grupė; papildomai atvyko 1067 grenadierių pulkas. Iš viršminėtų dalinių tik 399 grenadierių ir 16 parašiutininkų pulkai buvo pirmos eilės kovos daliniai. Likusieji priklausė Wehrmachto apsaugos (sargybų) divizijai. Tai senesnio amžiaus ir pagiję sužeistieji, skirti fronto papildymams. Iš miesto evakuota 5000 sužeistųjų.
Liepos 8 nuo Naručio ežero Vilniaus rajone pasirodė masės rusų dalinių. Pagrindines jėgas sudarė: 5-ji rusų pėst. armija, 5-toji gvardijos tankų armija, 2-to-ji gvardijos pėst. armija, 31-oji pėst. armija, remiant 3-jam gvardijos mechanizuotam korpusui ir 1-ajai aviacijos armijai. Viso 253,845 kovotojai, 2589 pabūklai, 698 tankai ir 1864 lėktuvai.
Kautynės prasidėjo prie Vilniaus aerodromo. 16-tas parašiutininkų pulkas atkakliai kovojo. Bet rusų masės pulką sumalė. Žuvo visi karininkai ir beveik visi puskarininkiai. Likučiai prisijungė prie miesto gynėjų. Rusų tankai išsprogdino vokiečių prieštankines užtvaras ir įsiveržė į miesto vidurį. 500 vokiečių karių žuvo, apie tiek sužeista. Liepos 9 rusai Vilnių visiškai apsupo. Kovojančius vokiečių dalinius pradėjo aprūpinti lėktuvai. Pagaliau vokiečių vadovybė įsakė likučiams iš apsupimo prasiveržti. Karvelis rašo: “Pagaliau priešas buvo priverstas nutraukti kontraatakas ir visas jėgas skirti prasiveržimui iš apsiausties. Tačiau pastangos buvo bergždžios”. Tai tolimesnis Karvelio pasigyrimas. Oficialūs vokiečių pranešimai nurodo, kad 25% gynėjų (apie 2000 karių) prasiveržė iš apsupimo į vakarus.
Atskiri vokiečių atsparos punktai priešinosi iki paskutinio vyro, tačiau bendrai mieste kovos tęsėsi trumpai, todėl Vilniaus miestas, išskyrus geležinkelio rajoną, per daug nenukentėjo. Vilniaus puolime rusams padėjo bolševikų ir lenkų teroristų būriai. Tačiau daugumas lenkų, vietoj padėkos ir medalių, gavo nemokamą bilietą Sibiran. Jų vadas pulk. Wilk su būriu lenkų partizanų vadų nuvežtas į Łubianką ir nuteistas 25 metams kalėjimo.
Bolševikai užima Kauną
Pagal vokiečių fronto žurnalus, jokių pagrindinių kovos dalinių Kaunui ginti nemesta. Vienas Wehrmachto sargybų batalionas, pavieniai pabūklai ir iš remonto dirbtuvių paimti tankai bandė pristabdyti bolševikų smaigalius. Tuo tarpu pionierių kuopa išsprogdino eilę karinių (ir ne karinių) įrengimų. Trys iš Vilniaus miškų atsiųsti lietuvių savisaugos kovos batalionai, laikinai įsitvirtinę apkasuose Jonavos-Gaižiūnų ruože, ir 614 atskira “panterų” tankų kuopa, kasdien kovojusi su Ukmergės plentu ir prie Gaižiūnų įsiveržusiais rusų tankais, vokiečių vadovybės skubiai permesti prie Prienų, kur rusai, po vandens paviršiumi ištiesę pantoninį tiltą, sudarė naują prietiltį antroje Nemuno pusėje. Pastebėtina, kad sunkioji rusų artilerija be pertraukos maždaug 2 savaites šaudė į Kauno miestą, užmušdama daug civilių ir sunaikindama eilę pastatų.
Nežiūrint šių faktų, visi bolševikai rašeivos fantazuoja nepaprasto atkaklumo kautynes ir suranda aibes “tarybų sąjungos didvyrių”. Karvelis rašo: “Iš visų frontų, iš Vokietijos gilumos, net iš Prancūzijos ėjo rezervai į Nemuno vidurupį. Hitlerininkai apjuosė miestą apkasų juostomis, kliūtimis prieš tankus ir pėstininkus, užminavo kelius ir prieigas į miestą, ypač nuo Vilniaus pusės. Mieste įrengtos sekyklos ir kulkosvaidžių lizdai, įrengti šaudmenų ir maisto sandėliai. Kad ir labai stokodama gyvosios jėgos ir karinės technikos, hitlerinė vadovybė į šį barą sutraukė kelias divizijas su tankais, pasiryžusi žūt būt sustabdyti mūsų kariuomenės puolimą”.
Aišku, šie Karvelio ir kitų bolševikų generolų ir rašeivų tvirtinimai yra grynas melas, nes ne tik jokių divizijų vokiečiai šiame bare neturėjo, bet dar į kritiškoje padėtyje atsidūrusį Prancūzijos frontą iš Prūsijos pasiuntė elitinį 2-rą SS šarvuočių korpusą ir vieną grenadierių diviziją. Anglosaksų vadovybė kas savaitė į frontą siuntė maždaug 3-4 naujas pėstininkų ir tankų divizijas. Tačiau nuolankus Stalino tarnas gen. Karvelis, išpūtęs fantazijos burbulą apie nesamus vokiečių kovos dalinius, staiga rašo: “Reikia pasakyti, kad dėl sumanaus tarybinės kariuomenės ir komunistų partijos apeinamojo manevro Kauno centras užimtas beveik be kautynių”. Kokiagudri komunistų partija!
Kiekviename žingsnyje bolševikai suranda mases didvyrių. Štai leitenantas Matijevas su T-34 tankų būriu sunaikina 8 tankus “panteras”, 6 šarvuotus automobilius, ir 4 minosvaidžius ir priverčia vokiečius pasitraukti. Visas būrys, sudaužęs vokiečių geriausius tankus, grįžta atgal be nuostolių. Tik vaikai gali patikėti šiais pasigyrimais. Matę tikrąsias vokiečių - rusų kautynes, tik nusišypso.
Kautynės Dzūkijojs ir Suvalkijoje
3-jo Baltarusijos fronto kairysis sparnas, susidedąs iš 2-ros ir 41-mos armijų, persikėlė per Nemuną ir sudarė prietilčius prie Prienų ir Alytaus. Gardino link žygiavo 2-ras Baltarusijos frontas. Pagal Karvelį, vokiečiai rengėsi ginti Nemuną iki paskutinio vyro. 2-ji rusų armija apsupo Alytų. Kadangi 9-tos vokiečių armijos daliniams didumoje pasisekė prasilaužti ir pasiekti Nemuną, tarp Gardino ir Alytaus įvyko kietesnės kovos. Gardiną rusai užėmė liepos 16-tą. Vokiečiai dar kurį laiką laikė prietiltį rytiniame Nemuno krante. Prieš rusų 2-rąją, 31-mą, 50-tą, 49-tą ir 33-čią armijas vokiečiai metė 7-tą šarvuočių, 5-tą šarvuočių iž 170-tą bei 50-tą pėstininkų divizijas, geriau sakant, jų likučius. Tuo tarpu Kauno-Prienų ruože vokiečiai galėjo mesti kovon paskiras sargybų ir iš sužeistųjų suformuotas kuopas, baterijas bei vieną tankų kuopą. Rusai lengvai šiuos dalinius, jų tarpe 3 lietuvių savisaugos fronto batalionus, apsupo. Tik naktis ir ryto rūkas didesnei daliai jų padėjo prasiveržti ir pasitraukti į vakarus link Vilkaviškio.
Štai bolševikų pranešimai: “Mūsų kariuomenė padarė didelių technikos ir žmonių nuostolių vokiečių grobikams. Labai efektyviai sausumos kariuomenę rėmė mūsų aviacija. Urmiršę poilsį, lakūnai įvykdė neturinčius pavyzdžių meistriškumu ir drąsa žygdarbius”. Dalyvavę šiose kautynėse lietuviai žino, kad iš tikrųjų pilnas dangus buvo rusų lėktuvų, bet vos tik keliems Messer-schmittams pasirodžius, “Stalino sakalai” smigdavo žemyn ir dingdavo už horizonto. Pažymėtina kad fronte Lietuvoje dalyvavo ir prancūzų komunistų bei rusų simpatikų eskadrilė “Normandija-Nemunas” (Normandie - Njemen”).
Liepos 31 bolševikai užėmė Marijampolę. Prie Vilkaviškio kovojant sargybų divizijoms, kelių artilerijos baterijų ir lietuvių savisaugos batalionų likučiams, kovos užsitęsė iki rugpiūčio vidurio. Vilkaviškį puolė rusų 2-oji gvardijos armija ir 62-ras šaulių korpusas, remiant mechanizuotiems ir tankų daliniams bei stipriems aviacijos daliniams. Rusams pasiekus Rytprūsių sieną, pasirodė nauji vokiečių daliniai ir kovų tempas sustiprėjo.
Kovos Aukštaitijoje ir Žemaitijoje
Į šiaurinę Lietuvos dalį įžygiavo rusų 1-ojo Pabaltijo fronto daliniai. Po didesnių vokiečių užtveriamųjų pastangų, rusai liepos 21 pasiekė Panevėžį. Liepos antroje pusėje šio fronto daliniai jau veržėsi Šiaulių - Klaipėdos link. Vadovaujant aziatui maršalui Bagramianui, 6-tos, 43-čios armijų ir I-mo tankų korpuso, vėliau įsijungus 5-jai tankų ir 51-mai šaulių armijoms, rusai Šiaulius užėmė, tuo pačiu atkirsdami vokiečių šiaurės armijų grupę Latvijoje. Tačiau kovos dėl Šiaulių nesibaigė, nes vokiečiai žūt būt norėjo vėl sujungti abi armijų grupes. 1-jo Pabaltijo fronto armijoms sunaikinti, pagal Karvelį, hitlerinė vadovybė sutraukė 7 tankų, 3 pėstininkų su 800 tankų divizijas. Tačiau pagal vokiečių davinius, jie pradėjo puolimą su 39-tu šarvuočių korpusu link Tukumo (Latvijos) ir 30-tu šarvuočių korpusu Šiaulių kryptimi. Šiaulių puolime dalyvavo elitinė šarvuočių grenadierių (bet ne tankų, kaip Karvelis mini) divizija “Grossdeutschland”, 1-ma pėstininkų ir 7-ta bei 14-ta šarvuočių divizijos. Divizijos po sunkių kovų su kelis kartus gausesniu priešu: 4-ta, 6-ta, 43-čia, 5-ta tankų, 2-ra ir 39-ta rusų armijomis bei papildomais mechanizuotais ir tankų korpusais, pasistūmėjo arti Šiaulių. Staiga, bolševikų masės puolė iš keturių pusių ir vokiečiai iš puolimo perėjo į gynimosi poziciją. Karvelis meluoja apie tankų skaičių, nes puolime maždaug dalyvavo tik 130 tankų. Reikia pastebėti, kad prieš pradedant rusams didžiąją vasaros ofenzyvą, vokiečių oficialiais duomenimis, visame rytų fronte tebuvo vos 400 kautynėms tinkamų tankų.
Tačiau 39-tas vokiečių šarvuočių korpusas buvo laimingesnis ir rugpiūčio 19 įsiveržė į Latvijos uostamiestį Tukumą. Gatvėse degė apie 100 rusų tankų. Pėstininkams ir šarvuotininkams padėjo uoste esą vokiečių karo laivai.
Pirmosiomis spalio dienomis rusai, po aršių kautynių Kuršėnų, Šiaulių ir Raseinių rajonuose bei prie Rygos, plačiu frontu pradėjo puolimą Klaipėdos kryptimi, pagal bolševikų rašeivas, “išvaduoti” Žemaitiją ir Klaipėdos kraštą. Puolime dalyvavo rusų 6-ta gvardija, 43-čia, 5-ta tankų ir 2-ra gvardijos armijos, 1-masis tankų korpusas ir 3-ji aviacijos armija, viso virš 50 divizijų. Viso pusė milijono karių, 9300 pabūklų, 1340 tankų ir puolamųjų patrankų. Tuo tarpu vokiečiai galėjo prieš šią masę mesti kovon tik 5 divizijas ir pora eskadrilių lėktuvų. Pagal rusų generolų tvirtinimus, rusai metė prieš 1 vokiečių pėstininką 15 rusų, prieš 1 vokiečių tanką — 15 rusų tankų, prieš 1 vokiečių pabūklą — 20 rusų pabūklų, prieš 1 vok. lėktuvą — 100 rusų lėktuvų.
Žemaitija skendo gaisrų ugnyje, pakelėse dunksojo aprūkę griuvėsiai ir krosnių kaminai, tačiau, pagal Karvelį, tūkstančiai lietuvių sveikino “išvaduotojus prie kelių ir iš džiaugsmo braukė ašaras”. Tarp melo bolševikai kartais parašo truputį tiesos. Jie pasistūmėjo į vakarus 90 kilometrų. Spalio 10 rusai apsupo Klaipėdos miestą. Prieš tai, jau spalio 7, visi vokiečių karo laivai su sužeistaisiais išplaukė į Rytprūsius. Klaipėda paversta “tvirtove”. Nuo tos dienos prasidėjo stiprios rusų artilerijos atakos, tačiau visus rusų tankų puolimus vokiečių 502 “Tigrų” dalinys (2 kuopos) atmušdavo. Rusai užėmė Smeltę. Tuo laiku vokiečių Klaipėdos įgulą sudarė 58-tos pėstininkų, 7-tos tankų, šarvuočių-grenadierių divizijos “Grossdeutsch-land” ir kelių kitų sumuštų dalinių likučiai. Mieste taip pat liko 30,000 civilių, kuriems nepasisekė pasprukti link Tilžės. Vokiečių vadovybei įsakius “nė žingsnio atgal”, mieste ilgą laiką vyko nepaprasto nuožmumo kovos. Paskaičius vieno “Grossdeutschland” divizijos kario atsiminimus “The Forgotten Soldier”, matosi, kad Klaipėdoje vyko vienos iš baisiausių II-jo Pasaulinio karo kovų, nes rusai metė 1800 lėktuvų, 1000 patrankų ir keturias tankų bei šaulių armijas. Padedant vokiečių kreiseriams “Prince Eugen” ir “Luetzow”, vokiečiai visus rusų puolimus atmušė. Prie miesto degė 67 rusų tankai.
Kovos tęsėsi iki 1945 sausio vidurio. Vykstant masinei rusų atakai Rytprūsiuose, 7-tą tankų ir “Grossdeutschland” divizijas vokiečiai perkėlė į Karaliaučių. Klaipėdos apylinkių gynimas liko 58-tai ir 95-tai vokiečių pėstininkų divizijoms, ir porai mažų laivyno dalinių. I-mas Pabaltijo frontas pradėjo paskutinę lemiamą ataką. Skaitant bolševikų kovų aprašymus, atrodo, kad Klaipėdoje buvo masės iki dantų ginkluotų vokiečių kariuomenės dalinių. Rusai kartu su vad. lietuviška 16-ta šaulių divizija įrodę nepaprastą didvyriškumą, ir 1945 sausio 28 Klaipėda pagaliau krito. Patikrinus fronto žemėlapius (vokiečių ir rusų) matome, kad Klaipėdos puolime dalyvavo virš 20 rusų pėstininkų ir tankų divizijų, remiant 3-čiai aviacijos armijai. Kuršių Neringą bolševikai užėmė vasario 4.
“Lietuviškoji divizija”
1941 gruodžio mėnesį Stalinui leidus, Rusijoje buvo pradėta organizuoti 16-toji, vad. lietuviškoji divizija. Pagal bolševikus, divizijos branduolį sudarė tarybiniai partiniai darbuotojai, karo pradžioje pasitraukę į Rusiją, taip pat buv. 29-tojo lietuvių šaulių korpuso kareiviai ir karininkai, Vilniaus pėstininkų karo mokyklos auklėtiniai (į ją buvo priimami tik komisarų rekomenduoti komjaunuoliai, daugumas vos baigę pradžios mokyklą), taip pat Rusijoje seniau gyvenę lietuviai.
Pirmomis dienomis į diviziją buvo atsiųsti prieš karą Rusijoje gyvenę surusėję - subolševikėję buvę raudonosios armijos ir NKVD lietuvių kilmės karininkai ir politrukai, likę Stalino nesušaudyti, bet daugumas jų išmesti iš savo dalinių ar suimti Stalino didžiojo valymo metu. Dabar jie vėl reikalingi lietuvių žudymui. Štai keletas: generolai-komisarai J. Macijauskas, J. Bartašiūnas, J. Žiburkus; kiti karininkai -politrukai: Stasiulis, Tolkevičius, Mažeika, Mičiūda, Staškevičius, Jurgaitis, Kesellis, Končiūnas, Janulionis, Reliškis, Strielčiūnas, Soblis. Čia trūko didžiųjų generolų: Uborevičiaus, irPutnos, kuriuos Stalinas sušaudė. Sukomunistėjusių arba pasirengusių bet kam už uniformą ir algą tarnauti Lietuvos karininkų grupę sudarė: gen. V. Karvelis, pulkininkai — Šurkus, Kiršinas, Gudelis, Gertus, Urbšas, plk. ltn. — Motieka, Ramanauskas, Pūrelis, majorai ir kapitonai — Petronis (vėliau rusų generolas majoras), Lunia, Stanislovavičius, Bitinaitis, Simonaitis, Maksimaitis, Sargelis, Gaidamauskas, Apeikis, Rimas ir kt.
Po apmokymo divizija mesta į Oriolo fronto ruožą. Matomas komunistų gudrumas: komunistųaktyvą paskyrė į tiekimo ir artilerijos dalis, buvę enkavedistai pateko į “ypatingą” (vėliau “smersh”) būrį. Bet buvę 29-to korpuso mažiau patikimi lietuviai, žydai (jie, deja, pasirinkimo už ką kariauti neturėjo), mongolai bei kitų sovietų tautų žmonės buvo varomi per vokiečių minų laukus prieš nepaprastai stiprias vokiečių gynybos pozicijas.
Karvelis nesigiria šiomis kautynėmis. Ištisos kuopos žuvo, daugybė sužeistų ir pakliuvusių vokiečių nelaisvėn. Lietuvius vokiečiai paleisdavo ar įjungdavo į lietuvių fronto batalionus. Karui pasibaigus, kiekvieno tokio bolševikų čekistai ieškojo, o surastus apkaltino pabėgimu ir daugumą sušaudė.
Divizijai nei pirmos nei antros kautynės nepasisekė. Iš dalyvavusių žinoma, kad rusų armijos generolas, kurio žinioje divizija operavo, divizijos vadui atsiuntė griežtą įspėjimą.
Vėlesnėse kovose diviziją skirdavo daugiausia į antrąsias linijas. Dalyvavo trumpose kautynėse prie Kursko ir Baltarusijoje. Nors Karvelis ir kiti mini tik lietuvius, tikrumoje diviziją sudarė rusai, ukrainiečiai, mongolai, žydai; lietuvių tik mažuma. Iš bolševikų rašytojų tik vienas Venclova drįso parašyti teisybę: “Divizijoje, kol ji negrįžo Lietuvon, lietuviai sudarė tik mažumą”. Visų likusiųjų rašytojų tirados, kurios be pertraukos ir dabar matomos periodinėje bolševikinamos Lietuvos spaudoje ir knygose, tvirtina, kad tūkstančiai lietuvių kovėsi už bolševizmą. Nenuginčijama tiesa, kad divizija menkai naudota pirmose linijose ir reikalinga buvo tik propagandos tikslams.
Divizijai atvykus Lietuvon, tūkstančiai naujokų prievarta paimti ir po menko apmokymo mesti į frontą Žemaitijoje, Klaipėdos krašte ir vėliau Kurše. Ir, pagal bolševikų duomenis, daug naujokų išbėgiojo (žiūr. A. Stankevičiaus, “Žūtbūtinių kovų keliais”), ir daug nuėjo pas partizanus. Kurie buvo pagauti, atrodo, visi sušaudyti.
Po trisdešimties metų buv. bolševikų pulk. Vladas Lunia atskleidžia vieną epizodą iš divizijos 156-to šaulių pulko kovų prie Šiaulių, Rekyvos ežero pakrantėje. (Vladimiras Lunia, Lietuvos rusas, 1932 baigė karo mokyklą ir prieš karą 2 pėst. pulke Šančiuose ėjo atskiro sunkiųjų kulkosvaidžių būrio vado parei-gas. Lietuvą okupavus rusams, tuoj pat perėjo jų tarnybon. Po karo važinėjosi po tremtinių stovyklas Europoje kaip rusų repatriatinės komisijos narys. “Lietuviškoje divizijoje” iš Vladimiro tapo Vladu). Nei Karvelis nei kiti nemini, kad divizija buvo antrose linijose. Lunia rašo: “Rugpiūtis. Nespėjo pulkas apsikasti, kai įsakymas trauktis — 2 km atgal. Pasirodė besitraukiančių ir pirmųjų linijų 54-tojo šaulių korpuso rusų daliniai. Gurguolės, mašinos, pavieniai kareiviai, betvarkė, keliai užsikimšę. Pro žiūronus matėsi ant Kelmės plento judantys vokiečių tankai ir pėstininkai”. Vokiečiai apšaudė besitraukiančiuosius, kliuvo ir vad. “lietuviško” pulko pozicijoms. Pasirodė priešo lėktuvai. Lunia bandė sulaikyti panikon įkliuvusius kovotojus. Kai bėgantieji pasirodė ant kalvos, sučirškė telefonas. Ragelyje pasigirdo gvardijos 5-tosios tankų armijos vado gen. ltn. Volsko neramus balsas: “Traukiatės. Net nemėginę atmušti pirmos priešo atakos. Perduosiu tribunolui”.
Štai kelios “lietuviškos” divizijos pulkų, batalionų, kuopų, būrių vadų pavardės: Tasčenkovas, Muraškinas, Makosovas, Belanas, Bardnovas, Lysenko, Mikasovas, Garskovas, Kascenevskis, Isakovas; Divizijos politiniai darbuotojai: Miciūda, Randakevičius, Talkevičius, Kancedikas, Vyt. Glovackis, Busilinas ir kt. Tai buvę komsorgai ir enkavedistai. Po karo beveik visi įsijungė į enkavedistų - stribų dalinius ir kovojo prieš lietuvius partizanus, daugumas aukštų vadų pareigose. Divizijos “lietuviai”, apdovanoti aukščiausiu rusų žymeniu — “tarybų sąjungos didvyriai”: Fiodoras Lysenko, Volfas Vilenskis, Gregorijus Terentjevas, Vladimiras Fedotovas, Kalmanas Shura, Fiodoras Zacepolovas, Gregorijus Uszpalis, Borisas Cindellis, na, ir Gėgsna su Šelnausku (galbūt lietuviai). Kiti pasižymėję komunistai: Leonas Garnys, buv. šarvuočių rinktinės jaun. puskarininkis, rusų pakeltas į pulk. leitenantą, kpt. Petronis, pakeltas į gen. majorą, plk. Urbšas — pakeltas į gen. majorą.
Lietuvių savisaugos daliniai
Kiekvienas bolševikų rašytojas įsijuosęs meluoja apie buv. Lietuvos kariuomenės dalis, įjungtas į 29-tą liet. raud. armijos teritorinį korpusą ir jų likimą, prasidėjus rusų - vokiečių karui 1941 m. Generolai Vitkauskis, Karvelis, komisaras Macijauskas, rusų generolai savo raštuose “išmuša visus lietuvius”. Pagal Karvelį, visas Varėnos poligonas po didelių kovų prieš grobikus vokiečius žuvo. Tikrumoje rusai nedavė lietuviams nei šovinių, nei artilerijos sviedinių, nors bandė nustumti į kovos pozicijas. Lietuviai kariai tuoj pat atsipalaidavo nuo raudonosios armijos ir liko Lietuvoje. Tik nedidelis skaičius buvo priverstas su okupanto kariuomene trauktis į Rusiją. Aišku, bolševikų vadai bandė išsaugoti savo kailį ir melavo Stalinui, kai patys su pilnais lagaminais ir štabo mašinomis atsidūrė Maskvoje. “Išmušti” lietuvių daliniai tikrumoje pasirodė visuose rytų fronto ruožuose prieš bolševikus: nuo Ilmenio ežero — Wolchowo pelkių, Smolensko — iki Rostovo. Dvidešimts batalionų, nors apie 80% vokiečių prievarta paimti iš 29-to korpuso, kovojo iki dalinių sunaikinimo. Pridėjus prievarta paimtus į statybos batalionus ir priešlėktuvinę - prieštankinę artileriją, iš viso prieš bolševizmą kovojo apie 2 divizijos lietuvių. Vokiečių tikslas buvo nejungti lietuvių į didelius junginius.
Lietuviai taip pat nebėgo į rusų pusę, kaip estai prie Peipuso ežero. Taip pat buvusių belaisvių gruzinų ir rusų daliniai, išžudę vokiečius, bėgo rusų pusėn. Čia jų rusai su duona ir druska nesutikdavo: sušaudė ar išvežė į Sibirą. Demjansko apsupime prie Velyki Luki, Kurlandijos apsupime lietuviai niekur nepasidavė. Bolševikų žurnalistas A. Stankevičius rašo: “Apsupti buvo beveik visi iš lietuvių, latvių ir estų, nuėjusių tarnauti fašistiniams okupantams sudaryti batalionai. Jie priešinosi ypač atkakliai su pasmerktųjų įtūžimu”.
Nepaprastai sunkios kovos vyko 1944 m. pradžioje Naručio-Vydžių ruože, palei etnografinę Lietuvos sieną. Keturios bolševikų brigados - teroristai ir rusų parašiutininkai (su 14,000 kovotojų) veržėsi Lietuvon, žudydami ir kasnakt plėšdami ramius ūkininkus, ypatingai truputį turtingesnius ir žinomus antikomunistus. Plėšė visus lietuvius, kartais atimdami paskutinį duonos kepalą, kartais neaplenkdami nei lenkų bei gudų. Keturi lietuvių savisaugos batalionai, atsiųsti iš rytų fronto ar sargybų užduočių, maždaug 1000 vyrų, kovėsi su daug gausingesnių ir geriau ginkluotu ir gyvuliškai žiauriu priešu. 1944 m. sausio vieną naktį 4000 bolševikų, vadovaujami “dvigubam tarybų sąjungos didvyriui” Markovui, puolė lietuvių kuopą Kamajų (Svyrių apskrt.) miestelyje. Lietuviai nesnaudė — pasibaigus kovai, bolševikai paliko virš 200 lavonų, šimtus ginklų, gi šimtus sužeistųjų nusitempė į miškus prie Naručio. Arba tos pačios žiemos vieną nepaprastai šaltą naktį, palaukę, kol didesnė Petručių (prie Lentupio) įgulos dalis išvyko nakties žvalgybon, bolševikų 500 vyrų brigada puolė po mokykla įrengtą atsparos punktą (bunkerį). Penki vyrai gynėsi drąsiai, bet po keliolikos minučių, dviem žuvus ir du sunkiai sužeidus, liko vienas eilinis Dobilas. Bolševikai degančiomis kulipkomis padegė mokyklą. Dūmai veržėsi į bunkerį. Eilinis Dobilas granatomis, kulkosvaidžio ir automato ugnimi, keisdamas šaudymo angas, beveik 2 valandas nepasidavė. Pasirodžiuspagelbai, bolševikai, susirinkę 19 rogių užmuštų ir sužeistų, išbėgiojo. Apie šį epizodą rašo savo atsiminimuose buv. liet. bolševikų teroristų gaujos “Vilnius” vadas Urbonavičius. Pagal jį, bolševikų kovotojai atrodę pavargę ir kruvini, bet puikiame ūpe, nes sunaikinę “vokiečių įgulą” Petručiuose.
Lietuvių kariams buvo aišku, kad nei amerikiečiams, nei anglams mažųjų tautų laisvė nerūpėjo. Naikindami vieną pabaisą, augino kitą, dar baisesnę. Nuo tos pabaisos šiandien kenčia ne tik pati Amerika, bet ir visas pasaulis. Tragiška tik, kad savo fatališkos klaidos Amerika iki šiol dar nėra praregėjusi.
Vokiečių okupacijos metu daugumas lietuvių tikėjo, kad Vakarų sąjungininkai suteiks laisvę visoms tautoms pagal “Atlanto chartą”. Tokių vilčių neturėjo lietuviškuose daliniuose tarnavę kariai, nes kiekviename žingsnyje jų tykojo amerikiečių rusams duotos magnetinės minos, šaudė amerikiečių tankai, bombardavo nepaprastai stipriai šarvuoti amerikiečių lėktuvai, “oro kobros”, ivanai važinėjo “Studebakeriais” ir amerikiečių džypais, rūkė amerikonišką tabaką ir nešiojo jų atsiųstus batus. Anglų ir amerikiečių radijų propaganda nuolat ragino pereiti rusų pusėn. Tuo tarpu beveik kiekvieną sužeistą ar šiaip nelaisvėn pakliuvusį lietuvį bolševikai žiauriai nukankindavo. Būdavo ir išimčių. Pav., rusams pakliuvo sunkiai sužeistas savisaugos dalinių leit. Maželis, kurį jie perdavė liet. teroristų brigadai “Žalgiris”. Po ilgo “smegenų perplovimo”, Maželis subolševikėjo ir vedė propagandą, ragindamas karius pereiti bolševikų pusėn.
