RUSIŠKO CHARAKTERIO BRUOŽAI
rusų rašytojų veikaluose
BRONIUS ZUMERIS
Kiekviena tauta nuo kitų skiriasi ne tik savo nueitu keliu, savo pažiūra į pasaulį su besirutuliuojančiais įvykiais bei atsinešimu į juos, bet, svarbiausiai, skiriasi tautos gelmėse vykstančiu nesąmoningu vyksmu, kuris lemia tautos istoriją ir jos likimą žemės pėdoje, kurioje tauta sustojo. Įsiveržti į tą vidinį tautos vulkaną ir jį suprasti ar bent pakenčiamai išnagrinėti, dar niekam ligi šiol nepavyko ir labai abejotina, ar į jį pavyks ateityje platesne prasme žvilgterėti. Kiekviena tauta yra stebuklas Dievorankoje. Kaipo tokią ją galima nagrinėti ir suprasti remiantis išviršiniais reiškiniais. Tų išviršinių reiškinių gali būti gerų ir blogų. Priklausomai nuo tautos vidinės būsenos, nuo jos praeityje nueito kelio, nuo istorinių aplinkybių, nuo gyvenamos aplinkos, tautos paprastai grupuojamos vienon ar kiton pusėn. Pagal matomų apraiškų daugumą sprendžiame ir apie tautą: gera tauta ar bloga tauta. Vienoje tautoje blogosios apraiškos viršija gerąsias, kitoje atvirkščiai. Pav., apie lietuvius sakoma, kad jie yra žmoniški, svetingi, už ką šių dienų sužvėrėjusiame tautų gyvenime mokame didelę ir daug kartų per didelę sąskaitą. Tuo tarpu rusai charakterizuojami kaip nesusibalansavusios dvasios, nepastovūs, nerūpestingi, kupini aziatiško žiaurumo ir sadizmo: pakrapštyk rusui odą, rasi totorį.
“Rusas mėgsta visa, kas šventiška: ūžti — tai tiek gana, kad kepurę pamestum; mušti — tai jau į dantis nežiūrint, pasiutiškai. Mirtis baisi tik šiokią dieną, kai lyja be jokios prošvaistės, — karštose kautynėse, dideliam mūšyje, mirtis sužiaurina, čia rusas nėra drovus, kad tik jaustų, jog gyvenimas karštas kaip šventadienį”.1
Mūsų tauta šiaidien rusų pavergta. Verta, kad ir bendrais bruožais, žvilgterėti į dabartinį pavergėją ne vien kito, bet pačių rusų rašytojų atsiliepimais apie rusus. Rašytojas yra savos tautos sielos veidrodis. Šito veidrodžio atšvaistai gali būti patys tiksliausi pažinti ruso dvasinę būseną, jo galvoseną ir elgseną.
Liokajiška prigimtis
Turgenevo nuomone, pas rusus yra labai giliai įsišakniję vergijos įpročiai. Rusui visada ir visur turi būti, kas įsakinėja ir nurodo. Antraip jis gulės ir nesikrutins. Tas įsakinėjantis ponas ne visada privalo būti žmogus. Kai kada rusą užvaldo kokia nors idėja arba mokslo kryptis. Dabartiniais laikais rusą užvaldė komunizmo idėja, kuri niekur kitur neprigijo, bet rado trąšią dirvą rusuose. Susimaišydama su rusišku imperializmu, su gera doze misticizmo, ši idėja gena šiandieninį rusą aršiau nei kanapėtas tijūno botagas caro laikais, ir niekas negali pasakyti, kur ji, tarsi įsilėkusi rusiška troika, atsimuš ir galą gaus. Šį atvejį Turgenevas labai vaizdžiai piešia: “Mums visada ir visur reikia pono. Tas ponas dažniausia esti gyvas subjektas, kartais kokia nors vadinamoji kryptis mūsų protus užvaldo .. . Kodėl, kokiais sumetimais mes lendame į jungą — neaišku; tokia jau, turbūt, mūsų prigimtis. Bet svarbiausia mums turėti poną ... Mes kalbame, kad mums būdingas neigimas, bet mes ir neigiam ne taip, kaip laisvas žmogus, kertąs špaga, o kaip liokajus, tvojąs kumščiu, — beje, ir kumščiu jis tvoja tik ponui įsakius. Kita vertus, mes ir minkštoki, palenkti mus kieno valiai — gryni niekai”.2
Įsakymu iš viršaus rusas nepasitiki ir jo nerespektuoja. Dažnai ruso išsireiškimas “velnias tegriebia” nusako atsinešimą į poną bei jo įsakymus. Tačiau jutimas virš savęs įsakomosios galios nurodo rusui kryptį ir, kas svarbiausia, sukelia tam tikrą pasitikėjimą — neapskaičiuotą pasitikėjimą savo jėgomis: “Rusas karštas, pernelyg pasitiki savimi ir savo jėgų neapskaičiuoja”.3
Tas neapskaičiavimas ir nuklydimas pačiam sau nenaudinga kryptimi verčia rusą kompensuotis kuo nors kitu. Vienaip ar kitaip atsigriebti, kad ir už savo paties klaidą, šaukia kiekvieno žmogaus prigimtis. Priklausomai nuo tautos charakterio, atskiros tautos atstovas panaudos skirtingus metodus. Rusas, žinoma, veiks rusiškai: “Man dviratį pavogė, aš pavogiau kitam”. Tuo tarpu vokietis praneš policijai, imsis priemonių pats dviratį surasti ir kaltininką nubausti. Gi rusas pasielgs visai priešingai: pritykos ir, nutvėręs dviratį, iškilmingai parvažiuos namo, visiškai abejingas ir nesijausdamas kam nors padaręs skriaudą. Šiuo atveju prasikiša apgavystė ir, tam tikra prasme, smurtas. Ir tai ne vien dviračio reikale, bet ir kitais klausimais: politiniais, istoriniais, visuomeniniais. Tą savotišką ruso bruožą yra pastebėjęs ir Leninas, sakydamas: “Kas savotiška Rusijoje, tai nepaprastai greitas perėjimas nuo laukinio smurto prie gudriausios apgavystės”.4
Įsišaknijusi blogybė
Ruse plačiai įsišaknijusi blogybė yra melas. Jis tam tikra dalimi, turbūt, kyla iš to paties šaltinio: jėgų neapskaičiavimo ir iš to išplaukusių neigiamų rezultatų pataisymo savo naudai. Iš šiandieninės rusiškojo komunizmo praktikos šią tiesą ne kartą galime patvirtinti. Rusiškojo komunizmo pastatas stovi ant melo pamatų. Šėtoniškai meluoti, iš juodo padaryti balta, iš netiesos — tiesą, tai kasdieninė propagandos plokštelė. “Duokite man 24 valandas laiko ir man kiekvienas suimtasis prisipažins esąs Anglijos karalius” — baisią smurtišką melo tiesą kitados pasakė Berija išsigandusiems politbiuro nariams. Turgenevas rusiškojo melo pobūdį nusako šitaip: “Rusai — labiausia įpratę meluoti žmonės visame pasaulyje; bet jie nieko taip negerbia, kaip tiesos; niekam nėra tiek jautrūs, kiek jai .5
Melas rusui yra tarsi gyvenimo syvai: saldūs, skanūs syvai. Nemeluoti rusas nepajėgia. Melas jam tarsi neatskiriama dalis gyvenimo. Komunistinėje sistemoje melas didele dalimi yra visas gyvenimas. Tik meluodamas ten nevienas gyvena. Rusiškas melas neturi apribojimų. Jis eina ligi begalybės, tarsi pagal lietuvišką posakį: juo toliau — tuogražiau, juo kvailiau — tuo aiškiau, kaip ir visas rusiškas gyvenimas. Ir meluoja rusas ne vien tiktai, kad meluoti, bet meluoja su tam tikra vaidyba, artistiškai, suktai, apgaulingai ir, jeigu reikalinga, naudoja smurtą. Bemeluodamas rusas nueina ligi kvailysčių, net pačių klaikiausių. Bet rusui tai išeina kažkaip gyvai, artistiškai. Ne be reikalo Dostojevskis sako: “Rusai visada kalbasi tokiomis temomis taip, jog kvailiau nė negalima. O antra, juo kvailiau pradėsi, tuo greičiau tikslą pasieksi”.6
Šita linkme pasinešęs rusas nebando sustoti prie tam tikros ribos. Jei ne viena, tai kita kryptimi jis keliauja toli, ligi kraštutinumų. Nesvarbu kokia bus atomazga ir kokios rūšies vaisiai nunoks. Svarbu pirmyn, o kas po to — nesvarbu. Kaip drėgno sniego kamuolys, nesustodamas ritęsis, baigiasi griūtimi, taip lygiai rusiškas melas ir ligi kraštutinumų nueinantieji rusiški veiksmai. Anot Gorkio: “Jūs norite truputį revoliucijos? Nu, tai jūs turėsite labai daug revoliucijos, kada pastatysite mužikus ant kojų ir jie nubėgs prie pačių kraštutinių kraštutinybių ir nusuks jums galvą ir sau taip pat”.7
Prancūzų sukelta revoliucija turės tikslą, uždavinį, pav., paimti Bastiliją. Rusuose revoliucija bus revoliucija dėl revoliucijų. Nei ribos, nei galo, nei tikslo. Juo didesnė netvarka, tuo linksmiau gyventi. Šventiška nuotaika jaučiasi tada, kai gali laisvai netrukdomai sėti iš kairės ir dešinės: ugnį ar kraują — pagal akimirksnio nuotaiką. Santūrią, kiek kitokio žanro apybraižą pateikia Gorkis: “Rusai įdomiai jaučia, bet galvoja nevykusiai, priklausomai, neoriginaliai. Rusų galvosena giliai juslinė ir todėl grubi. Mintis yra vaisinga, tik abejonių skatinama. Rusų protui svetimas skepticizmas, lygiai kaip indų ir kiniečių protui. Pas mus visi trokšta tikėti. Vis tiek, kuo, nors ir netikėjimo išganingumu. Kristumi. Chemija. Liaudimi”.8
Nujausdamas šį rusišką polinkį tikėti į bet ką ir bet kuo, jau Marksas pasiūlė savo oponentui Weitlingui keliauti į Rusiją ir ten ieškoti savo neįgyvendinamom idėjom dirvos. Marksas manė, kad tik Rusijoje galima įgyvendinti niekur kitur pasaulyje neįgyvendinamas idėjas. Šiuo atžvilgiu Marksas tikrai neklydo, kada jo niekur neprigijusios idėjos suleido šaknis Rusijos juodžemyje. Marksas nurodė Weitlin-gui: “Rusijoje tu gali sėkmingai įsteigti darbininkų unijas iš kvailų vyrų ir apaštalų. Bet civilizuotam krašte, kaip Vokietijoje, tu turi suprasti, kad niekas negali būti pasiekta be teorijos”.9
Lygsvaros trūkumas
Lygsvaros, arba tam tikro žmogaus dvasinio susibalansavimo, trūksta ne tiktai rusams, bet aplamai visiems slavams. Iš šios blogybės seka netvarkingumas, apsileidimas, abejingumas, gyvenimas tik šia diena, nesirūpinant rytojumi. Vokiečiai turi net keiksmažodį savo kaimynų lenkų netvarkingumui aptarti: “Polnische Wirtschaft” — lenkiškas ūkininkavimas. Tuo tarpu čekai yra daug daugiau paliesti vakarietiškos įtakos ir jie daug kuo skiriasi ir nuo lenkų, ir rusų. Mažiausiai sąlyčio su Vakarais savyje turi rusai. Šį savo vidinį trūkumą jaučia ir šviesesni rusai. Kai mūsiškė S. Neris skaitė savo “poemą” Stalinui, vaišių metu jį į šalį pasivedęs Aleksejus Tolstojus pasakė: “Jaučiu didelę užuojautą lietuviams, kad jūs nesate gausi tauta . . . Jeigu jūs turėtumėt daugelį milijonų gyventojų — išvestumėt mus į Europą. Dabar mes — neišvengiamai jus nutempsime į . . . Aziją”.10
Būdinga, kad šią “išvedimo į Europą” mintį turėjo ne vienas rusas ir, atrodo, šiandien tebeturi, nors atvirai to ir nepasako. Lietuviai jau kartą bandė rusus “tempti” į Vakarus, į Europą. Tai buvo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos laikais. Aplinkybės tą užsimojimą sutrukdė. Galimas dalykas, kad ir rusų pastangos lietuvius surusinti irgi turi to “tempimo į Europą” motyvus. Lietuviuose rusai mato tai, ko patys neturi: saikingumą pastovumą, santūrumą, tvarkingumą, praktišką protą. Absorbuodami lietuvius rusų balon, jie mano paveldėsią ir lietuviškas būdo savybes, kaip tai dalinai jos yra išlikusios vadinamuose guduose — surusėjusiuose lietuviuose. Gal būt šią lietuvių nutautinimo ir jų įliejimo į rusų masę mintį turėjo ir Stalinas, kada jis lietuvių delegacijai Kremliuje, pasirašius Vilniaus grąžinimo ir įgulų įvedimo sutartį, vaišių metu palinkėjo: “Stalino kalba buvo baigta tostu ir linkėjimu, kad Lietuva vėl pasiektų tokios galybės, kokią ji turėjo Vytauto laikais”.11
Lenkai, gal daugiau pripuolamo atsitiktinumo dėka, gana anksti pastebėjo lietuvių sugebėjimą vadovauti slavams. Kaip slavai, lenkai mato arba bent intuityviai jaučia lietuviuose tam tikrą savo būdo papildymą ir stipresnę gyvenimišką atramą — lygsvaros pajautimą. Lenkų tautos istorijos kas antras puslapis tiesioginiai ar netiesioginiai surašytas lietuvių. Pradedant Jogaila, kurio karališkoji dinastija ištempė lenkus iš betvarkės balos į pirmaujančių Europos valstybių tarpą, ir baigiant Pilsudskiu-Želigovskiu, tiek išdavikiškos ir smurtiškos žalos padariusiu mūsų tautai — buvo lietuviai. Visa galerija žymių lenkų vadų, kultūrininkų, valstybininkų, diplomatų buvo ar šiuo metu tebėra lietuviai ar lietuviškos kilmės vyrai. Ir popiežius Jonas Paulius nesigina savo lietuviškos kilmės. Neabejotina, kad Stalinas žinojo lietuvių - lenkų istorijos bruožus, gal būt žinojo lietuviško kraujo buvimą garsiojoje carų Romanovų dinastijoje, Dostojevskyje ir t.t., todėl, keldamas tostą, linkėjo ne vytautinės Lietuvos didybės, bet lietuviškos kilmės vadovų rusams, suprantama, visai kitokiose apystovose negu Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje, kuri neabejotinai buvo lietuvių valstybingumo kūrinys ir pačių lietuvių vadovaujama.
Aleksejus Tolstojus, užminęs lietuviams misiją išvesti rusus į Europą, reikia manyti, ne tuščiai kalbėjo. Jis, kaip rašytojas, nujautė rusiško būdo trūkumą ir atsvaros matymą lietuviuose. Tačiau rusų masei, jo nuomone, mes turime per maža milijonų. Iš tikrųjų, gal čia ne milijonų klausimas, o dar vienos ar dviejų pakopų trūkumas pas mus pačius, kurią negalėjome pasiekti rusiškos vergijos tamsybėse. Rusų vergijoje ir lenkomanų ujama lietuvių tauta prarado ištisus šimtmečius savai dvasinei kūrybai ir tautinei kultūrai ugdyti. Antra vertus — graikų irgi buvo saujelė, bet ji sava kultūra ir mokslu užliejo didžiulę Romos imperiją.
Panašiai, kaip A. Tolstojus kiek anksčiau, būtent 1915 m. Petrograde, Ignui Šeiniui kalbėjo rusų rašytojas Gorkis: “Jūs, didelės Rusijos vakarų pakraščio tautos, esate mums labai reikalingos. Jūs visi laikotės kitokios, pozityvesnės gyvenimo filosofijos. Esate pastovesnio ir drauge švelnesnio būdo, esate vienu žodžiu — europiečiai. Mūsų, rusų, siela gal žmoniška ir šviesi, bet mūsų kumštys apžėlusios šeriais. Rusui neįmanoma meilei paglostyti, jis gali tiktai sugniužti ir pasmaugti. Jūs, baltiečiai ir lenkai, užuot nusigręžę, turėtumėte arčiau į mus prieiti, turėtumėte pasistengti mus pataisyti”.12
Kaip prieiti prie ruso ir jį bandyti pataisyti, kada jis, iškėlęs šeriuotą kumštį, nieko daugiau nežino, ir, svarbiausia, nenori žinoti, kaip tiktai tave užmušti ar pasmaugti? Šitas pasmaugimas ar užmušimas nebūtinai turi reikšti tiesiogine to žodžio prasme, bet ir didžiarusiško šovinizmo, imperializmo ar panslavizmo prasme. Gorkis mūsų reikalui jokio metodo nenurodė. Taip pat labai nesiderina, Gorkio manymu, šviesi ruso siela su šeriais apaugusiu kumščiu, nes kumštis ir jo veiksmas visų pirma yra sielos būsenos apraiška. Pati žmogiškoji prigimtis stumte stumia atgal, arba tenka gintis, kada matai tavo gyvybei tykojantį smauglį. Gal šioj vietoj, sąmoningai ar nesąmoningai atsiradusi, ir glūdi ta didžioji baltiečių neapykanta rusui ištisų šimtmečių eigoje, taip vykusiai išreikšta A. Tolstojaus žodžiais: “Matau veidus — paprastus, rusiškus, pavargusius, neleidžiančius, kad kas pažvelgtų jiems į širdį . . . Kvaila, sunki rusų liaudis”.13
Dvasinės lygsvaros trūkumas ir iš to (be kitų blogybių) išplaukiančios netvarkos tvanas yra ruso buvimo drama ta prasme, kad šita netvarka nėra išorinių aplinkybių primesta, bet įsišaknijus pačioje ruso prigimtyje tiek giliai, tarsi pats rusas yra tos netvarkos kūrinys. Atseit, tarsi ne rusas daro netvarką, bet pati netvarka kuria rusą savo egzistencijai pateisinti. Nuo variagų laikų svetimieji bandė rusams duoti šiokią tokią tvarką, bet visi prarado viltį. Vieni iš jų patys paskendo rusiškoj netvarkoj ir dingo be aido tarsi bedugnėj, o kiti, susitaikę su likimu, vegetavo toj netvarkoj ligi savo dienų galo. Taip atsitiko daugeliui lietuvių kunigaikščių Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos laikais, paskiau lietuvišku krauju penėtai carų Romanovų dinastijai, vokiečių generolams caro armijoje, pagaliau Leninui, Stalinui ir daugeliui kitų. Visi jie buvo ne rusai, visi jie bandė, net kraujuje skandino, nagaikomis aižė kietą ruso odą, bandydami ją “tempti”, pritaikinti europietiškam gyvenimo būdui, patį rusą norėdami “sueu-ropietinti”, bet pavargę neatšaukiamai dingo nelygint Napoleono ir Hitlerio armijos klaikiose rusiškos žiemos pūgose ir neišbrendamam rudens liūge.
Tą klaikios netvarkos bruožą rusuose Gorkis labai taikliai apibūdina: “Pas mus visur netvarka: fabrikuose, malūnuose, o ypač smegenyse”.14 Dar daugiau. Gorkis mano, kad rusas yra apnuodytas. Ir ne kokiu žinomu, bet kažkokiu nežinomu nuodu. Gorkis sako, kad ruso dvasia “yra indas, pripiltas kažkokio nuodingo skysčio, ir tas skystis ėda jį! O nelaimingoji Rusija!”.15 Apsinuodijimas kartais yra pagydomas, o kartais baigiasi mirtimi. Tai fizine prasme. Dvasine prasme yra daug sunkiau. Gorkio išsireiškimas “pripiltas”, reikštų, kad tuos nuodus rusui galėjo ir kas nors iš šalies pakišti, kas nors tuščią indą pripylė nuodų, vietoj gero gėrimo. Dabar tie nuodai ėda jį. Priešnuodžių nėra, nes niekas nežino rūšies. Priešnuodžius galima duoti tiktai žinant nuodų sudėtį. Gydant apsinuodijimą, nežinant nuodų, galima padaryti dar blogiau — patį apnuodytąjį nužudyti. Išvadoje galėtume pasakyti, kad bet koks ruso pagydymas yra beviltiškas, nes nežinoma, kokios gelbėjimo priemonės jam reikalingos. Tą beviltiškumą nujausdamas, Gorkis ne be reikalo sušunka: “O nelaimingoji Rusija!”. Iš to išplaukia, kad ir apriorinis Tolstojaus siūlymas lietuviams “išvesti rusus į Europą” ir Gorkio kvietimas baltiečiams bei lenkams nenusigręžti, bet prieiti prie rusų ir juos pataisyti, neatsižvelgiant į rusišką “kumštį, apžėlusį šeriais” — yra taip pat beviltiškos priemonės, nes nežinoma, ar šitie rusui siūlomi “priešnuodžiai” prieš nežinomus nuodus išeitų į sveikatą. Gal rusą visa tai dar labiau suluošintų. Bet, paprastai, kada žmogiškosios priemonės pasirodo bejėgės, ieškoma antgamtinių vaistų. O toks vaistas yra paliktas, nereikia jo toli ieškoti. Jį nurodė Marija rusų revoliucijos pradžioje 1917 metais Fatimoje. To vaisto receptas tikinčiųjų paguodai, ir ypatingai praktiškam vykdymui bei naudojimui, o karingųjų ateistų pajuokai, yra toks: “Aš noriu, kad Rusija būtų paaukota mano Nekalčiausiai Širdžiai ir būt įvesta kiekvieno mėnesio pirmą šeštadienį atgailos komunija. Jeigu mano prašymas bus įvykdytas, tai Rusija atsivers ir bus taika, o jeigu ne, tai ji (Rusija) išplatins savo klaidas visame pasaulyje; prasidės karai ir Bažnyčios persekiojimai; daugelis gerųjų bus nukankinta, šv. Tėvas turės daug kentėti, keletas tautų bus sunaikinta”.16
Revoliucija—ruso vidaus išraiška
Kuo rusas gali pasigirti — tai besaikiu siautėjimu. Siautėjimas be mažiausio atsakomybės jausmo, be pasigailėjimo, be jokio apskaičiavimo. Vien tik siautėjimas dėl siautėjimo. Kas po to seks — nesvarbu. Svarbiausia siautėti ligi visiško nualpimo: negalvojant, nemąstant, braidžioti po kraują, narstyti po liepsnas, sudaužyti visa, kas tik po kojų pasipina, neišskiriant ir paties savęs. A. Tolstojus tą rusišką siautėjimą vaizduoja šitaip: “Kiekvienas iš jų, nusismaukęs ant ausies kepurę su skaisčiai raudonu viršugalviu, būtų traukęs — visu sielos polėkiu — laisvai siausti po neaprėpiamas platybes, palikdamas paskui save pašvaistes ligi dangaus . . . “Ei caro, didžiūnų bernai, skurdžiai ir bedaliai, smuklių driskiai, dalykit žemę, dalykit auksą — viskas tavo, gyvenk”.17
Rusiška galvosena: niekas nekelia klausimo, kaip bus galima gyventi, jeigu pašvaistės ligi dangaus. Pašvaistėms nužėravus, liks tik pelenai. Gi iš pelenų atstatyti jau reikia daug darbo ir vargo. Bet darbo, ypač sąžiningo darbo, vengia rusas. Čia ir atsiveria amžina rusiško nepritekliaus praraja, kurią dar niekas nepajėgė užpilti ilgoje rusų tautos istorijoje. Lietuviškai galvojant — galima juk ir pelenais nepavertus rasti išeitį. Ne. Rusas be jokio širdies skausmo sudaužys kepyklas, kuriose jam pačiam duoną kepa. Kad jis rytoj bus alkanas ir be duonos kąsnio — apie tai nė motais. Šėlsmas viską sudaužyti yra tikslas, bet ne rytdienos duonos kąsnis. Jam daug mieliau vaikščioti svaiginančiomis prarajų briaunomis, kur viesulai kaukia, žaibai tviska ir kur su kiekvienu kojos kryptelėjimu gali nugarmėti į melsvo rūko glėbį — neišmatuojamą gelmę. Kankinamas išvidinės įtampos, rusas mėgsta klaikius bandymus: nulėkti bedugnėn ar nuklysti į ribų nežinančias klaikumas. Puškinas, net pats būdamas rusas, šiurpulingai sušunka: “Neduok Dieve matyti rusų maištą — beprasmišką ir nežinantį pagailos. Tie, kurie pas mus sugalvoja visokius perversmus, yra arba jauni ir nepažįsta mūsų liaudies, arba žmonės kietaširdžiai, kuriems svetima galvelė tik kapeikos dalelė, bet ir sprandas savasis — tik grašis”.18
Rusas kupinas jam pačiam nesuprantamų fantazijų. Pakerėtas nieko bendra su tikrove neturinčių svajonių, o šėlsmo ugnies svilinamas, rusas sudaužys ir kėdę, ant kurios pats sėdi. Šėlsmo kvaituly svetima gyvybė nieko nereiškia, lygiai kaip ir savoji. Rusui tik reikia duoti tinkamoj vietoj ir reikiamu metu jo tuolaikinę būseną atitinkantį signalą. Jis šoks kaip lunatikas ir darys siaubingus darbus, prašokančius net ir rusą iššaukusio burtininko fantaziją. Mūsų laikais toks kietaširdis, kuriam “svetima galvelė tik kapeikos dalelė” buvo Leninas, sugebėjęs pagauti rusą didžiajam jo tautos istorijoje kruvinam šėlsmui, ir drauge su savo įpėdiniu Stalinu nurungę žmonijos pabaisą Atilą. Štai to ribų nežinančio šėlsmo neįvykdoma fantazijos iškarpa: “Po pusmečio visiems amžiams panaikinsime pačią prakeiktąją blogybę — pinigus . . . Nei bado, nei skurdo, nei pažeminimo . . . Imk, kas tau reikalinga, iš visuomeniško sandėlio . . . Draugai, o iš aukso mes pastatysime viešąsias išvietes . . .”19
Ir niekada, gal būt, gyvenimas iš fantastiškų svajonių taip žiauriai nenusikvatojo kaip iš šiuolaikinės rusiškos tikrovės, kurioje ir badas ir skurdas neretas svečias ir duonos kepalėlis ilgoje eilėje nevisada tesulaukiamas.
Mūsų judrusis Vaižgantas irgi stebėjosi rusais bei jų sugebėjimu tuo pačiu metu būti švelniausios širdies žmogumi ir vagimi bei galvažudžiu sekantį akimirksnį: “Keisti tie rusai ir tikrieji, ne iš lietuvių virtę gudai, švelniausios širdies, žmoniškiausio būdo būdami, jie gali tuo pat žygiu būti vagys ir galvažudžiai; ir savo gyvybę už artimą padėti, ir čia pat to pat artimo gyvybę policijai atiduoti, kad pražudytų”.20
Pas rusą nėra mums suprantamos dvasios lygsvaros, pastovumo, gyvenimo logikos ar moralinių saitų. Čia šokama nuo vieno kraštutinumo prie kito: čia tironas, čia vergas, čia kvailumas, čia gyvuliškumas. Aukso vidurio rusui nėra. Jis — kraštutinumų žmogus, besaikis šėlsmas.
Rusiški žiaurumai
Daugeliu atvejų — jeigu ne visais — lietuviui sunku suvokti rusą, sunku įsiskverbti į jo tamsios sielos labirintus ir bent dalinai suprasti, kas ten — tose tamsybėse — vyksta: žmogžudžio godulys dėl paprasčiausio menkniekio maišosi su atgailautojo malda. Dostojevskis pasakoja šitokį keistą ir kartu žiaurų vaizdelį: “Du valstiečiai, ir pagyvenę, ir negirti, ir seni pažįstami, bičiuliai, atsigėrę arbatos ir panorėję kartu vienoje kamarėlėje miegoti. Tačiau vienas nužiūrėjęs, kad antras turi sidabrinį laikrodėlį su geltonų karoliukų raišteliu . . . Tasai žmogus buvęs ne vagis, net doras ir, kaip valstietis, visiškai ne vargšas. Bet jam taip patikęs tas laikrodis ir taip jį gundęs, kad jis pagaliau neištūrėjęs: paėmęs peilį ir kai bičiulis nusigręžė, prisėlinęs prie jo atsargiai iš užpakalio, prisitaikęs, pakėlęs akis į dangų, persižegnojęs ir karštai pasimeldęs ‘Viešpatie, atleisk man dėl Kristaus’ — vienu kirčiu papiovęs bičiulį kaip aviną ir pasiėmęs laikrodį”.21
Pasakytume, nužudytas žmogus be jokio reikalo. Net be mažiausio apskaičiavimo — vien tik dėl to, kad laikrodis patiko, O žudikas buvo doras žmogus, pasiturintis — nusmeigė savo bičiulį tarsi aviną. Net ir abejotinos moralės lietuvis greičiausia tą laikrodį būtų tikrai pavogęs, bet nežudęs ir dar prieš žmogžudystę nesižegnojęs ir prašęs Dievo atleidimo. Tokie reiškiniai gali rasti vietos tik nesubalansuotoj dvasioj ir pairusioje psichikoje.
O štai rusai darbininkai stato namą. Netolimai didelė duobė su gesinamom kalkėm. Į tą verdančią masę nei iš šio, nei iš to mūrininkai įmetė juodą šunį. “Šuo dega, jam išsvilo akys springdamas jisai stūgčioja, mėšlungiškai stengiasi išplaukti, o darbininkai, baltuose garuose ir dulkėse stovėdami aplinkui skiedinį, juokiasi ir ilgais maišikliais taukši šuniui per galvą, panardindami perkreiptą snukį į tirštą, degančią pieno baltumo masę”.22
Kas sugebėtų atsakyti, kodėl rusas tai daro? Kam taip baisiai kankinamas nieku nedėtas gyvulėlis? Dėl ko? Kam? Ar savam džiaugsmui, matant gyvulio kančias, ar rusiškos sielos nerimui užgniaužti, ar iš viso įgimtam sadizmui patenkinti? “Mes tai sau, — tarė vaikinas geraširdiškai šypsodamasis, — baisiai juokingai jis teliūškuojasi”.23 Niekas iš jų nekalba apie šunelio kančias verdanžiose kalkėse, niekas to gyvulėlio nepagaili, o tik šypsosi, kad jis baisiai juokingai teliūškuojasi . .. Suprask, kad nori, ruso sielą ir jo galvoseną!
Arba vėl, štai rusas teisėjas. “Teisme jis neseniai dvi savaites kasdien sėdėjo . . . vis teisė . . . Pareidavo iš ten piktas, išalkęs . . . Virtuvo žnyplėmis sugnyba man krūtį ir suka, ir suka . . .”24 Reiškia, jam teisme įsigrįsta bylas nagrinėti, prisinervuoja, išalksta, tai kurgi atsigriebsi, kur ištiesi viduje susitvenkusį tūžmastį? Parėjęs namo savo žmonai žnyplėmis krūtis suka. Lyg taikydamasi į šio žiaurumo sąskambį ir ieškodamas rusiškam buvimui atsakymo, Čechovas aprašo vaikėzą, kuris, išsitraukęs i kibiro gyvą žuvį, ją triauškia. Kramto jis gyvą žuvį ne dėl to, kad būtų baisiai alkanas, bet vien dėl to, kad kramtydamas gyvą jaučia tam tikrą malonumą, ar tai žuvies kančiomis, ar vien tik dėl to, kad kramto gyvatą. “Jis ištraukė iš burnos žuvies uodegaitę, meiliai į ją pažiūrėjo ir vėl įsikišo į burną. Kol jis kramtė ir grikšėjo dantimis, Jegoruškai atrodė, kad jis mato prieš save ne žmogų. Papurtęs Vasios smakras, jo apiblaususios akys, nepaprastai aštrus regėjimas, žuvies uodegaitė burnoje ir meilumas, su kokiu jis krimto gružlį, darė jį panašų į gyvulį”.25
Gyvuliškumo pradas yra ruso prigimtyje. Kankinant ką nors, tas gyvuliškumas prasimuša net veide. Rusas tarsi išsako save. Tas pradas toks stiprus, kad rusas verks, bet kankins. Pats ašaras lies, bet aukos nepaleis ligi ją nukankins. Tada rusas jausis atlikęs ką tai tokio, išvidinį spaudimą palengvinęs. Jis nekels klausimo, gerai ar blogai, kad kas nors kenčia. Sovietinės vergų stovyklos su mirtininkų kolonomis yra to rusiško gyvuliškumo išsiliejimas. Juk iš žmonių kančių nėra jokios praktiškos naudos nei sistemai, nei valstybei. Įsikūnijusio pykčio įtūžimas verčia kankinti. Ir patys kankintojai kankinasi užliedami savas kančias besaikiu girtuokliavimu bei klaikiomis orgijomis. “Rusų žmogus nejaučia valdžios saiko ir jeigu iškankintam duosi į rankas valdžią, tai jis nedelsdamas pats visus ims kankinti”.26
Rusai niekada nekėlė klausimo, kad jie Lietuvą okupavo ir šimtus tūkstančių išvežė mirčiai į Sibirą. Jie, girdi, nusikaltėliai. Ir Lietuvą reikėję užimti. Bet jie labai garsiai rėkauja, jog lietuviai, vokiečiams karą pradedant, sukilę prieš rusus. Čia, anot jų, esanti išdavystė, kolaboravimas su priešu, tėvynės išdavimas — visa tai baudžiama mirtimi. O tiesa yra labai paprasta: jeigu rusai nebūtų Lietuvos okupavę, tai nebūtų buvę nei sukilimo, nei kolaborantų, nei kažkokių nusikaltėlių. Ruso tiesa visada yra persikreipus. Pats rusų rašytojas Turgenevas labai teisingai pastebėjo, kad ruso ne tik kepurė, bet ir smegenys ant šono. Iš tos persikreipusios padėties rusas sprendžia ir apie kitas tautas bei jų teisę gyventi bei kurti.
Tarp nieko ir tikrovės
Gorkis savo raštuose nurodo, jog kažkoks pasiuntinys apie rusus išsireiškė: “Su šia tauta galima daryti viską, ko tik įsigeidžia valdžia. Ji pati nieko nesupranta ir, niekuo nesidomėdama, gyvena lyg sapne, girta ir tingi”.27 Pasakytume, tas Gorkio minėtas pasiuntinys gan tiksliai rusus suspėjo pamatyti ir charakterizuoti. Girtumas, tingumas, o ypač gyvenimas sapne yra praktiškojo buvimo stabdis. Rusiška pažanga eina vėžio žingsniais, o ir ta pati nuolat kankinama nepabaigiamos netvarkos. Turgenevo veikėjas net šitaip įrodinėja: “Rusija atsiliko nuo Europos; reikia ją pastūmėti. Mus įtikinėja, kad mes esame jauni — tai nesąmonė; o be to mums trūksta išradingumo; pats Chomiakovas prisipažįsta, kad mes nė pelėms spąstų nesame sugalvoję. Vadinasi, mes noroms nenorams turime skolintis iš kitų. Mes ligoniai, sako Lermontovas, — aš sutinku su juo; tačiau mes ligoniai todėl, kad esame tik pusiau tapę europiečiais”.28
Stagnacinė būklė ypač ryški dabartinėje sistemoje. Tokie persikreipę terminai, kaip “tarnavimas liaudžiai”, “socialistinis realizmas”, “marksizmo - leninizmo pagrindai” arba Maskvoje sėdinčio politbiuro nario rinkimas į kokio nors provincijos kolūkio susirinkimo prezidiumą ir daugelis panašių nuobodulio bei neriboto bukumo reiškinių tempiami iš vieno dešimtmečio į kitą be kūrybinės dvasios, be supratimo, ką tie terminai iš viso reiškia. Ne be reikalo A. Tosltojus šūkteli; “Proletariato diktatūra! Kokie žodžiai! Kvailybė! Ak, rusiškoji kvailybė!” Ir čia pat ištaria, pasakytume, pranašiškus žodžius: “O mužikėlis! Ak, mužikėlis! Baisiai jam atsirūgs tie jo darbai . . .”29
Rusai, kopijuodami Vakarus ima iš ten visa, ką tik randa: gera ir bloga. Bet ir tas paėmimas yra savotiškas — rusiškas, jie savaip pertvarko — daugiausia blogąja prasme — pagadina, iškraipo arba ne visai taip supranta, kaip tikrumoje dalykai yra. Net Lermontovas, pastebėjęs šį rusišką pasinešimą į išvirkščią dalykų esmę, rašo: “Anglijoje, pavyzdžiui, bankrotas yra amžina negarbė, pakankama priežastis savižudybei. Nepadori išdaiga Vokietijoje visam gyvenimui uždaro duris į padorią visuomenę. . . O pas mus? . . . Žinomas kyšininkas visur labai gerai priimamas; jis pateisinamas fraze: “Ei, kas to nedaro! . . .” Bailys visur mielas svečias, nes jis ramus žmogus”.30
Komunizmas irgi yra vakariečių “paskola” rusams. Bet rusai jį savam kraujuje išmaudę, savaip perdirbo, daug kur kitaip išsiaiškino, arba suprato išvirkščia prasme, o, kas svarbiausia, prie viso rusiško “perdirbimo” pridėjo neišpasakytai didelę šūstį rusiško žiaurumo, sadizmo, ataudė rusiško šovinizmo staklėse, apavė rusiško imperializmo batais, prisiuvo panslavizmo barzdą, apipurkštė rusiško misticizmo kvepalais, apgaubė spalvota slavofilų skraiste ir paleido šią baidyklę pasaulio tautų laisvint komunizmo vardu. Jugoslavai, kinai šito rusiško “svečio” nepriėmė ir jį — geografinės padėties ar milijonų gausumu — išvijo iš savo namų. O rusas mužikėlis jau sumokėjo baisią sąskaitą ir ją toliau tebemoka. Ir galvos dėl to per daug nekvaršina. Taip, matyt, reikia, taip yra ir taip bus gerai. Nors juoda duona ir su nepritekliais, bet juk degtinėlės siurbk ligi apalpimo! Rusų “tauta pripratusi prie nelaisvės, prie žemo, nežmoniško vergavimo tiems, kurie visų daugiausia daro jai bloga”.31
Čia, tur būt, glūdi dalis to atsakymo, kodėl rusuose galėjo soste išsilaikyti visokie kraugeriai, tironai ir žmogžudžiai. Jeigu rusų istorijoje daugiau nei du trečdaliai valdovų buvo nužudyti, tai tiktai varžybose dėl sosto įvairiausių konkurentų. Didelė dalis tų nužudytų buvo paskelbti šventaisiais, nes jie, esą, mirė už “šventą rusų žemę”, už slavų sostą, už pravoslaviją. Net ir Lietuvos karaliaus Mindaugo žudikas, Alšėnų kunigaikštis Daumantas yra rusų šventųjų sąrašę Dovmont vardu. Net toks tironas kaip Jonas Žiaurusis irgi yra šventasis. Tas šventumas — žinoma, rusų supratimu — kyla iš valdovo primato. Valdžia kyla iš Dievo. Tegu valdovas ir gyveno nekrikščioniškai, bet jo, kaip valdovo, žodis buvo šventas. Nuo šitokio rusiško aiškinimo ir kelias į šventuosius yra netolimas.
Sutvarkyk, velnio vaike
Gorkis, pats būdamas rusas, klausia: “Kas yra Rusija — žinai? Galo neturi toji Rusija: daubos, pelkės, stepės, tyrai — reikia visa tai sutvarkyti, ar ne, velnio vaike? Jai visko reikia, žinau aš, skersai išilgai esu ją vaikščiojęs, darbo joje dviem šimtmečiams susikrovę! Štai ir dirbk, ir tvarkyk ją!”32 O tuo tarpu rusai daro visai atvirkščiai. Vietoje darbuotis savoje žemėje jie grobia svetimus kraštus, naikina tautas, alina užgrobtus kraštus. Šiandieninėje sovietinėje Rusijoje yra apie 180 tautinių grupių, kurioms Rusija nėra jokia tėvynė.
Kad ir tokiame lietuviškam krašte, Rytprūsiuose, išnaikinti net amžiais buvę lietuviški vietovardžiai. Savam krašte turi darbo dviem šimtmečiams, o Karaliaučiaus kraštą pavertė pūstynėmis. Ir čia kažkokia nesuprantama jėga verčia rusą iš lygsvaros. “Ruse, kurgi tu veržies? Atsakyk! Neatsako”.33 Suprantama, kad atsakymo nėra ir negali būti, nes koks gi lygsvaros neturintis žmogus atsakys, kad ir į savo, bet jam pačiam nesuprantamus veiksmus. Lunatikas vaikščioja sienomis ar stogais vien tik dėl to, kad jį išvidinės jėgos verčia vaikščioti, kol, žinoma, paslydęs užsimuša. Šioje vietoje tinka taiklus Lenino posakis: “Aš nežinau, kiek kvailysčių turi padaryti rusas, kad nuo jų atprastų”.34
Grobimo bei plėšimo politika yra sena kaip ir pati Rusija. Žudė tautas ir plėtė ribas. Ne iš gero baškirų kalboje ruso vardas reiškia engėją, sukčių. Kiek ligi šiol rusai yra išnaikinę svetimų tautų ar tautinių grupių — jų istorija apie tai tyli. Bet pas rusus buvo ir tebėra šūkaliotojų: “Taikos nebus tol, kol nepadarysime tokios tvarkos, kad mūsų žandaras galėtų vienodai lengvai įvykdyti tą patį įsakymą Vilniuje, Paryžiuje ir Stambule”.35 Šiuo atžvilgiu A. Tolstojus yra pasakęs aukso žodžius: “Banditizmas mums įgimtas . . . Biauri tauta”.36
Rusiškam charakteriui taip pat dar būdinga tai, kad visi rusai, be labai mažų išimčių, užsikrėtę grobimo liga. Nedalomos Rusijos šalininkų buvo pilna caristinėje Rusijoje: tiek kariuomenės vadai, tiek visuomenininkai, tiek pagaliau patys rašytojai palaikė svetimą tautų grobimo idėją. Puškinas garbino carą už lietuvių -lenkų sukilimų (1831 ir 1863 m.) numalšinimą. Garsieji rusų rašytojai kaip Lermontovas ir Levas Tolstojus tarnavo karininkais Kaukaze ir skerdė čia sukilusias tautas. Savo gausiuose raštuose jie niekada tų tautų neužtarė ir nereikalavo joms laisvės. Tų tautų skerdynes jie laikė išlaisvinimu. Levui Tolstojui Nemunas buvo Rusijos siena: “Napoleonas davė įsakymą persikelti per Nemuną ir priešakiniai jo kariuomenės pulkai, atstūmę kazokus, peržengė Rusijos sieną”.37 O kas liečia rusiškus komunistus, tai iš praktikos matome, kad jie yra ir pasiliko tie patys rusai imperialistai. Tik spalvos kitos ir šūkiai kiti, bet siekimai tie patys. Ne be reikalo ir Leninas, pastebėjęs tą rusiško charakterio nepagydomą ydą, sušuko: “Pakrapštyk vieną kitą komunistą ir rasi didžiarusišką šovinistą”.38 O tas šovinistas, dėdamasis gudriu, savo tikslus aiškina naiviai, būdingai rusiškai: mes neiname tautų pavergti — mes einame jas išvaduoti. Bet kadangi reakciniai sluoksniai mūsų ištiestos broliškos rankos nepriėmė, turėjome pavartoti savas priemones. Anot Šaltykovo: “kartą kiškis nusikalto vilkui už tai, kad netyčia prabėgo netoli jo guolio. Vilkas sušuko: stok. Bet kiškis bėgo. Vilkas pagavo kiškį: “Už tai, kad tu pirmo mano žodžio nepaklausei ir nesustojai, štai mano teismas ir nuosprendis: atimsiu tau gyvastį, sudraskydamas į gabalus”.39
Caristinė Rusija pravoslavijos vardu ėjo tautas išganyti, kaip jas išganė Kristus. Katalikybė nuėjusi paskui velnią, todėl reikia jos kelius pataisyti, išvaduoti iš velnio žabangų. Tarybinė Rusija eina tautas išvaduoti iš kapitalizmo vergijos, iš religinių prietarų. Rusų armija vykdanti šventąją išvadavimo misiją, kai tuo tarpu kitų tautų laisvės kovotojai vadinami banditais ir žmogžudžiais.
Taip jau turbūt Kūrėjas surėdė šį žemiškąjį gyvenimą, kad žmogus daugiausia kalba apie tai, ko mažiausiai turi. Ligonis šneka apie sveikatą, kalinys apie laisvę, beturtis apie turtus ir t.t. Atskiros tautos turi išsiugdę kiekviena savo specifinius siekimus. Susirinkę vokiečiai tuojau pradeda kalbėti apie virtuvę, anglai apie prekybą, prancūzai apie moteris, lietuviai apie žemę, o rusai nepabaigiamai gali šnekėti apie Rusijos reikšmę, jos ateitį: “Žiautaros, žiautaros jie tą klausimą kaip vaikai gumos gabaliuką: nei sunkos, nei skonio. Na, ir žinoma, klius ta proga supuvusiems Vakarams. Keistos šnekos, ar ne? Duoda garo jie mums visais punktais, tie Vakarai — o supuvę! Ir kad bent iš tikrųjų niekintume juos . . . Keikti juos keikiam, tačiau tik jų nuomonę ir vertinam”.40
Tautų psichika ir veikimo metodai nesikeičia šimtmečiais. Vieni lazdą ima už vieno galo, kitiems patogiau už kito. Tačiau rezultatas tas pats. Padėtis ne kitokia ir šiandien. Pasikeitę tik vardai ir sąvokos. Tarybinė propaganda kasdien išpila tūkstančius sparnuotų žodžių supuvusių Vakarų adresu, o čia pat apsisukę perka iš jų kviečius, kopijuoja techniką ir ausis pastatę klausosi vakariečių nuomonės. Susidaro keistas suktinis aplink stalą, arba kaip Lermontovas juokauja: “Be kvailių pasaulyje būtų labai nuobodu”.41 Tačiau Turgenevas rimčiau pažvelgia į reikalą. Jis savuosius įspėja nesispardyti ir susimąstyti apie galimas pasekmes ateityje. Turgenevas pasakoja kaip vienas rusas ant Taboro kalno randa kaukolę ir, kaip būdinga ruso elgsenai, tą kaukolę paspiria. “Ko tu mane spardai? Mokėjau gyventi, moku ir dulkėse gyventi — ir tau taip bus”. Ir tikrai: Vaska šoka per akmenį ir vos neperšoka, bet kulnas užkliuvo ir jis galvą nusisuko. Šia proga turiu pasakyti, kad mano draugams slavofilams, dideliems mėgėjams spardyti kiekvieną negyvą galvą ir supuvusias tautas, vertėtų susimąstyti dėl šitos bylinos”.42
Draugas, bet ne man
Nerusai nepasitiki rusų tauta, o rusai nepasitiki pastarosiomis. Nepasitikėjimas išplaukia iš pačių rusų nepastovumo, nes niekas negali būti tikras, ką rusas sugalvos ir kaip jis elgsis net davęs iškilmingą pasižadėjimą. Jeigu lietuviai sako, kad “prūsas (vokietis) po pietų kvailas” ir tame posakyje yra šiek tiek racijos prisivalgęs gerų pietų vokietis aptingsta), tai dėl ruso negali būti tikras nei vieną pusdienį. Būdinga, kad rusais nepasitikėjo net patys komunizmo įkūrėjai. Vieni iš jų įžiūrėjo rusišką nepastovumą, netvarkingumą bei dviveidiškumą. Kiti matė Rusiją kaip beviltiškai atsilikusį kraštą, apgyventą girtos tautos, nieko gero nežadančios apart žvėriškumo, barbaruos europiečiui nesuprantama galvosena bei elgsena. Jau 1856 m. Marksas skelbė, kad agresyvi Rusijos politika nepasikeitė nuo Riuriko laikų. Marksas visą laiką bijojo, kad rusai neįfiltruotų kalmukų kraujo į Europą. Tuo klausimu Marksas parašė 14 straipsnių į “New York Daily Tribune” prieš rusų panslavizmą, iš kurių nei vienas nebuvo atspausdintas.43
Kai revoliucijos pradžioje Leninui buvo prikišta, jog jis savo idėjų įkūnijimui beatodairiai žudo rusų tautą, tai Leninas į tą priekaištą trumpai atsakė: “Nusi-spiaut man į Rusiją”.44 O kai Marksas įsitraukė į diskusijas su Bakuninu, tada jis pasakė visai gerai mums suprantamus ir teisingus žodžius: "Aš nepasitikiu nei vienu rusu”.45
Didelį abejingumą ir net beviltiškumą savąja tauta yra pareiškęs Turgenevas, kuris, kaip rusas, be abejo, geriau pažinojo savo tautą negu kas nors kitas iš šalies ir, kaip rašytojas, giliau įžvelgė dvasinę ruso būseną. Jis nei vienu atžvilgiu neranda teigiamo motyvo intelektualų diskusijose, o tuo labiau eilinio mužikėlio gyvenime. Savo pesimistinę gaidą apie rusų tautą Turgenevas išreiškia sekančiais žodžiais: “Mes plūkiamės dėl niekų, samprotaujame apie kažkokį meną, intuityvinę kūrybą, apie parlamentarizmą, apie advokatūrą ir velnias žino apie ką, tuo tarpu, kai čia svarbu kasdieninės duonos klausimas ... Ir pati laisvė, dėl kurios rūpinasi vyriausybė, kažin ar išeis mums į naudą, nes mūsų mužikas pasiryžęs net pats save apvogti, kad tik galėtų prisilakti smuklėje svaigalo”.46
Išnašos
1. Aleksiejus Tolstojus, Kančių keliai, t. III, Vilnius, 1972, pusl. 21.
2. Turgenevas, Dūmai, Vilnius, 1971, pusl. 31-32.
3. Aleksejus Tolstojus, Kančių keliai, t. III, Vilnius, 1972, pusl. 8.
4. Leninas, raštai, t. 36, Vilnius, 1958, pusl. 398.
5. Turgenevas, Naujasis baras, Vilnius, 1974, pusl. 195.
6. Dostojevskis, Broliai Karamazovai, t. I, Vilnius, 1960, pusl. 398.
7. Gorkis, raštai t. 16, Vilnius, 1956, pusl. 119.
8. Gorkis, raštai t. 14, Vilnius 1956, pusl. 185.
9. V. Juodeika, Didžioji iliuzija, Boston, 1978, pusl. 127.
10. K. Jūra, Monsinjoras, Boston, 1979, pusl. 79.
11. S. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, t. 1, Los Angeles, 1956, pusl. 623—4.
12. I. Šeinius, Raudonasis tvanas,Talka, New York, 1953, pusl. 183.
13. A. Tolstojus, Kančių keliai, t. II, Vilnius, 1972, pusl. 247.
14. Gorkis, raštai T. X, Vilnius, 1955, pusl. 537.
15. Gorkis, raštai t. VII, Vilnius, 1955, pusl. 634.
16. L. Gonzaga da Fonseca, vertė kun. M. Vembrė, Marija kalba pasauliui, Boston, 1951, pusl. 35.
17. A. Tolstojus, Kančių keliai, t. III, Vilnius, 1972, pusl. 20.
18. A. Puškinas, Apysakos, Kapitono duktė, Vilnius, 1970, pusl. 422.
19. A. Tolstojus, Kančių keliai t. III, Vilnius, 1972, pusl. 9.
20. Vaižgantas, Pragiedruliai, t. I, Vilnius, 1969, pusl. 184.
21. Dostojevskis, Idiotas, t. I, Vilnius, 1971, pusl. 287.
22. Gorkis, raštai t. VII, Vilnius, 1955, pusl. 253.
23. Gorkis, ten pat.
24. Gorkis, raštai t. III, Vilnius, 1954, pusl. 258.
25. Čechovas, raštai t. V, Vilnius, 1961, pusl. 205.
26. Gorkis, raštai t. VII, Vilnius, 1955, pusl. 485.
27. Gorkis, ten pat, pusl. 482.
28. Turgenevas, Bajorų gūžta, Vilnius, 1972, pusl. 127.
29. A. Tolstojus, Kančių keliai, t. II, Vilnius, 1972, pusl. 20.
30. Lermontovas, Mūsą laikų herojus, Vilnius, 1963, pusl. 187.
31. Gorkis, raštai t. VII, Vilnius, 1955, pusl. 482.
32. Gorkis, raštai t. VII, Vilnius, 1955, pusl. 271.
33. Gogolis, Mirusios sielos, antras leidimas, Chicaga, metai nepažymėti, pusl.290.
34. Leninas, raštai t. 31, Vilnius, 1955, pusl. 147.
35. Mickevičius, Vėlinės, Vilnius, 1958, išnaša pusl. 340.
36. A. Tolstojus, Kančių keliai, Vilnius, 1972, pusl. 174.
37. Levas Tolstojus, Karas ir taika, t. III, Vilnius, 1959, pusl. 17.
38. Leninas, raštai t. 29, Vilnius, 1954, pusl. 172.
39. Saltykovas-Sčėdrinas, Pasakos, Vilnius, 1972, pusl. 45.
40. Turgenevas, Dūmai, Vilnius, 1971, pusl. 30.
41. Lermontovas, Mūsų laikų herojus, Vilnius, 1963, pusl. 84.
42. Turgenevas, Dūmai, Vilnius, 1971, pusl. 187.
43. V. Juodeika, Didžioji iliuzija, Boston, 1978, pusl. 161.
44. E. Lyons, Our Secret Allies, New York, 1954, push 96, cit. iš Juodeikos Didžioji iliuzija.
45. V. Juodeika, Didžioji iliuzija, Boston, 1978, pusl. 191.
46. Turgenevas, Tėvai ir vaikai, Vilnius, 1959, pusl. 62.
