DAINAVOS ŠTABO IŠDAVYSTĖ
IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ
Pagal KGB dokumentus
„Laisvės kovų archyve“ 6-ajame numeryje paskelbtas Dzūko Liongino Baliukevičiaus - dienoraštis, kuriame aprašyta partizanų, o iš tikrųjų MGB agentų, Kapso - K.Kubilinsko ir Vilnies - A.Skinkio išdavystė. KGB archyve yra operatyvinė byla „Kanibalai“ (arch. Nr.1682), kurioje tie patys įvykiai aprašyti žvelgiant į juos MGB akimis. Įdomiausia šioje byloje gal tai, kad agentai Varnas (K.Kubilinskas) ir Rytas (A.Skinkys) pulkininko Počkajaus užrašytuose agentūriniuose pranešimuose pateikia ne tik tos kraupios išdavystės įvykdymo detales, bet ir analizuoja motyvus, savo akyse pateisinančius išdavystę. Agentas Varnas savo pranešimuose tartum iš šalies aprašinėja Kosto, t.y. savo paties, savijautą, abejones ir nuotaikas, kurios anaiptol nebuvo vienareikšmės. Tačiau menkiausias dvejones MGB stengėsi išsklaidyti, sumaniai paakindama aistrą kūrybai ir pragmatizmą savo tikslams tobulai panaudodama žmogiškąsias silpnybes.
Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad Dainavos štabo išdavystė nebuvo spontaniškas žingsnis, įgalinantis pradedančiuosius rašytojus išsivaduoti iš neperspektyvios ir dviprasmės padėties. LTSR MGB 2N valdybos agentai Varnas ir Rytas buvo įdiegti į Dainavos apygardos štabą 1948m. spalio-gruodžio mėnesiais. Tai buvo kruopščiai suplanuota ilgalaikė MGB akcija, kurioje K.Kubilinskas ir A.Skinkys dalyvavo savo noru, sąmoningai.
Pateikiame dokumentų ištraukas (kalba netaisyta).
1948m. rugpjūčio 26d. Agentas Varnas:
Neapykantos banditams poveikyje laikydamas savo kūrybinius siekius pagrindiniu savo gyvenimo klausimu, kartą jau apgautas, rizikuodamas gyvybe, Kostas nutarė atkeršyti tiems, kas jį privertė mesti literatūrą ir tuo pasinaudodami bandė įtraukti į prakeiktą, save naikinančią pogrindžio veiklą.
(...) Kostas visomis jėgomis siekia prisidėti prie šitų banditiniu šliužų sunaikinimo. Reikia tik vieno - kad jam būtų sudarytos sąlygos reabilituotis sovietų literatūroje, nuo kurios jis turėjo atitrūkti tik dėl praeities klaidų. (...)
1947m. rudenį Kostas nusprendė dirbti mokytoju. Darbo vieta pasirinko Varėnos apskritį. Šią apskr. pasirinko dėl to, kad ten atsilikęs Lietuvos rajonas, o tai buvo svarbu, nes savo pavarde ir pseudonimu Kostas atspausdino 50 eilėraščių; be to, po konkurso laikraštyje buvojo nuotrauka ir vėliau - šaržas. Kostas žinojo, kad Varėnos apskrityje niekas nesidomi sovietų spauda, todėl nieko nežino. (Kostas - poetas sovietų spaudoje spausdino savo kūrinius, kol nebuvo išvarytas iš Rašytojų sąjungos kaip ateitininkas, vokiečių talkininkas).
1947 m. rugpjūčio pabaigoje išvažiavo į paskyrimo vietą -Lynežeri - ir kaip tik pakliuvo į banditų karalystę. (...) Vietiniai nutarė, kad Kostas - „nešvari dūšia“. Kai gavo kambarį, paprašė išnešti visus šventus paveikslus, o tai gyventojams nepatiko, visi pradėjo galvoti, kad mokytojas bolševikas. Po to jis tapo atsargesniu. (...) Po kurio laiko Kostą aplankė vietinio banditų būrio vadas Gražuolis. Jis užrašė pavardę, kilmę, iš kur atvyko. Kostas pasakė, kad iš Vilniaus universiteto, visa kita nuslėpė. Po kurio laiko Gražuolis antrą kartą aplankė Kostą. Šiame susitikime paaiškėjo, kad jiems daug žinoma apie Kosto praeitį, ypač apie bendradarbiavimą sovietinėje spaudoje ir jaunųjų rašytojų sekcijoje. Tada Kostas pavaišino jį degtine ir, remdamasis savo 1940m. darbu pogrindyje, panaudodamas neigiamus sovietų spaudos atsiliepimus, pradėjo įrodinėti savo antisovietines nuotaikas. (...)
Gražuolis pasakė, kad duomenis apie Kostą jis perduos rinktinės vadui, nes jie galvoja, kad Kostas kaip rašytojas gali jiems daug kuo padėti. Kostas pareiškė, kad kai artimiau susipažins su pogrindžiu, žinoma, prisidės prie jo veiklos (...) Norėdamas įtikti, keletą kartų mokykloje surengė šokius, kuriuose dalyvavo ir banditai.
Pavasarį Kostą du kartus aplankė būrio vadas Stumbras. Jis pasakė, kad žinios apie Kostą daėjo iki Dainavos apyg. vado Vanago (...), kuris siuntė į Vilnių ryšininkę sužinoti, ar galima juo pasitikėti, ir gavo atsakymą, kad jis - žmogus su „tautine sąžine“. Ar ne keista, kad dirbančiųjų žudikas ieško Kosto, darbininko sūnaus, kokios tai banditiškos, savižudiškos sąžinės?
Stumbras kalbėjo mandagiai, aiškino apie pogrindinės spaudos reikšmę ir ant galo paprašė, kad Kostas duotų keletą eilėraščių. Kostas pradėjo išsisukinėti, kad specialiai parašytų neturi ir šiuo metu duoti negali. Kostas paprašė pranešti Vanagui, kad nori su juo susitikti asmeniškai ir aptarti bendradarbiavimą pogrindžio spaudoje. (...)
Balandžio pabaigoje Kostas sužinojo, kad bus apygardos suvažiavimas. Tą dieną daugelis ryšininkų ėjo pasiimti apdovanojimus, ir Vanagas liepė atvesti ir Kostą. Kostą nustebino labai griežta disciplina. Vado žodis eiliniam banditui buvo įsakymas. (...)
Vanagas daug protingesnis už kitus banditus, platesnės erudicijos, baigęs aukštąjį mokslą, atsargesnis už kitus. (...) Vanagas daug kalbėjo bendrai apie rašytojus, apie pogrindinės veiklos reikšmės neįvertinimą, apie poeto atsakomybę prieš liaudį, apie lietuvio garbę ir sąžinę ir t.t., kol neparodė savo tikrųjų ilčių: jei dėl Kosto kaltės ar per neatsargumą nukentės pogrindis, jie bus priversti likviduoti ne tik jį, bet ir visą šeimą (...). Kalbėdamas apie kūrybą ir tematiką, Vanagas pareiškė, kad viena aštria epigrama galima padaryti daugiau nei kuopa automatininkų. Labiausiai trūksta satyros ir dainų, nes jos greičiau prigyja visuomenėje ir kaime. Aktualios tematikos pavyzdžiu jis nurodė pajuoką iš kolūkių (...). Vanagas vylėsi, kad suvažiavimo šventinė aplinka ir apdovanotųjų „partizanų“ drąsa sujaudins Kostą, uždegs ir įkvėps kūrybinę patriotinę sąmonę (...).
Pagaliau mes pakliuvome į Merkio lagerį. Bunkeris didelis lyg salė. Ant sienos lietuviškas herbas ir šventųjų paveikslai (...). Buvo labai keista pakliūti į tokį šiltą ir šviesų bunkerį.
Kai visi sugulė, Vanagas ir Dzūkas ilgai dar įkalbinėjo Kostą viską mesti ir ateiti į jų štabą vadovauti pogrindinei spaudai. „Koks siurprizas bus centrui, kai mūsų apygarda išleis tokius dalykus, kokių jokia apygarda nepajėgi išleisti“, - kalbėjo Vanagas. - Darbo sąlygos geros, viskuo aprūpintas, reikia tik noro dirbti (...).
Rytą vėl pasimeldė ir papusryčiavo. Po to prasidėjo šventė. Senu tautiniu papročiu papuoštoje aikštelėje išsirikiavo visi banditai. Jų buvo apie 150 žmonių. Buvo ne visos apygardos rinktinės, ir tos nepilnos (...). Visi banditai buvo apsirengę senos
Lietuvos kariuomenės uniforma, ant rankovių tautiniai trispalviai trikampiai ženkliukai. Prieš išrikiuotus banditus stovėjo stalas, uždengtas didele trispalve vėliava. Dzūkas skaitė įsakymo tekstą, apdovanotam banditui Vanagas prisegdavo ženkliuką: jei už narsą -iš raudonos medžiagos, o jei už discipliną ir gerą (sakymų vykdymą - žalios. Pats Vanagas - senos lietuvių kariuomenės atsargos leitenantas, dar jaunas, šviesiais plaukais, optimistas, savotiškai naivus, tikintis savo kovos teisumu.
Skaitant žmogžudysčių žygdarbius, Kostui vietoje patriotizmo ir karybos, ko laukė Vanagas, prieš akis praėjo baisūs paveikslai su sušaudytų darbininkų šeimų klyksmu ir krauju aptaškytomis degančiomis sienomis (...). Kostas negalėjo įsivaizduoti, koks turėtų būti poetas, kuris pateisintų tokias žudynes. Pastebėjęs jo sutrikimą. Vanagas kreipėsi į Kostą ir paklausė, ko jis susimąstęs. Kostas greit susivaldė ir pasiteisino, kai tik šiandien pamatė kiek yra žmonių, didvyriškai besiaukojančių už Lietuvos ateitį, o jis nieko nepadarė ir pasijuto kaltu bei mažu prieš šiuos „partizanus“. Kad nebūtų nuobodu. Kostui davė „partizanų“ dainų rinkinį, atspausdintą rotatoriumi.
Vakare buvo laužas, ir prie jo atlikta antisovietinė 5 veiksmų inscenizacija. Po vaidinimo skaitė eilėraščius (labai silpnus visais atžvilgiais) ir dainavo naujas „partizanų“ dainas.
Prieš išvykstant Vanagas ir Dzūkas pasiteiravo, ką Kostas darytų. jei jie jo nebepaleistų. Kostas pradėjo išsisukinėti (...). Jie labai prašė Kostą sužinoti, kur galima gauti rotatorių ir vaškuotės.
Baigdamas pažadu, kad jei iš Vilniaus nebus išdavystės ir Kosto nesušaudys. jis padarys viską vien todėl, kad yra velniškai lankstus ir padarys viską. išnaudodamas visas situacijas, kol nepasieks tikslo.
MGB pažyma
Agentas Varnas.........Kostas, Andriaus, 1923m. gimimo.
lietuvis, išsilavinimas vidurinis, vaikystėje mokėsi katalikiškoje marijonų gimnazijoje, buvo kunigo globojamas, gyveno jo lėšomis, buvo Ateitininkų, Pavasarininkų organizacijų nariu, 1940-41m. vedė pogrindinį tautinį darbą, vokiečių okupacijos metu bendradarbiavo antisovietinėje spaudoje (parašė keletą šmeižikiškų eilėraščių). 1946m. išmestas iš universiteto (I-mo kurso) ir jaunųjų rašytoju sekcijos kaip prisiplakęs nacionalistas ir vokiečių talkininkas. 1946.01.10 2-ro MGB skyr. užverbuotas, turėjo ryšį su operatyviniu darbuotoju leitenantu Michiejevu, po verbavimo davė keletą nereikšmingu pranešimų ant ateitininkų, paskui nuo darbo išsisuko, išvažiavo į tolimą Varėnos valsčių ir nutraukė ryšį su mūsų organais. Š.m. rugpjūtyje atvažiavo į Vilnių, kreipėsi į CK darbuotoją Pivoriūną su atgailaujančiu pareiškimu ir prašymu suteikti galimybę legalizuotis, t.y. išeiti iš pogrindžio, grįžti į mokslo ir kūrybini rašytojo darbą.
Po pranešimo iš CK aš asmeniškai susirišau su juo. Prieš jam patelkiant šį pranešimą, su Varnu pravedėm virš 10 pokalbių bendrom politinėm temom, kalbėjomės apie nacionalistinio pogrindžio perspektyvą, konkrečią jo kaip agento veiklą ir pan. (...) Tai darėme, kad sutvirtintume jo lūžį mūsų pusėn, įtrauktume į aktyvią veiklą ir sutvirtintume tikėjimą mūsų organais. (...) Jis prašė padėti jam įsitaisyti universitete, grįžti prie rašytojo darbo ir palaikyti materialiai, kol atsistos ant kojų, išpirks savo kaltę ir veikla įrodys savo ištikimybę mums.
Tokie patikinimai jam duoti, ir materialinė pagalba suteikta.
(...) Agentas, gavęs užduotį, pareiškė, kad būdamas štabe, vargu ar galės palaikyti su mumis ryšį, nes Vanagas neleis jam išvykti iš gaujos (...). Todėl agentas laiko, kad išpildyti mūsų užduoti jis gali tik pats likviduodamas Vanagą ir jo aplinkinius.
1948m. rugsėjo mėn. Pulk. Počkai
1948.09.27 Ag. Varnas:
(...) Šiame kaime neseniai buvo kareiviai, Kostas iš karto suprato, kad visą laiką bus pavojus. Tai erzino Kostą ne iš baimės, bet jei jis žūtų, tai būtų per didelė auka (...). Tokiu momentu Kostas ėmė dar labiau nekęsti banditų, pasiryžusių su keliais senais revolveriais sutriuškinti viso pasaulio progresą. Tai beprotiškas gestas, todėl ir pavojingas, nes su tokiais avantiūristais mažas malonumas vesti „diplomatines“ derybas (...). Jie nori, kad Kostas parašytų keletą satyrinių poemų prieš kolektyvizaciją. Kostas visaip išsisukinėja. Jam jau davė slapyvardi - Kapsas.
Kostas klausia - kaip jam elgtis visuomenėje? (...) Pvz., kiti pradeda klausinėti: „Jei atvažiavai iš tokio banditų rajono, tai turėjai nors vieną matyti“ (Mozūriūnas). (...) Rašytojų sąjungai žadėjau duoti aštrių politinių dalykų, o vis atidėliojau dėl susiklosčiusių aplinkybių (...) tuo sugadinsiu nuomonę apie save. Vėl bus sunkumai su literatūriniu darbu ir lėšomis.
1948.12.07 Ag. Varnas:
(...) čia jie sustojo, užkūrė laužą. Banditai užmigo, o Varnas niekaip negalėjo. Jis pradėjo galvoti apie praeitį ir priežastis, dėl kuriu jis šiandien ne toks žmogus, kokiu galėtų būti. (Vanagas buvo labai patenkintas, kad Rytas lieka pas juos, bet dar labiau jis norėtu, kad pasiliktu Varnas. (...) Neaišku, kas būtu buvę Varnui ir Rytui, jei banditai būtu sužinoję, kad jie komjaunuoliai. Todėl Varnui reikia maskuotis antisovietinėmis nuotaikomis, kad jo niekas neįtartų. Be to, būtina greičiau oficialiai sutvarkyti jo gyvenimo sąlygas. Čia geriausia panaudoti valstybinę leidyklą. Pvz., gauti honorarą už vertimą ar rinkinį. Varnas galvoja, kad galima išmokėti už rinkinį vaikams, kurį iš tikrųjų jis jau paruošė (...).
Dainavos štabą galima sunaikinti tokiu būdu: Varnas nuvyktų į Alytų, kur stovėtų kariuomenė. Gavus pranešimą, reikėtų tuoj apsupti vietovę. Puolime užsimaskavęs galėtų dalyvauti ir Varnas, o po to lėktuvu greitai išskristų į Vilnių. (...) Kiekvienas žingsnis rizikingas, bet Varnas viskam pasiryžęs. Prieš susprogdinimą arba banditų išlydėjimą į Lenkiją vieno reikalauju: leisti vienam ar kartu su jūsų darbuotojais nuvažiuoti pas tėvus ir kiek galima daugiau padėti jiems materialiai (...). Prašau man neatsakyti šio prašymo (...) iš jūsų pusės būtų labai žiauru, jei neleistumėte to padaryti (...). Padėkite man, aš dabar turiu tris rūpesčius: tėvus. jūsų užduotį ir poeziją. Pirmą rūpestį jūs galite palengvinti, antrą ir trečią pasilieku sau, nes jaučiu, kad sunaikinęs ir susprogdinęs bunkerį, aš tuo pačiu susprogdinsiu visas kliūtis į sovietinę literatūrą (...).
Visą reikalą Varnui truputi gadina Vilnius, nes apie jį pradėjo klostytis kiek per gera nuomonė. Neseniai vykusiame suvažiavime iš visų pusių pradėjo prašyti skaityti eilėraščius sekcijose, išstoti suvažiavime su kalba (...) jis ėmė bijoti, kad šios kalbos nepasiektų pogrindžio ir nesutrukdytų įvykdyti užduotį. Todėl jis daro viską, kad išsklaidytu tas „geras nuomones“ netaktišku elgesiu. išsišokimais, net išgėrimais, nes jis žino, kad priešas jį ir čia seka.
(...) Šiandien jis žino, kad turi tik vieną uždavinį, ir visi būdai, kurie padės jį įvykdyti, yra geri.
Reikia sutvarkyti universiteto klausimą, kad jis liktu eksternu ir atvažiavęs galėtu laikyti egzaminus. Tada neliktų įtarimų, kodėl jo nepašalina už paskaitų nelankymą.
1949.02.14 Ag. Varnas(agentūrinį pranešima priėmė pulk. Počkaj):
1949m. sausio 11d. Varnas išvyko iš Vilniaus į Alytų ir sekančią dieną jau buvo Dainavos apygardos štabo bunkeryje.
Bunkeryje Varnas rado: (...) Dzūką, Vieversį, Guobą, Rytą (MGB agentą. - N.G.) ir Kariūną. Kariūnas atėjo į bunkeri susitikti su Vanagu. Varnas truputi žinojo Kariūną iš anksčiau, iš spaudos, nes jis nuo 1938m. rašė įvairias jumoreskas ir eilėraščius, kuriuos pasirašinėdavo savo tikra pavarde ir pseudonimais (...). Vanago simpatijas Kariūnas išsikovojo savo eilėraščiais ir dainomis, kurių jis nemažai parašė. Turi daug senos periodikos komplektų, dažnai naudojasi senomis satyromis, kurias perdirba į šiuolaikines. Dabar jis baigė „vieną dalyką“ ir prašė Varną ir Rytą peržiūrėti ir pakritikuoti. Jis jaunas, maždaug 30m., liesokas, atkaklus ir fanatiškas banditas, jau dalyvavęs daugelyje mūšių ir laikomas pilnai patikimu žmogumi. Apdovanotas banditų apdovanojimais. Jei Vanagas liks apygardos vadu, jis galvoja iš šio bunkerio išvežti rotatorių ir atskirai, kaip Litas (Staniškis. - N.G.), leisti savo rinktinės laikraštį ir proklamacijas. Lito laikraštis vadinasi „Už tėvų žemę“, o Dainavos apygardos - „Laisvės varpas“.
Varnas išbuvo bunkeryje beveik mėnesį ir per tą laiką tik vieną kartą naktį bunkeryje buvo Dzūkas, Žaibas ir Kariūnas. Šis momentas Varnui ir Rytui buvo patogus operacijos pravedimui, bet kartu ir nepatogus, nes 4 banditai buvo išėję iš bunkerio ir iki aušros turėjo grįžti. Reiškia, jei Varnas ir Rytas būtų veikę pagal susitarimą, t.y. užmušę ir išėję, tai iki aušros vis tiek nebūtų spėję nueiti iki Alytaus (...) nebūtume daug laimėję, o tik iššifravę save (...).
Kai Varnas grižo lagamino ir buvo užėjęs į viešbuti, banditai buvo viskam pasiruošę, ir jei kariuomenė būtų pajudėjusi iš Alytaus, banditai būtų spėję pasitraukti. (...)
Banditu nuomone, mano miesto rūbai netenkina konspiracijos. Šis mano paltas kaimui netinka, reikia šiltesnio ir trumpesnio rūbo. Tai būtų praktiškiau, geriau ir ne taip pavojinga. Tai reikėtų įsidėmeti ir sutvarkyti. (...)
Varnas galvoja, kad geriau banditams anksčiau neperduoti popieriaus ir tušo rotatoriui, kad jis nespėtų išleisti dainų ir satyros (...). Rytas ir ne mažiau pats Varnas suinteresuoti greičiau užbaigti šito štabo likvidavimą, bet ne visada išeina taip, kaip norisi (...).
Bunkeryje, kaip Varnas jau minėjo, visą laiką buvo tokia padėtis, kad jis su Rytu neturėjo nei vienos laisvos minutės atskirai pasikalbėti. Naktimis jie miegodavo, o kai banditai rytais eidavo gulti, tada jie pakildavo, sėsdavo už stalo ir raštu tardavosi, kaip įvykdyti mūsų užduotį, kad greičiau baigti su banditais. Raštelius jie tuoj sudegindavo. Aišku, tai neatsargu, bet jie visada tokiais atvejais turėjo paruoštus pistoletus ir automatus.
Rytas siūlė taip, kad Varnas su kareiviais lauktų jo miškelyje netoli ryšininko Šerpnickio. Paryčiui jis trumpam išeitų iš bunkerio, ir tada jo nurodymu būtų galima apsupti abu bunkerius (...). Jie neįtars, nes patys kalbėjo, kad virš šių bunkerių du kartus praėjo rusai, valydami mišką. jie net girdėjo šneką. Šis būdas geras tuo, kad Rytas gerai žino vietovę ir galėtų nurodyti bunkerį. (...) Rytas galvoja, kad puolimo momentu ryšininkų geriau neliesti, tai sumažins įtarimą, su jais bus galima susidoroti vėliau. Jei kas paklius į nelaisvę gyvas, tada reikės likviduoti ir ryšininkus, nes jie gali pabėgti (...).
Dzūko bunkeris iš išorės užminuotas. Padėties be išeities atveju banditai pasiryžę nusižudyti, nepasiduoti gyvi. (...)
Varnas, jų pareiškimu, gali truputi ir „parausti“, t.y. dėl bendro reikalo tapti sovietiniu, kad tik mažiau atkreiptų dėmesį. Varnas dėl akių pasitarė su jais. ar jam duoti spaudai eilėraščių rinkinį vaikams, jie su tuo sutiko, tik tokiu atveju jis turėtų dar daugiau jiems padėti. Juk jie tokie: viskas galima, kas banditams į naudą. Banditas banditu ir lieka. (...)
Bunkerį iš naujo apmušė toliu, nes per atodrėki pradėjo skverbtis vanduo. Bendrai, koks ten gyvenimas, kai šalta, tai šalta ir su paltu, kai drėgna, tai laužo visus kaulus. Velniai žino, kaip jie ir nenudvesia per tiek metų (...).
Iš pažymos
Agentui Varnas buvo duota užduotis. jei leis aplinkybės, pačiam asmeniškai likviduoti Vanagą, Žaibą ir kt. banditus, esančius
bunkeryje. Šiam tikslui agentas buvo atitinkamai paruoštas -apmokytas šaudyti. (...)
Sprendžiant pagal agento elgesį. jis neryžtingas, bijo pats likviduoti banditus ir labiau linkęs, kad juos likviduotu karinės operacijos metu.
Agentas Rytas įdiegtas į Vanago štabą 1948m. spalio mėn. per Varną atvirai, jis ir užverbuotas padedant Varnui.
Iš užduoties MGB slaptam bendradarbiui Varnui
1949m. sausio mėn. užduoties jūs neįvykdėte (...). Laikome būtinu prie pirmos galimybės užbaigti darbą likviduojant gaujų vadus asmeniniu ir esančiu bunkeryje ginklu. Patogiausia juos likviduoti miegančius, kas užtikrins jūsų saugumą ir įgalins likviduoti kitus bunkerius (...). Jūs ir Rytas iš anksto pasiskirstykite banditus, kuriuos šausite (...). Likvidavę banditus, įdėmiai juos apžiūrėkite ir, įsitikinkite, kad jie nerodo gyvybės požymiu, išeikite iš bunkerio, paėmę visas pogrindžio narių anketas. (...) Atvykus į Alytų, susisiekite su mūsų darbuotoju, kuris lauks Dzūkijos viešbutyje Nr. 1. Jūsų lauks mūsų darbuotojai Rimkevič ir Petruškevič.
Jei asmeniškai negalėsite banditu likviduoti (...) prie bunkeriu bus išsiunčiama kariuomenė. Kad neišsišifruotumėte, Alytuje persirengiate į kareiviu uniformą, kuri jums bus paruošta. Kariuomenė šiai operacijai bus paruošta ir dislokuota atitinkamose vietose nuo kovo 2 iki 12d.
1949.02.23 Ag. Varnas:
(...) Būtinai reikia spręsti klausimą dėl atskiro buto man paskyrimo. Ten, kur aš dabar gyvenu, taip daug žmonių, kad nei rašyti, nei dirbti neįmanoma (...).
1949.03.15 Ag. Rytas:
Būdamas sovietiniu piliečiu, mylėdamas taiku kuriamąjį darbą, matydamas, kiek skriaudos atneša vėl atkuriami žydinčiai Lietuvai hitleriniai palikuonys, lietuvių buržuaziniai nacionalistai, į šią kovą ir aš nutariau įnešti savo indėlį. (...)
1948.10.22 Rytas kartu su Varnu išvažiavo į Varėnos apskr. pas banditus (...). Dzūkas nustebo ir buvo truputi nepatenkintas, kad jis atėjo tiesiai į bunkerį. Galu gale nuotaika kiek pagerėjo, jis apsidžiaugė atvežtu rotatoriumi. (...)
Lapkričio vidury grįžo ir atėjo į bunkerį Vanagas. Varno atvykimu jis buvo patenkintas, o į Rytą žiūrėjo kiek skeptiškai. Sutarė, kad Varnas liks Vanago štabo ryšininku, o Rytas dirbs štabo spaudos ir propagandos skyriuje. (...) Visi likę bunkeryje spausdino laikrašti „Laisvės varpas“ ir atsišaukimą prieš liaudies teisėjų rinkimus. Rytas dar neturėjo uniformos, todėl jo iš bunkerio neišleisdavo. Prieš Kalėdas jam uniformą pasiuvo. (...) Rytas dažnai kalbėdavosi su Dzūku apie sovietinę literatūrą, rašytojus ir aplamai kultūros temomis. Dzūkas duodavo jam pasiskaityti „auklėjamojo“ pobūdžio literatūros, kad jis įsisavintu „kilnius partizanų tikslus“. Rytas dažnai galvodavo, kokie jie žvėrys, kuriems nieko nereiškia užmušti žmogų. (...) Visą tą laiką Rytas nieko neveikė, tik skaitė knygas ir pataisinėjo banditu kūrinius, nes visi jį laikė lietuvių kalbos žinovu. (...) 16-tai Vasario išleido laikrašti „Laisvės varpas“ (...). Tuo metu atėjo žinia apie Merkio žuvimą. Visi labai liūdėjo, tada buvo užmušta 16 banditų, ir viena mergaitė, sužeista į ranką, pabėgo (...). Kartą vakare atvažiavęs Dzūkas tartum juokais papasakojo, kad kokia tai mergina sakė, jog Merkio bunkeri galėjo išduoti Varnas, nes ji kartą sutiko jį Vilniuje einanti su kokiu tai milicininku. (...) Kitą dieną į štabo bunkeri atėjęs Viesulas pranešė, kad atvažiavo Varnas. Dzūkas labai nustebo: „Aš jam liepiau daugiau į bunkeri neatvykti, kokio velnio jis čia pasirodė?“ Rytui pasirodė, kad jie pradeda rimtai įtarti Varną. Kitą dieną Dzūkas neišleido Varno į Alytų popieriaus, o kai jis panoro ketvirtadieni, t.y. kovo 10d., išvažiuoti, gana nekorektiškai atšovė: „Išeisi tada, kai mes išleisim, o ne tada, kai pats panorėsi!“
1949.03.15 Ag. Varnas:
(...) Paskutini kartą išeidamas iš bunkerio, Varnas sutarė su Dzūku, kad, jei ko reikės. jis parašys laiške užšifruotu pavidalu. Šifro raktu parinko V.Valsiūnienės eilėrašti „Niekas neturi tokios jaunystės“ (...). Nežinant tikrosios padėties, negalima bunkerio ir pulti. Tad Varnas išvažiavo į bunker5, nebodamas banditu draudimo. 4 kovo pėsčias išėjo iš Alytaus. Kelias buvo užpustytas, šėlo stipri pūga. Varnas užėjo pas Žaibo ryšininką Žiogą ir paprašė nuvesti į bunkeri. (...) Žiogas manė, kad Varnas toks didelis banditas, kad jį atvedant nereikia atsiklausti. Žaibo bunkeryje tada buvo Vanagas-Paukštis, Viesulas, Žilvytis ir dar keletas, kurių slapyvardžiu Varnas nežinojo. Jį nuvedė į štabo bunkeri, kuriame buvo Dzūkas, Voveris ir Kariūnas (...). Jie sutiko Varną labai šaltai, nepalankiai ir su įtarimu. Kai po Merkio žuvimo atbėgo jo ryšininkas, jis pranešė, kad lyg tai Merkį išdavęs buvęs Lynežerio mokytojas. Be to, kiek Varnas suprato iš Dzūko, jie per savo ryšininkus surinko duomenis apie Varno praeiti ir sužinojo, kad jis dirbo „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje. Ar jie sužinojo, kad Varnas buvo komjaunuoliu - nežinoma. Visą laiką jį sekė nepasitikinčios banditų akys, o naktį į pirmadienį Žaibas, Dzūkas ir Kariūnas dar atskirai apie kažką tarėsi.
Įvertindamas aplinkybes ir remdamasis jūsų užduotimi, Varnas nutarė pravesti operaciją iki kovo 10d. (...) Jį banditai įsiutino. Varnui tik buvo pikta, kad, banditams išėjus popieriaus, bunkeryje liko per mažai, ant ko galėtų savo pykti ir kerštą išlieti. Kai Kariūnas atsigulė miegoti. Varnas ir Rytas rašteliais (kuriuos sudegino) susikalbėjo asmeniškai likviduoti apygardos vadą Kariūną. Jei Varnas iš anksto būtu žinojęs, kad pirmadieni jo neišleis, jis būtų šaudęs, nesiskaitydamas nei su aplinkybėmis, nei kiek jų ten yra, nes jo nervai taip buvo išsekinti, kad jam viskas buvo vis tiek. Todėl kai bunkeryje liko vienas Kariūnas, Varnas taip greitai jį nušovė, kad Rytas nespėjo atsikvošėti. Rytas po Varno šūvio instinktyviai pakartojo šūvį. Varnas iššovė dar trečią kartą ir, atidarę liuką, o paskui uždarę ir užmaskavę - pabėgo. Kai Rytas iššovė, užgeso šviesa, ir todėl jie viską paliko tokioje padėtyje, kaip ten buvo.
Varnas padarė klaidą, kad prieš šaudant patikrino Ryto pistoletą, ir Kariūnas, lyg jausdamas mirtį, pradėjo rausti ir balti. Be to, ant stalo gulėjo granata, kurią jis tartum taip sau paėmė ir pasidėjo arčiau savęs. Jam nepatogu buvo išsitraukti pistoletą, esanti kobūre.
Rytas šaudymo metu elgėsi šaltakraujiškai ir apgalvotai, o Varnas, kaip dabar pats mano, veikė per daug impulsyviai ir energingai. Tai gerai, tačiau bloga tai, kad jis buvo per daug nervingas ir, jei banditų būtų buvę daugiau. jis galėjo padaryti klaidų.
Išbėgę iš bunkerio. jie 6-7 km bėgo pėsti, kol juos pavijo senis su rogėmis. Tas senis iš pradžių nenorėjo jų paimti, bet jie sėdo į roges per prievartą. Puskilometrį pravažiavus, jiems priešais važiavo ryšininkas Petras Serpenskas, ir Varnas, pagalvojęs, kad gali būti blogai, pradėjo jį vytis. Pavijęs įkalbėjo grįžti. Jei Varnas būtų pamatęs, kad geruoju nieko neišeis, būtų privertęs jį ginklu, kurį turėjo pasiruošęs. Jei ir tai nebūtų padėję, būtų jį nušovęs, nes paleisti jo buvo negalima.
Atvažiavęs į Alytų, Varnas nusiuntė Rytą su Serpensku į barą gerti alaus, o pats nuėjo į viešbuti, kur laukėte jūs. Susitarėt, kad Varnas atves Rytą su ryšininku į viešbuti. Jis taip ir padarė. Ten inscenizavo ryšininko ir Ryto areštą, ir buvo pradėta tolimesnė operacija. Jos metu sunaikinti du štabo bunkeriai: vienas -Dainavos apyg., antras - Kazimieraičio rinktinės, su visais dokumentais, rotatoriais, mašinėlėmis, radijo imtuvu ir kita štabo atributika (...).
Iš MGB pažymos
Likvidavę Kariūną, agentai atėjo į Alytų, o po to su kariuomenės ir operatyvinių darbuotojų grupe grįžo į bunkerių rajoną ir atvedė kariuomenę prie Žaibo bunkerio, tiksliai nurodė liuką ir dalyvavo operacijoje. Šiame bunkeryje buvo užmušti 6 banditai: (iš Dzūko dienoraščio matyti, kad iš tikrųjų žuvo tik 4 partizanai. Dezinformacija buvo naudinga MGB) Adolfas Paukštis (Vanagas-Paukštis), Vaclovas Voveris (Žaibas), Bronius Šalaševičius (Žilvytis). Trys kiti banditai neatpažinti, nes jų kūnai sužaloti granatų ir tolo užtaisų sprogimų, panaudotų likviduojant gaują. Tęsiant operaciją, 7-9 kovo Lazdijų, Varėnos ir Prienų apskr., pravestos karinės akcijos, kurių rezultate 15 banditų sunaikinta ir 3 paimti gyvi.
Už šias operacijas 12 MGB darbuotojų apdovanoti (įsaką pasirašė pats Abakumovas). Pulk. Pečkajus vasario 23d. rašė Varnui: „Sėkmingai pravedus šią operaciją, jūs ir Rytas būsite sugrąžinti į Vilnių. Jums bus suteikta poilsio galimybė ir ekskursija, kaip sutarta“. Pažymos pabaigoje rašoma: „Agentai išvesti į Vilnių, banditai laiko juos žuvusiais. Po poilsio agentai bus įdiegiami į kitos gaujos štabus“.
Paskutinis byloje esantis ag. Rytas pranešimas, balandžio 13d.:
12 balandžio Varnas su Rytu buvo Lietuvos operos teatre, klausė „Aldą“. Per spektakli jie pastebėjo pažįstamą merginą, kuri yra partizanu ryšininke. (...) Rytas ir Varnas nutarė veikti: Rytas pasiliko sekti, o Varnas išėjo. (...) Jie persėdo į kitą vietą, mergina buvo susijaudinusi (...). Po veiksmo pabaigos Rytas daugiau nei jos. nei jos palydovo nebematė. Buvo aišku, kad jie pabėgo. Atidžiau jų sekti Varnas negalėjo, nes neturėjo su savimi ginklo.
Tolesnis Varno gyvenimas klostėsi sėkmingai: jis tapo garsiu poetu, o retkarčiais kylanti sielos maudulį nuslopindavo alkoholiu. Kokius reginius tokiais momentais kurdavo jo vaizduotė?
Parengė Nijolė GAŠKAITĖ
