Tik prisipažink...
Stasys Katauskas
Aš, Stasys Katauskas, slapyvardis Kaizeris, gimiau 1922 metais. Atvykau iš Vilniaus į Varėną gyventi laikinai 1944-aisiais. Čia ramybės nebuvo, nes gavau šaukimą į sovietų kariuomenę. Ką daryti — eiti į mišką? Sužinojau, kad palieka rezerve geležinkelio ryšininkus, tad nuskubėjau pas Varėnos ryšių mechaniką Čepaniauską su pareiškimu. Buvau priimtas su sąlyga, kad reikės dirbti ir neakivaizdiniu būdu mokytis Vilniuje ryšių ir signalizacijos specialybės mechaniko pareigoms eiti.
Po metų išlaikiau egzaminus eksternu ir tapau mechaniku. Kadangi Čepaniauskas išvažiavo į Lenkiją, Vilniaus l-oji ryšių distanciją mane paskyrė Varėnos, Valkininkų ir Marcinkonių geležinkelio stočių mechaniku ir atsakingu už visą ryšių ruožą nuo Valkininkų iki Marcinkonių. Jame buvo apie 50km laidų ir stulpų, kurių labai nemėgo partizanai, vadovaujami Kazimieraičio ir Ramanausko - Vanago. Naktimis ryšys tarp Varėnos ir Marcinkonių dažnai nutrūkdavo ir traukinių judėjimas sustodavo, nes ruože buvo tik viena pora bėgiu. Kol ryšių nepataisydavom, traukiniai stovėdavo ir Varėnoje, ir Marcinkonyse. Tai būdavo diversija, nes tuo ruožu vienas po kito traukdavo ešelonai su kariuomene, tankais, minosvaidžiai - „katiušomis“. Tais atvejais puldavo mane kariuomenės vadai, kodėl neleidžiu traukinių. Vadindavo fašistu ir, prikišę naganus prie veido, grasindavo: jei nepraleisi sąstatų, sušaudysim!
Taip, aš buvau diversantas, palaikiau ryšį su Vanagu per Petrą Kudarauską ir Barysienę iš Gudakiemio (Merkinės vls.) -perduodavau partizanams akumuliatorius, sausuosius elementus (baterijas). Išsikrovusius akumuliatorius atveždavo man vežime Barysienė: pakrautus ji nugabendavo partizanams - Vanago štabui.
Per ryšininką Petrą Kudarauską gavau kvietimą pasimatyti su Ramanausku-Vanagu. Į numatytą susitikimo vietą mane atvežė Barysienė iš Gudakiemio. Ji parūpino man kaimiškus drabužius; buvo sutarta, kad aš kaimietis. jos giminaitis. Susitikimas turėjo įvykti netoli Puvočių km. (Varėnos raj.).
Barysienės arkliukas buvo senokas ir nelabai norėjo bėgti, tad buvo raginamas botagu. Lynojo. Tamsioj naktelėj bebaimė Barysienė ramino: jau netoli, jau netoli. Kai artinomės prie sutartos vietos, partizanai keletą kartų mus sulaikė ir truputi išgąsdino. Po sutarto žvalgybos patikrinimo Barysienei buvo nurodyta, kur apsistoti Puvočiuose ir laukti manęs.
Mane nusivedė nežinomais miško takais. Vanagas laukė ne vienas - su juo buvo apie dešimt gerai ginkluotų vyrų. Susipažinus su jais, man pasidarė čia gera, širdį glostė džiaugsmas, kad išvarysim bolševikus iš Lietuvos, tik reikia mūsų kuo daugiau, ginklų, šaudmenų, gero ryšio ir koordinacijos. Pasisiūliau aprūpinti partizanus lauko telefonais, kabeliu, akumuliatoriais ir racija. Vanagas liepė man priimti priesaiką; ten pat buvo atliktas visos ceremonijos. Po to jis patarė organizuoti iš legaliai gyvenančių Smetonos ir vokiečių laikų karininkų koordinacini štabą. Aš sutikau. Ryšininkai tarp mūsų liko tie patys. Vanagas paklausė manęs, ar negirdėjau ką nors apie Kazimieraiti. Atsakiau, kad asmeniškai jį pažįstu. O! - sušuko jis, - tai labai gerai. Gavau užduotį greit susitikti su juo ir perduoti visa tai, ką čia sutarėm. Atsisveikinęs buvau palydėtas į sutartą vietą, kur manęs laukė Barysienė. Į Varėną sugrįžome laimingai, be kliūčių.
Ne kartą buvau kviečiamas į pasitarimus pas Vanagą. Atvykęs į sutartą vietą, gaudavau naujų užduočių. Buvo pageidaujama kuo smarkiau trukdyti sovietų kariuomenės perdislokavimą, aprūpinti partizanus lauko telefono aparatais ir kabeliu, vaistais, bintais, užtikrinti saugumą ir aprūpinti traukinio bilietais Kudarauską, važiuojanti į Marcinkonis ir Vilnių.
Mano mama ir patėvis Vincas Česnulis tuo laiku gyveno Marcinkonyse (Varėnos raj.) ir dirbo tenykštėje urėdijoje kartu su besi slapstančiu Kazimieraičiu, tad teko palaikyti ryšį ir su juo. Kartą gavau nurodymą aprūpinti jo vadavietę rašomomis priemonėmis, mašinėle, radjo siųstuvu - priimtuvu. Labai sunkiai, bet užduoti Įvykdžiau. Vėliau buvo nurodyta dirbti toje pačioje vietoje ir organizuoti pogrindinį štabą iš buvusių karininkų ir tų asmenų, kurie tarnavo vokiečių kariuomenėje.
Visi privalėjome turėti dokumentus, kad galėtume gyventi legaliai, kai bus sukurtas toks štabas. ir susirišus su Kazimieraičiu, parengti pranešimą apie mūsų numatytą veiklą. Sukūriau penkių karininkų štabą, kaip buvo nurodyta, bet su Kazimieraičiu susitikti nespėjau. Buvom išduoti ir 1946m. liepos mėnesį visi suimti. Mane tardė NKGB ministro pav. papulk. Martavičlus, Varėnos NKGB viršininkas Vokolovas, viršnininko pavaduotojas majoras Denisenka, tardytojai Gusevas, Fominas, prokuroras Poletajevas ir kiti.
Į tardymus dažniausiai mane atvesdavo naktį, nuo 23-val. iki 4 val. ryto. Pradžia būdavo švelni, tardytojas paklausdavo: gal nori valgyti? Saldžios gerti arbatos? Rūkyti? Kartais tiesiog pasijuokdavo, paerzindavo kaip šunį, bet nieko neduodavo. Sakydavo: prisipažink; jei pasakysi visą teisybę, visko gausi ir paleisim į namus. Bet aš nieko nepatvirtindavau, ko jis norėdavo.
Rankos dažniausiai būdavo surakintos, nes keletą sykių susipešiau su tardytoju. Negalėdamas iškentėti jo spardymo, kartą staiga pašokęs lyg griūdamas jam taip trenkiau galva, kad jis neišsilaikė ant kojų. Žinoma, greit atsirado keli sadistai, kurie mane taip sutalžė, kad negalėjau paeiti. Iškvietę sargybinius, išvilko mane be sąmonės.
Atsakinėdavau taip: nežinau, nebuvau, nepažįstu. Aha, tuojau žinosi ir pasakysi! Lažis krestom! Rėkia ant manęs, keikiasi. Gulu ant grindų. Raspiat ruki i nogi! Išskečiu kojas ir iškeliu rankas virš galvos! Tada keturi mušeikos stoja ant kojų ir rankų, o penktasis ministro pavaduotojas papulkininkis Martavičius, ar Varėnos KGB viršininkas Vokolovas stoja ant krūtinės. Man atrodo, kad ir akys, ir liežuvis išlįs. Trypia ant krūtinės, ant pilvo ir liepia kalbėti! Po tokių seansų dingsta noras gyventi. Bet buvau jaunas, 24 metų, tad gana greit atsigaudavau ir laukdavau Dievo pagalbos bei stiprybės.
Greit ateidavo naktis, ir vėl varydavo į naują seansą. Rėkia: budeš govorit? Nesulaukę atsakymo, liepa gult ant pilvo. Vokolovas, paėmęs nuo stalo gabalą kabelio, duodavo pauostyti ir apipildavo keiksmažodžiais! Šaukdavo: kur Vanagas, kur Kazimieraitis? Po kiekvieno žodžio kirsdavo bananu, kur pakliūdavo - į galvą, pečius, kojas - net apsiputodavo nuo pykčio: kartais pastebėdavau, kad nuo tokio darbo net prakaituota palaidinė prilipdavo jam prie pėdų.
Nieko neišgavęs iš manęs, vėl nugrūsdavo į rūsį – buvusią kareivinių bulvių saugyklą, paverstą tardomųjų izoliatoriumi. Lengviausias tardymas būdavo, kai liepdavo klausytis, ištiesti rankas į priekį, užkraudavo ant jų pusmetrinių pagalių ir staugdavo: govori! Ką žinai apie Vanagą ir Kazimieraiti? Rankos pavargsta, svyra, malkos byra. Pribėgęs sadistas stverta bet kurį pagalį ir ima vanoti, kur pakliuvo. Kai pamato, kad jau galva, veidas, rankos kruvinos, telkšo kraujas ant grindų, liepia sargybiniui išvilkti.
Velka mane į rūsi kur likimo draugai atgaivina. Ir vėl lauki nežinomybes. Mūsų neprause, nekirpo, neskuto, atsirado utelių. Kartais įmesdavo į mažą sandėliuką, kuriame tilpdavo ne daugiau kaip du žmones. Dažniausiai ten laike mane vieną. Kartais Įmesdavo pas mane atseit tardomąjį: aš stebėdavausi, kad jis nesumuštas, gerai nusiteikęs, ir į kalbas su juo nesileisdavau. Grindys sandėliuke buvo cementines, bet pasieniuose juodavo dideles skyles, pro kurias, nieko nepaisydamos, siaubingai lįsdavo žiurkes su pusmetrinėm uodegom ir raudonom akim. Man būdavo sunku pajudinti rankas ar kojas, tad jos drąsiai kandžiojo nuogą kūną - rankas, veidą, kojas ir kitur.
Kai iš Varėnos atvežė mane į Vilniaus KGB rūmus, apžiūrėję saugumiečiai paklausė: kur jūs tokį žvėrį pagavot? Mes tokių dar neturėjom - vežkit atgal! Ir vėl tie patys sargybiniai parvežė į Varėną.
Po kiek laiko nuvarė mane į miesto pirtį. Ten buvo tik vienas pirtininkas - mano geras kaimynas Jonas Kurpis, kuris iš mūsų šulinio kasdien semdavo vandeni. Manęs jis nepažino. Sunkiai sekėsi nusirengti: marškiniai buvo prilipę prie žaizdų. Saugumiečiai liepė pirtininkui padėti. Tada jis tyliai paklausė: ar tai tu, Stasy? Ašaros nuriedėjo jam per veidą. Jonas mane nuprausė, nukirpo, nuskuto, pervilko savo marškiniais. Sargybiniai jį griežtai perspėjo, kad nieko ir niekam apie mane nepasakotų. Jonas prižadėjo, bet suradęs mano mamą, viską papasakojo. Motina apalpo.
Kiekvienas tardytojas turėjo savo charakterį, savo pyktį ir taktiką. Buvo ir tokių, kurie visai nemušė, bet sodino į karcerį. Taip reiškėsi Vilniaus KGB švelnumas: nurengtas, nuautas, paliktas karcery tik su apatiniais, gali drebėdamas gulėti ar sėdėti ant cementinių grindų. Ten per parą duodavo pusę litro šilto vandens ir 300 gramų duonos. Karcery tekdavo praleisti iki septynių parų - ir ne vieną kartą.
Kuo daugiau kankino, tuo daugiau atsirado pykčio ir neapykantos visai sovietų sistemai. Tardytojams pasakiau: greičiau sušaudykit!
Vilniuje saugumiečiai tardydami sulaužė raktikaulį ir tiek kankino, kad krauju užsipylė akys. Tada mane paguldė į Vilniaus Lukiškių kalėjimo ligoninę. Kai šiek tiek praregėjau, užbaigė tardymą ir nuvežė į Karo tribunolą. Tačiau sprendimo nepaskelbė. Antrą kartą teisė Maskva.
Teko būti įvairiuose lageriuose, tarp jų - Vorkutos griežto režimo lagerio anglies kasykloje, kurioje išdirbau penkerius metus. Su Dievo pagalba po trylikos metų sugrįžau į Lietuvą be teisės gyventi miestuose.
Stasys KATAUSKAS
* * *
