Rezistentas — Kęstutėnų štabo viršininkas
Iš Edmundo Arbo-Arbačiausko prisiminimų apie gen. štabo pulkininką Juozą Vitkų
Mano pirmas susitikimas su Gen. štabo pulkininku Juozu Vitkumi buvo 1942m. rudenį-pirmame pogrindžio veiklos bendrame posėdyje. Kiek prisimenu, tas įvyko dienos metu - Gedimino gatvėje Vilniaus butų valdyboje, viršininko J.Vitkaus kabinete. Kieno nurodymu susirinkome - neprisimenu. Ten aptarėme sunkią vokiečių-nacių okupaciją, sudarėme nerašytus apmatus slaptai pogrindžio veiklai. Visi buvome prisiekę veiklos planų neišduoti, kad ir mirtis grėstų.
Kryžius Kazimieraičiui Merkinėje
Aš buvau vyriausio štabo nariu dar Liongino Palevičiaus vadovavimo laikotarpiu prieš plk. J.Vitkaus atėjimą. Be keletos posėdžių Vilniaus Butų V-boje, porą suėjimų turėjome ir mano bute Uosto g-je, improvizuodavom „kortų lošėjus“. Pulkininkas J. Vitkus savo intelektualumu, drąsa, sprendimų logika ir administratyvine patirtimi mums imponavo: jis įgijo dideli visų pasitikėjimą. J.Vitkus savo kariniu pasiruošimu, patirtimi bei dvasine galia, erudicija buvo tikras vadas ir vadovas - idėjine ir praktine prasme.
Kiek prisimenu, jis aukštesnis nei vidutinio ūgio, poplačių pečių, tiesus, išmintingo veido, tvarkingas— tikras karys. Kalbėdavo negarsiai, ramiai, neskubėdamas. Savo elgesiu visiems įkvėpdavo drąsos ir pasitikėjimo.
Mūsų veikla prasidėjo vokiečių okupacijos laikotarpiu: tai pasipriešinimas nacių užgaidai iš Lietuvos karinių dalinių suorganizuoti atsparos karinę apsaugą atsikuriančiai Lietuvai.
Rezistencijos veiklos planai buvo:
1) išsaugoti Lietuvos jaunimą nuo vokiečių karinės prievolės,
2) suorganizuoti pagrindinėse įmonėse patikimus apsaugos būrius,
3) organizuoti ir teikti materialinę paramą mobilizuotų karių šeimoms,
4) užmegzti kontaktą su pagelbiniais kariniais lietuvių daliniais Rytų fronte,
5) informuoti lietuvių karinius dalinius apie padėtį Lietuvoje ir aprūpinti juos pogrindžio leidiniais, spausdintais Lietuvoje,
6) per lietuvių dalinius sudaryti ginklų ir ryšio rezervus,
7) suplanuoti ir koordinuoti priemones,
8) numatyti aprūpinimo maistu šaltinius ir pirmos pagalbos medicininius punktus bei jų aptarnavimą.
Kariniam operacijų sektoriui vadovavo generolas M.Pečiulionis. Turėjo būti sudarytas organizuotas lietuvių dalinių pasitraukimo iš Rytų fronto planas.
Karinio sektoriaus organizaciniame ir pasiruošimo posėdžiuose man dalyvauti neteko.
Prasidėjus vokiečių vykdomiems inteligentų ir kitų įtartinų asmenų areštams, man patarė pasitraukti iš Vilniaus. Tokiu būdu draugų padedamas nelegaliai atsiradau Austrijoje, Vienoje. Kai 1943m. šiaip taip gavau leidimą tarnybiniais reikalais grįžti į Lietuvą, radau Kauną panikoj — besiruošianti evakuacijai. Su kunigų seminarijos rektoriumi prelatu Tulaba buvome nutarę pasiekti Vilnių ir ten susitikti su plk. J.Vitkuml. Šio uždavinio negalėjome įvykdyti: Vilnius buvo smarkiai bombarduojamas ir traukiniai jau nebevažiavo. Vieną naktį praleidęs tėviškėj prie Žąslių, turėjau grįžti į Vieną, nes ten įkaitu liko žmona.
Apie J. Vitkaus likimą patyriau perskaitęs „Partizanai už geležinės uždangos“, redaguotą prof. J.Brazaičio.
Ne tik mano asmeninė, bet ir visos tautos didelė pagarba priklauso kilniai asmenybei pulkininkui J.Vitkui—Kazimieraičiui už jo pasiaukojimą kovoje už Lietuvos Laisvę ir jos ateitį.
