ŠALAME TROPIKUOSE
Nuotaikų pluoštas iš Venecuelos
Mums, Venecuelos lietuvių vyresniajai kartai, 32 metų išeivijos gyvenimo laikotarpis dar neatitolino nuo praeities: mes norime dar gyventi ir jausti gyvenimą su jo rūpesčiais ir džiaugsmais. Tačiau pastebime, kad pradėjome atšalti ir pavargti. Prarandame tikrovės jausmą. Asmeniški reikalai tapo svarbesni už bendruomenės reikalus. Daromės abejingi savo įsitikinimuose, tingiai indiferentiški, nebesirūpindami net kaip apie mus kiti gali galvoti ir kaip mes patys savo abuojumą viskam galime pateisinti.
Išeivijos gyvenimas buvo mums sunkus. Susidūrėme su nenatūralaus gyvenimo reiškiniais. Viską matėme ir supratome, bet neigiamybes slėpėme, galvodami, kad gal viskas pasikeis į gerą pusę. Deja, mūsų viltys nepasitvirtino, ir blogybių slėpimas neišėjo į naudą.
Krašto kalbos nemokėjimas, menki uždarbiai, neturėjimas galimybių bendrauti su gausesniais Šiaurės Amerikos lietuvių centrais, užjūrio spaudos brangumas (ypač norint gauti oro paštu) — visi šie reiškiniai neigiamai atsiliepė į aplamai mūsų gyvenimą, o ypač į tautinės sąmonės išlaikymą. Per menkas lietuviškų parengimų skaičius išsiblaškymui, meniškų pajėgų stoka, dažnai vadovaujančių organų apsileidimas mus net izoliavo vienus nuo kitų. Kartais praeina keli mėnesiai ar pusmetis, kol vieni su kitais pasimatome. Begyvendami tokiose sąlygose, mes pavargome, o gyvenimas pavargo nuo mūsų nusiskundimų.
Praėjo daug metų, kol jaunimas pradėjo suprasti bendruomenės veiklos reikšmę, bet per tą laiką daug jų nubyrėjo, nutautėjo ir pasitraukė iš lietuviško gyvenimo. Išlikusieji mūsų tarpe pastaruoju metu ėmė rodyti veiklos iniciatyvos Paskutinieji keli parengimai jau atlikti jaunųjų pastangomis. Bet jiems reikia didesnės paskatos iš Šiaurės Amerikos jaunimo. Reikia padrąsinimo. Mūsų jaunimas geras ir potencialus. Prie tinkamų sąlygų galėtų daug nuveikti.
Vyresnioje kartoje įsikerojęs apatiškumas viskam, kas lietuviui brangu, tolina mus vienus nuo kitų ir nuo moralinių įsipareigojimų tautai. Kartą, išėjus vietiniam mūsų laikraščiui, vienai mūsų tautietei pasiūliau telefonu ir pažadėjau nuvežti į namus. Atsakymas buvo kategoriškas: “Nevežk, neskaitysiu!” Teko tik atsiprašyti už sutrukdymą. Tokių spaudos “mylėtojų” turime daug. Priežasčių atsikalbinėjimui surandama begales, ir vargu verta jas skaičiuoti.
Stokojame gabių ir autoritetingų visuomenės vadovų, kurie sugebėtų suburti lietuviškam gyvenimui visus ir patraukti nutolusius. Per 32 metus Venezueloje pasireiškė tik du talentingi vadovai: a. a. Jurgis Bieliūnas ir laikinas, trejų metų svečias, Amerikos diplomatas dr. Vytautas Dambrava. Jiems vadovaujant, nesijautėme pavargę ir atsitolinę vieni nuo kitų. Į dr. Dambravos suorganizuotus parengimus atvykdavo net ir tokie asmenys, kurių savo bendruomenėj nebuvome matę net 20 ar daugiau metų.
Pas mus Venecueloje nevyrauja jokios politinės partijos ar labdaros organizacijos. Nesantaikai kliūčių nėra. Tik blogą pavyzdį mums tenka patirti iš pasaulio lietuviams vadovaujančių veiksnių pusės. Tai jų tarpusavis nesugyvenimas, prieinąs net prie koliojimosi. Mėnesiais mums tenka skaityti spaudoje negatyvius straipsnius.
Ar ne laikas pradėti rūpintis pozityviais reikalais?
Mes mielai pagerbiame kiekvieną lietuvybei nusipelniusį tautietį, atvykstantį pas mus, bet prašome, kad patys negriautumėte vieni kitų autoriteto. Neapvilkite mūsų savo barniais.
Pažįstame gerai Venecuelos lietuvių bendruomenės sąlygas: neturime nuosavų patalpų, bažnyčios, klubų nei bendrų kapinių; tenka mums nuo daug ko atsisakyti ir susilaikyti. Didžiai naudinga būtų, jei Pasaulio Lietuvių Bendruomenė dėtų pastangas Pietų Amerikai atpiginti spaudą, nes užsisakyti mums savaitraštį oro paštu kainuoja 40 dolerių, o dienraščiai dar brangiau. Nedaug kas įstengia. Gi negausūs stipriai ekonomiškai įsitvirtinę tautiečiai dažnai nė vieno laikraščio neskaito.
Daug kartų esame prašę atsiųsti mums filmų iš lietuviško gyvenimo. Tuo būdu gal pajustume tiesioginį sąlytį. Mums trūksta dvasinės šilumos. Nors gyvename tropikuose, bet greitai pradėsime šalti, kaip eskimai prie Šiaurės ašigalio. Tada nė ruonio riebalai mūsų nebeatšildys. Tieskite ranką Pietų Amerikos broliams.
Aleksandra Vaisiūnienė
