PABRADĖS-PAŽEIMENĖS POLIGONE

J. V. SŪDUVAS

Prieš trisdešimt metų, t.y., 1941 m. vasarą, Lietuvos okupantas, Sovietų Rusija, talkinant jai parsidavusiems lietuviams-komunistams, buvo parengusi paskutinį buvusios Lietuvos kariuomenės sulikvidavimo aktą, Varėnos, Pabradės-Pažeimenės ir Švenčionėlių vasaros stovyklose — poligonuose. Ir tik staigiai prasidėjęs, 1941 m. birželio mėn. 22 d., Vokietijos - S. Rusijos karas sutrukdė šį išdavikišką planą pilnai įvykdyti. Tuoj po Lietuvos brutalaus prijungimo prie Rusijos Tarybinių Socialistinių Respublikų “sąjungos”, 1940 m. liepos mėnesį, buvusi, taip vadinama, Lietuvos liaudies kariuomenė buvo skubiai perorganizuota į 29-tą šaulių teritorinį korpą. Jis susidėjo iš dviejų pėstininkų (šaulių) divizijų: 179 ir 184, su pagelbiniais sunkiųjų ginklų, pionierių ir ryšių daliniais ir, žinoma, su politiniais komisarais ir politrukais kiekviename dalinyje, pradedant būriu. Visą politinį korpo aparatą sudarė vien rusai, atsiųsti iš Maskvos.

Visas šitas korpo dalis sugrūdo į rytinį Lietuvos pakraštį, į Vilnių ir jo apylinkes. Atrodė, jei Lietuvos siena būtų ėjusi dar toliau į rytus, tai visi lietuvių pulkai taip pat būtų turėję dar toliau rytuose gyventi. Vilniuje ir jo krašto miesteliuose lietuvių daliniams teko pačios blogiausias būstinės, nes visos geriausios kareivinės buvo užimtos pačių rusų pulkų (“Lietuvių Archyvas Bolš. Metai”, 297 pusl. Gen. S. Raštikis). Visi jautėme, kad lietuviško korpo dienos bus neilgos, nes rusai lietuviais kariais nepasitikėjo ir ruošėsi prie jo galutino panaikinimo.

Man teko tarnauti 179 š. divizijos, inžinerijos-pionierių batalione, kurio būstinė buvo Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje esančiuose pastatuose. Divizijos vadu buvo paskirtas brig. gen. Aminas Čepas, komisaru —M. S. Kovolionok. Inž.-pionierių vadu buvo plk. ltn. Albertas Gaidys, komisaru J. F. Drobkin, labai išsilavinęs ir žmoniškas Rusijos žydas.

Jau 1941 m. balandžio pabaigoje buvo žinoma, kad 29-tas lietuvių korpas turės tuoj išvykti į vasaros stovyklas-poligonus — 184-ta divizija į Varėnos rajono miškus, 179-ta divizija į Pabradės-Pažeimenės miškus; o, taip vadinama, Vilniaus Karo mokykla į Švenčionėlių poligoną.

Toliau, minint Lietuvos kariuomenės trisdešimties metų tragišką likvidavimo sukaktį, su maloniais skaitytojais noriu pasidalinti žiupsneliu atsiminimų apie anas siaubingas dienas, praleistas Pabradės-Pažeimenės poligone ir drauge pagerbti tuo metu žuvusių kovos draugų atminimą.

Gegužės pradžioje, dar medžiams neišsprogus, vieną dieną, buvau pakviestas pas bataliono komisarą (Drobkin), ten buvo ir bataliono vadas plk. ltn. A. Gaidys. Man buvo duotas uždavinys su būriu pionierių vykti į Pažeimenės miškų rajoną, ir ten, Žeimenos upės dešniajame krante esančiuose apleisto dvaro (vad. Baltadvaris) pastatuose, įrengti divizijos štabui vadovietę. Vieta buvo nurodyta žemėlapyje, nes anksčiau ten niekados nebuvau buvęs. Turėjau išvykti kitos dienos rytą.

Išvažiavome, dviem kariškais sunkvežimiais, 45 žmonės su įvairiais įrankiais, vienos savaitės sauso maisto daviniu, na ir, žinoma, politruku B. Ivochnenko. Toliau maistas ir statybos medžiagos turėjo būti pristatomos iš, Pažeimenės geležinkelio stotelėje įsteigtos, raudonosios armijos bazės man ir bendrai visiems vasaros stovyklos įrengimo darbams, kurie prasidėjo pora savaičių vėliau. Kelias — plentas Vilnius - Pabradė daugiau kaip 50 km. Nuo Pabradės iki žemėlapyje nurodytos vietos, Baltadvario lauko keliu, per mišką buvo apie 10 km. Vietovę pasiekėme vidurdienio metu. Buvo šaltoka, lynojo, miške buvo dar daug sniego, Žeimenos upė buvo pačiame savo pavasario išsiliejime ir išėjusi iš krantų. Vietoje rasti, taip vadinami, dvaro ar miškų administracijos pastatai, pastatyti lenkų dar praėjusio karo metu, labai apgriauti, nors visi mūriniai. Pagrindinio pastato sienos ir stogas dar buvo neblogame stovyje, tačiau langai buvo išdaužyti, išverstos durys ir vidus. Kadangi buvę daug kambarių, tai vidinės sienos, daugiausia, buvo išgriautos. Namas buvo dviejų aukštų. Kieme prieš centrinį pastatą buvo apleistas vandens tvenkinys ir dar keletas mažesnių pastatų. Vieta buvo labai graži, aplinkui sausas pušynas, čia pat Žeimenos upė (žiūr. schemą). Pirmą dieną atvykę, išsivalėme antrajame aukšte vieną didelį kambarį, kuriame apsinakvojome.

BRIG. GEN. ALBINO ČEPO ATVYKIMAS

Kitą dieną skubotai pradėjome pagrindinio pastato valymo darbus. Pradėjus nuo antro aukšto, teko išnešti daug plytgalių gruzo ir įvairių

šiukšlių, nes pastatas jau ilgai stovėjo negyvenamas ir buvo labai apleistas. Pirmos savaitės dienomis jį apvalę, pradėjome stogo ir vidaus sienų taisymo darbus.

Antros savaitės pradžioje, nieko nepranešus, netikėtai atvyko divizijos vadas br. gen. A. Čepas su div. komisaru, pion. Bn vadu plk. ltn. A. Gaidžiu ir pora rusų karininkų. Man atraportavus apie vykdomus darbus, gen. Čepas pradėjo inspektuoti visus pastatus ir bendrai, visą savo būsimo štabo aplinką — kiemą. Divizijos štabui parinkta vadoviete generolas, atrodė, labai patenkintas, pagyrė kad darbą tvarkingai vykdomi ir įsakė, pabaigus centrinio pastato remontą, išvalyti kieme esantį tvenkinį ir pagražinti visą kiemą. Čia pat stovinčiam plk. Gaidžiui pasakė, kad vieta jam esanti labai graži ir jis norįs įsirengti čia vasaros rezidenciją savo šeimai. Po to, visa svita tuojau nuvažiavo inspektuoti divizijos daliniams rengiamą stovyklą. Pas mane darbai ėjo kol kas gerai, kadangi turėjau dar Lietuvos kariuomenės paruoštus pionierius-specialistus; antra, dar turėjome iš Vilniaus atsivežę lietuviškus tinkamus įrankius ir medžiagų, kaip vinių, stiklo, cemento ir kita.

Visai kitoks vaizdas buvo divizijos štabui priklausančių dalinių stovyklos įrengime, kuriam vadovavo plk. ltn. A. Gaidys. Jam buvo įsakyta skubiai pastatyti 618 ir 619-tiems artilerijos pulkams arklides, netoli štabo esančiame miške. Tačiau visą statybos medžiagą jis turėjo gauti iš Pažeimenės stoties raud. armijos bazės. Po dviejų savaičių atvykęs iš Vilniaus visas plk. Gaidžio batalionas, griebėsi darbo, tačiau reikalingų medžiagų nebuvo. Į Pažeimenės gel. stotį rusai atvežė visą vagoną cemento ir visokių buldozerių, tačiau nebuvo nei vinių, nei vielos, nei lentų, net ir paprasčiausių darbo įrankių — kastuvų ar kirvių, nors važtos lydraščiuose jie buvo rusiškai smulkiai įrašyti. Kur tie daiktai buvo nusiųsti ar kur dingo, niekas negalėjo atsakyti. Tai buvo rusiško biurokratizmo ir netvarkos pažymys. Mano Bn komisaras Drobkin įsakė neduoti plk. A. Gaidžio vedamiems darbams nė vienos vinies, jį turėjo aprūpinti divizijos tiekimo dalinys. Čia ir prasidėjo visi plk. Gaidžio vargai. Šiaip taip buvo pastatytas stiprus, medinis, pėstiems pereiti lieptas per Žeimeną, jungiantis štabą su kairėje upės pusėje rengiama pėstininkų pulkų stovykla (žiūr. žemėlapinė schema). Taip divizijos štabo patalpas jau buvome bebaigią įrengti, tačiau trūko stiklo langams, nes vis nebuvo pristatomas. Darbą dar trukdė ir politrukas, kuris ir čia visus vargindavo su savo politinėm paskaitom, apie raud. armijos nenugalimumą.

KORPO VADO DIV. GEN. V. VITKAUSKO INSPEKCIJA

Vieną dieną, mums besidarbuojant, prie būsimos štabo būstinės atvažiavo trys lengvos kariškos mašinos. Išlipo korpo vadas div. gen. V. Vitkauskas, korpo komisaras A. V. Cariov, komisaras J. Macijauskas, br. gen. A. Čepas ir dar keletą rusų augštų karininkų bei civilių partiečių, kurių aš nepažinau. Prišokęs, atraportavau gen. Vitkauskui kas esu ir kieno pavedimu vykdau remonto darbus.

Priėmęs raportą, gen. Vitkauskas mane lietuviškai paklausė: “Ar draugas leitenante, kalbi rusiškai?” — čia pat atsakiau: “Drauge generole, rusiškai nekalbu!”, nors tuo metu jau neblogai tą kalbą vartojau. Nieko man daugiau nesakęs, jis su visais savo palydovais pradėjo apžiūrinėti visus būsimo štabo kambarius; visi tarp savęs kalbėjo rusiškai, į klausimus rusiškai už mane atsakinėjo plk. ltn. A. Gaidys. Vadoviete korpo vadas, atrodė, patenkintas. Pabaigęs štabo inspekciją, Vitkauskas kreipėsi rusiškai į br. gen. Čepą, kad būtų aprodytos arklidės ir kiti stovyklos įrengimai. Nežinau kodėl, prie šitos inspekcijos gen. Čepas drauge su plk. Gaidžiu įsakė dalyvauti ir man. Kaip anksčiau minėjau, arklidžių statyba buvo suvėluota dėl medžiagų nepristatymo. Čia buvau liudininku korpo vado ir jo komisarų-rusų nepaprasto pykčio plk. Gaidžio adresu, kuriam buvo suversta visa kaltė už darbų atsilikimą. Nieko nepadėjo plk. Gaidžio argumentuoti pasiteisinimai, korpo vadas ir jo komisaras Cariov, visai nekreipdami dėmesio į pasiteisinimus, įsakė arklides ir kitus darbus užbaigti vienos savaitės bėgyje, kitaip plk. Gaidys bus patrauktas teisman už sabotažą ... “Nado dielat tak, kak na voine!”— šaukė įpykęs Cariov. Čia supratau, kas mus laukia, turint tokią vadovybę.

Man užbaigus štabo vadovietės darbus, į ją iš Vilniaus pradėjo vežti visokius divizijos štabo daiktus: stalus, lovas, geležines spintas, minkštus baldus ir kitokius rakandus, kurių niekados nevartodavo Lietuvos kariuomenė, būdama vasaros poligone. Štabui susikrausčius, buvau grąžintas į savo dalinį ir su pionierių būriu, žemiau liepto, dar pastatėme per Žeimenę lietuvišką pontoninį tiltą, važiuotų susisiekimui. Tuo metu, jau birželio pradžioje, 234, 215, 259 pėstininkų pulkai ir mano pionierių batalionas jau buvo įsirengę (pasistatę) Žeimenos kairiajame krante rusiškas keturkampes balto brezento palapines dešimčiai žmonių vieną (žiūr. schemą). Pulkų palapinės buvo sustatytos vienoje tiesioje linijoje iš vakarų į rytus, pradedant nuo Žeimenos. Tam tikslui buvo iškirsta miško juosta apie vieno kilometro ilgio ir apie šimto metrų pločio. Iš palapinių linijos abiejų pusių ėjo, taip vadinami, šaligatviai iš kurių buvo išvalyti visi krūmai, net kelmai. Pionierių bataliono palapinės buvo pačiame stovyklos gale, toliausia nuo Žeimenos. Į pietus nuo stovyklos palapinių linijos, miško aikštėje buvo lauko aerodromas, kuriame stovėjo, divizijai priskirti, lietuviški Anbo lėktuvai, kurie iš ten niekad nepakilo į orą. Iškirtus medžius ir krūmus, tiesi baltų, smailų palapinių linija buvo puikiai pastebima iš oro. Kaip minėjau, pulkų stovyklą su divizijos štabu, dešinėje Žeimenos pusėje ir pagelbiniais jos sunkiųjų ginklų daliniais rišo pontoninis tiltas važiuotiems ir stiprus lieptas pėstiems vaikščioti. Aplink mūsų divizijos stovyklą buvo išdėstytos rusų raud. armijos mechanizuotos dalys: tankai ir šarvuoti automobiliai.

Visiems karininkams ir kareiviams iš stovyklos ribų išeiti be komisaro leidimo buvo griežtai draudžiama. Stovykloje keldavomės 6 val. ryto (Maskvos laiku) ir guldavome 23 val. vakare. Stovykloje vyko tie patys nuolatiniai darbai, politinės paskaitos, soclenktynės ir visokių transparentų statymas. Kadangi buvo rengiamasi Lietuvos į TSRS įjungimo metinėms paminėti, tai stovykla buvo jau puošiama ilgiausiais drobiniais, aukštai iškeltais, transparentais, kuriuose buvo išpaišyti didžiuliai Kremliaus vadai ir įvairiausi šūkiai, garbinanti raud. armiją, ir Sovietų sąjungą. Didesnio masto taktinių pratimų veik nebuvo. Pionieriai vieną kartą turėjome parodomąjį upės forsavimą valtimis. Iš tolo žiūrint atrodė, kad čia stovi ne kariuomenės stovykla, bet kažkoks pramogų cirkas. Žinoma, karui kilus visi tie spalvuoti paveikslai ir transparentai buvo puikus taikinys vokiečių lėktuvams puolant stovyklą. Šiaip jau stovykloje buvo įvesta griežta drausmė, kareivių šautuvai, po užsiėmimų, būdavo užrakinami specialiuose stovuose ir nuo jų raktą turėdavo būrio politrukas. Kovos šovinių kareiviams neduodavo nei į rankas. Karininkai turėjo lietuviškus pistoletus su viena šovinių apkaba.

AREŠTAI, SUĖMIMAI IR IŠVEŽIMAI

Birželio pradžioje į divizijos dalinius atvyko nemažas būrys rusų karininkų iš Maskvos; kai-kurie iš jų buvo ką tik baigę karo mokyklas-kursus tačiau buvo žemo išsilavinimo ir prasto elgesio. Tuo pat metu, kaip girdėjome, daugumas korpo aukštų karininkų buvo išsiųsti į Rusiją, į kursus, neva, pasitobulinimui. 179 divizijos vadas br. gen. A. Čepas taip pat buvo išsiųstas. Jo vietą užėmė rusas plk. Ustinov. Ir į mano kuopą buvo paskirtas vienas rusas leitenantas, tačiau, nemokėdamas lietuvių kalbos, jis tik slankiodavo paskui ir nieko nekalbėdavo. Tuo laiku visiems karininkams buvo išduotos rusiškos vasarinės uniformos: pilkos spalvos, iki kelių ilgumo, “ru-baškos”, plačios kelnės į batus ir pilotės kepurės. Kadangi laipsnių ženklų pritrūko, tai taip ir teko vaikščioti be jų, o nuvažiuoti į Vilnių nusipirkti — neleido. Visų nuotaika buvo labai prislėgta, jautėme artinantis pavojų iš kurio negalima buvo ištrūkti. Kuopos politrukas dažnai, netikėtai, darydavo kareivių sundukų patikrinimą, jieškojo šovinių ir slaptos literatūros. Kartą, politrukas, pasikvietęs mane ir būrininką, įsakė atplėšti eilinio B. J. sunduką. Nustebę žiūrėjome, kaip politrukas, pasirausęs po visus jo vargingus daiktelius, staigiai, iš vieno rūbelio kišeniaus išėmė du šautuvo kovos šovinius. Supratome, kad vargšas buvo savo draugo-šnipo politrukui išduotas. Kilo didelis triukšmas, kad kareiviai blogai auklėjami. Tardymo metu drąsus žemaitis buvo paklaustas, kur gavo šovinius ir kodėl juos slėpė? Atsakė, kad šovinius turįs jau seniai ir juos atsivežęs iš namų, o kadangi gyvenimas kariuomenėje ir blogas maistas jam taip buvo nusibodę, kad rengėsi vienu šoviniu nušauti politruką, o kitu save. Drąsusis eilinis B.J. čia pat buvo suimtas ir daugiau į batalioną negrįžo. Tai tik vienas epizodas, kuris rodo koks buvo kareivių nepasitenkinimas rusų priespauda, o jų kiekviename dalinyje buvo įvairių. Rusų korpo vadovybė šitas lietuvių karių nuotaikas žinojo ir ruošėsi galutinam smūgiui. Juo labiau, kad galimo rusų-vokiečių karo nuotaikos visiems buvo žinomos.

Birželio 14 d. vakare daugumas divizijos batalionų, kuopų ir būrių vadų pavardėmis buvo pakviesti atvykti į divizijos štabą, neva, aptarti ryt dienos pratimo. Kada visi susirinko nurodytoje miško vietoje, staigiai, buvo rusų raudonarmiečių-enkavedistų apsupti, nuginkluoti ir išvežti į Pažeimenės gelež. stotį, iš kur buvo deportuoti į Rusijos gilumą. Iš jų retas kuris sugrįžo į Lietuvą, ir tai jau praradęs sveikatą katorgos darbuose. Tarp išvežtųjų buvo ir pionierių Bn vadas plk. ltn. A. Gaidys, buvęs Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris. Į jo vietą buvo paskirtas laikinai eiti pionierių Bn vado pareigas kpt. J. Viršk., karieristas ir didelis rusų pataikūnas, gerai kalbėjęs rusiškai, lietuvių karininkų dėlto buvo vengiamas, kaip nepatikimas. Drauge, tą pat naktį, stovykloje buvo suimta ir išvežta daug liktinių puskarininkių, grandinių ir eilinių. Po to, naktimis kaimyninėse raud. armijos stovyklose vyko dalinių judėjimas, tankų ūžimas, kuris mums nieko gero nelėmė. Vėliau sužinojome, kad tuo pačiu metu buvo vykdomas didžiulis Lietuvos gyventojų išvežimas į Rusiją. Likę po šitų išvežimų naktį negalėdavome miegoti, šen bei ten, stovykloje buvo girdimas sunkvežimių ūžimas, žinojome — vykdo pavienių išvežimus, kiekvienas nežinodami laukėme savo eilės. Komisaras ramino per susirinkimą, esą buvo išvežti tik susekti kontrrevoliucionieriai, daugiau išvežimų nebūsią. Tačiau, tas aiškinimas mažai ką įtikino . . . “Šios abejonės buvo pagrįstos, nes birželio 22-25 dd. buvo suplanuotas išvežimas ir likusių korpo lietuvių karininkų, puskarininikių ir nepatikimų eilinių, o likusieji būtų buvę sumaišyti su raud. armijos daliniais. Tik staigiai kilęs karas šį rusų planą sutrukdė. . .” (“Lietuvių archyvas”, psl. 35Ž).

KARAS IR STOVYKLOS PABAIGA

Birželio 22 d. buvo sekmadienis. Dar prieš pietus iš artimųjų lūpų sužinojau, kad Vokietijos kariuomenė anksti rytą peržengė Lietuvos sieną — reiškia, karas. Mūsų Bn komisaras Drobkin birželio 12 d. buvo išvykęs atostogų į Rusiją, neva, šeimos atlankyti. Mat, žydas nujautė galą iš anksto. Jo pavaduotojas politrukas Borisenko nieko neišmanė — tylėjome ir mes visi. Tačiau visų nuotaika buvo pakilusi, jautėme artėjant išsilaisvinimą iš rusiško košmaro, Apie 5 val. po pietų stovykloje buvo sušauktas karių mitingas. Komisaras paaiškino apie Molotovo kalbą ir pranešė kad Hitlerio Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą, tačiau, raudonoji armija priešą visur sulaikiusi. Buvo raginama visiems karininkams pasirašyti vieno mėnesio algą valstybės paskolos lakštams pirkti, raud. armijos stiprinimui. Žinoma, visi pasirašėme.

Pirmadienį, birželio 23 d., visi buvome pakelti dar prieš aušrą. Paskelbtas pavojus. Inž. -pionierių batalionas buvo būriais išskirstytas prie pėstininkų pulkų, kurie išžygiavo užimti ir įsirengti gynimosi pozicijas Vilniaus kryptimi. Aš ir j. ltn. Urn. buvome paskirti prisistatyti divizijos štaban, su manim buvo paskirtas ir vienas pionierių skyrius. Tik prašvitus, stovyklą jau puolė vokiečių lėktuvai. Pirmiausia sudaužė lauko aerodrome stovėjusius mūsų Anbo IV lėktuvus. Iš 5 lėktuvų nė vienas nepakilo į orą. Uždegė stovyklos ginklų sandėlį ir iš kulkosvaidžių, žemai skrisdami, apšaudė visą stovyklą. Iškelti transparentai buvo geriausi taikiniai. Žmonių aukų, rodos, nebuvo, nes visi jau buvo išžygiavę.

Nuvykęs į divizijos štabą, iš ruso kapitono, kurio niekad nebuvau matęs, gavau įsakymą įrengti, čia pat, miške divizijos štabui 9 bunkerius, lauko vadovietę, nes vokiečių lėktuvai trukdą darbą dvaro pastate. Darbo jėgos man buvo priskirta 100 jaunų rusų kareivių, kurie buvo neseniai į štabą atvežti. Jie buvo neapmokyti, vos tik 18-19 m. amžiaus, alkani ir išvargę. Bunkerius turėjau įrengti iki 9 val. vakaro, stogą dengiant dviem eilėm medžių, kuriuos čia pat negalėjau kirsti, kad nesugadinčiau maskavimo. Medžius kareiviai turėjo kirsti, ne mažiau, 100 metrų nuo vadovietės ir nešti juos ant pečių, nes jokios pagalbinės traukos nebuvo. Buvo duoti vos keli dideli kastuvai ir du pjūklai. Taigi, kasti duobes reikėjo lauko kastuvėliais. Teisinausi rusui kpt., kad nemoku gerai rusų kalbos, o trūkstant įrankių, sunku bus įsakymą laiku įvykdyti. Į tai rusas tik numojo ranka, susikeikdamas, kad “. . . nado sdielat tak, kak na voine, nevipolnite prikaza — rastreliajam!” — ir nuėjo.

Paskirstęs darbus, skubiai įrengiau vieną pavyzdinį bunkerį. Komisija priėmė jį be pataisų. Vienam bunkeriui įrengti, apskaičiavau, reikėjo apie trijų valandų. Prasidėjo nesėkmės: rusai dirbo, kol prie jų stovėjau su pistoletu, o vokiečių lėktuvai nuolat apšaudė kulkosvaidžiais. Išgirdę lėktuvų ūžimą, ruseliai mesdavo darbą ir bėgdavo į mišką. Antrą valandą po pietų buvau pilnai įrengęs tik 5 bunkerius. Jauni kareiviai skundėsi, kad dvie dienas nieko nevalgę ir prašė duonos, o štabas, į nieką neatsižvelgdamas, reikalavo darbą spartinti. Vėliau, man reikalaujant, buvo pristatyta 10 kepaliukų juodos duonos, kuri čia pat sutirpo bedalinant. Netikrumas ir nežinojimas padėties, būnant vienam miške, tarp rusų, kėlė baimę. Mačiau, kad esamose sąlygose įsakymą negalima įvykdyti.

Apie 5 val. po pietų pas mane atėjo daktaras kpt. Žinius, buvęs 9 p.p. gydytojas, su juo mes abudu buvome tarnavę 9 p.p. Marijampolėje. Jis tuo metu buvo priskirtas prie divizijos štabo. Sužinojęs, kad aš čia esu, atėjo painformuoti apie padėtį. Iš jo sužinojau, kad 184 divizija Varėnos poligone jau pasidavė vokiečiams. Dauguma tos divizijos politrukų ir rusų karininkų yra atbėgę į mūsų štabą. Ramino, kad nenusiminčiau, nes ir 179 divizijos skyriai skubiai pakuojasi dokumentus ir, atrodo, rengiasi evakuotis. Tokios kpt. Žiniaus informacijos suteikė man džiaugsmo ir vilties. Dirbau įtemptai toliau, sabotuodamas, pradėjau bunkerius dengti tik viena eile medžių, bet ir tai 7 val. vakare teturėjau įrengęs tik 7 bunkerius. Po 7 val. vakaro, staiga, gavau įsakymą sustabdyti darbus ir laukti tolesnio įsakymo. Mano ruseliai tuojau sumigo, kur kam papuolė, iš nuovargio. Jaučiau kad reikės trauktis, nes štabas traukiasi pirmas, bet į Rusiją buvau pasiryžęs nesitraukti. Apie 8 val., divizijos štabas, pasikrovęs į sunkvežimius, išvažiavo Pabradės kryptimi, man nedavęs jokio įsakymo. Tuo metu pas mane atvyko einąs pionierių Bn vado pareigas kpt. J. Viršk., keletą bataliono lietuvių karininkų, bei puskarininkių ir trys buvę Bn politrukai rusai. Visų nuotaika buvo į-tempta, kaž-ko laukėme. Pradėjo jau ir temti, tačiau, jokio įsakymo. Lietuviai, kadangi mūsų buvo dauguma, buvome pasiryžę naktį, sutvarkę politrukus. pasitraukti į miškus. Žinojome, kad vokiečiai jau netoli Vilniaus. Tačiau išėjo kitaip. Temstant į štabą atvyko 5 sunkvežimiais rusų pionierių kuopa 120 vyrų ir trys rusai leitenantai. Iš jų vienas buvo vyr. ltn., kuopa buvo be politruko. Šita rusų kuopa į čia buvo atsiųsta, pasitraukus nuo Lietuvos pasienio, kur visą pavasarį dirbo prie bunkerių statybos, kurie, tačiau, net nebuvę panaudoti dėl vokiečių žaibiško smūgio. Visi atvykę rusai buvo alkani, išvargę ir labai įbauginti vokiečių lėktuvų puolimų. Atrodė viskam apatiški. Jiems atvykus, kpt. Viršk., anksčiau gautu įsakymu, ar savo iniciatyva, nežinau, davė tokį įsakymą: Visus jaunus rusus kareivius, kurie pas mane dirbo prie bunkerių statybos ir visus lietuvius, jam vadovaujant, naktį nuvežti į Švenčionis, tuo tarpu, atvykusiai rusų pionierių kuopai žygiuoti pėsčiai į Pabradę ir ten prie plento laukti, kada iš Švenčionių bus grąžinti tušti sunkvežimiai, kurie juos paims nuo Pabradės, pervežti į Švenčionis. Ir tas bus atlikta nakties metu. Tačiau, šitam “gudriam” Bn vado įsakymui pasipriešino atvykusių rusų pion. kuopos vyr. ltn., pabrėždamas, kad jisai yra atsidūręs nežinomoje vietoje, neturi žemėlapių ir nakties metu negalįs išvesti savo kuopą per miškus į nežinomą miestelį — Pabradę. Žinoma, kpt. J. Viršk., kaip visuomet, būdamas paslaugus rusams, surado išeitį. Pasitaręs su savo poltrukais, paskyrė mane atvykusių rusų kuopos vadu, įsakydamas nuvesti juos prie Pabradės Švenčionių plento ir ten laukti atsiunčiamų sunkvežimių juos paimti. Mano supratimu, tai buvo jo apgalvotas manęs palikimas rusų malonei, kadangi supratau, kad sunkvežimių atsiuntimas buvo problematinis dalykas. Antra, mano ir kpt. Viršk. santykiai batalione niekad nebuvo draugiški. Įsakymą turėjau vykdyti. Man prašant, buvo priskirtas padėjėju lietuvis j. ltn. Urnev. ir mano buvęs politrukas Ivochnenko. Taip patvarkęs, kpt. Viršk., su likusiais, nuvažiavo.

NAKTIES ŽYGIS Į PABRADĘ IR DR. KPT. ŽINIAUS ŽUVIMAS

Mums, dviems lietuviams, pasilikus nakties glūdumoje, miške, niekad nematytų rusų kuopos tarpe, pasidarė nejauku. Rusų vyr. ltn. nuo manęs nepasitraukė nė žingsnio. Iš pasikalbėjimo su juo sužinojau, kad jų batalionas, prasiverždamas iš vokiečių žiedo, patyrė daug nuostolių. Čia tik jų bataliono likučiai, be to, jis ir visi jo žmonės yra alkani ir labai išvargę; atsidūręs nežinomoje vietoje, jis pasitiki mano vadovavimu. Mano laimei, prie manęs buvo paliktas mūsų bataliono pats negudriausias politrukas, Ivochnenko, kuris, atrodė, daugiau baiminosi jam nepažįstamų rusų, negu mudu lietuviai. Įsakiau vyr. ltn. išrikiuoti kuopą žygiui ir paskyriau priešakinę ir užpakalinę saugą. Su užpakaline sauga, prie vieno jų leitenantų, palikau ir politruką, kad stebėtų, jog nė vienas nepasiliktų miške, žygio metu. Padrąsinau visus, jei reikės, kausimes su “niemcais”, kaip pridera garbingai raud. armijai. Atrodo, mano optimistiškais žodžiais jie patikėjo. Patikrinęs jų apginklavimą, patyriau, kad visa kuopa teturi tik vieną lengv. kulkosvaidį su 100 šovinių, kareiviai turėjo šautuvus su durtuvais, tačiau šovinių tik vienas kitas teturėjo po 15.

Įsakiau Ivochnenkai surinkti visus šovinius ir paskirstyti visiems kovotojams po lygiai.

Tuo tarpu, galvodamas kaip pasitraukti nuo rusų ir nebūti išgabentam į Rusijos gilumą, padariau tokį sprendimą: Mano tikslas pasiekti Pabradę jau prašvitus, kad galima būtų sužinoti padėtį iš ten sutiksimų lietuviškų dalinių, ir taip su jais susimaišius, traukimosi metu, atsikratyti rusų. Kad raud. armija visur traukiasi man buvo žinoma. Kelią, nuo pavasario būdamas prie štabo, į Pabradę žinojau mintinai. Nuduodamas, rusams stebint, studijavau žemėlapį ir kompasą, kurio jie niekada nebuvo matę. Žygiuodamas tiesiu keliu per mišką, Pabradę galėjau pasiekti apie 1 val. nakties, gi, žygiuodamas per stovyklą ir lauko aerodromą, padarysiu ilgesnį kelią, bet laimėsiu laiko ir tuo būdu, Pabradėje būsiu jau švinant.

Pasirinkęs ilgesnį kelią, žygiavau per pontoninį tiltą, kuris buvo paliktas pilnoje tvarkoje, stovyklos ir aerodromo link. Stovyklos pastatai, dieną vokiečių lėktuvų padegti, dar kai kur degė. Aplenkęs aerodrome sudaužytus lėktuvus, žygiavau link krašte aerodromo esančio lauko kelio, vedančio Pažeimenės link, bet čia, staiga, turėjau sustabdyti žygį. Lėktuvų skeveldrų rajone, mano dešinėje, pasigirdo gaivališkas moters pagalbos šauksmas lietuviškai: “Gelbėkite mano vyrą!” Nuėjęs radau dr. kpt. Žinių paplūdusį kraujuose. Pagalbos šaukėsi jo žmona. Aerodromo pakraštyje jis buvo užsistojęs ant vokiečių lėktuvų išmestos gaištinės minos, kuri sprogusi nukirto jam kojas. Vėliau, dr. kpt. Žinius mirė Pabradės ligoninėje ir buvo palaidotas kapuose netoli bažnyčios, su kitais vėliau kautynėse žuvusiais lietuviais kariais. Man teko jo kapą, 1942 m. gyvenant Pabradėje, lankyti ir sutvarkyti.

Gerokai šio tragiško įvykio sutrukdytas, rusų spaudžiamas, žygį tęsiau toliau. Artėjant prie Pabradės, pradėjo švisti; išgirdau geležinkelio stoties aukštumėlėse sunkiųjų kulkosvaidžių šaudymą, šaudė trumpom serijom ir kareivinių rajone. Dešinėj, Žeimenos, Vilniaus-Musnikų kryptyje girdėjosi šautuvų ir kulkosvaidžių šūviai. Kas šaudė tada dar nežinojau, apie tai skaitytojai sužinos vėliau šiame rašinyje. Aplenkęs miestelį, lauko keliuku priartėjau prie Švenčionių plento. Žinoma, kpt. Viršk. pažadėtų sunkvežimių neradau, jų ten ir negalėjo būti. Plentu, be jokios tvarkos, traukėsi raud. armijos visokių ginklų rūšys, tarp jų matėsi ir lietuviškų dalinių. Prišokęs paklausiau vieną nepažįstamą lietuvį, artilerijos karininką, kokia padėtis. Jis atsakė, kad kiekvienas dalinys veikia savo nuožiūra, daugumas lietuvių yra jau pasitraukę į miškus, bendras įsakymas — trauktis Švenčionių - Minsko kryptimi. Grįžęs, rusams paaiškinau, kad sunkvežimių nesant, žygį turime tęsti pėsti, gal pakelyje sutiksime žadėtus sunkvežimius.

Jau gerokai prašvito. Išvargę rusai prašėsi poilsio. Paaiškinau, kad čia kelių sankryžoje ilgiau sustoti pavojinga, puls vokiečių lėktuvai. Įsakiau žygiuoti sparčiau apie 3 km., tada sustosime miške ilgesniam poilsiui ir lauksime sunkvežimių. Iš žemėlapio numačiau, kad už 4 km. miško iškyšulys prieina prie pat plento ir tas pelkėtas miškas tęsiasi iki Žeimenos. Ten sustojus, numačiau geriausias nuo rusų pabėgimo galimybes. Forsuotu žygiu paėjus apie valandą laiko rusai pradėjo griūti iš nuovargio, politrukas ir jų karininkai pareikalavo ilgesnio poilsio. Suvariau visus į numatytą miško kyšulį. Kol kas mano planas sekėsi. Suėjus į mišką, šautuvus įsakiau sustatyti į piramides, visiems kareiviams gulti čia pat prie ginklų, politruko priežiūroje. Vyr. leitenantą su patruliu išsiunčiau sekti “atvykstančių” sunkvežimių, kitus du rusus leitenantus paskyriau sutvarkyti priešlėktuvinę apsaugą iš vieno kulkosvaidžio.

Taip sutvarkęs, pradėjau, neva, apžiūrinėti miegančius rusus, prieš tai pasakęs j. ltn. Urnev. sekti mane. Taip besivaikštinėdami, atitrūkę nuo rusų karininkų sekimo, staiga, pasileidome raisto kryptimi, perbėgę krūmuotą pievą, atsidūrėme šlapiame, bet pereinamame raiste. Iš ten matėme, kai sugrįžę rusai karininkai pradėjo mūsų jieškoti, tačiau nepastebėję kokia kryptimi pasitraukėme, grįžo prie savųjų. Neabejoju, kad jie, vėliau, pateko vokiečiams į nelaisvę. Mudu, gi, paėję raistu Žeimenos link apie porą kilometrų, apsistojome poilsiui. Tai buvo birželio 24 d. Buvome mirtinai išvargę ir išalkę, todėl sumigome tankiuose raisto krūmuose. Pabradėje girdėjome kautynių šaudymą ir vokiečių lėktuvų ūžimą. Jautėmės saugūs atsipalaidavę Lietuvos žemėje.

Kitą dieną, birželio 25, atvykome į Pažeimenės paliktą stovyklą. Čia jau radome susirinkusius kelisdešimt lietuvių karininkų ir kareivių. Susiradome palapinėse ir savo lietuviškus rūbus. Taip pat stovykloje suradome nemaža lietuviškų ginklų, o sandėlyje — maisto. Į stovyklą vis rinkosi iš miškų daugiau pabėgusių lietuvių karių. Tada, mūsų apie 600, plk. Staniulio buvo suorganizuoti į Pabradės rinktinę, kurią vėliau vokiečiai išformavo.

PABRADĖS KAUTYNĖS

Kaip skaitytojas iš pasakojimo eigos galėjo pastebėti 179-tos lietuvių divizijos atsipalaidavimas nuo raud. armijos, karui prasidėjus, vyko gaivališkai, be jokio plano, kiekvieno karininko ir kario asmenine iniciatyva ir rizika, už ką, ne vienam, teko atsakyti savo gyvybe. Šio rašinio siauruose rėmuose nėra galimybės surašyti visus tuos įvykius, tai ir nebuvo mano tikslas. Atpasakojau grynai savo asmeninius išgyvenimus, o panašių, manau, patyrė kiekvienas tarnavęs 29-to korpo daliniuose. Būtų gerai, kad ir daugiau panašių atsiminimų atsirastų mūsų Kario puslapiuose. Juo labiau, kad bolševikai okupuotoje Lietuvoje 1961 m. yra išleidę 600 psl. knygą: “Žygiai, apkasai, atakos”, kurioje komunistai, tarp jų Macijauskas, Venclova, Žiburkus, gen. Karvelis ir daugybė kitų, taip pat atsiminimų forma, rašo apie pirmąsias karo dienas, 29-to teritorinio korpo žygius ir kautynes su vokiečiais. Žinoma, minėti komunistų atsiminimai yra baisus istorinių įvykių iškraipymas, vykdomas pagal partijos nustatytą liniją. Tų įvykių gyvam liudininkui juos skaitant ima apmaudas, matant tą šlykštų melą. O, už 50 metų jie bus jau imami už istorinę tiesą. Visuose tuose bolševikų atsiminimuose, kas liečia lietuviškų divizijų veiksmus karo pradžioje, yra ryški, vyraujanti tendencija, kad lietuvių daliniai visur narsiai kovėsi drauge su raud. armija, ir tik pavieniai, karininkai-išdavikai, kai kur buvo prisijungę prie vokiečių išmestų desantininkų. Tokia, matyti, yra partijos linija, kad pati Lietuvos kariuomenė padėjo įvykdyti savo tėvynės okupaciją. Tačiau, kaip ir visur, kaip sako, “yla išlenda iš maišo”, taip ir minėtoje knygoje, randama ir kiek tiesos. Toliau, skaitytojui cituosiu minėtos knygos puslapius, kiek jie liečia Pabradės kautynes.

Kaip minėjau anksčiau, žygio metu, artėdamas prie Pabradės, girdėjau stiprų sunk. kulkosvaidžių šaudymą, ko pasėkoje turėjau pakeisti savo žygio kryptį. Vėliau sužinojau, tai kpt. P. Bareišis, su savo sunk. kulkosvaidžių kuopa, užėmęs dominuojančias Pabradės aukštumas, iš jų (žiūr. schemą) klojo rusus, besiveržiančius per Žeimenos tiltus į Švenčionių plentą. Prie šių kautynių buvo prisijungęs ir nedidelis dalinys lietuvių karių, iš Pabradės kareivinių rajono, kartu su vienu pasilikusiu šarvuotu automobiliu, kuriam kautynėse sugedus, ir pritrūkus šaudmenų, visa šarvuočio įgula buvo rusų durtuvais vietoje subadyti. Jų kūnai ir kitų žuvusių lietuvių karių buvo palaidoti kapinėse greta dr. kpt. Žiniaus.

Dabar, skaitykime, ką apie tai rašo komjaunuolis L. Vaicekauskas minėtoje knygoje, straipsnyje “Pirmas kovos krikštas” (pusl. 42): “Netoli Maišiagalos mus pasivijo pasieniečių dalinys; keliolika kariškų vežimų ir apie 50 raitelių. Valsčiaus partorgas Panfilovas pakalbėjo su dalinio vadu, ir pasieniečiai mus priėmė į savo vežimus. . .” 44 pusl.: “Pavakare pasiekėme aukštumas prieš Pabradės mišką. Dalinys sustojo viename kaime. Pasieniečiai užėmė gynybos linijas. Aš ir kiti ginkluoti komjaunuoliai likome su kariais. Kiti nuvažiavo į Pabradę. Čia jiems vėl teko susidurti su banditais. Naktį musninkiečiai, pasiekę Pabradę, staiga, buvo apšaudyti kulkosvaidžių. Žmonės išsiblaškė po mišką. Naktis buvo nerami. Nuolat dundėjo sprogimai, padangė žairavo nuo gaisrų. Mūsų stovykla atrodė tarsi apsupta ugnies žiedo. Kolona išsirikiavo kovos tvarka, raiteliai nulipo nuo arklių. Vienas raudonarmietis užkliudė vielą, nepastebimai nutiestą žeme. Gretimoje eglėje blykstelėjo sprogimas. Kiek toliau eglėje pamačiau mataruojantį pakarto žmogaus lavoną. Miškas degė, priešais mus liepsna ritosi žeme, Aštrūs dūmai lindo į nosį, akys ašarojo. Stengėmės greičiau palikti šią vietą. Pagaliau išlindome iš miško. Vietomis dar rūko kadugių krūmai, bet ugnis buvo nusliuogusi gilyn į mišką. Sustojome. Čia buvo nedidelėmis pušaitėmis apaugęs nuožulnus smėlėtas krantas. Dauboje matėsi kareivinių rajonas, arklidės. Čia buvo dislokuotos 29-tojo lietuviškojo raud, armijos korpo dalys. Toliau — už Žeimenos upės — Pabradės miestelis. Priekyje vis tratėjo šūviai. Korpui traukiantis, pavieniai priešiški elementai iš kareivių tarpo, prisijungę prie vokiečių, bandė mums pastoti kelią.” (Kaip matome, visur įkiša vokiečius, tuo tarpu vokiečių kariuomenė buvo dar nepasiekus Vilniaus. Į Pabradę vokiečiai atžygiavo tik liepos pradžioje, J.V.S.). Toliau tęsiu Vaicekausko pasakojimą: . . . “Vadas — vyr. ltn. su žiūronu žvalgė miestelį. Aš gulėjau netoli jo. Netrukus iš miestelio išniro šarvuotis su kulkosvaidžiu. Mes šaltai stebėjome, kaip šarvuotas automobilis kopė smėlėtu keliu į kalną. Bet jau netoli mūsų jis ėmė buksuoti. Pačiaudėjo, pačiaudėjo jo motoras ir užgęsto. Atsidarė šarvuočio durelės. Išlindęs priešo kareivis norėjo atidengti motorą, bet jis nespėjo pakelti dangčio. Iš pakelės griovio iššoko mūsų žvalgai. Trijų žmonių šarvuočio įgula nespėjo dargi pasipriešinti. Iš belaisvių sužinojome, kad Pabradėje susitelkę apie dvi kuopos hitlerininkų. Ėmėme ruoštis puolimui. Buvo dar ankstyvas rytas. Saulė vis augščiau kilo, pylė prakaitas; gavę vado komandą, pradėjome slinkti šlaitu žemyn. Nuo kareivinių į mus ėmė šaudyti sunkūs kulkosvaidžiai. Sugulėme. Dar smarkiau buvo šaudoma Pabradės kairėje pusėje, kur nuslinko vienas mūsų būrys. Kaleno keli kulkosvaidžiai, tratėjo automatai. Švino lietus siautė virš mūsų galvų.

Glaudžiausi prie žemes. Pradžioje buvo baisu, galvojau, kad jau žuvęs. Kulkų pakirsti medžių lapai ir spygliai krito už apikaklės. Sustojęs kairėje nuo manęs už krūmų keturvamzdis máximas nuslopino kitus priešo ugnies taškus. Sekundei šaudymas nutilo.

‘Vyrai, pirmyn!’ — sukomandavo vadas. Griausmingas “ura” nustelbė vėl pradėjusius kalenti kulkosvaidžius ir šautuvus. Dar praėjo keliolika karštų kovos minučių ir priešas pasitraukė.” (Tikrumoje kpt. Bareišis, išbaigęs šovinius, pasitraukė gilyn į mišką),

“Liepos mėnesį, po varginančios, pilnos pavojų kelionės, mus priglaudė svetinga rusų žemė, aprūpino duona ir drabužiais . . .” taip baigia savo atsiminimus komjaunuolis L. Vaicekauskas. Atrodo, skaitytojas susidarė vaizdą, kaip lietuviai korpo kariai, sunkiausiomis sąlygomis, kur tik buvo galimybė, priešinosi ir keršijo rusams ir jų tarnams — parsidavėliams, Lietuvos išdavikams. Nevienas karininkas ir kareivis, už mažiausią įtarimą, tada traukimosi metu, rusų buvo vietoje sušaudyti. Štai, kaip meluoja politrukas J. Macijauskas toje pačioje knygoje, straipsnyje “Pirmieji smūgiai, hitlerininkams grobikams”. Jis rašo apie 184 liet, divizijos veiksmus Varėnos poligone. Pacituosiu tik keletą sakinių iš to jo straipsnio (20 pusl.): “...Dar neprašvitus, birž. 23 d., į mūšį įsijungė visos korpo dalys — nuo Alytaus pasirodė hitlerininkų tankų kolonos ir motorizuoti daliniai. Jų skaičius nuolat augo. Didvyriškai kovojo mūsų artilerininkai, šauniai laikėsi visi kovotojai. Bet vis ryškėjo kovinės priešo technikos kiekybinė persvara. Mūsų dalys, darydamos priešui skaudžių nuostolių, vis tik buvo priverstos trauktis Vilniaus kryptimi. . . Nepaisant kovotojų ir vadų didvyriškumo, divizija Pirčiupio - Paluknės rajone buvo apsupta. Prasidėjo nežmoniškai sunkios kautynės. Prasiveržti pavyko tik motorizuotiems daliniams. Daug divizijos kovotojų žuvo, kiti pateko į nelaisvę. Tai buvo birželio 24 d. . . .” O, tikrumoje, daug yra gyvų liudininkų, 184-ta divizija, būdama netoli Vokietijos sienos, jau birželio 23 d., be jokių kautynių, pasidavė vokiečiams ir dauguma jos kareivių tiesiai išsiskirstė į namus. Kitokia padėtis buvo Pabradės poligone. O, štai, tame pat puslapyje, Macijauskas, sau prieštaraudamas, vėl rašo: “. . . Birželio 22 d. popiečiu vieno dalinio pozicijų apžiūrėti išvyko divizijos komisaras Kovalionok’as. Ir štai Kovalionok priešais išeina korpo karininko uniforma apsirengęs vyras pulkininko skiriamais ženklais, iškelia ranką. Kovalionok įsako šoferiui sustabdyti mašiną; nespėjo komisaras ir paklausti, kai tas šovė vieną, kitą kartą ir dingo miške. Draugas Kovalionok’as sukniubo mašinoje . . .” Tai taip. atrodo, “narsiai”, pagal Macijauską, kovėsi 184 divizijos lietuviai kariai. Be to, draugas Micijauskas jau birželio 22 pavakarėje su kitais rusais komisarais buvo atbėgęs į 179 divizijos štabą Pažeimenėje, matyt, išsigandęs Kovalionoko likimo. Tą ir jis pats pažymi to pat straipsnio 21 puslapyje: “... Korpo vadui pavedus, birželio 22 dieną turėjau važiuoti į Pabradę — į 179 šaulių diviziją ir perduoti jai įsakymus...” o, tuo tarpu, Macijauskas, tupėdamas Pabradės miškuose, rašo apie 184 div. Varėnos kautynes. Neturiu tikslo čia minėtą knygą toliau recenzuoti, tą palieku skaitytojams. Nesant pavergtoje Lietuvoje laisvos spaudos, rašoma, kaip partijos įsakyta.

Būčiau dėkingas, jei kas nors daugiau iš gyvų liudytojų galėtų šiuos Pabradės poligono įvykius toliau tęsti ir tuo prisidėti prie mūsų karo istorijos medžiagos rinkimo.

Užbaigdamas, reiškiu nuoširdžiausią padėką ltn. A.G. ir J. Majauskui už pagalbą rengiant Pabradės žemėlapinę schemą ir Griežei-Jurgelevijui už parūpintą Vilniaus krašto karinių žemėlapių komplektą.