IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ
Iš viso šiame fonde buvo 279 bylos, 191 byla sunaikinta, liko 88 bylos. Pirmieji dokumentai yra rašyti 1945m. birželio mėn, paskutiniai-1946m. balandžio mėn. Tai keturių opersektorlų: Vilniaus (Vilniaus, Trakų, Alytaus aps.), Kauno (Raseinių, Kėdainių, Kauno aps.), Marijampolės (Marijampolės, Lazdijų, Šakių, Vilkaviškio aps.) ir Utenos (Utenos, Ukmergės, Švenčionių, Zarasų aps.) įvairaus tipo ataskaitos, pranešimai ir nurodymai. (Be šių opersektorlų, dar buvo Šiaulių, Panevėžio, Memello-Tauragės (?) opersektoriai, tačiau jų dokumentų nėra). Daugiausia yra apskričių NKVD-NKGB skyrių ataskaitų ir spec. pranešimų opersektoriams, o šių- ataskaitos NKVD-NKGB vadovybei Vilniuje. Ataskaitos yra kelių pakopų- kasdieninės, penkiadienės ir mėnesinės. Kasdieninių ataskaitų liko tik keletoje bylų.
Visi dokumentai yra labai vertingi, tiriant pokario kovų istoriją. Parinkau keletą iš tūkstančių, kurie paaiškins kai kuriuos represinių struktūrų veiklos aspektus.
Štai kokias išvadas iš šių dokumentų padariau: 1.Mūsų nacionalinio pasipriešinimo, ypač ginkluoto, slopinimui vadovavo ir apie jį buvo detaliai informuoti patys aukščiausi Maskvos represinio aparato šulai, iki pačio Berijos: 2.Nežiūrint informuotumo, Maskvos bonzos nesuprato ir neįvertino lietuvių pasipriešinimo esmės ir mąstų. Kai kuriuose dokumentuose nurodoma, kad su pasipriešinimu reikia baigti per kelis mėnesius, kituose (Berijos nurodymas)- net per 2-3 savaites. Matyt laimėję karą prieš Vokietiją, sovietai pamiršo partizaninio karo specifiką. Ypač, kai šį karą remia tautos dauguma. 3.Norėdami greičiau užgniaužti partizaninį judėjimą, Maskvos vadai be pasigailėjimo spaudė Vilniaus, šie-opersektorių vadus, pastarieji apskričių. Tas spaudimas nebuvo vien žodinis. Pvz.: iš darbo buvo pašalintas Marijampolės opersektoriaus vadovas gen. Byčkovskls, keliems apskričių NKVD-NKGB vadams buvo grąsinama teismu.
Noras greičiau palaužti ginkluotą pasipriešinimą ir tam eikvotos didžiulės pastangos paneigia kai kurių mūsų tyrinėtojų nuomonę, kad patys sovietai eskalavo- šaukimais į kariuomenę, trėmimais ir kt- lietuvių pasipriešinimą, norint jų kiek galint daugiau sunaikinti. Manau, kad tarp sovietų vadų ir vadukų buvo įvairių nuomonių, buvo kuriami įvairūs planai. Vieni jų manė, kad būtų patikimiau, jei tokioje strategiškai svarbioje vietoje kaip Pabaltijys gyventų rusai arba bent jie sudarytų gyventojų daugumą, kiti- kad ne taip svarbu, kokia kalba gyventojai kalba ir kokiai tautybei jie save priskiria,- svarbiau, kad jie sovietiškai mąsto. Vėliau buvo elgiamasi ir taip, ir kitaip- ir rusinama, ir sovietinama. Latvijoje ir Estijoje buvo ryškesni rusinimo bruožai, Lietuvoje- sovietinimo.
Opersektorlal buvo įkurti Berijos nurodymu, norint priartinti vadovavimą arčiau kovos vietų. Vadovaujama buvo griežtai centralizuotai, tačiau taktiką leisdavo pasirinkti vietoje.
Skaityti daugiau: BUVUSIO LTSR KGB ARCHYVO 18-ojo FONDO DOKUMENTŲ RINKINYS
Kestutis Lakickas
Partizanų spaudos platintojai: 1-as iš kairės- Pranas Kižys-Vilius (žuvo 1952m.); 2-as-Kęstutis Lakickas-Uraganas (areštuotas 1951m.)
Ne kartą organizacijos nariai ėjo iš susitikimų su miško broliais prisikišę antyje, kišenėse ir dviračių rėmuose įvairiausios literatūros. Tai buvo laikraštėliai bei atsišaukimai į dorus Lietuvos piliečius: sabotuoti pyliavas, neiti į rengiamus rinkimų į aukščiausiąją ir vietines tarybas farsus, atsišaukimai į tautą, prašant vienytis ir neišduoti savo Tėvynės. Kiekvienas toks žygis nešančiam literatūrą galėjo būti paskutinis, nes žygiuojant per kaimus, miškelius ir pamiškes, galėjai užeiti ant stribų bei enkavedistų pasalos, galėjai eidamas snaudžiančio Prienų miestelio gatvėmis pakliūti į saugumiečių nagus, o šie panaudos visus savo sugebėjimus ir kankinimų mechanizmą, idant sužinotų spaudos įsigyjimo šaltinius. Kiekvieną kartą eidamas sugalvodavai vienokią ar kitokią legendą jiems apgauti. Baisiausia buvo tai, kad galėjai kankinimų neišlaikyti ir išduoti draugus, kurie už tave buvo pasiruošę mirti.
Gautą spaudą pirmiausia skaitydavome patys. Ryte rijome kiekvieną žodį, tikėdamiesi rasti žinių, jog mums jau mažai liko vergauti. Visi laikraštėliai šaukė į kovą ir kėlė kiekvieno doro lietuvio dvasią. Juose rasdavome aprašymus apie stribų, bei NKVD-stų nusikalstamus veiksmus prieš žmogų ir žmoniją Lietuvos kaimuose, miestuose ir miesteliuose. Gaudavome “Partizaną”, “Laisvės žvalgą", “Varpą” ir kitais pavadinimais miško brolių leidžiamus laikraštėlius. Dalį literatūros išplatindavome gimnazijoje, sukišdavome rūbinėje į gimnazistų paltų kišenes, palikdavome suoluose ir pan, kitus pasiųsdavome mokytojams ar partiniams darbuotojams. Kitą atsišaukimų dalį, stengdavomės nedelsiant išplatinti miestelio gatvėse ir skelbimų lentose. Prisimenu, kaip mūsų organizacijos atspausdintus atsišaukimus išklijavome miestelyje ne kaip paprastai- su kvietiniais miltais, bet su stalių klijais. Ir kiek mums buvo juoko ir džiaugsmo, kai stribai, padedami vietinių kolaborantų peiliais skuto tuos lapelius.
Skaityti daugiau: Spaudos platinimas
BDPS Prezidiumo faktiškasis pirmininkas Vincas Seliokas (suimtas 1947m. rudenį)
