V. Baranauskas prieš areštą
1944 metais, pasitraukus frontui, grįžau į gimtąsias vietas - į Balbieriški. Keliaujant sutikau pažįstamą, kuris įspėjo, kad manęs ieško saugumas. Tada atsiskyriau nuo šeimos - motina ir žmona su sūneliu grižo namo, buvo tardomos ir kankinamos. Tardė Stasys Marcinkevičius, Kašinskas, Žukas ir kt. Viską, kas geriausio, išsinešė, paliko sumuštas ir prigrąsino, kad aš pats ateičiau.
Tai sužinojęs, supratau, kad kelio man atgal nėra. Žmoną ir motiną paslėpiau pas pažįstamus, o pats, sutikęs savo brolį Arą ir kitus likimo brolius, pasirinkęs Šarūno slapyvardį (vėliau tardant pasivadinau Petru), išėjau į mišką -kovot. Pradžioje mes stengėmės riboti stribų veiksmus - kaimuose juos apšaudydavom ir taip sulaikydavom jų siautėjimą.
Besislapstant miškuose, mūsų pajėgos didėjo. Kartais, susijungę su kitais būriais puldavome mažus miestelius: Gudelius, Birštoną ir kt. Tuo metu, ikt 1945m. nuostolių turėjome nedaug. Kai miškus ėmė šukuoti kariuomenė, ėmėme rengti bunkerius, nes pasipriešinti buvome per silpni. Kaip tik tada pradėjo formuotis būriai. Mano būrys per Arą ir Labutį palaikė ryšius su Punios štabu. Mūsų veikimo rajone be mūsų žinios niekas negalėjo rengti jokių operacijų. Taip pat ryšys buvo palaikomas su Tauro būriu.
Skaityti daugiau: Pradžia
ANTINACINĖ REZISTENCIJA
Emilis Justas, vokiečių generalinio štabo generolas majoras. Kilęs iš Rytprūsių (pats sakėsi turįs lietuvių kraujo). Nuo 1937m, jis buvo Vokietijos karo atstovas Lietuvoje (pulkininko laipsniu). Sovietų Rusijai užėmus Lietuvą, 1940-4lm. Vokietijos karo atstovas Rumunijoje. Vokiečių okupacijos metu 1941-44m, Justas buvo vyriausiu Lietuvos karo komendantu (Oberfaldkommendant). 1944m. patekęs į nacių nemalone ir atleistas į atsargą, apsigyveno Berlyne, kur jį suėmė rusai, 1946m, rusų atgabentas į Rygą, jis liudijo byloje prieš buvusį SS vadą Pabaltijo valstybėms gen. Jeckeln, palankiai ir labai teisingai atsiliepdamas apie lietuvių veikią vokiečių okupacijos metu. Tolimesnis Justo likimas nežinomas. Kai okupacijos metais lietuviai į jį kreipdavosi dėl okupacines valdžios žiaurių veiksmų, jis niekada neatsisakydavo tarpininkauti ir visada, kiek galėdamas padėdavo. (Lietuvių Enciklopedija-Boston 1957.-T.10. -L.172.)
Genocidų aukų muziejuje esantys generolo E.Justo parodymai rašyti jo paties ranka 1946m. atsakant į pateiktus klausimus. Juose generolas smulkiai pasakoja apie okupacines struktūras Pabaltijyje, pareigybių pasiskirstymą ir kt. Iš jo pasakojimo ryškėja nežymus lietuvių vaidmuo visose okupacinėse struktūrose, t.p. bandymai įtraukti juos į įvairias avantiūras (vaizdžiai aprašytos nesėkmingos akcijos formuojant lietuvių SS diviziją). Skaitant parodymus jaučiamas palankumas lietuviams, dėl kurio, tikimės, nenukentėjo objektyvumas.
Tekstą iš vokiečių kalbos vertė Alvydas SURBLYS,
REDKOLEGIJA
Generolo Emilio Justo parodymai
1 klausimas: Saugumo tarnybos (vok. SD), gestapo apsaugos dalinių, arba esesininkų (vok. SS), ir policijos organizacinė struktūra Lietuvos okupacijos metu.
Visos šios formuotės - SD (vartosime vokišką, originalią „Sicherheitsdienst“ santrupą, taip pat vokišką santrupą „Schutzstaffel“ -SS - Red.), gestapo, SS dispozicijos daliniai, SS rezervas, taip pat policijos daliniai - buvo tiesiogiai pavaldžios SS ir policijos reicho fiureriui, reicho vidaus reikalų ministrui ir reicho komisarui, atsakingam už vokiečių rasės įtvirtinimą, Himleriui.
Visos šios formuotės buvo pavaldžios Himleriui:
1) SS etatinė saugumo tarnyba. Ši tarnyba apėmė visus SD ir gestapo reikalus. SD apėmė visus valstybės saugumo klausimus (politinė policija): Tėvynės ir valstybės išdavimo atvejus, politines partijas ir organizacijas, valstybei priešiškų organizacijų ir sąjungų veiklą (pvz., ložes ir panašius susivienijimus), bažnyčios ir rasių klausimus (pvz., vokiečių krikščionių apsaugą, bažnyčios reikalus, kuriuos kartu su Himleriu tvarkė reicho ministras Rustas, žydų persekiojimą).
Gestapas (slaptoji valstybės policija) apėmė visus kitus policijos reikalus (kriminalinę policiją ir užsienio šalių, arba tarptautinę, policiją). Kadangi gestapas užsiėmė valstybės piliečių politinio patikimumo ir saugumo klausimais, ji buvo perduota SD. Etatinė saugumo tarnyba buvo pavaldi SS kariuomenės generolui, SS obergrupenfiureriui (SS generolui majorui) Heiderichui, o po jo sušaudymo prie Prahos - SS kariuomenės generolui, SS obergrupenfiureriui Kaltenbruneriui.
2) SS dispozicijos daliniai (karo metu vadinami SS kariuomene) ir SS rezervas iš pradžių buvo daliniai, skirti kovai su ginkluotomis antivalstybinėmis operacijomis. Iš jų po kurio laiko išsivystė vadinamoji SS kariuomenė - elitiniai koviniai daliniai. SS kariuomenei turėjo būti atiduoti geriausi ir stipriausi kasmetinio šaukimo žmonės.
Skaityti daugiau: LIETUVIAI OKUPANTŲ VOKIEČIŲ AKIMIS
Neseniai įsikūrusiame Genocido aukų muziejuje tarp kitų eksponatų yra N.Dušanskio atsiminimų sąsiuvinis. N.Dušanskis nuo 1940 ir 1971 metų buvo NKVD-MGB-KGB darbuotojas: iš pradžių operatyvinis įgaliotinis Telšių mieste, per karą - Permės srityje, nuo 1944m. - Kaune NKVD, o nuo 1953m. pervestas į centrinį KGB aparatą. Turėjęs papulkininkio laipsnį. 1989m. išvykoį Izraelį. 1956m., būdamas KGB 4 valdybos 2 skyriaus majoru, aktyviai dalyvavo sudarant ir realizuojant paskutinio Lietuvos partizanų vado A.Ramanausko-Vanago suėmimo planą.
Šalia patelkiame skaitytojui sekimo ir suėmimo planus, taip pat medicininę pažymą, surašytą suėmimo dieną. Visi šie dokumentai, papildydami vienas kitą, leidžią susidaryti pilną vaizdą apie A.Ramanausko-Vanago likimą prieš pat areštą ir po jo.
Aktyviai dalyvavęs Vanago paieškose ir suėmimo operacijoje ag. Žinomas - Urbonas gyvena Kaune ir, atrodo, sąžinės graužimo nejaučia. Matyt, tiek N.Dušansklu, tiek Urbonu, tiek kitais „aktyvistais“ šioje ir kitose bylose turėtų susidomėti LR prokuratūra (Ir ne tik susidomėti).
Dokumentus spaudai parengė Nijolė GAŠKAITĖ ir Algis KAŠĖTA
1
Tvirtinu: Visiškai slaptai
VSK prie LTSR Ministrų Tarybos
pirmininko pavaduotojas
Martavičius
1956m. spalio 1 ld.
PLANAS
kaip suimti buvusi banditų vadą Ramanauską-Vanagą ir jo žmoną Mažeikaitę.
Dirbantis Ramanausko paieškoje KGB 2 skyriaus 4 valdybos agentas Žinomas 1956m. spalio 11d. neeiliniame susitikime pranešė, kad pas jį į Kauną dviračiais atvyko Ramanauskas ir Mažeikaite. Jie, agento duomenimis, numatę Kaune apsipirkti ir spalio 12d. rytą dviračiais iš jo namų važiuoti Aleksoto tilto link.
Ramanausko požymiai pagal Žinomo parodymus: žemo ūgio, plaukai juodi (dažyti), su akiniais, apsirengęs juodu lietpalčiu, dviratis senas, prie jo pririštas maišas.
Mažeikaitės požymiai: žemo ūgio, pilna, plaukai balti (dažyti), apsirengusi pilku lietpalčiu, dviratis senas.
1956m. spalio 11d. 20 val. agentas iš savo namo sutartu signalu parodė, kad Ramanauskas ir Mažeikaitė dar pas jį, ruošiasi nakvoti ir rytą išvykti.
Pats išeiti susitikti agentas negalėjo. Agentas nesutiko, kad Ramanauskas ir Mažeikaitė būtų suimti jo bute, nes bijojo išsišifruoti prieš kaimynus.
Agento namelis ir gyv. ploto išdėstymas buvo iš anksto išstudijuota.
Ramanausko ir Mažeikaitės paėmimui būtina:
1. Žinomo namelis turi būti stebimas iš išorės pagal pridėtą
A. Ramanausko šeima
planą. Žvalgus aprūpinti racijomis ir Ramanausko bei Mažeikaitės aprašymais.
Skaityti daugiau: Adolfo Ramanausko-Vanago sekimo ir arešto detalės
IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ
Pagal KGB dokumentus
„Laisvės kovų archyve“ 6-ajame numeryje paskelbtas Dzūko Liongino Baliukevičiaus - dienoraštis, kuriame aprašyta partizanų, o iš tikrųjų MGB agentų, Kapso - K.Kubilinsko ir Vilnies - A.Skinkio išdavystė. KGB archyve yra operatyvinė byla „Kanibalai“ (arch. Nr.1682), kurioje tie patys įvykiai aprašyti žvelgiant į juos MGB akimis. Įdomiausia šioje byloje gal tai, kad agentai Varnas (K.Kubilinskas) ir Rytas (A.Skinkys) pulkininko Počkajaus užrašytuose agentūriniuose pranešimuose pateikia ne tik tos kraupios išdavystės įvykdymo detales, bet ir analizuoja motyvus, savo akyse pateisinančius išdavystę. Agentas Varnas savo pranešimuose tartum iš šalies aprašinėja Kosto, t.y. savo paties, savijautą, abejones ir nuotaikas, kurios anaiptol nebuvo vienareikšmės. Tačiau menkiausias dvejones MGB stengėsi išsklaidyti, sumaniai paakindama aistrą kūrybai ir pragmatizmą savo tikslams tobulai panaudodama žmogiškąsias silpnybes.
Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad Dainavos štabo išdavystė nebuvo spontaniškas žingsnis, įgalinantis pradedančiuosius rašytojus išsivaduoti iš neperspektyvios ir dviprasmės padėties. LTSR MGB 2N valdybos agentai Varnas ir Rytas buvo įdiegti į Dainavos apygardos štabą 1948m. spalio-gruodžio mėnesiais. Tai buvo kruopščiai suplanuota ilgalaikė MGB akcija, kurioje K.Kubilinskas ir A.Skinkys dalyvavo savo noru, sąmoningai.
Pateikiame dokumentų ištraukas (kalba netaisyta).
1948m. rugpjūčio 26d. Agentas Varnas:
Neapykantos banditams poveikyje laikydamas savo kūrybinius siekius pagrindiniu savo gyvenimo klausimu, kartą jau apgautas, rizikuodamas gyvybe, Kostas nutarė atkeršyti tiems, kas jį privertė mesti literatūrą ir tuo pasinaudodami bandė įtraukti į prakeiktą, save naikinančią pogrindžio veiklą.
(...) Kostas visomis jėgomis siekia prisidėti prie šitų banditiniu šliužų sunaikinimo. Reikia tik vieno - kad jam būtų sudarytos sąlygos reabilituotis sovietų literatūroje, nuo kurios jis turėjo atitrūkti tik dėl praeities klaidų. (...)
1947m. rudenį Kostas nusprendė dirbti mokytoju. Darbo vieta pasirinko Varėnos apskritį. Šią apskr. pasirinko dėl to, kad ten atsilikęs Lietuvos rajonas, o tai buvo svarbu, nes savo pavarde ir pseudonimu Kostas atspausdino 50 eilėraščių; be to, po konkurso laikraštyje buvojo nuotrauka ir vėliau - šaržas. Kostas žinojo, kad Varėnos apskrityje niekas nesidomi sovietų spauda, todėl nieko nežino. (Kostas - poetas sovietų spaudoje spausdino savo kūrinius, kol nebuvo išvarytas iš Rašytojų sąjungos kaip ateitininkas, vokiečių talkininkas).
1947 m. rugpjūčio pabaigoje išvažiavo į paskyrimo vietą -Lynežeri - ir kaip tik pakliuvo į banditų karalystę. (...) Vietiniai nutarė, kad Kostas - „nešvari dūšia“. Kai gavo kambarį, paprašė išnešti visus šventus paveikslus, o tai gyventojams nepatiko, visi pradėjo galvoti, kad mokytojas bolševikas. Po to jis tapo atsargesniu. (...) Po kurio laiko Kostą aplankė vietinio banditų būrio vadas Gražuolis. Jis užrašė pavardę, kilmę, iš kur atvyko. Kostas pasakė, kad iš Vilniaus universiteto, visa kita nuslėpė. Po kurio laiko Gražuolis antrą kartą aplankė Kostą. Šiame susitikime paaiškėjo, kad jiems daug žinoma apie Kosto praeitį, ypač apie bendradarbiavimą sovietinėje spaudoje ir jaunųjų rašytojų sekcijoje. Tada Kostas pavaišino jį degtine ir, remdamasis savo 1940m. darbu pogrindyje, panaudodamas neigiamus sovietų spaudos atsiliepimus, pradėjo įrodinėti savo antisovietines nuotaikas. (...)
Skaityti daugiau: DAINAVOS ŠTABO IŠDAVYSTĖ
Parengė Nijolė GAŠKAITĖ
KGB agentai šiuo metu traktuojami kaip asmenys, teikę šiokią tokią informaciją, kuri gal ne visada ir pakenkdavo jų sekamam objektui. Tačiau agentų „darbas“ buvo ne vien teikti informaciją. Jie gaudavo ir kitokiu užduočių: pvz., nemačiom paimti raktus ir padirbinėti atsarginius, kad vėliau operatyviniai darbuotojai slapta be šeimininko žinios galėtu atlikti kratą, arba nepastebimai perfotografuoti sekamo asmens turimą pogrindinę literatūrą (tokiu būdu KGB fonduose atsirado „Pastogės“ antras numeris). Greta šių grynai „techninių“ užduočių būdavo ir baisesnių, žalojančių sveikatą ir sukeliančių tragiškas pasekmes. Tos užduotys buvo vykdomos ir pokario laikotarpiu, ir paskutiniame KGB viešpatavimo dešimtmetyje: jų imdavosi agentai, turėję geriausias sąlygas tai atlikti, t.y. tie, kurie būdavo arti sekamo objekto. Tokiais atvejais kiekvienas KGB užverbuotas asmuo potencialiai galėjo tapti nusikaltėliu, nes, ėmęs bendradarbiauti, charakterizuodamas pažįstamus, niekada negalėjo numatyti, koks jam bus skirtas tolesnis vaidmuo.
Šiame straipsnyje nenagrinėjamos užduotys tų pokario agentu, kuriems NKVD, MGB ir KGB tiesiog įdavė ginklą ir įsakė nušauti pažįstamą partizaną, o pateikiama informacija apie archyviniuose dokumentuose užfiksuotus „specpriemonių“, t.y. tam tikrų cheminių ar kitokių preparatų, panaudojimus agentūriniame KGB darbe.
Pirmieji dokumentai, kuriuose nurodoma taikyti „specpriemones“, siekia 1949 metus. Tuomet tai buvo naujas dalykas, nes kai kuriose apskrityse saugumo darbuotojai nesulaukę iš Vilniaus atsiunčiant specpreparatų, jų ir nenaudojo, nors planuose buvo numatę. Šios priemonės - tai, matyt, migdomieji vaistai, MGB praktikoje Įvardinti „Neptūn 12“, „Neptūn 22“, „Neptūn 80“, kurių įmaišoma į alkoholį ar kitus maisto produktus.
Skaityti daugiau: „SPECPRIEMONĖS“ KGB PRAKTIKOJE
