(Spausdinami patrumpinti)
1945 m. birželio mėnesį stojau į partizanų būrį, kurį suorganizavo žemaičiai Negras ir Jūra bei vietinis Vaclovas Vabuolas. Pastarajam buvo pavykę gyvam ištrūkti iš apsupimo Liepakojų kaime, kur žuvo 26 vyrai. Mūsų būrys veikė apie tris mėnesius. Po to dauguma jo narių (tarp jų mano vyresnis brolis ir svainis) legalizavosi. Aš, šešiolikametis, taip pat grįžau pas tėvus.
Tiedu žemaičiai, kuriam laikui dingę, po kelių mėnesių vėl pasirodė su nemažu būriu partizanų. Iki 1948 m. pavasario buvau šio būrio ryšininku: platinau spaudą, teikiau žinias ir t. t. Prasidėjus areštams, perėjau į nelegalią padėtį ir tų pačių metų bene spalio mėnesį, atidavę būrio draugams savo ginklus ir apsirūpinę fiktyviais dokumentais, mudu su J. Gyliu-Gintaru išvykome į Kauną. Pasijutę saugumo sekami, pasitraukėme į Žemaitiją. Kurį laiką veikėme žemaičių partizanų būryje. Tačiau pastarieji itin didelio pasitikėjimo mumis neparodė, todėl nusprendėme grįžti.
Grįžau į namus 1949 m. lapkričio mėnesį. Pasirodė, kad tėvai mane jau buvo apraudoję, nes gavo žinią, jog „banditas" Petrikonis užmuštas prie Vainuto.
Greitai pavyko susitikti su Jūreiviu-Griškoniu. Buvo susitarta mano namuose įrengti slėptuvę; tai ir padarėme 1950 m. ankstyvą pavasarį. Joje gyvenome trise: Jūreivis, Lakūnas ir aš. Kiti būrio vyrai slėptuvės nežinojo.
Skaityti daugiau: ANTANO PETRIKONIO-LAIVO ATSIMINIMAI
1952 m. vasario 25 d., pirmadienį, prieš pat Užgavėnes, Kalesnykų miško pakraštyje prie Žarnaučiznos kaimo, slėptuvėje buvome šeši partizanai: Geležinio Vilko tėvūnijos vadas Varpas — Julius Makaravičius, štabo viršininkas Petras Liuza — Šernas, skyriaus vadas Petras Ašmenskas — Jovaras, jo žmona Elena — Vėtra, partizanas Algis Mažeika — Juokdarys ir aš — Granitas — tėvūnijos ūkio dalies viršininkas.
Tą rytą ruošėmės išeiti iš slėptuvės pakvėpuoti tyru oru, apsilankyti pas apylinkės gyventojus — pasirodyti, kad dar esam gyvi miško broliai. To padaryti nepavyko — buvome išduoti. Kieno?.. Slėptuvės šeimininko?.. O gal dar kažkieno, ko nežinome?.. Nors slėptuvėje turėjome KGB agentą Algį Mažeiką — Juokdarį, bet apie jos užpuolimą jis nieko nežinojo. Priešingai, būdamas slėptuvės angoje, prie atvirų durelių, sargyboje, A. Mažeika labai išsigando ir davė ženklą, kad mes supami. Jo įspėjimo dėka pradėjome sėkmingai nuo slėptuvės trauktis.
Kautynės prasidėjo tik miško pakraštyje, ties Žarnauskų sodyba, už gero puskilometrio, tada, kai KGB-istai mus pasivijo. Jos buvo nelygios ir labai sudėtingos. Išeidami į miško pakraštį, dar sugebėjome pirmuosius čekistus suklupdyti, vieną kitą likviduoti. Traukiantis toliau nuo miško, padėtis keitėsi: Juokdarys apsimetė nukautas, liko sniege. Varpas buvo atskirtas, traukėsi miško pakraščiu ties ta vieta, kur prieš 2,5 metų žuvo brolis Juozas — Žilvitis ir K. Pyplys — Mažytis.
Dzūkų rinktinės partizanai. Iš kairės: Putinas, Švendrys-Širvys, Vėtra, Granitas, Šernas, Briedis, Girėnas-Girinis, Jovaras, Varpas, Beržas
Skaityti daugiau: PRIEŠ 40 METŲ
Lietuvos atstovo, dr. St. Bačkio žodis,
pasakytas 1977.VI.12 Chicagoje,
minint tragiškuosius birželio mėn. išvežimus
ir J. Daumantą-Lukšą.
NELIŪDEKIME. Nukankintieji kovoja drauge su mumis...
Jie stiprina mūsų gretas...
Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą...
M. Reinys, Vilniaus Arkivyskupas Vladimiro kalėjime.
VLIKo Užsienio Tarnybos 1951 m. išleistoje knygoje APEAL TO THE UNITED NATIONS ON GENOCIDE yra atspausdinti VLIKo bei Baltijos tautų memorandumai pateikti per Baltijos valstybių diplomatinius atstovus JAV-se, Jungtinių Tautų Organizacijai nuo 1946 m. ligi 1950 m. Jų tarpe yra ministro P. Žadeikio 1950.XI.21 raštu pateiktas JTO-jai VLIKo 1950.XI.15 memorandumas, kuriame yra nurodytas ūkininko Lukšos likimas. Ten taip pasakyta:
„Ūkininkas Lukša, 75 metų, turėjo 5 sūnus. Jis pats ir du jo sūnūs, studentas Jurgis, 25 ir Stasys, 20, 1947 m. buvo komunistų nužudyti. Kiti du jo sūnūs, mokytojas Antanas, 30, ir ūkininkas Vincas, 40, buvo nuteisti. Jų senutė motina, našlė, buvo išvaryta iš ūkio. Jo (sūnaus Juozo) pusbroliai, Juozas ir Antanas Stravinskai nužudyti 1946 m. Juozo Stravinsko šeima deportuota į Komi. Lukšos dėdė Vilkas deportuotas 1946 m., o du pusbroliai Vilkai — 1948 m. Artimas Lukšos giminė Varkala su visa šeima deportuotas, o sūnus Algis Varkala 1947 nužudytas. Giminaitė Danutė Dičpinigytė, gailestingoji sesuo, nužudyta 1946 m., jos motina deportuota.
Skaityti daugiau: Lietuvos atstovo, dr. St. Bačkio žodis,
(Tęsinys)
Ginkluotos rezistencijos vyr. vadovybės kūrimosi proceso analizė neįmanoma be KGB veiklos, jos įtakos šiam procesui įvertinimo. Visą laiką, kol vyko pasipriešinimas, partizanų vadų veiksmai daugiau ar mažiau buvo kontroliuojami saugumo. Tik 1948 m. pabaigoje — 1953 m., atsisakius kurti vyr. vadovybę iš legaliai didžiuosiuose miestuose gyvenančių asmenų, dalinai pavyko išvengti KGB tiesioginio poveikio. Tuomet keitėsi ir KGB taktika. Dėl to būtina smulkiau panagrinėti BDPS, VLAKo įkūrimą, jų užsienio delegatūrų veiklą, konkrečių asmenų vaidmenį šiuose procesuose.
1946 m. į Lietuvą atvyksta J. Deksnys ir Stanevičius. Kaip aiškėja iš J. Lukšos-Mykolaičio ataskaitos LLKS vadovybei (pateikiamas visas tekstas), jie išvyko nesuderinę veiksmų su VLIKu, kuris jau tuomet buvo pripažintas kaip oficialiai atstovaujantis Lietuvos interesus užsienyje.
Lietuvoje J. Deksnys užmezgė ryšius su Tauro apygardos vadu Baltūsiu ir kai kuriais kitais vadais. Jie tarėsi dėl glaudesnių kontaktų. KGB tai sužinojo iš agento Marytės (vieno iš partizanų vadų ryšininko). Taip atsirado galimybė paimti į savo rankas rezistencijos vadovybės ryšių kanalus su vakarais. Tuo tikslu Deksniui buvo pakištas agentas Noreika (J. Markulis — aut. past.). (1)
KGB tikėjosi, kad Noreika bus radinys visoms pusėms (iki užverbuojant jis buvo LLA štabo narys). Kombinacija buvo vykdoma per agentą Marytę, kuris vienam iš vadų pranešė, kad turi ryšį su vienu iš Vilniaus inteligentijos grupių vadų. Tuo susidomėjo J. Deksnys ir pakvietė ag. Noreiką susitikti. Po šio susitikimo Noreika surengė Deksniui ir kitiems vadams kelionę į Vilnių, kur jie gyveno saugumo kontroliuojamuose butuose. Čia Deksnys susitikinėjo su būrių vadais — persirengusiais saugumiečiais. Viename tokių susitikimų Deksnys pranešė apie VLAKo sukūrimą. Noreika buvo paskirtas pirmininku. Pats Deksnys tapo „Komiteto" atstovu užsienyje. Jis, paveiktas Noreikos, pripažino ginkluotą kovą neperspektyvia ir kvietė pereiti prie pasyvios kovos taktikos. Su tuo sutiko ir kai kurie partizanų vadai. KGB savo agentų pagalba visaip stengėsi priversti partizanų vadus atsisakyti ginkluotos kovos. (2)
Skaityti daugiau: Lietuvos rezistencijos centralizacijos klausimu
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI
J. SURAUČIUS-TAURAS
Žaliojoj rikiuotėj
Frontas iš rytų užgriuvo staiga, netikėtai. Negalima pasakyti, kad nelauktai. Vokiečiai prarasdavo užkariautus plotus visuose frontuose, bet jų karo mašina dar buvo pajėgi. Galinga pramonė veikė tiksliai, kraštas buvo gerai organizuotas net ir masiškai bombarduojant aliantams. Šiaip ar taip, Hitlerio Vokietijos pralaimėjimas buvo aiškus.
Antrosios sovietų okupacijos šmėkla slėgė žmones. Vis dėlto 1944 m. pavasarį dar nedaug apie tai buvo kalbama. Labiausiai jaudino nerami padėtis Vilniaus krašte ir apskritai rytinėje bei pietų Lietuvoje. Sovietų partizanų veiksmai, nukreipti ne vien prieš vokiečių kariauną, tiek sustiprėjo, kad sunku buvo susigaudyti, kokiai paklusti valdžiai. Vis daugiau žūdavo lietuvių administracijos pareigūnų ir patriotų, neturinčių nieko bendra su pilietine vokiečių okupacijos valdžia.
Lenkų Armija Krajova (AK) Vilniaus krašte kariavo atskirą karą prieš lietuvius. Telkdama gausias ir gerai ginkluotas savo pajėgas prie Ašmenos, Svyrių ir Eišiškių, netrukus ir artimose Vilniaus apylinkėse, ji ėmė atkakliai ir nepaliaujamai pulti lietuvių savigyną. Ateidavo žinių apie dramatiškas kovas. Žuvo keturiolika vyrų su ltn. Zaleskių. Tokios aukos mažiau skaudindavo ir keldavo masinį pasipiktinimą lenkais, negu žinios apie taikių, niekur nepritampančių lietuvių gyventojų žudynes. Karas, kurį primetė lietuviams grobikiškas klastingas priešas, — vis dėlto karas, tegul ir neteisus. Žuvę kovoje kitaip apverkiami, o lenkų žudomi mūsų tautiečiai vien dėl to, kad jie — lietuviai patriotai, kad valstybinės lenkų okupacijos metais buvo Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjai, kiti tik prijaučiantys tai veiklai arba net ir dėl to, kad lenkų kaimynystėje nesislėpė esą lietuviai, — tai jau tragedija ir siaubas! Juo labiau kai tekdavo išgirsti nužudytųjų pažįstamų pavardes.
Skaityti daugiau: Žaliojoj rikiuotėj