MYKOLO BANDONIO LAIŠKAI IŠ FRONTO
* LITERATŪRINIS PUSLAPIS *
Šiame literatūriniame skyrelyje - kario laiškai. Jo likimas panaius į daugelio jo kartos jaunų žmonių likimą.
Mykolas Bandonis gimęs 1922m. Alytaus aps. Butrimonių vls. Butrimiškių km. 1943 metais buvo mobilizuotas į vokiečių armiją, priešlėktuvinės gynybos dalis.
1944 metais jis grįžo į Lietuvą ir įstojo į partizanų gretas. Nuo 1945m. pavasario iki 1946m. - Dzūkų rinktinės Margirio grupės būrio vadas. Žuvo 1947m. rugpjūčio 13d. Birštono vls. Vaitkiškės kaime.
Jo laiškai rašyti dar tarnaujant vokiečių armijoje Stasei Vyčaitei. Juose ne tik jaunatviškos svajos - juose ir savo likimo apmąstymas. Jo, kaip ir daugelio, žūtis Lietuvos miškuose neatsitiktinė -tai sąmoninga, motyvuota auka ir todėl nuostabi.
Mykolas Bandonis
Rytai, 1943 XI 28
Stase, Jūs nesistebėkit, kad mano šis pribraižytas lapelis yra Jums adresuotas. Jūs už tai atleiskit man. Gerai? Juk Jūs manęs netik kad nepažįstat, bet net ir nesat matę. Šiandien mano kovos draugas rodė savo foto nuotraukas ir tarpe jų radau ir Jus.
Jis man mažai apie Jus tepasakojo ir aš ryžausi Jums parašyti laiškutį. Jūs už tai nepyksit? Gerai?
Jūs esat moksleivė. Aš taip pat esu buvęs ir man būtų didžiausia laimė, jeigu Jūs parašytumėte laiškiuką, ar sutinkate susirašinėti su fronto kariu.
Aš esu iš Dzūkų sostinės. Ir iš jos į Šeduvą keli šimtai kilometrų. O tai būtų smagu kuomet turėti pažįstamų ir tame Lietuvos kampelyje ir važiuojant atostogų užsukti į tą vietą.
Jau artinas Kalėdos. Ir aš Jums. Stase, linkiu gražių ir smagių atostogų. Linksmų ir dar kartą linksmų švenčių. Kuomet būsite Jūs prie eglutės Kūčių vakarą; aš iš žvakučių svajonėmis Jums uždegsiu vieną iš visų ir akimirkoje tuo džiaugsiuos sykiu su Tavimi.
Jeigu Jūs man leidžiate laukti laiškučio nuo Jūsų:-tai aš jau jo laukiu nekantriai. O dabar baigiu. Sudie! Dar kartą atsiprašau ir laukiu.
Mykolas
Rytai, 1943m, gruodžio 30d.
Stasy t, labai dėkoju Jums už laiškiuką, kurio aš taip laukiau. Jūs nesistebėklt ir visai nemanykit, kad aš rašydamas suklydau ir pasiunčiau Jums. Viena, kad aš neklystu ir tokių klaidų man dar nėra pasitaikę; o antra karys klaidų nedaro - jo klaida - numirti.
Mergyt, Jūsų foto mačiau, - tiesa. Jūs kada dar mokinotės Pradžios Mokykloje ir tuomet ten kažkokia proga nusifotografavote. Ir toje nuotraukoje tarp visųmokinių - tarpe radau vieną veidžiuką, kuris man labai patiko. Pasiteiravau pas foto savininką, žinoma jis šeduvletls Staškevičius Augustas ( be abejo, Jūs ji prisiminsite) ir jis man trumpai papasakojo apie Jus, Stasyt, (atleiskite, kad aš taip draugiškai išsireiškiu) iš jo gavau ir adresą. Ir jau tą patį vakarą Jums parašiau.
Pasirodo, kad klaida nebuvo, ką?...
Mano kovos draugas Augustas yra mano pirmasis draugas, kurį aš turiu. Dar niekuomet aš nesususitikęs tokio vyruko, tai daugiau angelas, o ne žmogus. Iš visų mūsų tarpo, paklausus kurį nors, tai nė vienas neatsirastų ir nepasakytų, kad kuriam jis būtų ką nors bloga padaręs. Šiandien Augustas randasi Rygoje. Po dviejų savaičių vėl griš į mūsų tarpą ir būsime vėl kartu. Dabar jis gavo atostogų ir jas smagiai leidžia Latvijos širdyje. Be jo dar yra du broliai; Kazys ir Adolfas ir sykiu esame visi vienoje iš Rusijos vietų.
Tiesa, dar yra mūsų kirpėjas - toks Motiejūnas. Mes visi jį„Šeduva“ ir vadiname. Jis ten yra gyvenęs. Bet Jūs turbūt jo nebepažlnsite, nes, gal ir dabar dar tebenešiojate kaseles, tiesa?
Aš gal greitu laiku gausiu atostogų, tai, žinoma, į Jūsų, Stasyt, pakvietimą su mielu noru sakau; taip. Būtinai važiuodamas užsuksiu į Šeduvą. Nors galbūt ir labai nepakeliui. Labai gaila, kad aš neturiu pas save nuotraukų, galėtume juk pasikeisti, ką? Mat aš Jus esu matęs, bet tuomet Jūs buvote tartum gėlė, besiruošianti žydėti, o juk dabar jau žydite, ar ne? Juk gimnazijos suole būti taip smagu, įdomu ir kartu miela. Aš jau keturi metai, kaip palikau nudilintus suolus ir sausą klasės lentą; dar prisimenu, kad išeidamas paskutinį
kartą mačiau lentoje pasilikusių kreidos pėdsakų rodančią formulę...
O kaip būtų gera. kad aš šiandien sėdėčiau tame suole!... Parašykit Stase, apie Šeduvą, kaip atrodo gamta, kaip dabar eina gyvenimas mokiniui ir kas dabar yra pagrindinai skiepijama mokinių sieloje. Kaip„robaksiukai“? Ar buvo bendrai švenčiama Kalėdų šventės? Man bus labai malonu prisiminti ir savo praleistas dienas...
Jau geras gabaliukas laiko, kaip aš palikau savo tėviškę ir atsiradau šioje raudonųjų žemėje. Bet visttek negalima skųstis gamtovaizdžiais. Jų tiek daug galima prisirinkti, kad nebūtų gaila valandžiukę atsisėdus su teptuku rankoje patėpliot papievyje. Kartais pasilikęs vienas nuklystu toli toli svajonėmis, kartais - net dažniausiai, tie šnarantieji sausi augalų lapai ir upelio balsai sukelia manyje begalinį ilgesį: ilgiuosi savųjų, tėviškės, tų takų, kuriais man bevaikščiojant, žydėjo mano jaunystė, o dabar:?!. Aš negaliu pagalvoti... Anksčiau mano jausmuos tebuvo tik švelnūs įsigimimai. Negalvojau, kad aš kam galiu būti priešas. O vienok taip turi būti! Ir dabar taip yra malonu, kad Jūs Lietuvoje tebegyvendama, kur eina gyvenimas: gyvenimas kuriamas visais pagrindais, dar laikote tais pačiais sutvėrimais ir negailite laiko keliems žodžiams. Aš vakar skaičiau nuo Jūs laiškutį. O koks džiaugsmas!... Vakare būtinai norėjau parašyti, bet nebuvo sąlygų. Naktį stovėdamas sargyboje, svajonėmis žvelgiau į plaukiančius debesėlius ir veltui pyniau vaizdus Šeduvoje, bet nieko tikro... gaila... Kartais būnu pas Tave klasėje, bet Jūs manęs nematote, kaip mokytojas „špargalkos“.
Baigsiu, nes Jums atsibos skaityti, tiesa? Kol kas smagu. Iš visų pusių linksmina. O praktikoje karys turi teorija:„valgyk ir miegok, o visa kita - atsiras savaime“.
Būkit, Stasyt, gerutė - klaidų ir negramatiškų žodžių nelaikykit klaidomis, geriau klaidos liks gyvenime, kurias vienąsyk padaręs, daugiau nebedarysi.
Gal ir,per trumpa“ parašiau laiškutį, bet sekantį sykį prižada „mano berniukas“ pasitaisyti. O dabar suDiev! Laukiu, laukiu ir jeigu nebus „grieko“ dar kartą laukiu.
Mykolas
Rytai, 1944m, sausio 28d.
Stasyt, Jūs man šį sykį atleiskite, kad aš Jums tiek mažai parašysiu, nes noriu greit parašyti.
Dėkoju už laiškutį kurio taip laukiau ir jau buvau bepradedąs galvoti, kad Jau daugiau neberašysite, bet ši diena man šiandien man parodė visai ką kitą. Jūs klausiat manęs, kas mane privertė atsidurti šioje žemėje. Buvo taip, kad stojau į komisiją su gerais pažymėjimais ir su viltimi tikėdamasis visu šimtu procentų, kad paliks, bet, deje, buvo taip, kad aš jiems labai patikau. Po komisijos dar laikinai paliko vienam mėnesiui, kol susitvarkys dokumentai Kauno „Arbeitsamt“ įstaigoje. Taip man belaukiant atėjo ir paskutinioji diena. Nebuvo kitos išeities. Pasakiau sau vienas:. Jeigu pradėjau gerti taurę - lenksiu iki galo, lai paliks ji sklidina arba ant mano patalo žaliuos pavasarį laukų žolės“. Išvažiuodamas palikau motiną, kuri man išvažiuojant žiūrėjo pro langą ir verkė. O kaip jos gaila!
Kai tėvui pasakiau ,suDie!“ - nuliūdo... užsirūkė paėmęs papirosą ir paleidęs dūmų kamuolius įsižiūrėjo į kambario kampą. Su broliu išvis sunkiai atsisveikinau. Ypač išsiskiriant. Seserų neturiu. Užteko vienos motinos ašarų...
Prisiminus gimnaziją - jos nebaigiau. Baigęs šešias pasitraukiau. Po to mokiaus technikume ir rusams užėjus į mūsų kraštą dėl susidariusių aplinkybių palikau juodą suolą. Prieš išvykstant į šią „laimingą žemę“ dirbau savo specialybėje. Tai ir baigėsi išpažintis.
Kad taip kunigui pro langelį, žinoma, daugiau papasakočiau, bet kaip „moteriškiems sutvėrimukams“ - atsargus, nes jos išvis mėgsta įsikurti kaip tikras valdovas vyriškoje širdyje ir tuomet šlius.
Mergyt, Jūsų pageidavimo negaliu išpildyti, nes su savimi neturiu anei jokios foto. O čia ją pagaminti visai nėra galimybės. Mes kur esame, yra tik vien vyrai ir nuotaika visų Jum aiški. Civilinį gyvenimą gyvenančio žmogaus nė su žvake nerastumėte.
Man būtų labai malonu, kad Jūs, Stase, atsiųstumėte savąją, bet jeigu negalėsite - neužsipuolu. Aš prie pirmos progos (žinoma. jeigu ji dar man bus lemta turėti), kai tik sugrįšiu į Lietuvą, užsuksiu ir į Šeduvą. Tuo tarpu baigsiu, nes ir taip nepatogu rašyti -bevelk ant kelių rašau, pasidėjęs lenčiukę.
Pink, Stasyt, svajonių vainikus, krauk juos ateičiai - tevirsta jie Tau realybe ir kuomet išauš gražus pavasaris, su gėlėmis ir laime, težydi - Tau.
Tiesa. Jūs turbūt davėte adresą iš stoties Jeselskytei, nes gavau nuo josios laiškutį. Įdomu, kam Jūs tai darėte? Parašykite sekantį kartą, gerai?
SuDiel Laukiu!
Mykolas
Rytai, 1944-2-2
Geroji Stase, užvis yra geriausia kariui tai greit gauti laišką, jį skaityti ir džiaugtis. (Žinoma, jeigu jis yra teigiamai parašytas.) Bet kas gi išdrįstą savo geradariams neigiamus rašyti. Bet tat yra jau antraeilis dalykas. Kuomet iš vienos ar antros pusės yra parašomas ir pasiunčiamas laiškutis, tai jis su atsakymu sugrįžta už mėnesio laiko arba net ir ilgiau. O tas visas laukimas sudaro kokį tai nerimą, kuris greit virsta ilgesiu. Kariui gi tą ilgėsių yra begalės! Kiekvieną kartą, kuomet tik būna atvežtas paštas, tuojaus prisideda daugiau žingsnių (be abejo, jie būna daug spartesni negu paprastai) ir laukiamojo laiškučio nesulaukus - grįžtama su devyniais špagatais ant kaktos. Jausmuose gi įvairiausios nykybės muzikos, kurios ir būna tą špagatą kaltininkai.
Bet tai yra bereikalinga bėda ar ne, Stasyt?Ką? Kartais pas mus būna ir daug liuoso laiko, kurį taip norisi gražiai sunaudoti arba pasidalinti vien tik savyje, tyliose mintyse. Knygą mes ypač mažai teturime, laikraščių taip pat mažai tegauname. Visas malonumas laiškai - ypač jų gavimas.
Šiandien man kažkodėl užėjo mintis parašyti laiškutį. Be abejo, Jus, Stasyt, daug nenuskriausiu laiko atžvilgiu šio laiško skaitymui, o apie atsakymą, manau, nebus kas atsakyti, nes aš stengsiuosi nieko pas Jus neklausti. Vienas mano noras - pasidalinti su Tavim, Stasyt, gražia šios dienos gamta.
Jums, Stasyt, net sunku bus įsivaizduoti, kaip šiandien pas mus yra gražu! Tokia ramybė, kad labai retai kuomet pasitaikydavo. Dangus apsitraukęs kažkokiais keistais debesimis, kurie leidžia kristi į mūsų žemę tokias dideles sniegules ir taip gaustai, kad bežiūrint akys margsta ir kelia nenugalimą norą žiūrėti, žiūrėti... Pro šią snaigių ir debesų masę matyti šviesus saulės rutulys. (Tik nepamanyklt, kad Stalino saulės, nes dar ji čia neužtekėjo - ir neužtekės.) O kaip kyla ilgesys, kuomet žiūri pro krentančias snaiges į šviesą rutulį. Rodos, su jomis krenta į žemę visi lūkesčiai, visos viltys, bet... Ne! Argi gali kuomet taip būti? Niekuomet!
Pavargę akys nukrypsta į šalį ir vėl žvilgsnis sustoja prie tos pačios snaigės, kuri užuot kritusi randa sau atramą eglutės šakas... O kiek čia jų daug! Jau sudarę ištisus pataliukus. Akys pradeda su nerimu raustis po šešėlius ir ieškoti sau atramos... Neranda... Užsimąstau... Taip gera, rodos, gėriuosi savo tėviškės žiemos idilija...
Bet švilpukas skardžiai sučirškė ir vėl aš pareigos žmogus. Kojos mašinaliai neša prie tiesioginio savo tikslo. Dar kartą pažiūriu atsigręžęs į likusią bestovėti eglaitę ir, palikęs ten svajonėmis atneštą tėviškę, nueinu.
Griaudu pagalvojus, kad greitai visas šis grožis pranyks - kai tik pavasaris išauš. Pranyks žiema, praeis liūdesys, tik paliks atsiminimai, o vietoje senų lūkesčių atsiras nauji. Taip viskas praeis ir kartosis vėl iš naujo ir vėl... kol pagaliau ateis amžina ramybė... Po to bus galima pasakyti : “Jis gimė, kentėjo ir mirė“. O čia jau pabaiga! SuDie!
Tavo Mykolas
Rytai, 29-2-44
Mano Svajone,
Lai bus Jūsų norėtasis žodelytis „Tu“. Gal palaipsniui iškris visos abejonės ir daugelį primeną žodžiai išnyks ir teliks gryna realybė. O tuomet bus gera!
Dėkui Tau, Stasele, už laiškutį, kuriam nesigailėjai laiko nė žodžių. Vis tik kiekvienas Tavo rašytasis laiškas atneša man kažkokios malonios šilumos ir primena malonią tėviškę - Lietuvą.
Tavajam laiške aš išskaitau, jog Tu, Stasyt, isivaizduoji, kad man čia taip sunku- neapkenčiama. Anaiptol! Čia taip malonu, gera! Būna kartais ir sunkių valandų, bet jos būna įdomios. Be to, jaučiu didelę man uždėtą tėvynės pareigą. Tą prisiminus visos tos valandėlės lieka malonia ir lengva našta. Po ja, aš tvirtai tikiu, kad nesuklupsiu. Ir kaip buvo man ši svetima žemė, ja ir pasiliks.
Prašai, Stasyt, kad aš daug daug apie save Tai papasakočiau. Gerai? Bet argi bus Jums tai įdomu. Geriau mes palikime tą viską ateičiai - kitam kartui, nors gyvenimas ir nedalijamas į tokius gabalus. Bet tas „kitam kartui“ bus tikrai, kuomet aš papasakosiu, o Tu, Stasyt, klausysi. Tiesa? Aš, žinoma, ir pameluosiu - bus įvairiau. Ką? Juk teisybė, bevaikščiodama po pasaulį, nuplėšė savo paskutinius batus ir dabar, kaip neturinčiai nuolatinės gyvenamos vietos, maitinimo punktas neišrašo leidimo pirktis naujiems bačiukams, tai vargšelė ir sėdi kur nors užkampy pasislėpusi, kad kas jos neišjuoktų.
Bet tiek to. Berniukus mergaitės melagiais skaito ir labai mažai jiems tiki, ar ne tiesa?
Jūs sakote, kad aš galiu negrįžti. Taip jokiu būdu negali būti. „Mano berniukas“ niekur negali pražūti. Aš tvirtai tikiu, kad ant mano galvos dar nėra nukalta kulipkos. Žinoma, jos ir nebus. Juk aš dabar valdiškas. O valdiškas turtas nė ugnyje sudega, nė vandenyje nuskęsta, tik iš sandėlio tankiai prapuola. Manęs sandėlyje nelaiko, tai ir yra šansų sveikam parnešti kailį į tėvynę.
Prašai, Stase, parašyti, ar baisu gyventi čia, raselskoj žemėj. Visai ne! Atvirkščiai, yra įdomu, nes jau turiu tam jausmų, o ypač priešų žudymui. Ir ta diena lieka džiugi, kuomet žinau, kad keliais raudonaisiais mažiau. O apie savo kailį visai nė galvoti negalvoju. Daugiau rūpi kitų. Mane slegia vienų vienintelis noras: dar nors kartą pamatyti savus. Viskas.
Stasele, būk gerutė, jeigu gali prisiųsk savo foto. Gerai? Aš tuo pačiu atsilyginsiu. Tikėk kario žodžiais.
Tuo tarpu baigsiu. Laukiu laiškučio ir ... bijau parašyti, nes kažkaip nepasitikiu ar atsiųsit.
Linksmų Tau, Stase, gyvenimo valandų.
Mykolas
Rytai. 9-III-44m.
Svajone,
Tau labai įdomu frontas, ką? Argi Tu, Stasele, norėtum išgirsti jį. Kad aš šiandien būčiau toks galingas ir sugebėčiau sugaudyti tuos visus garsus, kurie su priedais artėja ir kėsinasi ant menkos žmogaus gyvybės - juos visus pasiųsčiau Tau. Tu, malonusis sutvėrimuk, pasiklausytumei tuomet ir turėtum pilną vaizdą apie šį didelį malonumą, kurį turi išgyventi kai kurie, kad ir švelniausi su savo prigimtimi žmonės. Bet dūtki!
Taip ir turi būti!
Tau, rodos, vieną sykį esu parašęs, kad aš esu išbuvęs tris mėnesius tame maloniame lizdelyje, kurį žmonės vadina frontu. Jau dabar keletas savaičių kaip iš jo išsinešdinau ir nutūpiau į vieną viečlukę, kur biškutįramesnis tas tariamas gyvenimas. iš Tavojo laiško išskaičiau, kad mane įsivaizduoji esant pėstininką, o tai klysti. Bet tat nieko.
Visų pirma turiu tavęs atsiprašyti už tat. kad susijus su kariška paslaptimi negaliu Tau, Stasele, parašyti atsakymo į Tavuosius klausimus. O antra, dovanok, kad taip negražiai rašiau, mat pašonėje draugai čirškina kepsnį ir iš džiaugsmo pasiutusiai spaciruoja, kad net stalas juda. Net grindys yra - bendrai visas gyvenimas „palocius" kilnojamas. Tad juda kaip žydo dūšia.
Dabar kad nepamirščiau paklausti, parašyk, Stasele, koki mane išsivaizduoji. Gerai? Juk vistiek vaizduotėje esi susidariusią panašią būtybę: apie ją ir parašyk man. Bus vienas iš įdomių kavalkų. Nesistebėk mano norais, Stase. Man be galo patinka Tavo sveikas sąmojus. Tu taip gražiai parašai. Ir aš labai gerame ūpe. Šiandien gavau Tavąjį laišką ir rašau atgal. Viena mano mintyse - Tavo mažuma laiko. Taip. Buvau ir aš tame pat suole ir pilnai suprantu. Bet, Tu Stasyt, mano atžvilgiu, kas bus susijęs su laiškų rašymu (Jeigu neturėtumei laiko) - rašyk trumpučius: tik į klausimus, gerai? Dabar gal Tau bus įdomu „Stalino rojaus“ kampeliai - pradedu.
— Pirmiausia miestai. Kiek mano akys matė, nė vieno nemačiau, kad būtų modernus stilius. Pastatai daugiausia apvaliųjų rastų, sukirstų į kertuotes kertes ir sukrauti su pakulomis. Jų stilius -arabų-žydų. Miestų gatvės grįstos tik didžiosios, o jų būna labai mažai: tik pagrindinės. Kitos gi - iki kelių purvo. Jeigu ir pasitaiko kuri mačiusi daugiau dėmesio. Akmenys panaudoti grindiniui, kad važiuojant mašina, dantys gali išbyrėti, jeigu nebūtum išsižiojęs. Medžių mieste bevelk nėra. O gyventojai - Dieve apsaugok! Pasitaiko kartais grožio ir iš moteriškosios lyties, bet tas grožis nesiderina su ta būtybe, kuri neturi supratimo nė apie gyvenimą, nė apie moralę. Jaunoji karta yra padirbti automatais: jie tinka tik kaipo įrankis ir žaislas. Apie senąją kartą nerašysiu, nes moterys nevertos dėmesio, o vyrai apaugę barzdom. Tas mergaitėms nepatinka. Gamta - graži. Verta grožėtis, kas paprastai ir atkreipia aki.
Bet ji, vargšelė, ir kenčia. Kautynių vietoje telieka tik juoda.
Taip ............ Laišką pradėjau rašyti šešiomis val. Parašiau iki
brūkšnio (Pirmiausia miestai) ir prasidėjo kova tarp dangaus ir žemės, kuri truko iki devynių val. (atmink, yra naktis). Kaip gražu!
Gindamas savo ir kitų gyvybes dar tuo vaizdu visa savo siela grožiesi. Pragariškame balsų chaose juokies: galvoti nėra kada. nes pasidarai automatu ir užkaitusi širdis nori kraujo. Baigės. Gyvieji gyvena, mirusieji ras sau vietą. Ramybė...
Atleisk - rašyti užteks. Labai išsiblaškiau ir taip noriu ramybės. Pasisekimo, Stasele, moksle ir Tavajame gyvenimo kelyje.
Bai, Svajone!
Mykolas
Žaliuojantieji Rytai, 23-3-44
Geroji Stase,
Kažkodėl laukiau iš Tavęs laiško: jo vis nebuvo, bet galop... Nujautimas manęs šiandien neapvylė, manęs jis neapgavo. Taip. Visados Tu gražiai parašai. Bet šiandien iš visų labiausiai patiko šis laiškutis. Labai dėkoju.
Tu, dūšele, rašai, kad mano širdyje nebėr tiek daug džiaugsmo, kiek jo yra manąjam veide. Labai klystum, Stase, taip galvodama. Dar ne viskas, koks aš buvau tuomet pas Jus. Pirma, aš važiavau iš tėviškės ir man dar buvo nenudžiūvę nuo manęs mano motinos ašaros, nes ji jau antrą savo sūnų išleido žaisti savo gyvybe. Kas mane, vos tik prisiminus, padaro liūdną, susimąsčiusi. Antra, aš buvau beveik dvi naktis be miego. Prieš išvažiuodamas tą naktį nemiegojau, o kelionėje - savaime aišku. Tad viskas. Aš nuovargio nepažįstu ir tuomet poilsio aš nereikalavau: nors miego tai tikrai norėjau. Ir vienok nebuvau nuliūdęs. O kad pamatytumei mane taip gyvenime - visu šimtu nuošimčių linksmesnis: kur aš tik būdavau, ten viešpats - linksmybė. Kas link dėl Šeduvos: man ji labai patiko ir pirmai progai pasitaikius, visada stengsiuos užsukti, nes važiuodamas išsivežiau gražų, neišdildomų įspūdį.
Džiaugies, Stasyt, su gražiuoju pavasariu tėvynėje. Dabar turiu pripažinti, kad lieka ir man tas pats, nes mes persikėlėme į naują vietų, kuri žaliuoja ir savo kvapiais vyšnių žiedais, gamta lengvučiu vėju subrandina, atnešus iš tėviškės kvapų, o su ilgesiu mėlyni Dauguvos vandenys šnarėdami nusineša ten arčiau Tėvynės. Vistik čia smagu! Gyvenu gana gerai. Dar niekas neištaškė ir kaulų varnos nenešioja. Kartais ilgesį vietoj sriubos sutaršau ir taip dienos bėga.
Gyvenk ir valgyk, - tavim rūpinasi. Argi nėra gerai, Stasyt? Ką? Na, bet tiek šitos bėdos: viskas praeis, žinoma, ateis laikas, kada ir aš gyvensiu, o dabar- žaidimas.
Baigdamas primenu, Stasyt, kad sekančiame laiškely laukiu „abroziuko“. Daug daug linkėjimų mamytei, tėveliui, (kurto dar nepažįstu) ir Vytukui. Tebūnie laimingi jų kasdieniški keliai. Tau, Stasele, gražių ir linksmų atostogų.
Tiesa, dar liko dvi mergytės: Felė ir Agutė. Joms taip pat linkėjimų, kad neliktų nuobodūs gegužės vakarai.
Bai! Laukiu.
Tavo Mykolas
Rytai, 29-III-44m,
Brangioji Stase,
Pro gražiuosius tėviškės laukus skubotai artėja pavasaris, o su juo kartu didžiosios šventės ir visos linksmybės. Taip. Gera prisiminus...
Nežinau, bet ir jas teks man praleisti čia. Džiugu, nes ir pas mus jau pavasaris bando praverti bunkerio duris; nusijuokia ir dar primena iš eilės pasiutusių žiemos dienų, kurios taip įkyrios. Šiandien dar ištisą dieną snigo.
O vistik dar turi noro ir drąsos baltosios sniegulės kristi į pajuodusią žemę. Taip dienos ir slenka retkarčiais paįvairindamos mūsų valandžiukes kokiu staigiu „Ivano“ mažmožiu. Retkarčiais taip nuobodu. Vis tik fronte įdomiau, negu toliau nuo jo tebesant.
Kažin kodėl Jūs taip ilgai neparašote laiškučio? Gal labai laiko neturit, ar kas panašaus? Kaip Jums, Stase, dabar sekasi mokintis? Ar gerai baigėsi antrasis trimestras? Kaip ten stoja savanoriai į gener. Plechavičiaus kuriamus kariuomenės dalinius? Jau mano ir jaunesnis brolis kariuomenėj. Taigi gražu: du broliai kariais!
Baigsiu,nes jau vėl mažmožiai artėja...
Tad linkiu. Tau, Stasyt, Velykų proga gražiųjų margučių, o su jais kartu džiaugsmo ir laimės.
Tėveliams gražiai baliavot ir džiaugsmingai praleidus šias -sulaukti kitų, tik jau laisvės varpais skambinant švęsti.
Laukiu. Sudiev. Mikas.
Rytai, 30-IV-44m.
Brangioji Stase,
Važiuodamas ilgai žiūrėjau į tolstančią nuo manęs tą pamiltą ir pasakišką Šeduvą. Ilgai, ilgai mąsčiau ir akyse tebestovi Tavasis liūdnas veidelis. Ir kodė? Kodėl?... Kodėl prieš tą žmogų Tu, Stasele, taip rimtai ir su liūdesiu veidei laikeis?
Juk aš gyvenau. Pats gyvenimas mane nunešė, prieš mano norą, toli už tėvynės ribų. Sugrįžau... Nors truputį nebetoks, kaip pirma, bet... Aš dar esu žmogiškų jausmų irjautrus. Pamačiau, kaip gyvenama: pats grįžau į savo senai pragyventą laiką, - pamiršau, kas neseniai dar buvo ir tyromis, pilno džiaugsmo akimis, žvelgiau į mylimos tėviškės laukus. Viskas man buvo brangu, nes čia mano dienos ir vėl... vėl turėjau pamiršti visą, atsižadėti laisvės - gyvenimo ir viskam pasakyti sudiev. Pagalvok, Stasyt, ar tai yra lengva?..
Kada dar mano motinos ašarosnuo mano rankų nenudžiūvo, aš dar juokiaus ir važiuodamas į frontą, kur manęs laukia galbūt mirtis, dar dainavau. Kuomet užėjau pas Tave ir buvau, Stasyt, tavo svečias, ar matei mane nusiminusį? Tavo liūdnasis veidelis neduoda man ramybės ir visur persekioja. Parašyk, būk gerutė, Stasele, ar Tu esi visuomet tokia, ar tik tuomet, kada pamatei laiškų originalą rašytoją. Laukiu!
Tiesa, dėkoju už Tavuosius sveikinimus Velykų proga ir du laiškučius. Tat truputį suklydai įsivaizduodama mane (tai buvo plaukų spalvą). Bet tat menkniekiai, jau dabar mane matei ir turi mano foto. Jeigu ir išnykčiau iš šio gyvenimo, vistiek, aš manau, pasiliks Tavyje atsiminimas to kario, kuris dar ir dabar teturi jausmus: vien tik gera savo artimui. Aš atidaviau savo gyvenimą, kad kiti gyventų. Tebūnie ir Tėvynėje laimingi! O aš?.. Jų laimė bus ir mano džiaugsmas ir aš jausiuos laimingas!
Na, bet pakaks. Dabar apie mano kelionę. Paskutinį žvilgsnį palikau ant tėviškės- Lietuvos sienos. Pravėriau vagono langą -pūstelėjo šaltas pavasario vėjas, bet toks malonus, gaivinantis, įtraukiau į krūtinę beržais kvepiančio oro - atsidusau... tai buvo paskutinis Tėvynei sudie! Aušo... prieblanda paslėpė mus nuo mano pavargusių akių mylimą kraštą... Gaila... Uždariau langą ir atsisėdęs ant suolo atrėmiau galvą į vagono kampą. Užmigau... Atsibudau Latvijoje. Netikėjau savo akimis! Kur dar važuodamas atostogų mačiau gražųjų miestą, kuriame virė gyvenimas ir klestėjo tokia jaukumą, dabar vien tik griuvėsių krūvos ir vietomis kraujo dėmių. Iš žmonių - tik kariškiai. Baisu!.. Kerštas širdyje didėja...
Bet traukinys pradeda važiuoti ir aš vėl tolyn. Po dienos -Rusija. Čia truputį buvo man nelaimė, o sykiu ir didelė laimė. Jau galiu vaikščioti ir jaučiuosiu nenukentėjęs. Dabar esu jau savąjam daliny su draugais džiaugiuos ir dalinuos džiaugsmais.
Šiandien sekmadienis. Diena gana šalta ir sniegti iš pasiutimo, nors vakar jau panešėjo į pavasarį. Laike pamaldų- buvau Šeduvos bažnyčioj. Ten susiradau sau jaukiausią vietą ir meldžiaus, kaip kad išvažiuodamas. Kaip gera tiems, kurie gali būti bažnyčioje!
Man lieka tas pats bunkeris ir kovos laukas. Mano malda -kautynės. Aš laimingas, kad kartą mačiau tėviškę, savus ir visus man mylimus žmones! Bet jau baigias popierio lapas, kuriame rasi, Stasele, tat, ko išvažiuodamas Tau nepapasakojau, nes Tu buvai liūdnoje nuotaikoje. Dabar Tu linksma ir džiaugies gegužės vakaruose. Mano paskutiniai šio laiško žodžiai: „Būk linksma ir laiminga!“ Tėveliams ir broliukui linkėjimų. Tiesa, taip pat ir Felei su Agute, kurios padėjo mums tame laimingam 20-osios IV vakare. Bai, Stasyti O aš lauktu Tavojo laiškučio ir foto.
Tavo Mykolas.
P.S. Šis laiškas bus nuvežamas draugo ir įmestas Lietuvos pašte, Mano adresas tas pats. M.
