LIETUVIAI OKUPANTŲ VOKIEČIŲ AKIMIS
ANTINACINĖ REZISTENCIJA
Emilis Justas, vokiečių generalinio štabo generolas majoras. Kilęs iš Rytprūsių (pats sakėsi turįs lietuvių kraujo). Nuo 1937m, jis buvo Vokietijos karo atstovas Lietuvoje (pulkininko laipsniu). Sovietų Rusijai užėmus Lietuvą, 1940-4lm. Vokietijos karo atstovas Rumunijoje. Vokiečių okupacijos metu 1941-44m, Justas buvo vyriausiu Lietuvos karo komendantu (Oberfaldkommendant). 1944m. patekęs į nacių nemalone ir atleistas į atsargą, apsigyveno Berlyne, kur jį suėmė rusai, 1946m, rusų atgabentas į Rygą, jis liudijo byloje prieš buvusį SS vadą Pabaltijo valstybėms gen. Jeckeln, palankiai ir labai teisingai atsiliepdamas apie lietuvių veikią vokiečių okupacijos metu. Tolimesnis Justo likimas nežinomas. Kai okupacijos metais lietuviai į jį kreipdavosi dėl okupacines valdžios žiaurių veiksmų, jis niekada neatsisakydavo tarpininkauti ir visada, kiek galėdamas padėdavo. (Lietuvių Enciklopedija-Boston 1957.-T.10. -L.172.)
Genocidų aukų muziejuje esantys generolo E.Justo parodymai rašyti jo paties ranka 1946m. atsakant į pateiktus klausimus. Juose generolas smulkiai pasakoja apie okupacines struktūras Pabaltijyje, pareigybių pasiskirstymą ir kt. Iš jo pasakojimo ryškėja nežymus lietuvių vaidmuo visose okupacinėse struktūrose, t.p. bandymai įtraukti juos į įvairias avantiūras (vaizdžiai aprašytos nesėkmingos akcijos formuojant lietuvių SS diviziją). Skaitant parodymus jaučiamas palankumas lietuviams, dėl kurio, tikimės, nenukentėjo objektyvumas.
Tekstą iš vokiečių kalbos vertė Alvydas SURBLYS,
REDKOLEGIJA
Generolo Emilio Justo parodymai
1 klausimas: Saugumo tarnybos (vok. SD), gestapo apsaugos dalinių, arba esesininkų (vok. SS), ir policijos organizacinė struktūra Lietuvos okupacijos metu.
Visos šios formuotės - SD (vartosime vokišką, originalią „Sicherheitsdienst“ santrupą, taip pat vokišką santrupą „Schutzstaffel“ -SS - Red.), gestapo, SS dispozicijos daliniai, SS rezervas, taip pat policijos daliniai - buvo tiesiogiai pavaldžios SS ir policijos reicho fiureriui, reicho vidaus reikalų ministrui ir reicho komisarui, atsakingam už vokiečių rasės įtvirtinimą, Himleriui.
Visos šios formuotės buvo pavaldžios Himleriui:
1) SS etatinė saugumo tarnyba. Ši tarnyba apėmė visus SD ir gestapo reikalus. SD apėmė visus valstybės saugumo klausimus (politinė policija): Tėvynės ir valstybės išdavimo atvejus, politines partijas ir organizacijas, valstybei priešiškų organizacijų ir sąjungų veiklą (pvz., ložes ir panašius susivienijimus), bažnyčios ir rasių klausimus (pvz., vokiečių krikščionių apsaugą, bažnyčios reikalus, kuriuos kartu su Himleriu tvarkė reicho ministras Rustas, žydų persekiojimą).
Gestapas (slaptoji valstybės policija) apėmė visus kitus policijos reikalus (kriminalinę policiją ir užsienio šalių, arba tarptautinę, policiją). Kadangi gestapas užsiėmė valstybės piliečių politinio patikimumo ir saugumo klausimais, ji buvo perduota SD. Etatinė saugumo tarnyba buvo pavaldi SS kariuomenės generolui, SS obergrupenfiureriui (SS generolui majorui) Heiderichui, o po jo sušaudymo prie Prahos - SS kariuomenės generolui, SS obergrupenfiureriui Kaltenbruneriui.
2) SS dispozicijos daliniai (karo metu vadinami SS kariuomene) ir SS rezervas iš pradžių buvo daliniai, skirti kovai su ginkluotomis antivalstybinėmis operacijomis. Iš jų po kurio laiko išsivystė vadinamoji SS kariuomenė - elitiniai koviniai daliniai. SS kariuomenei turėjo būti atiduoti geriausi ir stipriausi kasmetinio šaukimo žmonės.
Iš SS rezervo, t.y. SS kariškių, kurie nepriklausė SS etatinei tarnybai, buvo sudaromi papildomi SS dispozicijoje esantys daliniai Tėvynei, įtraukiami į konkrečių uždavinių sprendimą (svarbiausias uždavinys - kova su priešiškomis valstybei akcijomis): ateityje, prasidėjus karui, jis privalėjo sustiprinti SD ir gestapą, taip pat turėjo vykdyti ankstesnio šaukimo apsaugos tikslus okupuotoje srityje. SS dispozicijoje esantys daliniai ir SS rezervas buvo pavaldūs vienam SS dalinių ir SS kariuomenės vadui. Vyriausiasis šios kariuomenės vadas buvo SS obergrupenfiureris, SS kariuomenės generolas Sepas Dytrichas, kuris 1944m. tapo SS vyriausiuo-
ju kariuomenės vadu, SS generolu pulkininku (oberstgrupenfiureriu).
3) Visi policijos daliniai, policijos rezervas ir tvarkos policija, iš pradžių veikę kaip pagalbiniai daliniai SS dispozicijoje, vėliau vykdė grynai policijos uždavinius palaikyti ramybę ir tvarką, kuo iš pradžių užsiėmė tik policijos rezervas ir tvarkos policija. Aktyvūs policijos daliniai kartu su karininkais iki tam tikro konkretaus laiko buvo atiduodami vermachtui. Iš likusiu ankstesnio apmokymo kadru, kaip formuotės branduolio, buvo suformuoti nauji policijos batalionai ir pulkai, kuriu uždavinys iš pradžių buvo sustiprinti SS dispozicijos dalinius kovai viduje, tačiau vėliau, karo eigoje, jie buvo naudojami kaip koviniai policijos daliniai (dažniausiai kovai su partizanais). Policijos daliniai policijos rezervas ir tvarkos policija buvo pavaldūs SS oberstgrupenfiureriui ir policijos generolui pulkininkui Dalnegei.
Organizacinė struktūros schema
Karo eigoje šioje organizacinėje struktūroje buvo pasikeitimu: Himleris paskyrė okupuotuose kraštuose apie 10 jam vienam tiesiogiai pavaldžių SS obergrupenfiureriu ir armijos generolu su visomis SS kariuomenės vado teisėmis bei pareigomis. Jie buvo visiškai atsakingi už savo veiklos sritis ir buvo vieninteliai schemoje pavaizduotu trijų organizacijų vadovai (fiureriai).
Pabaltijui ir Šiaurės Rusijai visam karo laikui buvo paskirtas SS obergrupenfiureris ir armijos generolas Jekelnas su būstine Rygoje ir tarnybos apibūdinimu - Vyriausiasis SS ir policijos vadas Ostlandui ir Šiaurės Rusijai. Jekelnui buvo pavaldūs:
1) Armijų grupės Šiaurė kariuomenės užnugario sritis,
2) Estija,
3) Latvija,
4) Lietuva,
5) Baltarusija.
Kiekvienoje iš šių penkių sričių jam buvo pavaldūs ir atsakingi SS ir policijos vadai, organai.
Organizacinė struktūra buvo tokia:
1) Lietuvos SS ir policijos vadai nuo okupacijos pradžios iki 1944m. birželio mėn. buvo:
Nuo 1941m. liepos iki 1942m. pabaigos: SS brigados vadas ir policijos generolas majoras Vysockis.
Nuo 1942m. pabaigos iki 1943m. pabaigos: SS brigados vadas ir policijos generolas majoras Harmas.
Nuo 1943m. pabaigos iki 1944m. birželio: SS brigados vadas ir policijos generolas majoras Hintcė. Tarnybos būstinė: Pienocentro pastatas Laisvės al. - Daukanto gatvių kampe.
2) SD ir Gestapo vadais nuo okupacijos pradžios iki 1944m. birželio buvo:
Nuo 1941 m. liepos mėn iki maždaug 1943m. pradžios: SS štandartenflureris Jėger.
Maždaug nuo 1943m. pradžios iki 1944m. birželio mėn. SS dalinių papulkininkis (oberšturmbanfiureris) Dr.Fuchs. SD vadovu buvo pats jos dabartinis vadas. jo pavaduotoju buvo vyresnysis SD tarnautojas. Mano žiniomis juo buvo SS vyriausias smogiamųjų būrių vadas (hauptšturmfiureris) Miuleris. SD darbo sritis aprašyta 1 pusl. (vienu svarbiausių uždavinių buvo civilinio valdymo apsauga).
Gestapo vadovu buvo vyresnysis gestapo tarnautojas, būtent SS hauptšturmfiureris Dr. Šmitc. Dr. Šmitc, po teisės studijų tapęs tarnautoju kriminalistu, kaip ir kiti ankstesnės policijos tarnautojai buvo priimtas į tarnybą ir po valdžios perėmimo (perversmo) prievartos keliu (tai yra, jam nenorint prarasti tarnautojo, civilio savybių) tapo NSDAP (vokiška santrupa - Red.) nariu. Dr.Šmitc yra vienintelis policijos tarnautojas, kuris buvo pažįstamas su mano štabo karininkais ir taip pat vakarais kaip svečias užtrukdavo mūsų draugijoje.
Gestapo darbo sritis (žr. 1 psl.) apėmė grynai policijos reikalus.
Iš Dr.Šmitc aš išgirdau, kad ir tuometiniai lietuviai tarnautojai dirbo SD ir Gestape, turėjo tam tikras savarankiškas darbo sritis (manau, Dr.Šmitc aiškiai pasakė: politiškai neištikimų, nelojalių komunistiškai nusiteikusių lietuvių išaiškinimas, kurie nuo 1940 metų vasaros iki okupacijos pasidarė ypač įtartini), tačiau prižiūrimi vokiečių SD arba gestapo tarnautojų.
Šie lietuvių tarnautojai jau prieš karą ir prieš okupuojant Raud. armijai 1940m. birželio mėn. Lietuvą, buvo SD agentai arba gestapo šnipai.
Būstinė: 1) profsąjungų rūmuose Vytauto prospekto - Kęstučio g-tvės kampe.
2) policijos namai: Vytauto prospekto - Laisvės alėjos kampas. Lietuvių tarnautojai beveik visi dirbo antraisiais minėtuose policijos namuose, kur sėdėjo ir vokiečių tarnautojai. Ten buvo ir SD rūsiai.
Kiti SD ir gestapo tarnautojai man nežinomi. Jų skaičius, sprendžiant pagal tarnybos pastatus, buvo nedidelis. Aš darau tokią išvadą taip pat dėl to, kad SD ir gestapo viršininkas turėjo dispozicijoje SS ginklų sandėlį ir SS aprūpinimo maistu stovyklą, kuri buvo Kęstučio gatvėje, maždaug priešais Operą. (Manyčiau, ten buvo žydų mokykla).
Vėliau į SD ir Gestapo štabo vadovybę atėjo (maždaug 1942m. pabaigoje - 1943m. pradžioje) SS dalinių papulkininkis (oberšturmbanfiureris) Giokė, kuris tvarkė visus getų reikalus. Jis norėjo žydus, įdarbintus dezinfekcijos įstaigoje, įsteigus getus, perimti iš vyriausiosios karo lauko komendantūros, nes Vermachtas daugiau negalėjo užsiimti žydais.
Kadangi desinfekcijos tarnyba buvo įsteigta kaip pastovi įstaiga, nes gerai įsidirbusio ir patikimo personalo (apie 100 žydų) nebuvo galima pakeisti, vermachto karinėje vadovybėje Rygoje susitarėme palikti personalą mums.
SD ir Gestapo vadui buvo pavaldžios šios žinybos Lietuvoje:
1) SD ir gestapo vadas Šiauliuose su būstine pagrindinėje gatvėje.
2) SD ir gestapo vadas Panevėžyje su būstine banke priešais miesto parką.
3) SD ir gestapo vadas Vilniuje su būstine banke (naujame pastate) Gedimino gatvėje. Šiame pastate buvo ir vadinamosios Vilniaus SS ir policijos vado SS štandartenfiurerio Krygo būstine. Ar Krygas. panašiai kaip Vysockis Lietuvai, buvo Vilniaus srities SS ir policijos vadas, ar tik tam tikra prasme Vilniaus policijos prezidentas, tvirtai negaliu pasakyti. Taip pat nežinau, ar jis buvo pavaldus Vysockiui ar Jėgeriui, ar tiesiogiai vyriausiajam SS ir policijos vadui Jekelnui Rygoje.
Apie 1-3 asmenis ir jų pareigybių bei tarnybų skaičių negaliu pateikti duomenų. Šiauliuose ir Panevėžyje, be minėtos tarnybos, buvo dar vienas policijos vadas (vokiečių žalioji ir lietuvių pagalbine policija). Visi 1-3 punktuose suminėti vadovaujantys tarnautojai ir policijos vadovai buvo vidurines grandies tarnautojai tarnybinėje hierarchijoje (maždaug atitinka kapitono tarnybini laipsni). Jų pavaldumas buvo vadinamas dvigubu, nes jie buvo pavaldūs ne tik SD ir gestapo vadui Kaune (1-3 punktų pareigybes) ar Kauno policijos vadui (šalia paminėti policijos vadovai), bet ir srities komisarams. Šie komisarai buvo:
Šiauliuose - srities komisaras Gevaike (apskrities vadas),
Panevėžyje - srities komisaras Noimas (SS šturmfiureris),
Vilniuje (mieste) - srities komisaras Hingstas (apskrities vadas).
Ar SD ir gestapo vadovai buvo ir krašto - srities komisariatų vadovai, būtent - Kauno krašto (apskrities) srities komisaras Lentzenas (smogiamųjų būrių brigados vadas),
Vilniaus krašto srities komisaras Vulfas (SS šturmfiureris), ar jie buvo paskirti į Vilnių ar Kauną kaip į apskrities miestą, - aš nežinau. Taip pat man ne visai aiškūs santykiai ir priskyrimas gestapo, taip pat policijos vadovo minėtam paskutiniam Kauno miesto srities komisarui Krameriui (SA - smogiamųjų būrių -brigados vadui). Aš manau, kad abiem srities Kauno miesto ir Vilniaus miesto - komisarams, kurie buvo, taip sakant, tik abiejų miestų burmistrai, nebuvo priskirta nei SD, nei gestapas, o Kauno miestas buvo tiesiogiai pavaldus SD ir gestapo vadui, Vilniaus miestas - SS štandartenfiureriui Krygui, kuriam galbūt buvo pavaldūs Vilniaus SD ir gestapas, taip pat policijos vadovai.
Kituose miestuose buvo vadinamieji SD ir gestapo postai, taip pat policijos postai (vokiečiu žalioji policija) visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kurie kartu buvo pavaldūs Kauno krašto. Vilniaus krašto, Šiaulių ir Panevėžio srities komisarams, taip pat būdami pavaldūs SD ir gestapo vadui. Prie 1 punkto aš turiu užbaigdamas papildyti ir dėl Lietuvos SS ir policijos vado dvigubos priklausomybes, nes jis, be pavaldumo vyriausiajam Ostlando ir Šiaurės Rusijos SS ir policijos vadui Jekelnui, buvo kartu pavaldus Lietuvos generaliniam komisarui Rentelnui. Taip pat Lietuvos generaliniam komisarui kartu buvo pavaldūs SD ir gestapo vadas, policijos būriu vadas ir tvarkos policijos vadas. Šitų keturių pareigybių pavaldumo Lietuvos generaliniam komisarui praktiškai buvo tik informacinio pobūdžio, nes Jekelnas niekieno nebuvo prižiūrimas, neleido net reichskomisarui Lozei Rygoje kištis į jo tarnybos reikalus.
3) Policijos būrių, policijos rezervo ir lietuvių pagalbinės policijos vado vietą iki 1943m. pradžios turėjo apsaugos policijos pulkininkas Denekė (žaliosios policijos uniforma). Jį atšaukus, ši vieta vėl nebuvo užimta, o tik paimta vyriausio pagal rangą apsaugos policijos karininko komisariškai priežiūrai. 1943m. pabaigoje - 1944m. pradžioje atvyko dar vienas, naujas vadas, kuris liko iki 1944m. birželio men. Tai buvo apsaugos policijos papulkininkis Dr. Muzikas, buvęs aktyvus austrų karininkas.
Aktyviems policijos daliniams Lietuvoje priklausė, tiesa, dažniausiai tik laikini, batalionai - mokymosi būriai. Batalionas buvo įkurdintas Prienuose. Kartu visoje šalyje buvo daug policijos postu, kurie buvo padalyti iki didesnių kaimo apygardų (rajonų). Šie policijos postai, kurie turėjo būti paskirstyti po visą šalį, o jų buvo keli šimtai (galbūt 250-300), dažniausiai buvo suformuoti iš senesnio šaukimo ir nebepriklausė aktyviems policijos būriams, o tik policijos rezervui. Vienintelis stiprus policijos vadui priklausantis kontingentas buvo lietuvių pagalbinė policija, pas kurią aš vėliau buvau atvykęs išsamiai pasikalbėti.
Būstinė - Pienocentro pastatas Laisvės alėjos - Daukanto gatvių kampe.
4) Tvarkos policijos vado vieta per visą okupacijos laiką buvo laisva, tik komisariškai prižiūrima apsaugos policijos vyresniojo hauptmano (kapitono). Vado vieta nebuvo užimta, kadangi vokiečių tvarkos policijos (žalia uniforma) sudėtis buvo labai negausi.
Pagrindinį kontingentą sudarė savo krašto (lietuvių) tvarkos policija, kurios tarnautojai beveik ištisai buvo parinkti iš ankstesnės talkos meto lietuvių tvarkos policijos.
Tvarkos policijos uždaviniai buvo palaikyti ramybę ir tvarką Kauno mieste, taip pat reguliuoti transporto eismą, rūpintis registracijos reikalais ir vykdyti kitus policijos nuovados uždavinių.
Aš manau, kad komisarinis tvarkos policijos vadas (jo pavardės neprisimenu), be Lietuvos SS ir policijos vado ir generalinio komisaro, buvo pavaldus ir Kauno miesto srities komisarui. Negausi vokiečių tvarkos policija buvo užsiėmusi pagrindinai vidaus tarnybos klausimais, tuo tarpu išorinės tarnybos klausimai (eismo reguliavimas, policijos patruliavimas ir pan.) beveik išimtinai priklausė lietuvių tvarkos policijos tarnautojams (su jų sena lietuviška talkos meto uniforma).
Būstinė: Pienocentro pastatas Laisvės alėjos - Daukanto gatvių kampe.
5) SS rezervo vado Lietuvoje vieta per visą okupaciją buvo laisva, nes į būrius suvienyto SS rezervo tarnautojų, pavaldžių SD bei gestapo vadui ir jų panaudojamų. Lietuvoje buvo SS reichsflurerlo Himlerio įgaliotinis, faktiškai „Reicho komisaras vokiečių rasės klausimams“. Šis įgaliotinis SS šturmflurerls rezerve Dukartas Įvedė tarnybą apibūdinanti pavadinimą „Perkeldinimo komisaras Lietuvai“.
Jo būstinė buvo Donelaičio gatvėje netoli generalinio komisariato, kuris turėjo savo būstinę anksčiau buvusioje Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. Jis buvo darbo tvarka priklausomas nuo generalinio komisaro ir, kaip SS tarnautojas, buvo pavaldus SD ir gestapo vadui. Jo uždavinys buvo atkeldinti (sugrąžinti) vokiškos kilmės lietuvius į Lietuvą. Tai vyko remiantis požiūriu, gana aiškiai, be jokių abejonių, liudijančiu apie numatomą Lietuvos aneksiją. Iš pradžių turėjo būti tankiai apgyvendinta šitais persikėlėliais, dabar reicho vokiečiais, lietuviška sritis maždaug iki Šešupės (per Marijampolę tekančio upelio). Krinta į akis daugelio persikėlėlių priklausymas SS rezervui. Po to turėjo būti įkurdinta kita persikėlėlių juosta (ruožas) - nuo Marijampolės iki Nemano šiauriau Kauno, paskiau per Kėdainius Panevėžio kryptimi ir tuo čia tolyn iki Latvijos sienos (pietinės kolonistų ribos). Šiaurinė apgyvendinimo riba ėjo maždaug nuo Jurbarko per Raseinius, Kelmę, Šiaulius iki Latvijos sienos. Ir į šią apgyvendinimo juostą,
kaip ir į gausaus SS turto (tariamai valstybės turto) valdymą buvo įtraukti SS rezervo tarnautojai. Tų SS žmonių skaičius turėjo būti 200-300. Šie SS rezervo asmenys privalėjo dirbti tik savo ūkyje, kuris jiems kaip persikėlimo objektas buvo priskirtas (dažniausiai jie laikė dar ir lietuvius tarnautojus), arba tvarkė minėtą SS turtą ten, kur buvo nukreipti.
Mažiausiai pusdienį jie dirbdavo SD ir gestapo postuose, tuo žymiai išplėšdami SD ir gestapo tinklą Lietuvai.
SS rezervo žmonės, gerai ginkluoti, buvo šaukiami ir į 14 dienų pratybas pagal apygardas. Tačiau iki uždaro ar rajonų SS kontingento nebuvo prieita.
6) SS lauko teismas Kaune buvo iš pažiūros didelis. Kiek jam priklausė teisėjų, aš nežinau.
Mano vyriausiasis karo lauko teisėjas (Vyriausioji karo lauko komendantūra turėjo vienintelį teisėją) kartą man pasakė, kad SS karo lauko teisme yra daugiau kaip 12 tarnautojų. SS karo lauko teisme buvo sprendžiami visi SS.SD ir gestapo, SS rezervo ir visos Lietuvos policijos reikalai.
Kaip buvo teismine tvarka nagrinėjami su lietuvių pagalbine policija susiję klausimai, negaliu pasakyti.
Būstinė: Iš pražių. iki 1943m. vidurio, universiteto pastate (naujai pastatytame) Gedimino ir Donelaičio gatvių kampe. Be to, iki išėjimo, studentų bendrabutyje Parodos gatvėje (paskutiniame name viršuje dešinėje).
Šio SS karo lauko teismo didumą patvirtina tai, kad minėtame studentų bendrabutyje ilgą laiką anksčiau buvo įsikūręs visas divizijos štabas su savo lauko teismu, intendantūra ir t.t.
2 klausimas: Ką žinote apie SD ir gestapo žvalgybos ir kontražvalgybos tarnybą?
Organizuota žvalgybos ir kontražvalgybos tarnyba buvo tik SD. Reikia atsižvelgti, kad SD ir gestapas buvo viena žinyba su vieningu vadovavimu, kur SD visada priklausė vadovaujantis vaidmuo. Vien išoriškai buvo matyti, kad SD dirbo atrinktas stiprus ir jaunas personalas, tuo tarpu gestape daugiausia buvo vyresni (tarnautojų tipo) žmonės. Nebuvo vien tik iš gestapo tarnautojų sudarytos tarnybos vietos. SD žmonės buvo atstovaujami kiekvienoje tarnyboje. Net kai jų buvo nedaug, jie buvo naudojami gestapo tarnautojams sekti (stebėti, prižiūrėti). Dr. Švitcas (jau minėtas gestapo vadas Kaune) kartą man pasakė, kad pasaulyje niekas nesukaupęs savyje tiek daug nepasitikėjimo ir niekas neišauklėtas tokia nepasitikėjimo dvasia, kaip SD tarnautojas.
SD žvalgybos ir kontražvalgybos tarnyba sukurta maždaug 1930m. Pavadinta »Tyrinėjimo tarnyba“. ji buvo vadovaujama Geringo, kuris prieš paimant valdžią dirbo tam tikru mastu nacių policijos prievartos aparate. Tik 1933m., kai Geringas tapo reicho Oro susisiekimo ministru, karinių oro pajėgų (Luftwaffe) vyriausiuoju vadu ir gavo visas kitas tarnybas, tyrinėjimo tarnyba perėjo SD, kuri Geringo tarnybos, įsteigtos tirti didelio masto pinigų dingimo atvejus, pagrindu įkūrė nepaprastos apimties žvalgybos ir kontražvalgybos tarnybą (toliau ND pagal vok. „Nachrichtendienst“ santrumpą - Red.). Kiekvienoje SD ir gestapo tarnybos vietoje, iki mažiausios sienos perėjimo ar pasų kontrolės vietos, buvo mažiausiai vienas SD tarnautojas - šios SD ND agentas. Neperdedant šią SD ND galimą būtų apibūdinti visa apimančia „pasaulio žvalgybos ir kontrolės tarnyba“. Ne viena organizacija neturėjo tiek galimybių, kaip SD, kuri, turinti galvoje jos visagališkumo skleidžiamą baimę, šias galimybes skrupulingai išnaudojo. Nebuvo ministerijos (neišskiriant reicho karo ministerijos), žinybos ar dar mažesniu tarnybų, industrinių, ūkinių ar prekybinių įmonių: viešbučių ar restoranų, laivų ar lėktuvų, dvarų ar valstiečių kiemų ir t.t., kur nebūtų atstovaujamas SD patikėtinis ar agentas. Aš jau pavadinau SD ND „visa apimančia pasaulio žvalgybos ir kontržvalgybos tarnyba“, nes ji įtraukė į savo žvalgymą viską - militarinius, ūkinius ir politinius dalykus. Tačiau vienas svarbiausių šios tarnybos uždaviniu - atskiru žmonių tyrimas, jų iki tol buvusio gyvenimo tyrinėjimai, jų politinė laikysena, jų eventualus priklausymas anksčiau leistiems susivienijimams ir t.t. Kiekvienas reicho vokietis, užsienio vokietis ar vokiečių tautos atstovas turėjo pereiti šį tyrimą. Net mažiausio patvirtinimo žinių apie asmenį, pvz., dėl priklausymo anksčiau leistai partijai, anksčiau priimtinam susivienijimui, masonu ložei, Rotari klubui ar giminystės su žydais, draugiškų santykiu su jais palaikymo pakako, kad minėtą asmenį įtrauktų į »valstybės priešų“ kartoteką.
SD ND apimtį atitiko ir milžiniškas pastatų kompleksas, kuris sudarė didžiulį keturkampį, ribojamą princo Albrechto-Anhalterio-Kocho-Hermano Gėringo gatvių. Vien tik mūsų, vermachto vyr, kariuomenės vado abvero tarnybos tarnautojų, pervedimas per milžiniškas SD ND sales ir patalpas leido apytiktriai įsivaizduoti, kas buvo šios tarnybos sukurta ir dar kuriama.
Neaprėpiamos atrodė jau vien tik kartotekų salės senuose rūmuose princo Albrechto gatvėje, kur buvo valstybes priešų kartoteka. Įdomumo dėlei galima paminėti, kad aš, paprašęs vieną ar kitą kartotekos kortelę parodyti mums, paprašiau Emilio Justo korteles (vedantis ne vieno iš mūsų asmeniškai nepažinojo). Tarnautojas tuojau pat ištraukė kortelę ir pasakė: „Šis yra dvigubas valstybės priešas: vieną kartą - kaip susigiminiavęs su žydais, o antrą - dėl ankstesnio priklausymo masonų ložei“.
Del antrojo fakto 1937m. turėjau beveik metus trukusi procesą, pasibaigusi garbės teismo bausme (karo lauko teismas atmetė bausmę). Karo metu ši plačiai apimanti ND įsikūrė tarp Joseno ir Liubeno, milžiniškoje miško stovykloje, kurią aš atsitiktinai pamačiau, važiuodamas automobiliu iš Berlyno į Liubeną - savo armijos tarnybą, kur patekau dėl nepaprastų vyriausiojo SS ir policijos vado Rygoje Jekelno užsipuldinėjimų ir šmeižto (1944m. geguže), pasibaigusiu po to meto atleidimu.
Štai tik keli pavyzdžiai, kaip pedantiškai dirbo SD ND. Viename dideliame vokiečiu Amerikos laive vyr. Stiuartas buvo priverstas įstoti į šią tarnybą, kad neprarastų vietos, nes tai, ko iš jo reikalavo, buvo lyg ir savaime suprantama kiekvieno vokiečio pareiga. Jis buvo paruoštas, gavo aparatą dokumentams fotografuoti ir t.t., ir buvo įpareigotas katkartėm perfotografuoti vieno ar kito bendrakeleivio (pramonininko, biznieriaus, politiko ir pan.) dokumentus. Jam buvo duoti seifų ir kiti raktai. Laivo žiniaraštis (kelionių lapas), kaip ir visa kita (kelionių biuro ir kiti dokumentai) laivininkystes bendrovėje buvo kontroliuojama SD, taigi buvo tiksliai žinoma, kas vokiečių Amerikos ar kitoje laivų linijoje kiekviename reise plaukia.
Kitas pavyzdys. Reicho vokietis dirbo pasiuntiniu užsienio pasiuntinybėje ar ambasadoje Berlyne. Šios ambasados dažniausiai priimdavo vieną ar kelis vokiečius pasiuntiniais, nes šie daug greičiau ir lengviau patekdavo į vokiečiu Įstaigas, kelionių biurus ir t.t., negu savo šalies pasiuntiniai. Taigi toks vokietis pasiuntinys atnešdavo diplomatines vizas ambasados darbuotojams, kurjeriams ir panašiems asmenims, jis sustatydavo kelionių biure arba Liufthanzoje kelionių maršrutus šitiems ponams (žinoma, kiekviename kelionių biure ir Liufthanzoje dirbdavo užsimaskavęs SD agentas). Jis tiksliai žinodavo užsieniečio kelionės maršrutą, sustojimus ir t.t. Vieną dieną jo bute jį susiieško SD ND darbuotojas, ir jis tokiu pat būdu, kaip ir minėtas vyr. Stiuartas, priverčiamas būti SD žvalgybos ir kontražvalgybos tarnybos agentu, jeigu nenori susilaukti dideliu asmeniniu nemalonumu. Iš SD įgaliotojo apklausos paaiškėja, kad, pvz., kurjeris naudojasi ankstyvu traukiniu ar lėktuvu: tada vokiečių pasiuntinys tam tikroje ambasadoje anksti rytą priima kurjerio paketą ar kita ir perduoda kurjeriui geležinkelio stotyje ar aerouoste. Antspaudo atspaudai būna kitam kartui paruošti, ir praktinis darbas gali prasidėti. Kai pasiuntinys atneša kurjerio paketą, tai turi įvykti keliomis valandomis anksčiau, nes naktį budėjęs ambasados darbuotojas dar nebūna paklausęs, ar lėktuvas arba traukinys bus 5,7 ar 10 valandą, kadangi šituo pasirūpinti ir laiku atvykti yra pasitinkančio įgalioto pasiuntinio pareiga.
Dar kitas pavyzdys. Graži blondinė vokietė draugauja (pas mus tai vadinama santykiais) su užsieniečiu. SD panaudoja ankstesnius tyrinėjimus, nes šnipas, gyvenantis tame pačiame name kaip ir mergina, jau atlikęs parengiamąjį darbą. Merginos bičiulis yra vienos pasiuntinybės karo atašė biuro bendradarbis, pietietiško tipo, taigi žydas. Ar jis iš tikrųjų žydas, dar neįrodyta, tačiau bet kokiu atveju tai yra didelis pliusas, spaudžiant vokietę merginą. Ir ji įtraukiama į SD ND agentu tinklą. Merginos bičiulio uždavinys buvo derėtis su vokiečiu ginklavimosi pramonės vadovais nupirkti savai šaliai ginklų ir kartu išžvalgyti vokiečių ginklų gamybos ir gynybos pramonę. Tokių merginų, kurios palaikytų santykius su užsieniečiais, pakako, ir SD sistemingai jas traukė į savo agentų tinklą ND tarnyboje.
Dideli šios tarnybos šansai buvo verbuojant viešbučių direktorius, kurie dažniausiai buvo ir viešbučių seifų valdytojai, taip pat dideliu viešbučių rūbininkus ar intymias restoranų, naktinių barų patarnautojas. Lengvabūdžių, neatsargių žmonių net ir aukštose sferose visada buvo ir bus.
Ypač plati buvo SD žvalgybos ir kontražvalgybos tarnybos atskiru asmenų užsienyje tyrimų apimtis. Šie tyrimai apėmė:
1) visus užsienyje gyvenančius vokiečius (vadinamuosius užsienio vokiečius).
2) visus užsienyje gyvenančius vokiškos kilmės tų valstybių piliečius (vadinamuosius vokiečių tautos atstovus),
3) visus užsienyje gyvenančius vokiečių emigrantus (politikus, žydus, šiaip valstybės priešus),
4) vadovaujančius valstybių asmenis (ministrus, politikus, pramonės, ūkio vadovus, ginkluotųjų pajėgų ir policijos vadovaujančius asmenis ir t.t.).
Kai 1938m. buvau karo atašė, įsižiūrėjau, su kokiu įžūlumu dirbo SD ND Lietuvoje. Į vieną poną atkreipiau dėmesį dėl jo dažnų vizitų į pasiuntinybę: šie vizitai ribojosi keliais pasiuntinybės darbuotojais (aišku, SD ND patikėtiniais). Sužinojau, kad minėtas ponas buvo Tilžės policijos tarnybos viršininkas, SS šturmbanfiureris ir vyriausiosios valdybos patarėjas Dr. Georkė. Tačiau ir aukštesnieji SD tarnautojai iš Gumbinės, Insterburgo ir kitų miestų atvirtai atvykdavo į Lietuvą. Kiekvienas turėjo tarp užsienio vokiečių ar vokiečių kilmės atstovų savo patikėtinius. Rašytinių dokumentų jie, aišku, prie savęs neturėjo, nes perduodavo tai jų patikėtiniams pasiuntinybėje oficialus pasiuntinybės kurjeris.
Valstybei buvo sunku imtis bet kokių sėkmingų priemonių prieš šituos dažnus draugų vizitus. Įžengiant į Čekoslovakiją, Austriją, Mėmelio (Klaipėdos) kraštą, Lenkiją ir Baltijos valstybes, taip pat Daniją, Norvegiją ir Balkanų valstybes, SD buvo gerai informuota apie kiekvieną anksčiau 1-4 punkte paminėtą asmenį. Šitai aiškiausiai (rodo nepaprastai daug suėmimų, kuriuos (vykdė SD visose minėtose šalyse tuoj po vokiečių armijos (žengimo. Visos SD žvalgybos ir kontražvalgybos tarnybos vadovas buvo vyriausiasis SD vadas, SS obergrupenfiureris Heiderichas ir jo pasekėjas SS obergrupenfiureris Kaltenbruneris. Visos SD kontražvalgybos vadovas buvo SS obergrupenfiureris Miuleris.
Yra žinoma, kad 1940-41 m. užsienio vokiečiai ir vokiečių tautos atstovai kėlėsi iš Baltijos valstybių. Jie buvo surinkti į pabėgėlių stovyklas ir buvo ruošiami naujam panaudojimui daugiausia ankstesnės Lenkijos valstybės teritorijoje. Šitam persikėlimui iš visų šalių vadovavo SD. Stovyklose SD jau ieškojo žmonių, kuriuos verbavo ND agentų darbui, taip pat atrinko SS kariuomenei tinkamą žmonių masę.
Stovyklose jau dideliu mastu buvo vykdomi areštai. SD agentai buvo atlikę parengiamąjį darbą nepatikimiems ir valstybei priešiškiems žmonėms pašalinti. Suiminėjama buvo dėl nepalankių parodymų apie veiklą prieš nacių režimą, dėl artimų santykių su nepatikimais pagal SD lietuviais, latviais ar estais, dėl antivokiškos veiklos, dėl santykiu su žydais, išleidus rasių įstatymą, ir dar dėl daugelio panašių priežasčių.
Užpuolus Sovietų Sąjungą 1941 m. birželio 22d., į Lietuvą kartu su pirmaisiais būriais įžengė ir SD su visais savo agentais, kad sugautų tuos vokiečius, kurie nebuvo persikėlę, taip pat kad suimtų lietuvius, latvius ir estus, kurie pagal SD agentų šitose šalyse duomenis buvo priešiškai nusiteikę vokiečių atžvilgiu.
SD žvalgybos ir kontražvalgybos Lietuvoje vadovas buvo jau 1 klausimą nagrinėjant minėtas SD vadas, SS hauptšturmfiureris Miuleris, SD ND agentu turėjo Lietuvoje būti labai daug. SD tarnybos buvo ne tik didžiuosiuose miestuose (srities komisariato būstinė), bet ir apskrities bei vidutiniuose miestuose. Mažiausiuose miestuose (miesteliuose) ir kaimuose buvo jau minėti SD krašto postai, kuriu veiklos pagrindą neabejotinai sudarė žvalgymas ir šnipinėjimas. SD suimtų lietuvių turėjo būti labai daug, tačiau tikslių ar bent apytikslių duomenų čia negaliu pateikti. Daugiausia suimtųjų turėjo priklausyti inteligentijos sluoksniui ir studentijai. Kaip šnipai šitiems suėmimams žymia dalimi turėjo pasitarnauti buvę lietuviu policijos tarnautojai, esantys SD tarnyboje.
Man ypač krito į akis, kai 1941m. lapkričio pradžioje vėl atvykau į Lietuvą, jau anksčiau matyti SS uniforma su žaliu antpečių pagrindu, priklausymo SD ir gestapui ženklu, o vėliau ir labai aukštų laipsnių, pvz., šturmfiurerio ir šturmhauptfiurerio (vyresniojo leitenanto ir kapitono - hauptmano - rango) vokiečių tautos atstovai. Galiu paminėti vieno iš tų žmonių, persikėlimo vadovo, taigi neabejotinai ilgamečio SD agento, pavardę. Tai Kosmanas, turėjęs tiek tarp vokiečių, tiek tarp lietuvių blogą reputaciją. Jis buvo SS hauptšturmfiureris.
Negalima nutylėti, net jei pagal SD metodus tai savaime suprantama, kad SD okupacijos metu sekė visus, netgi neturinčius tarnybos Lietuvoje reicho vokiečius, civilinės valdžios atstovus ir ginkluotųjų pajėgų (vermachto) atstovus.
Dėl jau minėtų didelių mano ir obergrupenfiurerio Jekelno prieštaravimu kariuomenės personalo tarnyba tariamai kartu su lietuviais klausėsi mano telefoniniu pokalbių, kurtuose atseit buvo šaipomasi iš civilinės valdžios, SD ir gestapo. Kadangi man iškelta byla dėl įrodymų trūkumo buvo atmesta, aš atsisveikinęs įžvalgiai pasislėpiau, kad nebūčiau SD suimtas ir nepatekčiau į koncentracijos stovykloje sušaudytų generolų tarpą.
Kai kartą prieš pat SD ir gestapo vadų keitimąsi paklausiau Dr. Šmitco apie naująjį vadą Dr.Fuchsą, šis man atsake, kad šis pasikeitimas būsiąs nelaime Lietuvai, nes Fuchsas yra kaip reta brutalus ir negailestingas žmogus.
Visur buvo šnekama, kad SS štandartenfiureris Jėgeris dėl savo minkštumo, ypač pasireiškusio akcijose prieš žydus ir kovose su partizanais, netiko einamoms pareigoms ir buvo atleistas iš posto. Taip pat dėl panašią aplinkybių buvo atleistas iš pareigu ir išsiųstas į tėvynę Lietuvos SS ir policijos vadas, SS brigados vadas ir policijos generolas majoras Vysockis.
3 klausimas: Ką žinote apie lietuvių pagalbinę policiją?
Kai aš 1941 m. lapkričio menesi atvykau į Lietuvą, jau buvo suformuoti keli lietuvių pagalbines policijos batalionai, tačiau, laikui bėgant, turėjo būti telkiami nauji batalionai, kol jų skaičius pasieks 25-30. Mano žiniomis, nepaisant spaudimo savivaldybei ir Lietuvos pagalbines policijos vadui, buvo suformuota tik 15-16 batalionų. Jie beveik ištisai buvo sudaryti iš lietuvių valstybės tarnautojų ir tik dalinai iš tarnavusių kareivių, dalinai iš pritrauktų rekrūtų. Batalionuose buvo maždaug po 500 asmenų. Prasiveržimui vargu ar buvo paliktas pastiprinimas, kadangi batalionuose tarnaujančių pastebimai sumažėjo (girdėjau, kad 1943m. juose buvo tik po 250-300 žmonių). Jie nešiojo lietuvių taikos meto ginkluotųjų pajėgų uniformą. Buvo planuojama aprengti juos vokiečių žaliosios policijos uniforma, tačiau dėl medžiagos trūkumo šito atsisakyta. Tik nedaugelis batalionų nešiojo žalią vokiečių policijos uniformą su lietuvių herbu (tautinėm spalvom) ant rankovių. Tačiau šie batalionai buvo naudojami tik už Lietuvos ribų.
Nuotaikos lietuviu pagalbinėje policijoje buvo iš tikrųjų blogos. Sudarant policijos būrius, buvo pažadėta, kad jie tarnaus tik tėvynes Lietuvos apsaugai. Iš tikrųjų Lietuvoje buvo ne daugiau kaip 2 batalionai, naudojami gatvių ir tiltų apsaugai. Šie visur kovoję ir nepapildyti junginiai turėjo maždaug po 50 žmonių kuopose. Batalionų apginklavimas buvo skirtingas - vokiškais, rusiškais ir lenkiškais šautuvais arba kulkosvaidžiais. Kiekviename batalione buvo vokiečių karininkas tarpininkas. Jeigu bataliono vadas nebuvo vokiečių policijos karininkas, tie junginiai buvo laikomi nepatikimais. Lietuvių pagalbinė policija buvo iš esmės panaudojama kovai su partizanais Baltarusijoje kartu su vokiečių policijos formuotėmis.
Kai kurie lietuvių policijos batalionai turėjo būti nusiųsti net į Ukrainą. Reti ir nereguliarūs pranešimai apie žuvusius ir sužeistus karius, taip pat vis atsirandančios postų užtvaros turėjo dar labiau pabloginti nuotaikas Lietuvoje ir lietuvių pagalbinėje policijoje.
Šios antivokiškos nuotaikos aiškiai prasiveržė tik 1943 metais, kai buvo paskelbta apie visų pajėgių karinei tarnybai lietuvių sąrašinę apskaitą (tikslios datos neatsimenu). Kadangi apskritai jokio papildymo žuvusių, sužeistų, dezertyrų vietose iš rezervo nebuvo užtikrinta nei lietuvių pagalbinėje policijoje, nei tarp vermachto savanorių (beveik ištisai ankstesnių lietuvių kareivių, kurie 1941 m. birželio menesi, įžengus vokiečiams, savanoriškai prie jų prisijungė), nei lietuvių statybos batalionuose (įtvirtinimų statybose vokiečių armijos užnugaryje), norėta imtis prievartinio šaukimo. Tam reikėjo surašyti pajėgius karinei tarnybai lietuvius vyrus.
Iš Vokietijos buvo atsiųsta apie 10-12 šaukiamųjų patikrinimo komisijų, kurios pradėjo darbą. Su šia akcija Vokietija labai apsijuokė. Tai buvo atpildas už labai prastą civilinio valdymo politiką. Manyta įtraukti į sąrašus 100 tūkstančių ar daugiau žmonių, o pasirodė, kad surinkta vos 10% šito skaičiaus - ir tie patys turėjo visokių trūkumų: kojų ar rankų lūžių, buvo kuproti, su sunkiais regėjimo sutrikimais, silpnapročiai ir pan.
Po pirmosios nepasisekusios akcijos buvo griebtasi prievartos priemonių. Lietuviai ėmė masiškai bėgti į miškus; prieš tą bėgimą mažos policijos arba SD ir gestapo pajėgos, krašto postai buvo bejėgiai. Paskelbtų ir SS ir policijos vyr. vado Rygoje Jekelno peršamų prievartos priemonių esmė: įkurdinti kuriam laikui Lietuvoje vokiečių policijos brigadą, kad ši peršukuotų miškus, išgaudytų vyrus, kelis šimtus jų pagąsdinimui ir sudrausminimui sušaudytų, po to pabėgusiuosius prievarta atvestų į patikrinimo komisijas. Pripažinti tinkamais turėjo būti tuoj pat surinkti į stovyklą ir iš ten nugabenti į paskyrimo vietą. Tačiau Jekelnas tada neturėjo savo dispozicijoje nei policijos pulko, nei bataliono, nes jo jėgas nuolat sekino armijos užnugario srities armijų grupės Šiaurė ir Baltarusijos teritorijų partizaninės kovos. Taigi buvo šaukiama, gąsdinant neatvykusius griežčiausiomis bausmėmis, raginant dar kartą atvykti į patikrinimo komisijas antrajam sąrašų sudarymui. Komisijos savaitėmis sėdėjo tuščiose šaukiamųjų patikrinimo patalpose, nes antrąkart teatvyko 1-2% lauktų jaunuolių. Per šias dvi patikrinimo akcijas buvo prarastas vokiečių prestižas (jei apskritai jie turėjo toki prestižą). Lietuviai vos galėjo nuslėpti savo piktdžiugą, nes jau seniai jie pastebėjo, kad neįmanoma kovoti už Lietuvos laisvę su vokiečių pagalba, o besitęsianti okupacija tėra vieno plėšiko pakeitimas kitu.
Į miškus pabėgę lietuviai įsitikino dideliu vokiečių policijos vado apetitu ir vokiečių policijos bejėgiškumu. Dalis bėglių grįžo iš mišką į nedideles gyvenvietes ir kaimus, kur nebuvo vokiečių policijos. Kita dalis išėjusią į miškus lietuvių (miestų ir didesnių kaimų gyventojų, kur buvo vokiečių policijos ar SS postai) dieną eidavo padėti valstiečiams. Aš pats pravažiuodamas mačiau jaunus žmones su būdingais miestietiškais drabužiais lauko darbuose.
Kaip prikausančią šiam kompleksui, paminėsiu Plechavičiaus akciją. 1943m. pabaigoje - 1944m. pradžioje, kai Vokietijos padėtis Rytą fronte tapo grėsminga ir Himleris vis garsiau šaukė apie naują SS divizijų poreikį, Jekelnas ėmėsi Lietuvoje dar vienos akcijos, kuri turėjo padėti iškart suformuoti lietuvių SS diviziją, o po to - dar vieną ar dvi. Šį sykį, kas Jekelnui nebuvo įprasta, jis daug prižadėjo. Privalėjo telktis grynai lietuviškos pajėgos, nes kova artėjo prie Lietuvos sieną, ir lietuviai turėjo būti pasirengę patys apginti savo tėvynę.
Visą pirma Jekelnas ieškojo lietuviškų būrių inspektorių (arba panašiai pavadintą, pareigos buvo tos pat, kokias Latvijoje turėjo Bangerskis, kuris jau buvo suformavęs latvių SS divizijas). Tam pakviestas buvęs Lietuvos kariuomenes vadas generolas Raštikis atsisakė. Tada inspektoriaus vieta patikėta dėl pučo Lietuvos vyriausybes ilgai kalintam buvusiam Lietuvos generalinio štabo viršininkui generolui Plechavičiui. Jo kreipimasis paveikė, nes per trumpą laiką buvo surinkta daugiau kaip 10000 žmonių (į Lietuvos kareivines). Vokiečią SS uniforma ir ginkluotė nesumažino antplūdžio į Plechavičiaus rinktinę (junginį). Tačiau lyg griaustinis iš giedro dangaus nuskardėjo Plechavičiaus ir jo štabo, taip pat daugelio šio junginio būrių vadų suėmimas. Patys pašauktieji buvo apsupti kareivinėse ir sulaikyti, kad kaip anksčiau nepabėgtų į miškus. Tačiau daugiau negu pusė pašauktųjų, daugiausia apginkluotieji, jau buvo išėję į miškus. Kiti buvo nuginkluoti ir surinkti į stovyklas, skubiai iš Vokietijos pritraukus Luftvafės apsaugos batalioną (panašiai kaip armijos apsaugos batalioną, sudarytą iš ankstesniojo šaukimo ar netarnavusiu). Tai buvo vienintelis atvejis Lietuvoje, kai iki šito oro pajėgų apsaugos bataliono įvedimo buvo sutrauktos SS ir policijos rezervo (SS bei policijos krašto postų) pajėgos ir panaudotos vienam tikslui: lietuviai galėjo piktdžiugiškai džiaugtis, kad šios SS ir policijos rezervo pajėgos visiškai neatliko jiems skirtų uždavinių, o didžioji dalis kareivinėse sulaikytų lietuvių su karininkais priešakyje pabėgo. Likusieji 3000-3500 žmonių surinkimo stovyklose buvo akylai prižiūrimi, perrengiami Luftvafės uniforma ir griežtai saugomuose geležinkelio vagonuose prievarta gabenami į Vokietiją. Ten jie buvo panaudojami kaip antžeminis aerodromų personalas pavojingiausiose dėl oro puolimų vietose.
Apie tikrąsias Plechavičiaus ir jo rinktinės suėmimo priežastis nieko autentiško negalėjau sužinoti, nes mano klausiami SS, policijos ar civilinės vadovybės tarnautojai nenorėjo kalbėti. Tik iš Dr. Šmitco išgirdau versiją, kad Plechavičius norėjęs surinkti ir apmokyti kuo didesni ginkluotų lietuvių kontingentą, kad tam tikru momentu smogtų silpnai vokiečių okupacinei valdžiai Lietuvoje iš užnugario. Iki išvykimo iš Lietuvos daugiau nieko apie Plechavičiaus reikalus neišgirdau.
Lietuvių pagalbinės policijos vadas buvo anksčiau buvęs lietuvių generalinio štabo papulkininkis Špokevičius. Jo būstinė buvo ankstesnėje lietuvių miesto komendantūroje Gedimino gatvėje priešais Soborą. Apie 1943m. Špokevičius savo štabą perkėlė į namą Laisvės alėjoje. Kiek štabe buvo žmonių, aš nežinau. Štabas buvo daugiau paradinis negu vadovybės, nes jam pavaldūs buvo tik vieno ar dviejų batalionų būriai Lietuvoje. Visus su lietuvių formuotėmis susijusius klausimus sprendė prie lietuvių savivaldos (ankstesniame ministrų kabinete Donelaičio gatvėje) buvęs lietuvių generalinio štabo pulkininkas Rėklaitis.
Prieš užbaigdamas susijusių su SS, SD, gestapu, vokiečių ir lietuvių pagalbinės policijos veikla klausimų nagrinėjimą, norėčiau pateikti dar keletą samprotavimų apie pagrindinius visų šitų tarnybų uždavinius. Svarbiausias buvo kova su partizanais, kurią organizavo iš pradžių Vermachtas (ginkluotosios pajėgos), apsaugos divizijos ir karo lauko komendantūrų armija užnugaryje:
okupuotose srityse kartu su civiline vadovybe tai buvo vyr. SS ir policijos vadovybės uždavinys. Dėl tariamai dideliu vyriausiojo SS ir policijos vado Ostlandui ir Šiaurės Rusijai, taip pat Ukrainai pasiekimu, Hitleris spaudoje, per radiją ir Vermachte paskelbtame įsakyme patikėjo partizanu nugalėjimo uždavinius išimtinai vyriausiam SS ir policijos vadui Himleriui (kurio veržimasis į karinę veiklą buvo žinomas) ir jam pavaldiems organams.
Vermachtas ateityje (po šio įsakymo) turėjo užsiimti tik amunicijos, ginklu ir kt. pristatymo kariuomenei, kelių (geležinkelių ir automagistralių) apsauga prieš partizanu antpuolius. Šiame įsakyme toliau nurodyta suteikti vermachtui iš savo būrių, jei reikalaus SS ir policijos vadas, pastiprinimą, kuris pereitu į SS, policijos ir pagalbinės policijos būrių dispoziciją. Operacijų prieš partizanus vadovais dažniausiai buvo numatyti aukščiausi SS vadai.
Tik kartą buvo padaryta išimtis. Kai vermachtui pavaldaus kontingento operacijoje prieš partizanus buvo daugiau kareivių negu šioje operacijoje dalyvaujančiu SS, policijos ir pagalbinės policijos jėgų, tai vermachto karininkas buvo paskirtas visų pajėgų vadu. Tačiau įsakyme buvo apibrėžta, kad vermachto karininko, jei jis vadovauja visoms pajėgoms, laipsnis gali būti tik artimas visų vermachtui priskirtų pajėgu vadų laipsniams (bet ne toks pat ir ne žemesnis): pvz., vermachto batalione (vermachto vadovaujamame) negalėjo būti priskirtas operacijai pulkininkas, o tik papulkininkis. Jeigu operacijoje dalyvauja aukštesnis pagal rangą SS vadas iš vermachto dispozicijoje esančio SS, policijos ir pagalbinės policijos kontingento, tai jis ir skirtinas operacijos vadu. Praktiškai šis apribojimas reiškė, kad daugiau niekada vermachto karininkas negalėjo būti operacijų prieš partizanus vadu ir kad faktiškai neiškils klausimo pakankamai aukštus SS vadus armijos užnugario ir okupuotose srityse laikyti kieno nors dispozicijoje.
Okupuotuose kraštuose vyr. SS ir policijos vadai iš pradžių buvo SS obergrupenfiureriai ir SS armijos generolai (taigi komanduojančių generolu rangas, tuo tarpu kai abu vermachto kariuomenės vadai Ostlandul ir Ukrainai savo veiklą pradėjo kaip generolai leitenantai ir tik vėliau gavo kavalerijos generolo -Brėmeris Ostlande - arba aviacijos generolo - Kitcingeris Ukrainoje -laipsnius. Vyriausiuoju visų kovų su partizanais kariuomenės vadu buvo SS obergrupenfiureris ir SS armijos generolas von Bachė, paminėtas Hitlerio vietoj Himlerio.
Apie tariamai didelius laimėjimus operacijose prieš partizanus išsamiau buvo informuojama vermachto pranešimuose. Kokie tie laimėjimai buvo iš tikrųjų ir kaip jie atsirado, aš išsamiai išdėsčiau parodymuose byloje prieš vyr. SS ir policijos Ostlandui ir Šiaurės Rusijai vadą Jekelną. Didelės operacijos prieš partizanus šiaurinėje okupuotoje srityje buvo vykdomos išimtinai armijų grupės Šiaurė užnugario srityje, Baltarusijoje Latvijos - Rusijos pasienyje ir Vilniaus apskrityje Baltarusijoje (prie Naručio ežero).
Senose lietuvių srityse žinau tik dvi mažesnes operacijas prieš partizanus. Viena buvo 1943m. viduryje apie Ariogalą - Raseinius: ji baigėsi be rezultatų. Operacija buvo vykdoma tik todėl, kad Ariogalos - Raseinių kelyje buvo nušauti ir apiplėšti du civilinės vadovybės tarnautojai. Kita operacija buvo vykdoma 1944m. pradžioje Dūkšto srityje (Vilniaus apskritis) iki Šimonių miško (senoji Lietuva), nes čia perėję Baltarusijos sieną tariamai dideli partizanų kontingentai. Taip pat ir ši operacija, kiek aš žinau, baigėsi be rezultatų.
Abiem operacijoms vadovavo Lietuvos SS ir policijos vadas. Vermachto paramos abiem atvejais nebuvo pareikalauta, nes, susitaręs su savąja vermachto vadovybe Rygoje, Lietuvos SS ir policijos vadams išaiškinau minėtą Hitlerio įsakymą, kad operacijoms prieš partizanus negaliu duoti nė vieno vyro, kol mano paties dispozicijoje nepakanka jėgų geležinkelio linijoms ir autostradoms apsaugoti nuo partizanų.
Mano dispozicijoje faktiškai buvo tik vienas krašto apsaugos batalionas (ankstesniojo šaukimo arba netarnavusių žmonių) apie 750 km geležinkelio ir 650 km automobilių kelių apsaugai. Tik 1941 m. pradžioje ir pusę 1942 metų turėjau daugiau kaip batalioną su 3 kuopomis ir pusę bataliono su 2 kuopomis, tačiau pagal skaičių tai buvo tik 800 žmonių 400 kilometrų saugojamų objektų ruožui.
Čia priartėjau prie „lauko ir vietų komendantūrų klausimo“. Galima dar paminėti, kad Vilniaus srities karo lauko komendantas apie 800 km ilgio labai pavojingame dėl partizanų ruože saugomiems objektams turėjo daugiausia 1,5 bataliono su maždaug 1000 karių (batalione buvo 4 kuopos). Net ir susitarus su vermachto vadovybe Rygoje, niekas negalėjo mūsų paremti, perleisdamas mums būrius. Anksčiau tik vermachto kariuomenės vado įsakymu jam padam pavaldūs junginiai daug kartų buvo naudojami operacijoms prieš partizanus, priklausančioms SS ir policijos vado ar kraštų SS ir policijos vadų dispozicijai:
a) Armijų grupės Vidurys panaudojo generolą leitenantą Hardį Vilniuje, šarvuočių remonto (atnaujinimo) sričiai vadovaujanti generolą:
b) Vyriausiosios kariuomenės vadovybės atsargos korpuso vadovaujanti generolą artilerijos generolą Teiseną Vilniuje:
c) Vyriausiosios kariuomenės vadovybės mokomosios divizijos vadą generolą leitenantą Helmichą Kaune:
d) Vyriausiosios kariuomenės vadovybės mokomosios divizijos vadą generolą leitenantą Šėlę Vilniuje;
c) ir d) punktuose paminėtų vadų būriai, sudaryti iš jaunų rekrutų, buvo labai dažnai naudojami operacijoms prieš partizanus, kad parengtų tuos rekrutus frontui. Beje, c) punkto divizija tik labai trumpą laiką buvo dislokuota senojoje Lietuvoje (1 pulkas Marijampolėje, 1 pulkas Raseiniuose ir 1 pulkas Ukmergėje). Su 2 pulkais ji buvo dislokuota Vilniaus srityje, kad būtų arčiau partizanų. Tik vienas pulkas, vėliau pasipildantis rekrutais, kurie čia gaudavo apmokymo pradmenis, liko Ukmergėje, ir vienas iš visos unterfiurerlų (puskarininkių) apmokymo divizijos buvo dislokuotas Kaune, kur liko ir divizijos štabas, kol paskutinis pulkas išėjo į Vilniaus sritį.
4 klausimas: Kur buvo vermachto ir policijos mokyklos Lietuvoje?
Viena vermachto puskarininkių mokykla buvo Kaune, buvusiose 5 pėstininkų pulko Panemunėje kareivinėse. Mokykla buvo įkurta 1942m., perkėlus iš Vokietijos į okupuotą sritį mokomąsias ir atsargos divizijas. Šios mokyklos mokymo personalas buvo atsiųstas iš įvairių divizijų ir susidėjo iš patyrusių fronte karininkų bei puskarininkių, kurie negalėjo eiti į frontą dėl sužeidimų ar kitų priežasčių: pvz., po ilgo buvimo fronte itin pasižymėjusieji kuriam laikui buvo atitraukiami iš veikiančių dalinių. Dažnai besikeičiantys šios mokyklos vadai buvo patyrę fronte batalionų vadai su papulkininkių ar majorų laipsniais.
Mokykla buvo pavaldi mokomosios divizijos, su visu štabu dislokuotos Kaune, vadui.
Kai tik paskutinis šios divizijos būrys išvyko iš senosios Lietuvos į Vilniaus sritį, 1943m. pabaigoje-1944m. pradžioje mokykla kartu su divizijos štabu persikėle į Vilniaus sritį. Kiek atsimenu, divizijos štabas ir puskarininkiu mokykla apsistojo Ašmenoje. Šios mokomosios divizijos vadas jau 1943m. pradžioje buvo pakeistas. Generolas leitenantas Helmichas tapo „Rytų dalinių generolu“ (Vlasovo armija) prie vyr. kariuomenės štabo. Jo įpėdiniu tapo austrų kilmės vermachto generolas leitenantas Šlonherls. Generolas leitenantas Helmichas minėjo, kad apie 1930m. Šionheris buvo vyresnysis generalinio štabo kapitonas, grupės „Rusija“ generalinio štabo svetimų kariuomenių skyriaus vadovas (T3V) ir mokėsi rusų kalbos. Aktyvią diviziją Helmichas prarado dėl tariamų nesėkmių beviltiškose (neperspektyviose) 1941/42m. žiemos kovose. „Rytų daliniu generolu“ Helmichas buvo neilgai, nes vėl gavo aktyvią diviziją vakauose. „Rytų dalinių generolo“ poste jį pakeitė kavalerijos generolas Kėstringas, ilgametis Vokietijos karo atašė Maskvoje.
Kita mokykla buvo prie lietuvių-latvių sienos į rytus nuo Mažeikių. Tai armijų grupės Šiaurė parašiutininkų (desantininkų) agentų mokykla. Jos vieta buvo taip slepiama, kad netgi apie įsteigimą nebuvo informuoti nei krašto komendantas, nei lauko ar vietos komendantūros.
Apie šios mokyklos egzistavimą aš sužinojau tik iš jos techninio mokytojo oberfeldfebelio Pauliaus, kuris kaip karo belaisvis buvo pasodintas į tą patį rūsį Berlyne, Luizos gatvėje, kur patekau ir aš. Iš jo surašytos mano žinios apie šią mokyklą.
Jis man pasakė: Mokykla atsirado jau 1942m. pradžioje armijų grupės „Šiaurė“ užnugario srityje. Tokios pat mokyklos atsirado Vidurio ir Pietų armijų grupių užnugario srityse. Vietos mokykloms buvo parenkamos taip, kad joks atsitiktinis žmogus negalėtų jų pastebėti. Armijos užnugario srityje tai pasiekta, evakavus gyventojus aplink mokyklą. Reikalingos patalpos buvo ręstuose barakuose.
Grįžtant vokiečių frontui atgal, kurti tokias mokyklas buvo vis sunkiau. Naują vietą turėjo suieškoti pats vadas kartu su techniniu mokyklos vadovu. Armijų grupės Šiaurinė mokykla iš armijos užnugario srities persikėlė į šiaurės rytus nuo Rygos, o po to, 1944m. pradžioje, buvo dislokuota į rytus nuo Rygos, o po to, 1944m. pradžioje, buvo dislokuota į rytus nuo Mažeikių. Mokyklos vadas su jos techniniu vadovu suieškojo tinkamą pastatą ir tik po to galėjo eiti pas paskirtą šiai sričiai komisarą, parodydami vyriausiosios kariuomenės vadovybės leidimą ir iškeldami savo reikalavimus patalpoms. Jų pažymoje buvo nurodyta tik tiek, kad jos turėtojo reikalavimai vyriausiosios kariuomenės vadovybės įgaliojimu tuoj pat privalo būti įvykdyti.
Mokyklų vadovai buvo minėtų armijos grupių abvero tarnybos ir abvero dalinių vadai. Oberfeldfebelis Paulius išvardijo tik komandos vadų ir armijų grupių Šiaurė ir Vidurys mokyklos vadų pavardes. Į paskutiniąją mokyklą buvo nusiųstas Paulius. Armijų grupės „Šiaurė“ komandos vadas ir mokyklos vadas buvo papulkininkis Šimelis, o Vidurio komandos vadas ir mokyklos vadas -pulkininkas Herlitcas. Abu karininkai man buvo pažįstami iš ankstyvesnės veiklos abvero skyriuje. Šimelis tada buvo abvero pagalbinio dalinio Insterburge vadas Kenigsbergo I karinėje apskrityje, o Herlitcas - pagalbinio abvero dalinio Štolp vadas Štetino II karinėje apskrityje. Taigi mokytojai buvo iš abvero skyrių atėję karininkai. Techninis vadovas ir jo padėjėjai buvo iš desantininkų dalinių. Jie atsakė tik už pajėgų technini apmokymą. Mokyklos uždaviniai buvo paruošti kursantus žvalgybos tarnybai, apmokyti juos, kaip vykdyti sabotažą priešininko armijos užfrontėje, organizuoti propagandą ir ardomąją veiklą.
Kursų dalyviai buvo vien rusų karo belaisviai, atrinkti buvę Raudonosios armijos kariškiai, kurie prieš pasiunčiant čia bendro lavinimo kursuose Vokietijoje jau buvo kaip reikiant ištirti (dėl inteligentijos ir pan.) ir atsijoti. Tokio darbo sėkmė, laukiama po kelių pradžios sėkmių, buvo labai maža ir neatpirkta tų didžiulių išlaidų. Paulius sakė, kad tokius kursantus, kurie, iš dalies įvykdę užduoti, vėl sugrįždavo, buvo galima suskaičiuoti ant pirštų. Vokiečių frontui ritantis atgal, nebeliko vilties sėkmei.
Praeitame sakinyje pasakiau „iš dalies įvykdę“. Čia reikėtų pridurti, kad apskritai sugrįžę agentai daugumo savo užduočių būdavo neįvykdę ar blogai įvykdę, jų propagandos ir ardomoji medžiaga, žinoma, reikiamam žmogui būdavo perduota, tačiau vykdyti sabotažą jiems nepasisekdavo. Ar sabotažo aktas tikrai buvo įvykdytas, galima lengvai nustatyti fotografijomis iš lėktuvo - tie žmonės šitą gerai žinojo.
Turiu atvirai prisipažinti, kad aš, kaip senas abvero skyriaus tarnautojas, buvau mažai susijęs su šiais reikalais ir ypač su apmokymu tos šalies piliečių, į kurią jie būdavo siunčiami, bet vis dėlto noriu apie visa tai pakalbėti. Dauguma kursantu sakė „taip", kad kuo greičiau sugrįžtų į tėvynę ir ten pasiduotų. Jie ten tuojau pat pradėdavo pasakoti ir viską iki paskutinės detalės išdėstydavo. Ir čia, ir ten, galima sakyti, vykdavo didelis loterijos lošimas, kuriuo iš neapykantos ar keršto savo vyriausybei sukuriamas iš tikrųjų beatodairiškas šios tarnybos žmogus, galintis pasiekti daugiau negu visa desantininkų agentų mokykla. Geriausia tokiais agentais, kol jie dar masėje, nerizikuoti, o keletą drąsių, ryžtingų tos šalies žmonių, kurie savo noru pasirengę veiklai, kartkartėmis su ypač svarbiais uždaviniais oro keliu nutupdyti ir tokiu pat būdu parsigabenti atgal. Ar taip buvo šitame kare, Paulius negalėjo man atsakyti, nes, baigus apklausą, po 14 dienų jis vėl grįžo į savo belaisvių stovyklą. Paulius savanoriškai pasiprašė panaudoti jį parašiutininku į Sovietų Sąjungą.
Galima paminėti dar vieną vermachto mokyklą Lietuvoje, veikusią apie metus Marijampolėje (kareivinėse netoli cukraus fabriko). Tai vadų (karininkų) mokykla prie Vyriausiosios karinės vadovybės, rengusi vadų rezervą Rytų daliniams (Vlasovo armijai). Mokykla maždaug atitiko vokiečių karo mokyklą (paruošimas nuo puskarininkio iki leitenanto), buvo pritaikyta 1/4 metų kursams karo metu vietoj normalaus 1 metų apmokymo talkos metu, iš puskarininkio paruošiant karininką. Mokykla buvo pavaldi tiesiogiai Rytų dalinių generolui prie Vyriausiosios kariuomenės vadovybės, kurios būstinė buvo Lėtcene. Patį apmokymą, mokymo personalą ir medžiagas prižiūrėjo Kaune dislokuotos mokomosios divizijos vadas generolas leitenantas Helmichas. Mokykla nuo 1942m. vidurio iki 1943m. vidurio buvo Marijampolėje. Su nedideliu darbo štabu vokiečiams vadovavo majoras Gyė. Vokiečių mokymo personalas buvo parenkamas iš Lietuvoje esančių divizijų.
Klek prisimenu, šį personalą pateikdavo c) ir d) punktuose minėtos mokomosios divizijos. Mokyklos rusų vadovas buvo pulkininkas Aisbergas, kuris per metus tapo generolu majoru. Aš manau, kad Aisbergo pavardė buvo sugalvota tarnybai vokiečių kariuomenėje, kaip ir jo adjutanto rotmistro fon Šenkendorfo. Girdėjau, kad Šenkendorfas - vienarankis 40 metų vyras – buvo kilęs iš 1918 metų rusų emigrantų ir dėl ypatingų santykių priimtas į Vlasovo armiją.
Kai fronto padėtis darėsi vis grėsmingesnė, 1943m. vasarą mokykla buvo iš Lietuvos iškelta. Nuo 1943m. pradžios joje pagausėjo dezertyravimo atveju. Prieš perkeliant mokyklą, mano karo lauko teismo patarėjui paskambino Vyriausiosios karinės vadovybės generalinis teisėjas (iš vyriausiosios vadovybės būstinės) ir pranešė, kad į vyr. karo lauko komendantūrą keliauja ypatingas kurjeris su aktu apie kandidatus į karininkus iš Lietuvoje dislokuotos ypatingosios Vyrausiosios karinės vadovybės mokyklos. Jau esą beveik visiems paaiškinta, ir vyriausiasis kariuomenės vadas (tuo metu, kaip žinoma, pats Hitleris, kuris perėmė feldmaršalo fon Brauhitčo pareigas) prašo kuo greičiau priimti ir įvykdyti jiems mirties nuosprendi. Kai karo lauko teismo patarėjas pranešė man apie šį telefonini pokalbį, aš jam pasakiau, kad jis tuoj pat vėl paskambintu Vyriausiosios karinės vadovybės generaliniam teisėjui ir perduotų, jog vyr. karo lauko komendantūrai priklauso tik vokiečių vermachto kariškiai ir tarnautojai, tad aš turiu atmesti man iškeltą reikalavimą. Be to, Kaune yra mokomoji divizija, kuriai priklauso šios mokyklos priežiūra. Tuo tarpu aš su šia mokykla neturiu jokių reikalų, todėl karo lauko teismas vargu ar bus kompetetingas.
Generalinis teisėjas man pasakė, kad reikalas jau pajudėjęs. Esą visų paprašyta ir pasiliekama prie duoto įsakymo. Tuo metu aktas buvo pristatytas, karo lauko teismo patarėjo apdorotas ir man atneštas. Aš pamačiau, kad čia kalbama apie labai neaiškų atveji. Du rusai, būsimi karininkai, kaltinami savo draugų kurstymu ir propagandos skleidimu, ardomuoju darbu Rytų daliniuose. Apklausos metu abu kaltinamieji atmetė visus įkalčius. Medžiagos, įrodančios jų kaltę, faktiškai nebuvo, tik neįrodomi vokiečių ir rusu mokyklos vadovų kaltinimai. Liepiau surengti kaltinamųjų ir kaltintoju apklausą. Ji naujų aplinkybių, naujos faktinės medžiagos neatskleidė. Nusiunčiau aktą su teisiniu atsiliepimu (išvadom) karo lauko teismo patarėjui. Ten buvo išdėstytos mano išvados, kad esamos medžiagos nepakanka bylai karo lauko teisme, juo labiau - reikalaujamai bausmei.
Šios išvados turėjo būti vėl nusiųstos Vyriausiosios karinės vadovybės generaliniam teisėjui. Neilgai trukus man asmeniškai paskambino Rytų dalinių generolas (tuo metu jau kavalerijos generolas) Kestringas ir įspėjo, kad mano išvados - jei aš jų nepakeisiu - itin blogai surašytos ir gali man turėti labai nemalonių pasekmių. Atsikirtau generolui Kestringui, kad esu teismo atstovas ir turiu vadovautis tik kariniu baudžiamuoju kodeksu. Todėl ir esu priverstas atmesti kaltinimus. Telefonu dar buvo pagąsdinta, kad dėl šitokios laikysenos neteksiu pareigų.
Kiek vėliau iš savo karo lauko teismo patarėjo išgirdau, kad tuo metu Aryse (daliniu pratybų vietovėje prie Lėtceno) laikinai apsistojusi divizija savo karo lauko teisme priėmė norimą nuosprendį. Esu Įsitikinės, kad šis incidentas prisidėjo, jog dėl visai neaiškiu SS obergrupenflurerio Jekelno kaltinimų ir nesutarimų buvau taip greitai atleistas iš armijos personalo tarnybos.
Vadų mokykla buvo perkelta geležinkeliu iš Marijampolės į Metco priemiestį. Tada (apie 1943m. birželio-liepos mėn.) dėl pablogėjusios Rytų fronto būkles iš rytų į vakarus buvo perkeliami visi Rytų daliniai arba jų įstaigos, įrengimai, juoba kad visur trūko dalinių vadinamosios Vakarų linijos gynybai nuo laukiamo puolimo. Vadų mokykla nešiojo tokią pat uniformą su rusų Rytų dalinių rankovių ženklais ir senų rusiškų spalvų kokarda. Generolas majoras Aisbergas prieš pat perkeliant mokyklą į Metcą vedė lietuvaitę. Tai buvo inžinieriaus Gabrio žmona, gyvenanti Trakų ir Būgos gatvių kampe. Moteris su visais baldais ir t.t, persikėlė į Metcą.
Dabar apie policijos mokyklas. Klek man žinoma, Lietuvoje buvo tik policininku rengimo ir apmokymo lietuvių pagalbinei policijai mokykla Prienuose, įsikūrusi kareivinėse prie šiaurinio įvažiavimo į Prienus. Šios vermachto kareivines turėjo būti perduotos policijai 1942m. vermachto vyr. kariuomenes vado Rygoje įsakymu, kareivines policija užėmė ne nuolatos, o su tam tikrais pertrūkiais. Jie visada sutapdavo su dideliu operacijų prieš partizanus laiku, taigi galima spėti, kad kareivinėse dislokuoti vokiečių mokomieji daliniai ir specialaus apmokymo lietuvių pagalbinės policijos formuotes buvo naudojamos šioms operacijoms prieš partizanus.
Ši mokykla nesiribojo vien policijos uždaviniais. Ji turėjo paruošti kursantus partizaninei kovai. Kaip mokyklos ir mokymo personalas Prienuose buvo dislokuotas vokiečių policijos mokomasis batalionas arba jo dalis. Aš girdėjau, kad kai kurios kuopos (batalione buvo 4) paruošimo ir apmokymo tikslais buvo laikinai perduotos į Latviją ir Baltarusiją. Pasirengti į šią mokyklą atvykdavo naujai sudaryti lietuvių pagalbines policijos batalionai, taip pat jau kovoję batalionai, atitraukti iš pavojingu partizanų sričių, kursantų papildymui ir atsinaujinimui.
Mokyklos vadas buvo policijos mokomojo bataliono vadas, kurio pavardes nežinau. Ar ir kitų šalių (Latvijos, Estijos, Baltarusijos) pagalbine policija atvykdavo parengimui į Prienus, irgi nežinau, tačiau spėju, kad ji buvo apmokoma, laikinai iškomandiruojant minėtas bataliono kuopas į jų šalis. Be to, Kauno Žaliakalnio pėstininkų kareivinėse (netoli husarų kareivinių) kartą mačiau man nežinomą dalinį juoda uniforma su pilkais rankogaliais. Paklausęs, kas tai per dalinys, išgirdau vokiečių policijos tarnautojo atsakymą: čia kuriam laikui atsišviežinimui ir poilsiui dislokuotas kovų išvargintas baltarusių pagalbines policijos batalionas. Po kelių dienų šio bataliono jau nebuvo. Taigi: visiškai įmanoma, kad batalionas, atgabentas į Kauną geležinkeliu, toliau patraukė į Prienus, nes, kaip žinoma, iki Prienų geležinkelio susisiekimo nėra.
Vilniaus apskrityje, Postavų miestelyje (mano žiniomis, Postavos priklausė Vilniaus apskričiai), turėjo būti dar viena raitosios ir motorizuotos policijos mokykla, kurios uždavinys buvo vokiečių, taip pat ir pagalbines policijos, kavalerinis bei techninis parengimas. Postavos buvo nuolat veikiančių partizanų teritorija. Mokykla, daug kartų užpulta, buvo priversta nutraukti mokymosi procesą ir palikti Postavus. Ar mokykla įsikūrė kur nors kitoje vietoje, aš nežinau. Daugiau apie šią raitosios ir motorizuotos policijos mokyklą nieko negirdėjau. Į Postavus iš Švenčionių vedančią geležinkelio liniją partizanai buvo visai sugriovę. Ši aplinkybe, taip pat gausos Postavų užpuldinėjimai ir šios mokyklos atitraukimas 1943m. viduryje iš dislokacijos vietos minimi vermachto vyriausiojo kariuomenės vado Ostlandui Rygoje pranešimuose.
5 klausimas: Kaip Lietuvoje buvo organizuota karinė kontražvalgyba (abveras)?
Karinei kontražvalgybai vermachto vyriausiojo kariuomenės vado Ostlandui teritorijoje, apėmusioje Latviją, Lietuvą ir
Baltarusiją, Berlyno abvero tarnyba įkūrė abvero tarnybą su būstine Rygoje. Ši tarnyba buvo tiesiogiai pavaldi Berlynui ir kartu organizuota pagal pavyzdi visų abvero tarnybų Vokietijoje ir turėjo panašius uždavinius, kaip ir visos kitos abvero tarnybos.
Abvero tarnyba Rygoje buvo organizuota taip:
Abvero tarnybos vadovas - ginkluotųjų oro pajėgų pulkininkas Noimerkelis.
I vadovas (žvalgybai) - ginkluotųjų oro pajėgų pulkininkas Noimerkelis kartu su šios kariuomenės majoru kaip nuolatiniu atstovu pirmosios grupės reikalams (pavardė man nežinoma).
II vadovas (sabotažui ir ardomajai propagandai) - kariuomenės papulkininkis Grėfė. II grupei priklausė verbavimas agentų, kurie, atlikdami galimas užduotis, turėjo likti abvero agentais, bendradarbiauti (su keliomis žinybomis?).
III vadovas (šnipinėjimui-špionažui - ir kontrašnipinėjimui) -ginkluotųjų oro pajėgų papulkininkis (vėliau pulkininkas) Vistuba.
Abvero tarnybai Rygoje buvo pavaldūs šie abvero skyriai arba filialai (poskyriai):
1) Abvero Rygos skyrius su filialu Daugpilyje. Turėjo būti dar vienas filialas šiaurinėje Latvijos dalyje. Tačiau jo vietos nežinau, kaip ir tų tarnybų vadovų pavardžių.
2) Abvero Kauno skyrius - viršutiniame aukšte pastato, anksčiau priklausiusio Lietuvos karo ministerijai, Gedimino ir Kęstučio gatvių kampe. Abvero Kauno skyrius turėjo filialą Vilniuje, kuriam vadovavo atsargos kapitonas Klainšmidtas (?). Šis filialas turbūt 1942m. vasarą perėjo abvero Minsko skyriaus žinion, kai Vilniaus apskritis taktiniais sumetimais buvo prijungta prie Baltarusijos.
Abvero Kauno skyriaus vadovas ir kartu III grupės reikalų parengėjas nuo mano tarnybos pradžios (Lietuvoje) iki maždaug 1943m. vidurio buvo ginkluotųjų oro pajėgų papulkininkis Oileris, po to iki pabaigos - kariuomenės majoras Kresneris. Vadovo atstovas ir I bei II grupės reikalų parengėjas buvo rotmistras Mongrovijus. Kilęs iš Lietuvos (Marijampolės apskrities), jis gerai kalbėjo lietuviškai ir rusiškai. Mongrovijus Lietuvoje turėjo labai daug pažįstamų. Jo sekretorė, kilimo rusė, taip pat anksčiau gyvenusi Lietuvoje, puikiai kalbėjo rusiškai. Jos pavardė (aš manau, tai buvo išsiskyrusi moteris) man nežinoma.
Iš kito abvero skyriaus personalo galima paminėti dar vieną papulkininkio Oilerio (vokiečio) sekretorę ir du civilius tarnautojus.
Vienas jų buvo persikėlęs, taigi reicho vokiečiu tapęs mirusio belgų konsulo Langės sūnus (motina - vokietė), kuris nuo ankstyvos jaunystės gyveno Lietuvoje ir taip pat turėjo apsčiai pažįstamų Lietuvoje. Kitas (pavardės neįsiminiau) buvo skyriaus registratorius.
Abvero Kauno skyrius nebuvo pavaldus Lietuvos saugumo srities komendantui, tačiau abvero Kauno skyriaus vadovas priklausė vyr. karo lauko komendantūros, dirbo glaudžiai bendradarbiaudamas su ja visais vermachto tarnautoju šnipinėjimo ir ardomosios veiklos atvejais, taip pat ypatingais atvejais, informuojant apie partizanų išsidėstymą.
Pagrindiniai abvero Kauno skyriaus uždaviniai buvo:
I srityje:
a) Išžvalgyti partizanu judėjimą, priklausymą partizanu grupėms, pulkams ir brigadoms, išaiškinti vadų pavardes, būsimas partizanų operacijas, kokiose jos vyks vietovėse ir prieš kokius objektus, nustatyti partizanų patikėtinius ir agentus, jų aprūpinimą maisto produktais ir amunicija, krovinių ir žmonių numetimo vietas, partizanu elgesį, jiems sužinojus apie planuojamas prieš juos operacijas. Papulkininkis Oilis kartą man pasakė, kad visos mūsų SS ir policijos operacijos prieš partizanus dėl krašto pagalbinės policijos išdavysčių partizanams buvo žinomos gerokai iki jų pradžios.
b) Išžvalgyti lietuvių gyventojų nuotaikas ir jų elgesį bei nusistatymą vermachto, SS ir policijos, civilinės vadovybės ir vokiečių (persikėlėlių arba kolonistų) atžvilgiu.
II srityje:
Atrinkti ir verbuoti patikėtinius. Jie turėtų būti prisitaikę ir pasirengę po galbūt neišvengiamo Lietuvos atidavimo likti krašte vokiečiu sabotažo ir ardomosios veiklos agentais. Juos parengia, instruktuoja ir informuoja sutikimo ir išsiuntimo aptarnaujantis personalas. Ši darbo sritis dar bus probėgšmais aptariama 6 klausime.
III srityje:
Rūpintis karine apsauga nuo šnipinėjimo daliniuose, štabuose ir visose atgabenimo ir aprūpinimo įstaigose, taip pat ir karinėje pramonėje kartu su I c, vyr. karo lauko komendantūros karo lauko teismu ir žandarmerija.
b) Išaiškinti ir stebėti ardomosios propagandos atvejus vermachte per savo vermachto darbuotojus, lietuvius valstybės tarnautojus ir rusų agentus, kartu bendradarbiaujant, kaip ir a) punkte.
c) Kontršnipinėti rusų partizanų junginius formuotėse.
Čia reikėtų pastebėti, kad didesnių vokiečiu vermachto Lietuvoje šnipinėjimo atvejų nepasitaikė. Negausus karinis kraštą okupavęs kontingentas vargu ar galėjo būti šnipinėjimo objektu. Tačiau buvo daug ardomosios propagandos atveju tarp pačių vokiečiu Lietuvoje. Tai liečia, kiek atsimenu, vokiečių dezertyrus, kurie iš fronto ar kariuomenės užnugario pabėgdavo į Lietuvą. Buvo virtinė dezertyrų, kurie, nepaisant nuolatinių mūsų žandarmerijos paieškų, patruliavimo (paieškos lapai buvo išsiuntinėjami visoms SS, SD, gestapo ir policijos tarnyboms bei postams), prasislapstydavo metus dvejus ir ilgiau, netgi vesdavo lietuvaites. Visais atvejais, kai sugauti dezertyrai varė ardomąją propagandą prieš savo kraštą, po uždarų apklausų (liudininkų apklausų ir pan.) jie būdavo perduodami iš mūsų karo lauko teismo į Ypatingąjį teismą Tėvynėje (Vokietijoje).
Lietuvių valstybės tarnautojų šnipinėjimo ir ardomosios veiklos vermachto sektoriuje atvejų, kiek man žinoma, nepasitaikė. Tik vienas agentas - parašiutininkas iš Rusijos (per 1941-1944 metus) buvo nusileidęs Kauno apylinkėse ir tuoj pat pats pasidavė. Tai buvo vokiečių artilerijos puskarininkis, savo noru pasiprašęs šiai užduočiai. Jis turėjo būti tuoj pat pristatytas automobiliu į Rygą apklausai.
Dėl kontršnipinėjimo rotmistras Mongrovijus man pasakė, kad šioje darbo srityje Rygos abvero tarnyba pasiekė nepalyginti daugiau kovojant su partizanais negu I tarnyba. Man buvo visai nauja ir (domu, kad abvero Kauno skyrius dirbo labai glaudžiai bendradarbiaudamas su SD Kaune. Paklaustas papulkininkis Pilis prisipažino: jau vykdant karines operacijas prieš Austriją, Čekoslovakiją ir t.t., buvo gautas asmeniškas labai griežtas abvero tarnybos šefo (sakymas, kuriuo pareikalauta visų karinės kontražvalgybos tarnybų glaudaus ir atviro bendradarbiavimo su visomis SD tarnybomis netgi visais grynai abvero reikalais. Šiuo (sakymu ir draugiškas bendradarbiavimas visose abipusių interesų srityse buvo padarytas privalomu, nes tik tada, - nurodoma (statyme, -bus atliekamas reicho interesus patenkinantis abiejų tarnybų darbas. Iš tikrųjų kiekvieną dieną buvo galima matyti arba abvero skyriaus karininką prie SD pastato, arba atvirščiai - SD tarnautoją, įeinantį į abvero skyrių.
3) Minsko abvero skyrius:
Šios tarnybos vadovas maždaug iki 1942m. vidurio buvo armijos papulkininkis Kribitcas, po to maždaug iki 1943m. vidurio - jau minėtas majoras Kresneris, kuris turėjo pasikeisti su papulkininkiu Oiliu. Tuo metu Baltarusijos saugumo sritis kaip tik buvo galutinai išskirta iš Ostlando vermachto vyriausiojo kariuomenės vado pavaldumo, ir sudaryta sava sritis, pavadinta „Baltarusijos vyriausiąja karine vadovybe“ su būstine, kaip ir iki šiol, Minske, taktiniais sumetimais padarius pavaldžią Minskui Vilniaus apskritį.
Minsko abvero skyrius, vadovaujamas Oilio, kuris buvo paaukštintas pulkininku, po to buvo pertvarkytas į Baltarusijos abvero tarnybą. Ligšioliniai abvero filialai (Minskas turėjo 3 ar 4, prie kiekvienos komendantūros priskirtą po vieną abvero filialą) buvo pertvarkyti į 3 abvero skyrius. Šie 3 skyriai buvo Baltarusijos vermachto vyr. kariuomenės vadai pavaldžiu vyr. karo lauko komendantūrą dislokacijos vietose: vienas Vilniuje, vienas Glenbohyje, trečiosios vyr. karo lauko komendantūros, arba abvero skyriaus, vietos tiksliai nežinau, tačiau manau, kad Molodečne.
Bus daugiau
