(Tęsinys. Pradžia Nr.9)
6 klausimas Ką žinote apie agentus, kurie po galimo Lietuvos atidavimo liktų Lietuvoje kaip Vokietips agentai?
Iš pradžių tokiais agentais rūpinosi, kaip jau minėjau 47- 48 psl. (Justo atsiminimų.-past). abvero Kauno skyrius, kurio II srities darbas kaip tik apėmė šitą veiklą. Abvero tarnyba Rygoje vadovavo savalaikiam tokių agentų panaudojimui visoje srityje (Ostlande). Šis darbas prasidėjo maždaug 1942m. rudenį, arba tuo laiku, kai buvo prieita nuomonė, kad vokiečių frontas tolesnio ilgalaikio puolimo neišlaikys. Tais metais pradėti statyti užnugario pozicijų įtvirtinimai, kuriuos iki tol Hitleris buvo uždraudęs kaip silpnumo požymį. Vėliau užnugaryje buvo skersai statomi įtvirtinimai, iš kurių jau niekas negalėjo susidaryti aiškaus vaizdo.
Mano žinios apie tai, ką 6 klausimu noriu išdėstyti, paimtos iš buvusio Lietuvos ulonų pulko Alytuje kapitono Vilkutaičio, kuris vedė vokiečių kilmės moterį ir 1940 metais persikėlė į Vokietiją, tapo reicho vokiečiu. Vilkutaičio brolis, pėstininkų papulkininkis, liko lietuviu ir okupacijos metu buvo lietuvių pagalbinės policijos vado Špokevičiaus adjutantas Persikėlęs į Vokietiją, kapitonas Vilkutat (taip jis save vadino, kai tapo reicho vokiečiu) įstojo į Vermachtą ir tapo zonderfiureriu su leitenanto laipsniu. Maždaug 1942m. viduryje trumpam laikui jis buvo komandiruotas į karo lauko komendantūrą Kaune, kad sugrįžtų iš Dancigo (Gdansko) į Kauną. Per šį laiką Vilkutat tapo vokiečių rotmistru (kavalerijos kapitonai Vokietijoje vadinosi rotmistrais) ir buvo paskirtas į armijų grupę "Šiaurė" abvero karininku. Jis kiek atsimenu, buvo priskirtas 16- ajai armijai (galėjo būti ir 18-oji armija) ir jos įpareigotas asmeninių ryšių dėka šalia veiklos fronte užsiimti lietuvių savo tėvynėje Lietuvoje verbavimu: vokiečiams palikus Lietuvą, turėjo likti joje kaip vokiečių žvalgybos ir kontržvagybos (ND) agentas
Taigi tai buvo antroji tarnyba, kuri su ta pačia užduotimi dirbo Lietuvoje. Vilkutat 1942m. pabaigoje ir 1943m. dažnai kelioms savaitėms atvykdavo į Lietuvą, kad vykdytų savo užduotį. Kai sugedo Vilkutat šiam uždaviniui paskirtas iš kariuomenės motoparko personalinis automobilis, Vilkutat paprašė manęs priimti jį į mano automobilį, nes kitą dieną turėjau išvažiuoti, ir dar buvo laisva vieta. Kai aš tą dieną važiavau į Alytų, iki malūno netoli Prienų kartu vyko Vilkutat, kuris paprašė grįžtant jį vėl pasiimti.
Tokiomis aplinkybėmis aš paklausiau apie jo darbo rezultatus, kadangi iš Mongrovijaus, kuris tą patį darbą vykdė abvero tarnybai Rygoje, nieko apie šituos reikalus negirdėjau. Vikutat tiktai pasakė, kad šią užduotį labai sunku, beveik neįmanoma atlikti, nes šiuo metu reikia atkreipti dėmesį į daugelį momentų, kurie lemia griežtai neigiamą lietuvių nusistatymą Vokietijos atžvilgiu. Pirmas momentas- kad lietuviai tvirtai įsitikinę, esą jau pats galimo išėjimo iš Lietuvos faktas yra ryškus vokiečių silpnumo požymis. Antras momentas griežtai neigiamam nusistatymui yra labai blogas ir neteisingas vokiečių civilinės vadovybės. SD ir policijos elgesys su lietuviais per visą okupacijos laiką. Nors vermachtui ir būtų dar daug simpatijų, vis dėlto Lietuvoje stiprėja įspūdis kad Vermachtas nieko negali.
Skaityti daugiau: Gen. E.Justo parodymai
Visas jėgas Tu paaukojai Laisvei,
Bet laisvo krašto Tu jau nematei.
(Iš Lietuvos partizanų dainos)
1965 metų kovo 31 dieną “Tiesa", o balandžio 2 dieną “Valstiečių laikraštis” bene pačiose nepastebimiausiose vietose smulkiu šifru išspausdino tokią žinutę:
Likviduotas banditas
Ilgą laiką Utenos rajone plėšikavo A.Kraujelis. Jis užpuldavo
žmones, reikalaudavo iš kolūkiečių duoklės.
Saugumo organai susekė plėšiką. Suimant A.Kraujelis
priešinosi ginklu ir per susišaudymą buvo nukautas.
Dvidešimt aštuoni žodžiai skirti ilgiausiai išlikusiam gyvam aktyviai veikusiam Lietuvos partizanui Antanui Kraujeliui-Pabaisai, Siaubūnui. Taip atvirai ir įžūliai meluoti mokėjo tik komunistai ir KGB, dar kartą parodę, kad neturi moralės ir nepripažįsta tiesos.
Tiktai artimieji ir savų apylinkių gyventojai žinojo, kas buvo paskutinis tautos rezistentas, kaip jis kovojo, kada ir kaip žuvo. Be abejo, A.Kraujelis buvo nepaprastas žmogus nes vien tik išbūti gyvam partizanui septyniolika metų jau savaime yra žygdarbis Atėjo laikas papasakoti visą tiesą apie šį taurų asmenį.
Utenos Molėtų ir Anykščių rajonų senesnioji karta dar gerai prisimena jį ir jo žygius. Kai kurie iš jų tapo legendomis, kuriose neatskiriamai susipynė tiesa ir žmonių išmonė. Čia galima rasti daug ką bendra su romantiškuoju žemaičių Tadu Blinda ir kasdieniškesniu Rickum, nes varguoliams jie buvo įsikūniję gėrio kovos su blogiu simboliai.
Renkant medžiagą šiai apybraižai, iš pradžių teko pasikliauti vien šeimos narių, kaimynų, į pažinojusių žmonių ir buvusio Utenos KGB viršininko pasakojimais. Pastarojo (ir panašių į jį) požiūriai nepasikeitę nė dabar. Jie apie Antaną kalba kaip anais laikais: buvo banditas, teroristas ir tt Vėliau pavyko susipažinti su paties A.Kraujelio ir jo žmonos bylomis, kita KGB archyvuose esančia medžiaga, tad vis labiau aiškėjo tikroji jo veikla. Žinoma reikėjo kritiškai žiūrėti į tai, kas rasta saugumo popieriuose, įvertinti KGB organų "objektyvumą". Paskutinių jo gyvenimo ir partizanavimo metų medžiagos yra nedaug. Be to, daugelio bylų lapai išplėšyti, tekstas išpjaustytas, matyt pabūgus, kad nebūtų išaiškinti išdavikai ir KGB kompromituojantys faktai. Kai kas gal ir išvežta Ne viskam užteko laiko, trukdė ir kitos priežastys, tačiau reikia tikėti, kad gal vėliau pavyks sugrįžti prie neišaiškintų klausimų.
Surašyta keturiuose tomuose A.Kraujelio byla sufalsifikuota tikra šio žodžio prasme. Aiškiai matyti, kad ji sudurstyta iš kitų partizanų, jų ryšininkų ir "bešališkų” liudytojų parodymų. Kaip jie būdavo išgaunami, nereikia aiškinti. Nieko daugiau nežinant ir tikint tokia medžiaga galima manyti, kad jis tikrai buvo plėšikas, žudęs taikius tarybinius žmones, terorizavęs juos, todėl vertas tik visuotinio pasmerkimo. Taip jis apibūdintas ir cituotoje laikraščių žinutėje. Tad tekalba tiesa gyvųjų lūpomis ir tikrais faktais.
Antanas Kraujelis gimė 1928 metais Utenos apskrities Aluntos valsčiaus (dabar Molėtų raj) Kaniūkų kaime. Šeima buvo nemaža be jo, šešios seserys (visos gyvena ir dabar). Tėvai turėjo 11,5 ha ūkį, gyveno skurdokai, nes žemė buvo nederlinga. Vėliau saugumiečiai stebėjosi, kad Kraujeliai, būdami iš vargingųjų, taip rėmė vadinamuosius “buožių sūnelius".
Motina mirė 1989 metais, sulaukusi Atgimimo pradžios, tarsi atpildo už sūnaus netektį, kai jau buvo aišku. jog Laisvė nebe už kalnų. Vargo ir kančių metai raukšlėmis išvagojo veidą, išseko jėgos, bet ji dvasiškai nepalūžo. O reikėjo atlaikyti dvigubą 15 metų tremtį, sūnaus žuvimą ir kitas negandas. Gaila, kad niekas neužrašė jos prisiminimų, nes ji galėjo tikrai daug papasakoti. Antanas mylėjo savo motiną kaip reta ir daug ką jai patikėdavo.
Tėvas Steponas jau sulaukė 90 metų tačiau yra kaimietiškai tvirtas ir nenustygsta be darbo, dažnai viršijančio jo jėgas.
Nors sakoma, kad tėvams savas vaikas visuomet pats geriausias, tačiau tėtis nė kiek neperdeda:
- Geriausias vaikas buvo: nei rūkė, nei gėrė, nei keikdavosi. Slapta vis slapta viską darydavo (bendravo su partizanais-A.Š). Kai, išeinant į mišką, mama labai verkė, prašė atleisti. Iš miško buvo du kartus atėjęs, išbučiavo abiem rankas.
Partizanas A.Kraujelis-Siaubūnas 1956m.
Skaityti daugiau: Apybraiža apie partizaną Antaną Kraujelį