Du nekariauti karai
Tai plk. J. Šepečio skaityta tema. Prelegentas iš anksto paaiškino, kad 1971 m. lapkričio 14 d. ruošiamame minėjime iškels nelaimingiausi mūsų tėvynei antrąjį laikotarpį, nes tame laikotarpyje buvo prarasta Lietuvos nepriklausomybė. Tauta, laisvės ir savo suvereninės valstybės visokeriopos palaimos praradimą skaudžiai išgyveno ir skaudžiai iškentėjo. Užtat žmogiška, kad tautoje pasireiškė prieštaringi buvusių valdžios sprendimų vertinimai. Buvo įvairiausių siūlymų. Dar ir šiais metais, kada viskas tolimoje praeity paskendo, vis dar nenurimstame ir be vienokių ar kitokių priekaištų neapsieinanie.
Tačiau aš — pabrėžė plk. J. Šepetys — pažvelgsiu į tuos įvykius iš karinės pusės, neišvengiamai paliesdamas ir prieštaringas piliečių nuomones, tačiau jų nei neigsiu, nei teigsiu. Bandysiu jose rasti politinio, bei karinio pagrindo, bei pateisinimo.
Pirmasis nekariautas karas
Kaip žinome, dviem atvejais nekariauta, o tuo tarpu, kai kieno nuomone (ir gana daug tokių!), Lietuvos labui reikėjo kariauti:
1. Įsijungti į Vokietijos-Lenkijos karą, 1939 m., Vokietijos pusėje, tikslu atgauti Vilnių su visomis Lietuvai, istorine teise, priklausančiomis teritorijomis, kad atstatyti sulaužytą Suvalkų sutartį ir tuo pačiu duoti atkirtį Želigovskio įvykdytam smurtui, Šį karinį žygį, arba tokią formulę yra siūlę keli žymus karininkai ir politikai, o ypač buvęs Lietuvos atstovas Vokietijai Kazys Škirpa. Jis tą nuomonę ir šiandien palaiko.
Be Vilniaus motyvo, minėtas žygis esą būtų dar lėmęs ir palankesnį Lietuvai pokarinį statusą, būtent, satelitinės Sovietų respublikos. Atseit, Lietuva būtų išvengusi pirmosios bolševikų okupacijos 1940 m. ir nebūtų įjungta į Sovietų Sąjungą be jokių valstybinių teisių (kaip dabar yra), o galėtų likti jos satelitu su platesnėmis teisėmis, kaip šiuo metu yra Rumunija, Vengrija, Lenkija ir t.t.
2. Bet, sakoma, yra ir antra medalio pusė, ne vien mano, bet ir kitų keliama nuomonė, būtent: pavojinga Lietuvos padėtis Vokietijos-Sovietų karo atveju.
Lietuva yra pakelyje į Rusiją. Nesinaudojant Lietuvos teritorija vokiečių karo žygis negalėtų įvykti. Taigi, žygiuojant vokiečių armijai per Lietuvą, mažos valstybės neutralumas būtų nebeįmanomas. Kiekvienam aišku, kad vokiečiai, karo atveju, negali nesinaudoti Lietuvos teritorija. Pagaliau jeigu Lietuva būtų Vokietijos — III reicho sąjungininkė, tai būtų ir dalyvė Lenkijos-Vokietijos kare. Kyla klausimas kokios pasekmės užgultų Lietuvą, kaip buvusią sąjungininkę, Vokietijai visiškai karą pralaimėjus? Tad kokia būtų Lietuvos pokarinė būklė? Lietuva nelygintina su Suomija dėl skirtingos politinės ir geografinės padėties. Greičiau turėtume lyginti su Rytprūsių likimu — šiandieniniu “Kaliningradu” (Kaliningrado apygarda).
Daug nepriklausomų valstybių išnyko II Pas. karo metu, kitos buvo priverstos tapti Sovietijos satelitais. Karo eigoje niekas to nesitikėjo. Štai, Rytprūsiai išnyko iš visų geografijos vadovėlių su visais vietovių lietuviškais pavadinimais. Dabar beliko tik Kaliningradas ir jo apygarda. Viši miestų ir miestelių bei kaimų pavadinimai pakeisti rusiškais. Kaliningrado Apygarda — tai Sovietų Rusijos nasrai, praryjanti visą Pabaltijį lieka tik sukramtyti ir suvirškinti.
Jeigu būtume kovoję, — gal Lietuvos visai nebebūtų, o vietoj jos tik pratęsta Kalinino apygarda rusais apgyventa? Tai kraštutinis blogas atvejis, priešingas satelito atvejui. Galėtų būti — tarp laisvės ir nelaisvės — viduriniai Lietuvos likimą lemiantys sprendimai, bet jie būtų komunistinės Maskvos, o ne mūsų — tie sprendimai išplauktų iš Kremliaus interesų.
Tačiau, Lietuva rusų žygiuojančiai armijai nepasipriešino.
3. Neutralumas. Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė pasirinko, kariaujančių šalių atžvilgiu, neutralumą. Nors buvo slaptas vokiečių vyriausybės pasiūlymas atsiimti Vilnių ir visas istoriniu požiūriu Lietuvai priklausiusias žemes. Tačiau, mūsų vyriausybės tas pasiūlymas nesuviliojo. Jeigu šis sprendimas ir nebuvo visų geriausias, bet nenuneigiamas — tai istorinė tikrovė.
4. Antrasis, eventualus, karas — pasipriešinimas pirmajai Sovietų Rusijos okupacijai. Neapsiriksime pasakę, kad visuotinai tautos liko pasmerkti tie, kurie sprendė prieš karą ir nutarė nesipriešinti. Motyvas principinis: laisvė yra brangesnė nei gyvybė ir todėl ji turi būti ginama. Tai primena mum ir Amerikos lietuvių dovanoto Laisvės varpo įrašas “TAS LAISVĖS NEVERTAS KAS NEGINA JOS”. Kiekvienas kariuomenėje tarnavęs davėme priesaiką: "GINTI TĖVYNĘ, KAD IR GYVYBES AUKA" ir todėl esame atsakingi istorijai ir prieš ateinančias kartas. Užtat bylojame, kad nors “simbolinis šūvis būtų buvęs paleistas, kad nors kraujo lašas būtų nutiškęs ginant Lietuvos Laisvės Aukurą — Lietuvos žemę, kuri buvo sodriai aplaistyta mūsų prosenolių krauju, kurią gynė ir kraują liejo 1918-1920 m. kariai, savanoriai, šauliai-partizanai. Buvome prisiekę iki mirties ginti tėvynę, bet priesaikos netesėjom. Atsimename, įvairių tautinių švenčių metu kalbėtojai šaukė: “Nė pėdos Lietuvos
Žemės neatiduosime priešui!”... bet ją atidavėme priešui nė vieno šūvio nepaleidę, be kovos.
Tačiau, šaltu kritiniu žvilgsniu pažvelgę matome, kad motyvai pagrįsti iš širdies išplaukiančiais jausmais, iš suvereninės valstybės ir laisvės praradimo skausmo. Iš tautos išplaukę teigimai rodo aukštą tautos patriotizmą ir valstybinį susipratimą. Patriotizmas labai brangi visos tautos savybė. Tačiau dažnai lemia ne tauta: ji nedaro karinių sprendimų. Tai daryti įgaliota kiekvienos valstybės vyriausybė. Vargu bau, bet kuri vyriausybė pasikliauja vien savo širdies jausmais. Pavojaus valandoje vyriausybės nariai sprendžia "už” ir “prieš” ir tuo metu vadovaujamasi vien šaltu protu. Taigi ir Lietuvos Laisvės praradimo (be vieno šūvio) byloje, atrodo, buvo vadovaujamasi “šaltu protu”.
Aukščiau suminėti motyvai, kaip: Laisvės varpo įsakas, karinė priesaika, istorinė garbės atsakomybė nėra veikimo direktyvos, o tik patriotizmo ugdymo, tautinio auklėjimo priemonės. Pasikeitė laikai. Karinis mokslas negailestingas, šaltas kaip plienas. Seniau nulemdavo durklas ir šautuvas. Ar protinga būtų jei kareiviai su šautuvu ir durklu pultų tankus. Kokių rezultatų susilaukė lenkai, kai jų raitelių eskadronai puolė su kardais vokiečių šarvuotąsias divizijas?
Modernusis karas nepateisinamas, nei simboliniu šūviu, nei kraujo lašu. Taip pat, simbolinis šūvis ar kraujo ir gyvybės aukos nesukuria istorijos, neišpildo priesaikos ir neišperka amerikiečių lietuvių dovanotame varpe įrašyto įžado. Neturint pakankamai priešlėktuvinių ir prieštankinių ginklų — karas būtų tik savižudybė. O jeigu dar pažvelgtume ir panagrinėtume priešo ir mūsų gyvosios masės proporciją ? Toks karas iš viso negalimas. Tačiau, jeigu būtų kariauta prieš besiveržiančius bolševikus, karas būtų buvęs kaip karas. Kokios pasekmės ?
5. Paskutinis Lietuvos vyriausybes posėdis. Sovietų Rusijos ultimatumai reikalavo tuč tuojau apsispręsti. Posėdžiavo vyriausybė. Susijaudinimas. Juodi ir lemtingi debesys jau plaukė virš Lietuvos.
Prezidentas Antanas Smetona pareiškė: “Reikia gintis!” Tačiau, kiti ministerių kabineto nariai buvo prieš. Jų galvose šmėkščiojo įvairios mintys: inertinis neutralumas, tikėjimas kažkokiu stebuklu, palankia ateitim, aukų beprasmiškumas. Taigi, Lietuvos vyriausybės dauguma pasisakė prieš savo viršininką Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną.
6. Gynimosi galimumai. Gynimosi karo pobūdis galėjo sudaryti tarptautinio nusikaltimo aktą. Tai agresija! Didžioji Sovietų Rusija puola mažą, taikią valstybę. Bet... mum nepalankus kariuomenės išdėstymas (dislokacija). Nėra laiko mobilizacijos pravesti.
Tiesa, Lietuvos valstybės prezidentas ir pats vienas, nei ministerių kabineto, nei kariuomenės vado gen. Vitkausko neparemtas, turėjo teisę paskelbti įsakymą visai tautai, kariuomenei ir šaulių sąjungai gintis. Tačiau tokiam atsakingam ryžtui kliudė kariuomenės vadas gen. Vitkauskas: jis visaip įrodinėjo, kad toks žygis būtų savižudybė. Tokiam žygiui kariuomenė nebuvo paruošta, o ypatingai trūko prieštankinių ginklų “bazukų” ir t.t.
Tačiau, toks mažos tautos gynimosi karas būtų įėjęs istorijon.
Tokio gynimosi karo galimi nuostoliai: raudonosios armijos kerštingos žudynės, belaisviai. Be abejo, kraštas būtų sugriautas ir sudegintas, bet tai viskas eitų Sovietų Rusijos karo agresijos akto sąskaiton.
7. Tuometinių sprendimų vertinimas, bei kritikavimas iš dabartinio laiko atstumo ...
Pasirodo, kad iki šiol toks agresoriaus apkaltinimo aktas iš viso nebuvo reikalingas, nes dar iki šiol, ir po 26-rių metų karui pasibaigus, tokios taikos konferencijos dar nebuvo.
Nekariavimo šalininkų buvo tikėtasi rusų bolševikų pakenčiamumu. Buvo įrodinėta Lietuvos nepriklausomybės išlaikymo galimybė, esą, tam padės rusų bolševikų "sukultūrėji-mas”. Jie stengėsi paneigti bolševikų žiaurumą.
Tačiau, nesulaukta Lietuvai palankios karo pabaigos, nei tarptautinio teisingumo, o juo labiau, kad Vokietija, tą karą pralaimėjusi, buvo visiškai sutriuškinta.
Kalbant apie du nekariautus karus, atrodo, kad abu sprendimai: kariauti, ir nekariauti šiandien yra nebereikšmingi. Bet gi, kariautas karas įeitų istorijon, kad lietuvių tauta norėjo būti nepriklausoma ir be kraujo ir gyvybių aukos nepasidavė priešui.
Be to, pridurtina, kad šiuo metu negalime būti pranašais ir įspėti koks tas karas būtų buvęs? Bet tik logikos dėsnius paisydami galime spėti, kad toks karas būtų vykęs su visais karo žiaurumais — mūšiais, apsupimais, karžygiškais gynimais, didvyriškomis lietuvių apraiškomis, negailestingais sunaikinimais. Savaime aišku nukentėtų ne tik vyrai, bet ir moterys, bei kūdikiai. Atrodo, būtų ne vienas “Katynas” buvęs...
Mūsų valstybės praeities vertintojų sprendimuose, "už” ir “prieš”, neturėtų būti kategoriškumo ir dar politiniu antagonizmu pagrįsto. Taip pat, gyvenimo patirtis mum sako, kad visai išmestinas motyvas: “Vakarai kitaip mus būtų vertinę”. Kaip gi jie vertina Suomiją, Lenkiją, Austriją?
8. Mūsų kova dėl laisvės be paliovos eina ir dabar — šiapus ir anapus. Vieną paskutiniųjų tos Laisvės kovos didvyrių įjungiame į bendrą laisvės kovų ir aukų paminėjimą. Tai rusų bolševikų pavergtoje Lietuvoje užaugęs suvereninės Lietuvos laisvės kovotojas — Simas Kudirka. Simo paprastas pabėgimas iš rusiško laivo virto didvyrišku žygiu, netik nustebinusiu lietuvius šioje ir anoje pusėje, bet dar garsiau nuaidėjusiu per visą laisvąjį pasaulį.
Kai lietuvių tauta buvo, pasimetusios Lietuvos vyriausybės, dezorganizuota ir Sovietų Rusijos raudonoji armija, be pasipriešinimo, okupavo visą Pabaltijį, tai 1944 m., Lietuvos okupacijos patirtis parodė, kad su okupantu neįmanomas joks sugyvenimas, o ypač tiems, kurie siekė tautai laisvės ir suvereninės Lietuvos valstybės. Nuo 1944 m., apie 10 metų, tęsėsi partizaninė kova prieš raudonuosius, raudonąją armiją ir lietuviškus išgamas-stribus. Lietuviškasis jaunimas daugumoje išėjo į miškus. Jie buvo įvairiai vadinami: “vanagais”, “miško broliais”, “laisvės kovotojais” ir nuo 1948 m. “Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio” partizanais. Jie kovojo prieš labai gausią raudonąją armiją. Mūsų partizanai buvo palikti vieni, nei Vakarų valstybės, nei Amerika jiem nepadėjo. Po 10 metų jie buvo sunaikinti. Komunistų statistikos duomenimis “laisvės kovotojų” žuvo 50,000 (tai buvo patvirtinta ir Simo Kudirkos teisme), o mūsų žiniomis apie 30,000. Taigi, Sovietų Rusijos okupacijai buvo pasipriešinta.
(— V. Mingėla)
Janė Narūnė
KĄ MUMS NEŠA SAUSIS?
Kai ateina šaltas sausis,
Kambariuose nesėdėkim—
Susiraukę, pasišiaušę,
Tik į lauką greit išbėkim!. ..
Sniego pilna
Viskas balta ...
Sniego gniūžtėm pasimetę
Sveiką juoką pasikvietę,
Grįšim į namus kiti,
Ir laimingi ir linksmi!
ČEKISTO UŽRAŠAI
Šiaulių apsk. Gruzdžių miestelio Stasys Vaupšas, dar jaunas būdamas, 1914 m. atvyko į Maskvą. Pakeitė pavardę ir vardą į Stanislav Vaupšatov, 1918 m. savanoriu stojo į raudonąją armiją ir tapo čekistu. 1971 m. išleisti jo atsiminimai, rašyti rusų kalboje, “Na trevožnich perekriostkach” (Pavojingose kryžkelėse, čekisto užrašai). Per 40 metų praleistų čekos tarnyboje jo daug kur būta: Lietuvoje, Gudijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Azijoje ir vėl Lietuvoje. II Pas. karo metu buvo partizanų vadas Gudijoje. Prirašyta daugybė pasigyrimų, neapsieita ir be melo. Nieko nerašo apie tai kaip bolševikų partizanai išprovokuodavo vokiečių užpuolimus, už kuriuos paskui turėdavo atkentėti ramūs ir nekalti vietos gyventojai.
Nevertėtų minėti čia surusėjusio Vaupšo atsiminimų, jeigu jie viena naujiena, kurią autorius aprašo savo knygos 50-70 puslapiuose.
1920 m. liepos mėn., bolševikų raudonoji armija užėmė Vilnių. Komunistų partija tuoj pradėjo ruošti sukilimą Lietuvoje. Sukilimui prasidėjus raudonoji armija turėjo pulti ir užimti Lietuvą. Vaupšatovas iš Vilniaus buvo pasiųstas į Kauną. Kaune gavo uždavinį paruošti sukilimą Telšių ir Šiaulių apskrityse, kur ir nuvyko. Laiko pasiruošimui buvo duota nedaug, nes sukilimas turėjo įvykti rugpiūčio mėnesj. Diena būtų buvusi pranešta vėliau. Tačiau, Vaupšatovas greitai gavo pranešimą, kad sukilimas neįvyksiąs, nes raudonoji armija pralaimėjo mūšį prie Varšuvos ir į pagalbą sukilėliams negalės ateiti. Aplinkybės pasikeitė ir Vaupšatovas gavo bėgti iš Lietuvos.
Nemanau, kad tai būtų Vaupšatovo prasimanyta, čia tik kelionės pagražintos propagandos sumetimais. 1920 m. liepos 12 d. buvo pasirašyta taikos sutartis, o jau rugpiūčio mėn. buvo ruošiamasi ją sulaužyti, štai, kaip komunistai gerbia ir laikosi sutarčių. K. AIš.
