KGB VEIKLOS METODAI POKARIO METAIS
IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ
Išeidamas į partizaninį gyvenimą, kiekvienas Lietuvos patriotas sprendė klausimą: ar užteks jėgų, pakliuvus gyvam į NKVD rankas, atlaikyti kankinimus ir nieko neišduoti? Suvokdami ribotas žmogaus galimybes, prisimindami okupantų sadizmą 1941 metais ir nenorėdami eiti per kančios bei pažeminimų pragarus, daugelis laisvės kovotojų lemiamą akimirką patys nutraukdavo gyvybės siūlą, pasirinkdami mirtį.
Represinės struktūros ėmėsi priemonių, įgalinančių suimti gyvus partizanus. Buvo pradėtos taikyti įvairios „specpriemonės“ — migdomieji preparatai, kuriuos įmaišydavo į maisto produktus ar alkoholį agentai. Per karines operacijas operatyvininkai įmesdavo į bunkerį tam tikrą granatą. Tačiau suimtus gyvus partizanus buvo ne taip jau paprasta prašnekinti. Tad maždaug apie 1950 metus buvo sugalvotas naujas, rafinuotai klastingas, metodas, MGB terminologijoje pavadintas „operatyvine kombinacija“. Tuo metu kameros agentų galimybės buvo gerokai sumažėjusios, nes dažnas suimtasis buvo apie juos girdėjęs. Tad iš palūžusių partizanų pradėta kurti smogikų „specgrupės“, kurios vaikščiojo po kaimus partizanų uniforma ir vykdė įvairias MGB užduotis.
„Operatyvinė kombinacija“ buvo savotiška inscenizacija, kurios metu, tardomajam neįtariant, iš jo būdavo išgaunamos reikalingos žinios. Suimtąjį naktį veždavo į kitą vietovę; pakeliui mašiną užpuldavo „partizanai“ ir tardomąjį išvaduodavo. Nusivedę į bunkerį, jį ilgai tardydavo, kaltindami išdavyste. Norėdamas įrodyti savo nekaltumą, suimtasis turėdavo parašyti plačią autobiografiją, kurioje privalėjo aprašyti savo rezistencinę veiklą. Šitaip MGB atskleisdavo suimtojo ryšius, sužinodavo susitikimo vietas, bunkerių dislokaciją ir pan., ko negalėdavo išgauti žiauriausiais kankinimais. Kai visi duomenys būdavo surašyti, vėl inscenizuodavo susidūrimą su MGB. Enkavedistai „nukaudavo“ partizanus, suimtasis su visais popieriais atsidurdavo MGB rankose ir nebegalėjo atsisakyti savo parodymų. Taigi prieš savo valią žmogus išduodavo žinias apie partizaninį judėjimą.
Tokio pobūdžio operatyvinės priemonės ypač buvo taikomos tiems asmenims, kuriuos įtardavo turint ryšių su partizanų vadovybe. Štai 1951 m. antrajame pusmetyje vien Klaipėdos srityje ši „operatyvinė kombinacija“ buvo atlikta 8 kartus. Joje dalyvavo „specgrupės“ smogikai, vadovaujami operatyvinio darbuotojo. Smogikai, anksčiau buvęs partizanai, gerai žinojo partizaninę aplinką, tvarką, įpročius, ekipiravimą bei elgesį, todėl be didesnių įtarimų galėjo vaidinti tikrų partizanų vaidmenį. Tiesa, kartais jie išsiduodavo, ir provokacija nepavykdavo. Kaip pasakoja sėkmingai atsilaikiusi prieš šią šėtonišką klastą buvusi partizanų ryšininkė A. Valeikienė, ją „išvadavę“ „partizanai“, eidami mišku, pasišvietė žibintuvėliu ir keletą kartų nusikeikė, o tai buvo nebūdinga partizanams ir sukėlė jos nepasitikėjimą. O šiaip jau viskas būdavo gerai surežisuota: paruoštas svečiams senas partizanų bunkeris ir šiam tikslui įrengtas naujas, „ryšininkė“ mergina atnešdavo iš kaimo valgyti, pasala būdavo surengta tariamai kitai mašinai, vežančiai atlyginimus, ir t. t.