1992 m. gegužės mėnesio 10 d. Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje ir Vilniaus Arkikatedroje buvo aukojamos šv. Mišios už a. a. Vytautą Svilą, mirusį 1992 m. balandžio 10 d. Darmstadto klinikoje.
Vytautas Svilas
Vytauto Svilo gyvenimas — ilgas ir prasmingas kovotojo už laisvą Lietuvą kelias. Vytautas Svilas gimė 1925 m. birželio 27 d. Panevėžyje. 1940 m., sovietams aneksavus Lietuvą, jis, būdamas penkiolikos metų, įsijungia į pogrindinę moksleivių organizaciją ir platina atsišaukimus, agituojančius prieš sovietinę santvarką. 1940 m. spalio mėn. 29 d. grupė likviduojama, o tarp septynių suimtų moksleivių yra ir Vytautas Svilas. Jį kalina NKVD rūsyje ir Kauno kalėjime, o ypatingas susirinkimas už akių nuteisia penkeriems metams. Tėvą, Kazį Svilą, Policijos Departamento direktorių, suėmė dar 1940 m. liepos 11 d. ir Maskvos Butyrkų kalėjime sušaudė 1943 m. rugpjūčio 9 d. Motina su seserimi repatriavo į Vokietiją. Sovietai, vykdydami sutartis su hitlerine Vokietija, išleidžia į laisvę ir Vytautą. Į Lietuvą jis grįžta 1943 m. ir įsijungia į Lietuvos Aktyvistų Fronto gretas. Paskiriamas LF pogrindžio laikraščio „Į laisvę“ vyr. ekspeditoriumi. Ekspedicijos būstinėje Kaune (Radastų g. 15) suimamas, bet kratos metu pavyksta pabėgti. Toliau kovoja Lietuvos Laisvės Armijos gretose Raseinių apskrityje. Artinantis frontui LF vardu V. Svilas su aštuonių kovotojų grupe išvyksta į Vokietiją apmokymams.
Skaityti daugiau: ATMINTIS
ANTINACINĖ REZISTENCIJA
„Kęstučio“ organizacija buvo įkurta 1942 m. gegužės mėnesį Kaune. (1) Jos įkvėpėjas ir kūrėjas — teisininkas J. Vilutis (vėliau pasitraukęs į Vakarus.)
Organizacija buvo kuriama kaip LAFo karinis sektorius, t. y. aktyvioji dalis. (2) Nors ir buvo įkurtas „Kęstučio“ organizacijos politinis centras, tačiau VLIKe šią organizaciją atstovavo LAFas.
Šalia jau minėto politinio centro veikė karinis štabas, kuris sudarinėjo ir ruošė karinius būrius. Štabui buvo pavaldūs apskričių štabai, o šiems — valsčių štabai.
Vokiečių okupacijos metais į organizaciją buvo verbuojami nauji nariai, kaupiamos jėgos prieš numatomą sovietų okupaciją. Jau 1945 m. kęstutėnų būriai aktyviai įsijungė į ginkluotą rezistenciją.
1943—44 m. „Kęstučio“ organizacijos vadovai ėmėsi iniciatyvos vienyti panašias karines organizacijas — LLA, „Karo Taryba“, „Laisvės kovotojas“ ir kt. Vienas iš šio darbo iniciatorių buvo pik. J. Vitkus. (3) Būtent, jo nurodymu 1944 m. buvo vedamos derybos dėl organizacijų sujungimo tarp „Kęstučio“ organizacijos (atst. Juška) ir LLA (atst. J. Kubilius). Deja, derybos rezultatų nedavė. Galbūt tai lėmė, kad galima kalbėti ne apie organizacijų, o tik atskirų asmenų įsijungimą į aktyviąją pokario rezistenciją.
1943 m. buvo išleistas „Kęstučio“ organizacijos statutas. Jame smulkiai išdėstyta organizacijos struktūra, tikslai, veiklos strategija ir taktika. Panašius statutus turėjo ir kitos vokiečių okupacijos laikotarpiu susikūrusios karinės organizacijos.
Matyt, šiuos dokumentus reikėtų nagrinėti reguliariosios kariuomenės ir aktyviosios rezistencijos panašių dokumentų kontekste.
1. LE. //Boston, 1957. T. XI. L. 416.
2. VVOA. F. 3377. A. 55. B. 114. L. 121.
3. Ten pat. L. 122.
KĘSTUTĖNŲ BROLIJOS STATUTAS
1943
1. Bendrybės
Brolijos veikimas derinamas su kitų Lietuvos Nepriklausomybės siekiančių organizacijų veikimu.
2. Tikslas
Brolijos tikslas — kova dėl visiškos Lietuvos Nepriklausomybės. Todėl:
a. Platinama lietuviška slaptoji spauda. Ji gaunama per brolijos vadovybę ir platinama kiekvieno būrelio atskirai.
b. Įsigyjami ginklai. Jie naudojami tik prasidėjus ginkluotai kovai dėl Nepriklausomybės ar vykdant gautus uždavinius.
c. Aukos — renkamos grupių atskirai ir perduodamos per ryšininką brolijos vadovybei. Jos naudojamos ginklų įsigijimui ar slaptosios spaudos rėmimui.
3. Brolijos daliniai — vadinami grupėmis. Jai vadovauja grupės vadas. Narių skaičius grupėj neapibrėžtas.
Skaityti daugiau: „KĘSTUČIO“ KARINĖ ORGANIZACIJA
Iš represijų Lietuvoje tyrimo centro mokslinių tyrimų medžiagos
A. Anušauskas
Straipsnyje „Genocidas. MVD—MGB tardymo metodai" nagrinėjama kaip NKVD—NKGB—MVD—MGB sistemoje 1944—1953 m. buvo naudojami kankinimai. Kaip žinia, šio laikotarpio prisiminimuose yra šiek tiek nuorodų apie enkavedistų kankinimus ir kankinimų priemones. Šiame straipsnyje remiamasi tik archyvine medžiaga. Represinio aparato struktūrų dokumentai kartu su liudytojų parodymais kaip tik ir sudaro tą įrodymų bazę, kuria remiantis būtų galima minėtų struktūrų tuometinius darbuotojus teisme kaltinti nusikaltimais žmogiškumui ir genocidu.
Sovietinio prievartos aparato tardymo metodų arsenale be provokacijų, šantažo, buvo ir suimtųjų kankinimas. Pirmos okupacijos metu Lietuvoje pirmą kartą sužinota apie NKVD—NKGB organų vykdomus tardomųjų kankinimus. 1942 m. Raudonojo teroro parodoje pirmą kartą buvo eksponuojami enkavedistų naudoti kankinimo įrankiai1. O kiek 1940—1941 m. NKVD—NKGB vidaus kalėjimuose buvo nukankinta kalinių iki šiol ne visiškai žinoma. Prof. A. Damušio teigimu, vien 88-iuose Lietuvos valsčiuose rasta apie 1430 prieš pat karo pradžią ar karui prasidėjus nukankintų asmenų2 (kartu su nužudytais Pravieniškėse, Rainiuose, Panevėžyje, Zarasuose, Petrašiūnuose ir kt.). K. Bielinis savo knygoje „Teroro ir vergijos imperija Sovietų Rusija“ vienas pirmųjų akcentavo sovietinio prievartos aparato veiklos metodą — kankinimus. Taip pat sudarė nedidelį politinių kalinių sąrašą, kuriuos 1940—1941 m. kankino enkavedistai. Įvardinti ir pirmieji kankintojai — Panevėžio NKVD skyriaus viršininkas Mickūnas, čekistai Vilimas, Martavičius, Morozovas3. Bet didžiausius mastus suimtųjų kankinimai įgavo 1944—1953 metais. Ir todėl šiame straipsnyje pamėginsiu apžvelgti būtent šią sovietinio prievartos aparato veiklos pusę.
SSRS saugumo organai buvo pakankamai gerai organizuota sistema ir joje nieko nebuvo daroma be oficialaus leidimo. Tai galima pasakyti ir apie kankinimų naudojimą. Jų panaudojimas buvo įslaptintas ir apie tai neturėjo likti jokių dokumentų. Bet retkarčiais į karo tribunolą pakliūdavo tie saugumiečiai, kurie be leidimo taikė kankinimus arba kaip jie vadino — „fizinio poveikio priemones“. Tokių bylų medžiaga ir padeda atskleisti kokios iš tikrųjų buvo taikomos „fizinio poveikio priemonės“.
Skaityti daugiau: GENOCIDAS. MVD—MGB tardymo metodai
Daugelį Sovietų Sąjungos represinių struktūrų Lietuvoje veiksmų paaiškina dokumentai, saugomi VRM Informacinio centro archyve. Šie dokumentai pokario metais nebuvo istorinėje apyvartoje ir tenkino žinybų interesus. Tik pastaruoju metu pravertos archyvų durys leidžia susipažinti su SSSR represinių struktūrų atsiradimu, veikla Lietuvoje.
Dokumente „Apie Kalėjimų saugojimo sustiprinimą“ galima pastebėti VRM komisaro Guzevičiaus rūpinimąsi ne tik kalėjimais, bet ir operatyviniu darbu suimtųjų kamerose. Sis pasiruošimas buvo sąlygotas artėjančio LKP suvažiavimo, siekiant užtikrinti deputatų saugumą ir laukiant vasario 16-osios „kuri anksčiau, iki Tarybų valdžios Lietuvoje, pasižymėjo išskirtinai antitarybinėmis demonstracijomis ir reakciniais-patriotiniais pasireiškimais“. Skaitant dokumentą „Apie LSSR NKVD skyrių ir poskyrių organizavimą...“, pastebime, kad nors ir buvo skubama įkurti miestų ir apskričių NKVD viršininkus (net pamirštant paminėti vardus), tačiau vis tik išliko kosmetinė orientacija į nacionalinius kadrus. Pokario metu šio liberalaus žaidimo nebuvo — „nacionalinių kadrų“ paslaugų nereikėjo—žodį tarė jėga ir ginklas.
1941 m. įsakyme Nr. 0032/0018, kurį pasirašė LTSR Valstybės saugumo liaudies komisaras Gladkov ir LTSR Vidaus reikalų liaudies komisaras Guzevičius, VRLK Vidaus kalėjimai buvo perduoti į LTSR VSLK dispoziciją. Visa tai buvo skirta birželio mėnesio represijoms ir rūpinantis operatyviniu tardomuoju darbu Valstybės Saugumo komisariate ir jo vietiniuose organuose.
Nepertraukiamą kontaktą su Maskva turėjo užtikrinti aukšto dažnumo ryšių stoties perdavimas VRLK naudojimui. Įsakymą „Apie valstybinės ryšių stoties „VC“ perdavimą VRLK žinion“ savo parašais patvirtino LTSR Valstybės saugumo liaudies komisaras Gladkov ir LTSR Vidaus reikalų liaudies komisaras Guzevičius. Sis faktas dar kartą patvirtina, kad tikslas buvo bendras.
Dokumentai skelbiami pirmą kartą.
Parengė Vidas GRIGORAITIS
Skaityti daugiau: IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ
Viktoras AŠMENSKAS
Viktoras Ašmenskas. 1927 m.
1945 metų pabaigoje—1946 pradžioje Jonas Noreika, Stasys Gorodeckis ir Ona Lukauskaitė-Poškienė ėmė kurti pogrindinę organizaciją. Sulaukę atskirų grupuočių pritarimo, susipažinę su esama pogrindžio padėtimi, jie nutarė ieškoti būdų, kaip sujungti veikiančias pogrindines ir partizanines grupuotes į vieną organizaciją, kuriai vadovautų bendra vadovybė. Kilo mintis įkurti Lietuvių Tautinę Tarybą (LTT), o prie jos — Lietuvos Ginkluotųjų Pajėgų Vyriausiąją Vadovybę (LGPVV).
Pamėginsiu kiek plačiau papasakoti apie šios organizacijos kūrėjus, jų veiklą.
JONAS NOREIKA
J. Noreika
J. Noreika gimė 1910 m. Pakruojo valsčiuje, Šukonių kaime. 1929 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Karo mokyklą. 1931 m., baigęs mokyklą, paskiriamas į 7 DLK Butageidžio pulką. 1933 m. pasitraukė į atsargą ir įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą, kurį baigė 1938 m. 1935 m. grįžo į kariuomenę, DLK Algirdo 2 pulką. 1936 m. jam suteiktas leitenanto laipsnis. 1937 m. J. Noreika perkeliamas į Karo mokyklą, tų pačių metų pabaigoje pervedamas Kauno teismo pirmininko žinion.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ TAUTINĖ TARYBA IR JOS VEIKĖJAI