Partizanai: Istorija ir dabartis

KGB VEIKLOS METODAI POKARIO METAIS

IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ

Išeidamas į partizaninį gyvenimą, kiekvienas Lietuvos patriotas sprendė klausimą: ar užteks jėgų, pakliuvus gyvam į NKVD rankas, atlaikyti kankinimus ir nieko neišduoti? Suvokdami ribotas žmogaus galimybes, prisimindami okupantų sadizmą 1941 metais ir nenorėdami eiti per kančios bei pažeminimų pragarus, daugelis laisvės kovotojų lemiamą akimirką patys nutraukdavo gyvybės siūlą, pasirinkdami mirtį.

Represinės struktūros ėmėsi priemonių, įgalinančių suimti gyvus partizanus. Buvo pradėtos taikyti įvairios „specpriemonės“ — migdomieji preparatai, kuriuos įmaišydavo į maisto produktus ar alkoholį agentai. Per karines operacijas operatyvininkai įmesdavo į bunkerį tam tikrą granatą. Tačiau suimtus gyvus partizanus buvo ne taip jau paprasta prašnekinti. Tad maždaug apie 1950 metus buvo sugalvotas naujas, rafinuotai klastingas, metodas, MGB terminologijoje pavadintas „operatyvine kombinacija“. Tuo metu kameros agentų galimybės buvo gerokai sumažėjusios, nes dažnas suimtasis buvo apie juos girdėjęs. Tad iš palūžusių partizanų pradėta kurti smogikų „specgrupės“, kurios vaikščiojo po kaimus partizanų uniforma ir vykdė įvairias MGB užduotis.

„Operatyvinė kombinacija“ buvo savotiška inscenizacija, kurios metu, tardomajam neįtariant, iš jo būdavo išgaunamos reikalingos žinios. Suimtąjį naktį veždavo į kitą vietovę; pakeliui mašiną užpuldavo „partizanai“ ir tardomąjį išvaduodavo. Nusivedę į bunkerį, jį ilgai tardydavo, kaltindami išdavyste. Norėdamas įrodyti savo nekaltumą, suimtasis turėdavo parašyti plačią autobiografiją, kurioje privalėjo aprašyti savo rezistencinę veiklą. Šitaip MGB atskleisdavo suimtojo ryšius, sužinodavo susitikimo vietas, bunkerių dislokaciją ir pan., ko negalėdavo išgauti žiauriausiais kankinimais. Kai visi duomenys būdavo surašyti, vėl inscenizuodavo susidūrimą su MGB. Enkavedistai „nukaudavo“ partizanus, suimtasis su visais popieriais atsidurdavo MGB rankose ir nebegalėjo atsisakyti savo parodymų. Taigi prieš savo valią žmogus išduodavo žinias apie partizaninį judėjimą.

Tokio pobūdžio operatyvinės priemonės ypač buvo taikomos tiems asmenims, kuriuos įtardavo turint ryšių su partizanų vadovybe. Štai 1951 m. antrajame pusmetyje vien Klaipėdos srityje ši „operatyvinė kombinacija“ buvo atlikta 8 kartus. Joje dalyvavo „specgrupės“ smogikai, vadovaujami operatyvinio darbuotojo. Smogikai, anksčiau buvęs partizanai, gerai žinojo partizaninę aplinką, tvarką, įpročius, ekipiravimą bei elgesį, todėl be didesnių įtarimų galėjo vaidinti tikrų partizanų vaidmenį. Tiesa, kartais jie išsiduodavo, ir provokacija nepavykdavo. Kaip pasakoja sėkmingai atsilaikiusi prieš šią šėtonišką klastą buvusi partizanų ryšininkė A. Valeikienė, ją „išvadavę“ „partizanai“, eidami mišku, pasišvietė žibintuvėliu ir keletą kartų nusikeikė, o tai buvo nebūdinga partizanams ir sukėlė jos nepasitikėjimą. O šiaip jau viskas būdavo gerai surežisuota: paruoštas svečiams senas partizanų bunkeris ir šiam tikslui įrengtas naujas, „ryšininkė“ mergina atnešdavo iš kaimo valgyti, pasala būdavo surengta tariamai kitai mašinai, vežančiai atlyginimus, ir t. t.

Tik kai partizaninis judėjimas beveik buvo palaužtas ir tokie mašinų užpuldinėjimai tapo nerealūs, o gandai apie šią klastą iš kalėjimų ir lagerių pasiekė Lietuvą, KGB liovėsi praktikavusi tokius operatyvinius „žaidimus“.

Pateikiame dokumentų ištraukas iš KGB archyvo literinės bylos (F3. B. 46/31. T. 5) —priemonių planą, surašytą areštuotajam J. Bertuliui iš Mosėdžio valsčiaus, taip pat dokumentus apie tokio plano įvykdymą 1951 metais suimtai I. Sarpaliūtei. Jaunos mergaitės nuoširdus gyvenimo atpasakojimas, kurį išgavo MGB šioje „operatyvinėje kombinacijoje“, dar kartą parodo, kokia praraja skyrė Lietuvos patriotus ir „žmones be Dievo“ — rafinuotos niekšybės vykdytojus.

„SG“ kombinacijos planas Klaipėdos sr. MGB v-bai „apdorojant“ areštuotąjį J. P. Bertulį.

Iš agentūrinių ir oficialių duomenų matyti, kad Jonas Bertulis nuo 1949 m. palaiko aktyvų ryšį su banditais, užverbuotas kaip jų ryšininkas slapyvardžiu Šiupelė /.../ Bertulio nusikalstamai veiklai demaskuoti ir per jį banditų slapstymosi vietoms nustatyti, ryšininkams ir rėmėjams išaiškinti būtina įvykdyti specpriemonę, „apdorojant“ Bertulį Klaipėdos sr. specgrupėje, persirengusioje banditais. Tam būtina:

1.    1951 m. lapkričio 17 d. į Plungės raj. Vainaičių mišką nusiųsti „SG“ ir paruošti Bertulio „apdorojimą“ 22-rai valandai į Skuodo MGB' skyr. objektui priimti nusiųsti leit. Žukovą, smogikus Šaltinį ir Vėtrą.

2.    Išsiųsti Bertulį aktyviai apklausai į Vilnių. 2-rai val. pristatyti Bertulį į Vainaičių mišką, kur iš anksto jau paruošta 5 smogikų — Plieno, Žaibo, Viesulo, Liūto ir Smūgio — pasala. Jie tariamai laukia plytų fabriko mašinos, kuria turi važiuoti kasininkas su pinigais.

3.    Apšaudydama mašiną, grupė inscenizuoja sargybos žuvimą, paima Bertulį, trumpai apklausia ir nusiveda į seną, negyvenamą bunkerį išsiaiškinti ir pristatyti vadui. Smogikas Plienas nueina pakviesti vado ir po 1—2 val. grįžta su leit. Mezianovu, kurį pristato kaip vadą. Leit. Mezianovas atlieka tardymą, kurio metu išsiiaiškinama Sakalo ir Artojėlio banditų grupių slaptymosi vietą, aktyvius ryšininkus ir rėmėjus, paties Bertulio veiklą, Sakalo ir Artojėlio įvykdytus teroristinius aktus.

4.    Po tardymo, tariamai kol bus patikrinti jo duomenys, Bertulis vedamas į nuolatinį bunkerį. Tuo metu smogikai Smūgis ir Žaibas gautus duomenis nedelsiant pristato į bazę leit. Žukovui, praneša vyresnybei ir juos realizuoja.

5.    Varnaičių miške sutartoje vietoje kareiviai („SG“ smogikai) užpuola grupę, suima Bertulį, inscenizuoja, kad nušovė vieną smogiką, turėjusį Bertulio tardymo dokumentus.“ ,

Toks pat scenarijus buvo pritaikytas ir I. Sarpaliūtei, tik dėl laiko stokos nebuvo surašytas išankstinis planas.

Toliau pateikiame porą raportų apie šios operacijos įvykdymą ir I. Sarpaliūtės, patikėjusios, kad ją išvadavo partizanai, tardymo metu parašytą gyvenimo aprašymą.

„Klaipėdos apskr. 2N v-bos 3 skyr. viršininko pavaduotojui leit. Mezianovui. Raportas

Pranešu, kad man, kaip sargybos vyresniajam, buvo pavesta nuvežti iš Tauragės į Klaipėdą banditę Ireną Sarpaliūtę, gyvenančią nelegaliai. 1951.07.18 24 val. aš su 3 žmonių sargyba išvažiavom automašina į kelionę. Pakelyje Rietavas—Plungė pagal susitarimą 3 val 30 min. mašiną užpuolė „banditai“, sargyba buvo „nukauta“, ir banditė Sarpaliūtė paimta gyva.

Kelyje sargyba netaikė Sarpatiūtei fizinio poveikio priemonių. Apie tai ir pranešu — 2 N v-bos 3 skyr. operįgaliotinis jaun. Leit. Slapšinskas, 1951.07.20“

Smogiko Plieno raportas tam pat adresatui

„/.../ Lygiai 4 val. į sutartą vietą atvažiavo mašina, ir į ją buvo pradėta šaudyti. Iš mašinos pradėjo šokinėti Sarpaliūtę saugoję kareiviai. Sargyba buvo „nušauta“, išskyrus vieną karininką, kuris pabėgo. Kai „banditai“ įšoko į mašiną, joje rado stovinčią moterį, kuri šaukė, kad ji areštuota. Ją „banditai“ tuoj sučiupo, nuo „užmuštų“ kareivių numovė batus, paėmė ginklus, apieškojo mašiną ir areštuotąją nusivedė į mišką. Aš priėjau ir paklausiau: kur pinigai, kuriuos vežėte į Klaipėdą? Ji atsakė, kad yra areštuota ir jokių pinigų nežino, kad mums pasitaikė ne ta mašina. /.../ ją areštavo ketvirtadienį, nes yra bandite, o kadangi Tauragėje nieko neprisipažino, tai ją vežė tardymui į Klaipėdą. Tada aš ją paklausiau, ką ji pažįsta iš partizanų ir ką galėjo išduoti. Ji paaiškino, kad galėjo išduoti Žalgirį ir bunkerį, kuriame gyveno jos draugai, bet ji to nepadarė, nes yra tikra partizanė, pasakė savo slapyvardį „Rūta“ ir priklausomybę Rambyno būriui /.../ Po to nutarėme ją vesti pas vadą ir ten nutarti, ką su ja daryti. /.../ aš grįžau su vadu, ir ją nuvedėme į bunkerį, kad išaiškintume jos antisovietinę veiklą. /.../ tuo mano užduotis baigėsi. Plienas, 1951.07.22.“

Bunkeryje I. Sarpaliūtė parašė smulkią savo autobiografiją, kurią pateikiame kone ištisai (kalba netaisyta).

Mano gyvenimo aprašymas

Aš, Sarpaliūtė Irena, d. Albino, gimusi 1931.06.06 Vilkaviškio apskr. ir valse., Didž. Būdežerių km., ūkininko šeimoje. /.../ Vilkavišky lankiau gimnaziją iki 1947 m., kol išvažiavome į Šilutę. Ten ėjau į gimnaziją iki 5-tos klasės, kurią jau baigiau Šilutėje. /.../ vienam tėvui sunku buvo dvi leisti mokytis. Todėl ir aš turėjau eiti dirbti. Norėjau labai mokytis, todėl gailėjausi, kad tik 5 klases tegalėsiu baigti. Šilutėj yra vakarinė gimnazija, todėl aš pasiryžau ir dirbti, ir mokytis. Dirbau Šilutės mieste vaistinėje nuo 1947. 09.01 ir lankiau vakarinę gimnaziją. Taip tęsėsi iki 1950 m. kovo mėn. 1 d. Gyvendama Šilutės mieste, turėjau ryšį su partizanais: Laisvė, Žalgiris, Vytėnas. Jiems padėjau tuo, kad visuomet, kada tik būdavo reikalavimas, pristatydavau vaistus. Ryšys su partizanais užsimezgė taip: turėjau pažįstamą mergaitę (mokytoją prad. mok.) Aldoną Urbytę, jos tėviškė Šilalės valse. Tauragės apskr. Ji mokytojavo Švėkšnos valsč., Tauragės apskr., Gailaičių pradž. mok. ir ten turėjo ryšį su jau minėtais trimis partizanais. Mudvi buvome geros draugės /.../ Ji žinojo, kad mano tėvo brolis kalėjime už ryšį su partizanais, kad tėvo sesuo ištremta į Sibirą iš pirmųjų bolševikmečio metų, aš pati, kaip ir visa šeima, eidavau į bažnyčią, vertė rašytis į komjaunimą — nesirašiau /.../ Todėl ji kaip apie gerą draugę visada kalbėdavo partizanams. O dar dirbau vaistinėje, tai partizanai nusprendė padaryti su manimi susitikimą. /.../ Į susitikimą išvykau 1949.06.18 d, buvo šeštadienis. Nuvykau į Gailaičių mokyklą. Ten, kada sutemo, atvyko trys partizanai:    Laisvė, Žalgiris, Vytėnas.

/.../ Pasikalbėjus su partizanais, jie davė man slapyvardę Rūta. Po to, pagal sąlygų galimumą, ir iš jų, ir iš mano pusės vis susitikdavau su jais ir pristatydavau reikalaujamų vaistų, tvarstomos medžiagos, rašomos medžiagos.

1950.02.18 šeštadienį Vasario 16 proga turėjau susitikti su partizanais. /.../ Iš stoties parsivežti atvyko vienas kaimietis berniukas. Nuvažiavusi į vietą, sužinojau, kad yra 1950.02.15 žuvę keturi partizanai. Apie Žalgirio žuvimą vis dar buvo abejonių. Ir iš tikrųjų buvo žuvę partizanai Laisvė, Vytėnas, Lietuvaitė ir dar vienas naujai pas juos pristojęs, kurio nepažinojau. /.../ Norėjau pamatyti žuvusiuosius, todėl, kadangi laiko turėjau, su viena pažįstama mokytoja, kuri gyveną į Veiviržėnų pusę, ėjom paskutinį kartą pamatyti žuvusiuosius pažįstamus partizanus. Bet nepamatėm /.../ sužinojom, kad žuvusieji partizanai yra išvežti. /.../ Vakare grįžau į Gailaičius tiesesniu keliu iš Veiviržėnų per Veiviržos upę, o tada jau laužė lytis, ir upė kilo į viršų, bet rizikavom ir per lytis, kurios dar tebestovėjo jau suskilę, perėjom upę. /.../

Kaip tik tuo laiku pradėjo baigiančius gimnaziją versti rašytis į komjaunimą, prieš ką buvau tvirtai nusistačiusi. Ir mano tėvas sakydavo:

— Vaikai, aš kaip stoviu sutinku važiuoti į Sibirą, tik nepasiduokite bolševikams, nesirašykit į komjaunimą!

Apie įsirašymą visai nė negalvojau. Taigi sutikau geriau mesti nebaigtą gimnaziją negu įsirašyti į komjaunimą. Kadangi klasėje buvau viena iš stipriųjų lietuvių kalboje, tai reikėdavo rašyti ką nors į sieninius laikraščius. Į sieninį laikraštį neparašiau nė vieno straipsnio, nes vis sakydavau, kad neturiu laiko, nes dirbti ir mokytis sunku, o dar čia pašalinis dalykas. Tada buvo nepatenkintas laikraščio redaktorius bendraklasis Budrys Vladas, buvo komjaunuolis, ir lietuvių kalbos mokytojas Nausėda Vladas, nes buvo komunistas. Bet man buvo vis tiek. Bet vieną kartą prispyrė parašyti ką nors apie Leniną komjaunimo tarpe. Parašiau, beveik viską išrašydama iš knygos, įtik pakeitus žodžius, sakinius. To neįdėjo, nes sakė, kad per prievartą parašiusi. Tada nerašiau niekad, nes sakiau, kad aš niekaip neįtinku: nerašau— praeities šešėlių ieškotojas, priešas tarybų valdžiai, rašau — per prievartą. Klasės draugai spręsdavo, kad aš vis tiek turiu ką nors bendra su partizanais, nes draugų komjaunuolių neturėjom, o buvo visi padorūs žmonės lietuviai. Būdavau užsidariusi daugiausia ir nemėgdavau kompanijos, kur būdavo maišyti su bolševikais.

Ir dar kartą, būdama septintoje klasėje, rusų k. egzamino metu, susibariau su komjaunuoliu Servu Juozu. Buvo gegužės mėn. Bažnyčioje būdavo giedama gegužės mėn. litanija. /.../ Komjaunuolis Servą Juozas kreipėsi į mane, atsimenu ir žodžius:

—    Kaip tau ne gėda, esant apsišvietusiai mergaitei jau septintoj klasėj, ir dar eiti į bažnyčią.

Kas liesdavo reikalą prieš religiją, niekada netylėdavau, nes tvirti įsitikinimai. Tada atsakiau šiam komjaunuoliui, dar klasės draugės liepė tylėti:

—    Man yra garbė, ir aš džiaugiuosi, kad, būdama septintoje klasėje, einu į bažnyčią, ir, nors ją šiandien aplink susidariusi aplinka šmeižia, bet jos neatsisakau ir tikiu į Dievą.

/.../ Dar man tebesant gimnazijoje, buvo susirinkimas, ir tada partija viešai pareiškė, kad aš esu liaudies priešas, ir kad tokių elementų tarybinėje mokykloje nereikia. /.../ Norėdama išnykti nuo vietinių komunistų akių ir nenorėdama rašytis į komjaunimą, išvažiavau gyventi į Klaipėdos miestą /.../

Buvo 1950 m. birželio 10 d. Aš buvau užkviesta į partizano Žalgirio vardadienį. Atvykau. Partizanas Žalgiris specialiai parėjo į šį kraštą, o buvo išėjęs toliau, norėdamas susitikti su manimi /.../ Vardadienyje buvo keli iš kaimo vyrai, vienas nuo armijos pabėgęs, mano sesuo, dar viena mergytė, kurios brolis žuvo 1948.03 mėn. ties Pagramančiu, Tauragės apskr. — buvo partizanas, slapyvarde Vanagas, ir dar turėjo ateiti Džiugas. Dar buvo part. Kudirkos žmona, kuri gyveno pas vieną draugę mokykloje. Ši mano draugė turėjo Telšiuose pažįstamą gimnazijos mokytoją D., kuris buvo kaip tik tada atvažiavęs pas jos tėvus į Šilutę. Ji buvo lengvai pakalbanti mergaitė ir pasisakė D., kur ji vyks iš Šilutės ir kas ten bus. Ji juo pasitikėjo. O mat buvęs MGB slaptas bendradarbis. Jam to ir tereikėjo. Jis prašėsi, kad ir jį vežtųsi į kaimą, nes norįs pamatyti šio krašto partizanus. /.../ D. prieš išvažiuojant į Gailaičius pranešė Šilutės MGB, kad yra toks dalykas. /.../ Ir jei mes nebūtume suskubę išeiti iš mokyklos į mišką, kur partizanai buvo sustoję, būtų bolševikai radę. Mano draugė ir D. į mišką išeiti nebegalėjo, nes į mokyklą atėjo bolševikai. /.../ Mes miške neturėjome lempos, ir part. Žalgiris išsiuntė vieną berniuką į mokyklą. Tas išėjo su kitu, Antanu /.../ Pastebėjo ginkluotus vaikštant po kiemą ir pasitraukęs pabėgo ir atėjo pas mus į mišką. Jis nepažino, ar ten buvo bolševikai, ar ne. O be to, tą naktį turėjo pas part. Žalgirį ateiti part. Verpeto vyrais Taigi abejojo. Bet tas antras berniukas negrįžo. Tada mes supratom, kad čia jau yra bolševikai. /.../ Partizanai ėjo pas kitą žmogų, kaimyną su mokykla, ir jį išsiuntė ištirti reikalą į mokyklą. Negrįžo nei tas, nes bolševikai neišleido nei vieno, kadangi jau j,ie žinojo, kas čia yra, ir, matyt, laukė, kada pareis patys partizanai. /.../

Apie pietus berniukas, kuris buvo pasiųstas atnešti šviesą, grįžo iš mokyklos /.../ D. vis tiek veržėsi į mišką. Tada draugė paprašė kaimyną /.../ kad jis nuvestų D. į mišką. Tas klausė kaipo gerbiamos mokytojos ir atvedė.

Tada part. Žalgiriui kilo mintis, dėl ko jis taip norėjo ateiti čia. Pradėjo jį saikdinti. D. laikysena buvo baiminga ir vis ieškojo progos pabėgti, kada part. Žalgiris pradėjo kalbėti apie likvidavimą. Bet part. Žalgiris jo nelikvidavo, nes sakė, kad esą visokių žmonių, ir taip greitai spręsti žmogaus likimą, surištą su gyvybės klausimu, negali. /.../ Vakare part. Žalgiris D. paleido.

Dar truputį vėliau, kartą dirbdama Klaipėdos vaistinėje, pastebėjau ateinant civiliškai apsirengusį rusą, kuris į mane labai žiūrėjo. /.../ Jie prie lango išstovėjo apie dvi valandas ir vis sekė mane. Man puolė mintis, kad gal jau čia kas nors ypatingo. Vakare parėjau į namus, ir apie vienuoliktą valandą įėjo tie patys du bolševikai. Buvo koridoriaus durys užrakintos, tai kol namiškiai įleido, partizano Žalgirio sesuo, kuri pas mane buvo, spėjo įšokti į skiepą, esantį virtuvėje, nes mes buvom taip susitarę, nes sprendėm, kad jie smulkios kratos nedarys, o dar skiepo durelės buvo nedidelės, ir per jas ėjo patiestas takas. Taigi durelių nebuvo nė žymės. Tada, vakare, bolševikai pasiteiravo apie mane, paprašė parodyti pasą ir išėjo. /.../ Rytojaus dieną per pietus į vaistinę vėl įėjo vienas ₍iš šių dviejų bolševikų, paprašė vaistų ir išėjo. Aš vėl supratau, kad ir šiandien jie mane seka. O dar tebebuvo neišvažiavusi partizano Žalgirio sesuo /../ Taigi aš norėjau greitai eiti į namus ir pažiūrėti, kas ten dedasi. /.../ Aš išėjau į gatvę. Kitoj gatvėj stovėjo šie du bolševikai ir žiūrėjo į vaistinę. Man išėjus, jie apsimetė, kad manęs nemato. /.../ Užeinu į krautuvę ir galvoju, jei sulaikytų kartais ir klaustų, kur ėjau, tai sakyčiau, kad į krautuvę ko nors. Ir tikrai, man beeinant iš krautuvės, priešais susitikau vyr. leitenantą Smirnovą. Jis sustabdė mane ir paklausė pavardės. /.../ Tada jis pasakė, kad esąs iš MGB ir kad dabar aš turiu eiti su juo. Netrukus priėjo ir vyr. leitenantas Bubnovas. Jie sakė, kad čia yra toks reikalas, ir jei tiesą pasakysiu, tai paleis greitai. /.../ Tada pasiėmė mane ir nusivedė į viešbutį „Baltija“ ir ten trečiame aukšte tardė. Papasakojo, kuo esu kaltinama, ir spyrė prisipažinti. Bet neprisipažinau. Išbuvau ten nuo šeštadienio pietų iki sekmadienio pavakarės. /.../ Grasė kalėjimu ir sakė, kad jau sekmadienio vakare bus vėlu prisipažinti. /.../ Sekmadienio pavakary išvedė į saugumą. Ir ten tardė toliau. O aš, kada juodu tie patys du bolševikai kalbėjosi, girdėjau, kad esu viena, ir jie galvoja mane užverbuoti, nes aš gyvenu mieste ir, kai dirbsiu, niekas nesupras. Kad dirbti turėsiu per savo draugę, nes ji man viską papasakoja, ir jos neims tol, kol aš iš jos gausiu žinių. Tada aš sugalvojau prisipažinti, būti užverbuota, nes norėjau išeiti iš kalėjimo. Tada pasisakiau, kad turėjau ryšį su partizanais, kad šešis kartus iš viso buvau susitikusi ir kiek vaistų atvežus; pasakiau tik menką dalį. /.../tėvai apie mano ryšį nieko nežino. Kada kurie žmonės kartais būdavo, jų nepažįstu, pavardžių nežinau (nes kiti susitikimai, ne tik partizano Žalgirio vardadienis, jiems buvo smulkiai atpasakoti). Kad su partizanais surišo draugė. Dėl šio surišimo pagalvojau taip: mane užverbuos, paleis, ir aš turėsiu dirbti per draugę, o jos neims tol, kol iš jos bus darbui medžiagos. Taigi bus laiko pasakyti iai, kad yra išduota ir kad toks dalykas, o po to ją vis tiek areštuos ir nežinia, ką ji pasakys. Taigi po mano paleidimo ii suspės pasitraukti. O kokie žmonės buvo per tą vardadienį, pasakiau, kad nepažinojau ir pavardžių nežinau. Klausė apie partizano Kudirkos žmoną, kas ji tokia, jos pavardę. Aš atsalčiau, kad aš ją tada pirmą kartą per vardines mačiau. Tada surašė prisipažinimo aktą, reikėjo pasirašyti, ir užverbavo, duodami Ritos islapyvardę. Pirmadienio rytą paleido. Šeštadienį turėjau vykti vykdyti uždavinį: susirasti draugę, paklausti, kur yra partizanas Žalgiris, pasakyti, kad noriu susitikti, o paskui susitarti su partizanu Žalgiriu kitą susitikimą, paruošti balių, o pinigus duos MGB, ir kad baliuje būtinai būtų dar partizanai Pušis ir Verpetas (tardymo metu užsigyniau, kad šių dviejų nepažįstu, o iš tikrųjų pažinojau tik part. Pušį). Per visą šią savaitę uždraudė iš Klaipėdos išvažiuoti ir kam nors pasisakyti, kad buvau sulaikyta. Tą pati pirmadienį, kada paleido, atvažiavo tėvai, nes šeimininkai davė telegramą, kad yra svarbus reikalas. Tą pačią dieną tėvai grįžo atgal, ir iki šiol nesu dar susitikusi. Atsisveikinant motina verkė:

— Vaikeli, neišduok žmonių! Nebijok mirties. Geriau aš tave matau negyvą gatvėj, negu sužinau, kad tu esi laisva ir išdavikė!

Bet apie tai nebuvo abejonės. Aš pasiryžusi.

Rytojaus dieną persirengiau kitais rūbais, galvą apsirišau skara, kad nebūtų matyti plaukai, ir, gavus ant plento mašiną, išvažiavau į Šilutę pas draugės tėvus, jog jai praneštų apie įvykį, nes įi tada buvo išvykusi pas kitą savo seserį. Pas tėvus nenuėjau, nes nenorėjau naujų ašarų atsisveikinant, o pasiunčiau su laiškučiu mergaitę, kuri drauge buvo vardadienyje. Vienam, laiške pamokiau seserį, ką turės sakyti bolševikams, kada ją paims. O apie paėmimą nebuvo abejonės, nes aš pasitrauksiu. Kitam laiške klausiau tėvo, kaip jam atrodo, ar ims jį į kalėjimą ar seserį už mane, ar ne. /.../ Bet tėvas parašė laišką ir liepė žiūrėti savęs ir, jei yra galimybė, tvarkytis pagal sąlygas gyvenimą. Tą naktį nakvojau pas draugės motiną ir anksti ryte išvažiavau atgal į Klaipėdą. Šio mano nelegalaus išvažiavimo nepastebėjo, nes po jo buvau nuėjus dar kartą: pamokė iš naujo, kaip reikės atlikti uždavinys /.../

Tada šeštadienį išvažiavau tiesiog į kaimą /.../ nuėjau pas partizaną Žalgirį, jis tada buvo su partizanu Klajūnu ir part. Uranu, papasakojau viską smulkmeniškai apie užverbavimą, apie uždavinį. Ir pasakiau, kad į Gailaičius neitų, nes esu bolševikams pasakiusi, kad jie ten gyvena. /.../ pasakiau, kad dabar noriu pasitraukti ir su bolševikais jokių ryšių neturėti. Žalgiris pasakė:

— Kaip greitai galėtum pakibti, jei visi žmonės būtų bolševikai!

Part. Žalgiris pasakė, kad gal dar kurį laiką gyvenčiau ir nesitraukčiau. Bet aš pasakiau, kad juk yra išduoti ir kiti, o jei tuos paimtų, tai nežinia, ką jie apie mane pasakys. O jei ką daugiau pasakys, tai mano prisipažinimas netiks, ir vėl iš naujo paims. Tada jis sutiko, ir sekančią dieną įsu jo seserimi išėjau į jo gimtą kraštą: Girininkų km. Kvėdarnos valse. Tauragės apskr. /.../ Partizanas Žalgiris pareidavo aplankyti /.../ Antrą kartą parėjo spalio pabaigoj /.../ Šį kartą kalbėjome dėl gyvenimo žiemos metu. Kaip tik tada buvo pasitraukęs part. Žalgirio pusbrolis. Dar namuose buvo likusi žmona, kuri irgi tikėjo, kad teks pasitraukti. Žalgiris liepė pasidaryti miške bunkerį ir gyventi. Gyventi pareis ir jo tėvas, maistą duos jis pats. Taip ir pataria. Taigi visą žiemą gyvenau miške, bet vietoj part. Žalgirio tėvo gyveno jo pusbrolio žmona, kuri irgi gavo pasitraukti. Žiemą sužinojau, kad partizanas Žalgiris žuvo.

Su ten vaikščiojančiais partizanais susitikdavau. Nesusitikau tik žiemos metu. Ten vadovavo Rambynas, o su savimi turėjo šiuos vyrus: Rūstaną, Dagilį, Kantą, Jovarį, Žvainį, Ramutį /.../

Atėjus pavasariui, kada neliko sniego, vėl pradėjau susitikti su vyrais. Dažniau pareidavo ir part. Pušis — tėvūnijos vadas /.../

Nuo gegužės 22 d. palikome žieminį bunkerį ir išsikasėme žemėje kitą. Dabar vėl parėjo gyventi part. Žalgirio tėvas. Tame bunkery išgyvenau iki š. m. liepos 19 d., t. y. ketvirtadienio. Kaip tik iš vakaro buvo išėję vyrai, su jais ir part. Pušis ir Vilkas, ir žadėjo grįžti maždaug už savaitės /.../ turėjo susitikimą su part. Karveliu, kuris yra pas part. Paramą. Mes laukėme svečių grįžtant, taigi norėjom susitvarkyti švariau bunkerį, nes jau buvo viskas apjuodę, ir... ir rūbai. Taigi mudvi su part. Žalgirio pusbrolio žmona, vardu Sofjja, š. m. 07.19 nunešėm į kaimą išplauti rūbus, baltinius buvo įdavę ir vyrai. Miške skalbti patys negalim, nes aplinkui labai sunku su vandeniu. Sugrįžę nuo to žmogaus, ėjom į Girininkų km., nes ta ponia turėjo ten siuvamą suknelę, o aš norėjau, kad man užsiųtų ant suknelės kišenes, nes medžiagos dar buvo likę, ir parašyti mamai laišką /-/

Kol priėjom iki namų, įsėdėjau netolimuose krūmuose ir žiūrėjau, ar namuose nėra svetimų /.../ Paskui nuėjau į kambarį. Tai kalbėjomės, aš rinkausi knygų parsinešti, ir staiga ta mergina sušuko:

— Stribiteliai!

/.../ per antras duris išėjom laukan. Galvojom, kad stribiteliai, kurių buvo trys: Savickis, Lėkis ir kito pavardės tikrai neatsimenu, rodos, Pocius, nepajus, ir mes išbėgsim.

Taigi tyliai slinkom pro trobos galą į kitą pusę pažiūrėti, ar neliko lauke, nes iš karto nematėm, kiek jų yra. Ir jei ten būtų buvę kas nors iš namiškių, tai gal jie būtų pagalvoję, kad tie bildėjo. Bet dabar nerado nieko, o pamatė bėgant. Mudvi abi bėgom iš abiejų tvoros pusių. Tada stribitelis Savickis ėmė šaukti, kad stotume, o kai nestojom, pradėjo šaudyti. Išgirdę šūvius, kiti du išbėgo laukan ir taip pat ėmė gintis mudvi. Aš bėgdama numečiau švarką ir bėgau tik su suknele. Prieš mane spyglių tvora, kad gyvuliai neitų į daržą. Aš lindau per tą tvorą, bet truputį užkliuvau. Ir nors aš akies mirksniu iš ten išsiliuosavau, bet tas stribiteliams buvo į naudą, o dar labiau, kad tik per kelis žingsnius jie vijosi. Įbėgom į krūmus. Ten buvo akmuo. Aš truputį suklupau, bet tas menkniekis. Vėl bėgu. O šūviai per kojas. Stribiteliai bėga už šonų, tai ugnis prieš akis. Matyt, kaip tyška žemė aukštyn nuo smingančių kulkų. Jau visai prie kojų. Galvoju, kad paimtų, tai kad tik vieną, nes lengviau bus tardyti. O jeigu klius kulkų, tai kad užmuštų negyvai, bet nesužeistų. Jei mirti, tai iš karto mirti! Girdžiu, šaukia:

— Stok! O jei ne, tai su štyku perdursiu!

Ir aš pati jaučiau, kad visai už nugaros bėga. O tuo tarpu ta ponia bėgo pirma manęs. Bet galvoju: durk, mirti vieną kartą reikės! Ir, kai į žemę žiūrėjau, pamačiau jau čia pat stribitelių. Ka darysi? Vis tiek jau paima gyvą ir nešauna. Ir vis žiūriu, kur ta ponia. Galvoju: ją ginsis keli. Aš dar mėginau bėgti, tai visi puolė ant manęs ir tos ponios nesivijo. O ji įbėgo į kitus krūmus ir dingo juose. Sugriebęs stribitelis Savickis už rankos, vis kratė ir mušė prie žemės, ir klausė, ko bėgau. Atsakiau:

—    Kad patiko!

Nes neturėjau ką sakyti. O širdy džiaugiausi, kad pabėgo ta ponia.

Tada parsivedė atgal į tuos namus, pasiėmiau numestą švarką. Ten klausinėjo namiškių, kas aš esu. Jie atsakė, kad nežino. Stribiteliai pradėjo šaukti, kad meluoja, ir liepė šeimininkei rengtis. Aš pasakiau:

—    Taip, tikrai: šie žmonės nepažįsta nei manęs, nei tos moters, kuri pabėgo. Mes užėjom atsigerti.

Paskui išsivarė mane ir šeimininkę. Dar pasiėmę tos šeimininkės vyro brolį, nes dieną kiti stribiteliai buvo ten prisigėrę, ir vienas paskendo, įkrisdamas į šulinį, nes rentinys labai žemas buvo. To vyriškio, pas kurį stribiteliai prisigėrė, namiškiai šaukė, rėkė, kad išveda iš namų, neleidę net pavalgyti, nes jis tik ką buvo parėjęs pjovęs šieną. Žmona bėgo paskui ir vis šaukė:

—    Pasigailėkit!

Baisu. Visuos namuos vaikų verksmas, žmona. Tada vienas iš stribitelių sugrąžino žmoną atgal į kambarį ir suriko, kad nekeltų kaime skandalo.

Tos dienos pavakary, dar saulutei nenusileidus, parėjom į Judrėnus, iš paėmimo vietos apie 3 km kelio. Ten išlaikė iki antros dienos ryto. Tiems dviem žmonėms leido atsigulti ant narų, o mane pasodino ant žemės ir neleido užmigti. Vis sakė:

—    Gana tau su banditais vienoj lovoj gulėti. Jau atsimiegojai bunkery.

Vakare leido visus lauk, nes naktį neleidžia. Vis galvojau:    jei būtų proga — bėgčiau. Ryto metą, paėmę kolchozo arklius, išvežė į Kvėdarną. Pakely susitikom dar tris sribitelius, kurie ėjo pasitikti mūsų. Girdėjau vadinant pavardėm ir gerai atsimenu: senyvas vyras, jau gerokai augęs — Beržinis, antras — Barkauskas ir trečias, atrodo, kokių 19—20 metų, matyt, labai įsivaizduojąs galingas — Eglinskis. Dar esant Judrėnuose, radus progą, kada stribiteliai buvo nusisukę, o ten jie paišė visokius paveikslus nepadorių minčių ir vis juokėsi, sušnabždėjau tai moteriai, iš kurios namų išbėgau, kad laikytųsi ir neprisipažintų, o dėl manęs tegul nebijo, nes aš ant to stoviu, ir tegul užmuša, bet neišduosiu. Parvežė į Kvėdarną. Ten nuvedė pas viršininką /.../ o tą moterį paliko dežuruoti jo kambary. Girėjau, kaip ant jos šaukė ir vis sakė, kad pasakytų, kas aš esu. Bet ji gynėsi ir neprisipažino. Aš bijojau, kad tik ji neišsigąstų ir neprisipažintų. Kad mane pasakys, kas esu, nebijau, nes vis tiek turiu pasisakyti, bet tada jai bus blogai. Vėliau nutilo, ir negirdėjau nieko.

Man rankas visą laiką liepė laikyti užpakaly ir sėdėti ant žemės. Paskui liepė atsistoti ir pasakoti. Pradėjau pasakoti iš pradžių apie savo tokį gyvenimą. Papasakojau pirmą paėmimą taip, kaip buvau prisipažinusi praeitais metais Klaipėdoj. Pasakiau taip: kad tą dieną, kai turėjau vykdyti uždavinį, laukdama mašinos ant kryžkelės, sutikau nepažįstamą moterį /.../ Ją vadino Ona, jį turėjo trumpą ginklą. /.../ Tada ši moteris pasakiusi, kad buvusi Klaipėdoje /.../ buvo įtarimas dėl išdavystės. Tada part. Žalgiris ėmęs mane griežtai su visu smarkumu klausti, kad prisipažinčiau, jog buvau areštuota. Sakęs, kad nušaus. Tada pabūgau mirties ir prisipažinau. Prisipažinau, kad buvau užverbuota, bet uždavinio dar negavusi. Tada part. Žalgiris pasakęs, kad toki žmonės vis tiek yra nepatikimi /.../ Šauti neturėjęs teisės pagal įstatymą, kad ir buvau užverbuota, nes dar nebuvau nieko padariusi. Bet jis matęs, kad galįs iš manęs padaryti savo žmogų ir todėl nutaręs mokyti. Šiai moteriai liepė mane vestis, o man prisakė, kad jos turiu klausyti. Bėgti kad nemėginčiau /.../ Iš pradžių kartais dar galvojusi bėgti ir geriau sėdėti kalėjime negu čia, miške, bet po trijų mėnesių, kada jau manęs taip nesaugojo, bėgti negalvojau, nes jau praėjo daug laiko, ir saugumas klaus, kur aš, iki tol buvau. /.../ Taip visą laiką ir vaikščiojom. /.../

Tada man pasakė, kad aš netiesą kalbu, kad tai yra pasaka, kad jie ne maži vaikai esą. Išėjo viršininkas ir atsivedė vieną aukštą /.../ rusą, kuris sakėsi esąs Klaipėdos MGB viršininkas Dusia. /.../ Ir šis pasakė tiesiog, kad aš melagė, kad pabėgau iš Klaipėdos prižadėjusi dirbti, kad prisidėjusi prie „banditų“. Aš gyniausi. Visą laiką šaukė, kad pasakyčiau tiesą ir greitai vesčiau į bunkerį pas „banditus“, nes jei užtruksim ilgiau, tai banditai bus jau išėję', o aš savo kaltės tarybų valdžiai nebūsiu atpirkusį ir man nedovanos: duos 25 metus kalėjimo. Aš kalbėjau savo. Tada šis, kuris pasakė, kas aš esu, išėjo, kirsdamas per kaklą, bet per švarką, tai visai nejutau nė trupučio, su medine lazdele, kurią nešiojosi. Likę enkavedistai liepė vis sakyti tiesą. Bet aš kalbėjau savo:

— Nežinau „banditų“. Nemačiau jų jau visi metai ir nieko jums apie juos nepasakysiu. Tik galiu parodyti, kur aš pati visus metus gyvenau. /.../

Paskui atėjo 13 kareivių iš garnizono rusų /.../ Iš Judrėnų ėjom į tas vietas, kur sakiau gyvenusi. /.../

Ėjau visai pro šoną kaimo trobesių, kad matytų žmonės. Kur mes eidavom takais per mišką, nevedžiau, nes ką gali žinoti: jei yra parėję kur nors dienavoję ar eina vyrai — kas tada? Aš turėjau būti apsivilkusi su iš „palatkos“, matyt, pasiūtu paltu /.../ Kada įėjau į pievas, į krūmus, liepė eiti tyliai, šaukė ant manęs, kad aš garsiai kalbu ir su tuo „palatkiniu“ paltu užkliudau eglutę ir užmindama laužau šakas /.../ Tos visos v,ietos sukosi ten pat aplink. Dar klausė, kur daugiau miegodavau. Dabar pasakiau, kad jei norit, tai galiu parodyti: po ta egle, po ta...

—    Nereikia,— pasakė.

Į Šilalę parvežę, tuoj nuveda pas viršininką, visą laiką paėmę už rankos, ir ten vėl liepia pasakyti liesą. Saukia, rėkia, kad sumelavau, tik kareivius varginu. Tyliu. /.../

—    Kada gerai gausi į padus, tada viską pasakysi,— šaukia.

Sakau:

—    Aš viską pasakiau.

/.../ Tada uždarė į skiepą. Išbuvau iki antros dienos priešpiečių /.../ Parvežė į Tauragę /..../ uždaro į kamerą. Kameroj tikrai švaru, sėdi viena moteris. Užregistravo kalėjime, davė pietų kruopų lėkštę. Vėl pašaukia į tardomąjį. Kito nieko nenoriu, tik kantrybės. Ten vėl klausinėja, šaukia, gąsdina su 25 metais, kad tėvus į Sibirą išveš. Nieko nepasakau. Tada pasako:

Vakare 10 val. vėl ateisi, bet su tavim kitaip pakalbėsim; pasiguldys du kareiviai ant žemės, ir gausi diržų.

Nusiėmė diržą ir rodo. Galvoju.

—    Duok! Pažiūrėsiu, ar labai skaudės.

Bet nedavė, tik už plaukų padraskė, ir tiek. Vėl į kamerą. /.../ Pakalbu poterius atsiklaupus, nors buvo ir dar viena moteris, ir atsigulu. Iš miego prižadina ir liepia pasiimti viską, ką turiu. Aš juk nieko neturiu. Apsirengiu, pasakau tai moteliai „labanakt“ ir išeinu. Nueinu jau į kitą tardomąjį. Ten vėl tą patį:

—    Kur banditai — pasakyk! (...)

Galvojau, kad iki ryto tardys.

Bet pasikvietė rusą, kuris turėjo vieną žvaigždutę, įsakė paruošti mašiną, paimti kareivių, paguldyti į mašiną, su „palatke“ apsukti galvą ir vežti į Klaipėdą.

—    Su ta svoločium „banditka“ nesusikalbam. Tegul jie žinosi.

Dar padavė mėlyną didelį voką ir tam rusui įsakė paduoti Klaipėdos MGB viršininkui, būtinai tik viršininkui.

Kodėl mane taip visur vežioja, niekaip negalėjau suprasti. Tik visą laiką galvojau, kad esu basa, o kada dar tėvai sužinos ir kada pristatys. Dar paskui kol sutvarkė mašiną, rėkė, šaukė ir vis sakė, kad ne šiandien, tai ryt, ne ryt — poryt pasakysianti bunkerį. Paskui dar paėmė už rankų ir .išvedė į gatvę, kur stovėjo mašina. Ten įlipom, greitai apsuko galvą su „palatka“, atsiguliau, ir išvažiavom. Mačiau iš karto tiek, kad į mašiną įlipo du. Norėjo, kad būtų daugiau, bet tas, su viena žvaigždute, pasakė, kad dabar garnizone nėra daugiau laisvų žmonių. Visą kelią išgulėjau ant kairio šono, ir vis žiūrėjo galvą, ar kartais nematau pro kur nors.

Ir staiga — šūviai. Nudžiugau: jei klius, klius, o gal ne. Pajutau, kad iš mašinos lipa. Mačiau: vienas tuoj pat atsistojęs krito ir išsitiesė vietoj, dar sujudėjo ranka kairioji ir koja, galvojau, kad keliasi, ir aš įlindau į kampą, kad jis man nepadarytų nieko, bet tai buvo paskutinis judesys. O antras, mačiau, iššoko. Paskui vis tiek šūviai, ir ėmiau šaukti, kad areštuota, nes iš gyvų mašinoj ant viršaus buvau tik viena. Tada sušuko kažkas:

— Rankas aukštyn!

Iškėliau. Ir širdy galvojau: Stebuklas! Stebuklas! Daugiau nieko!

Aš apie tai tik svajojau visą laiką, o dabar — tikrenybė. Iš bolševikų rankų ištrūkau.

1951.07.22

I. Sarpaliūtė-Rūta

Toliau įdėtas tariamų „partizanų“ surengto tardymo protokolas. Klausimai tokie: papasakokit, ką Jūs esate išdavę saugumui tardymo metu ir ko neišdavėte, nors ir žinojote; papasakokit apie savo nuopelnus tėvynės Lietuvos labui. Ką pažįstate iš gerų žmonių gydytojų, kunigų ir kitos inteligentijos tarpo, ką Jums partizanai pasitikėjo, ką turite papildyti savo parodymuose savo ištikimumo partizanams įrodymui; ko pageidaujate iš mūsų ryšium su Jūsų išlaisvinimu ir ką galvojate toliau veikti, koks Jūsų krašto partizanų apsiginklav.imo stovis; kokios Jūsų būrio partizanų veikimo ribos.

Mergaitė nuoširdžiai atsakė į pateiktus klausimus. Galima tik įsivaizduoti, ką ji jautė, kai vėl atsidūrė MGB rankose! Tačiau toliau laikėsi savo sukurtos versijos: liepos 23 d. parašo trumpą pasiaiškinimą, kuriame pakartoja, kaip ėjo į kaimą atsigerti ir atsitiktinai buvo sulaikyta.

„1951.07.21 d. naktį į 22 d. saugumo organai mane vežė iš Tauragės į Klaipėdą. Kely mašiną užpuolė banditai. Mane paėmė gyvą. Jie tarp savęs kalbėjosi, kad mašina ne ta, kad jie laukė pašto mašinos su pinigais. Man užrišo akis ir vedėsi į mišką. Jų buvo 3. Paskui dar vienas atėjo. Mane norėjo nušauti, nes jokių dokumentų nerado ir sakė, kad aš esu šnipė. O tuo labiau kad rado laišką iš saugumo organų, kur minimas užverbavimas. Jie vakare ėję pas savo vyresnįjį spręsti, ką su manimi daryti. Čia užrišo akis ir vedė. Dar turiu ir nosinius, su kuriais akys buvo užrištos. Vėl papuoliau saugumo organams.“

Iš šio paaiškinimo matyti, kad I. Sarpaliūtė iš karto nesuprato su ja įvykdytos „kombinacijos“. Prasidėjo tardymas, o 1951 m. gruodžio mėnesį ji buvo nuteista 25 metams griežto režimo lagerių ir 5 metams teisių atėmimo. 1955 m. komisija bausmę sumažino iki 7 metų, o pritaikius „užskaitas“, išbuvusi lageryje 5 metus ir 9 mėnesius, ji buvo paleista.

Tai tik viena istorija iš daugelio, rodanti, kad MGB niekada nesiskaitė su priemonėmis, siekdama savo tikslų.

Parengė Nijolė GAŠKAITĖ

Autoriaus prierašas. Pirmas šaltinis, kuriame minima „operatyvinė kombinacija“, yra 1946 m. byla (F. 3. B. 7/3. L. 203.), kurioje pateikiama „orientuotė“ visiems Lietuvos SSR NKVD-KGB operatyvinių sektorių viršininkams SSSR NKVD kovos su banditizmu valdyba rekomenduoja darbe taikytį Ukrainos NKVD naudojamus „kovos su nacionalistiniu pogrindžiu“ metodus, davusius teigiamą efektą. Čia pat minima operatyvinė kombinacija, įvykdyta 1945 m. gruodžio mėn. Ternopolio sr. OUN (Ukrainos nacionalistų organizacija) žvalgas, sugautas operatyvinių darbuotojų, persirengusių partizanais, įrodinėdamas savo nekaltumą, išpasakojo visas paslaptis. Pagal jo parodymus suimta 15 ir 5 nušauti partizanai.

Lietuvoje šia patirtimi pradėta naudotis 1946—47 m. Išlikusioje byloje (F. 3. B. 31/2.) aprašomos panašios „operatyvinės kombinacijos“ taikytos iššifruojant Dainavos apygardos štabus 1947 m. rudenį.