KARIUOMENĖ - LIETUVOS VALSTYBINGUMO UGDYTOJA
DR. BR. NEMICKAS
Džiugu,kad Lietuvos laisvieji kariai, išblokšti iš savo žemės, ir svečiose šalyse tęsia giliai prasmingą valstybingumą stiprinančią tradiciją — kas metai iškilmingai mini nepriklausomos Lietuvos kariuomenės atsteigimo dieną. Nepriklausomos Lietuvos metu ši diena buvo ne vien tik karių, bet visų lietuvių tautinio pasididžiavimo, gilesnio valstybinio įsisąmoninimo ir karinės ryžties šventė. Tą dieną visi lietuviai su didžiu pagarbumu žvelgė į lietuvių tautos karinius žygius ir su giliu džiaugsmu brangino (vertino) jų sėkmingus laimėjimus. Toji šventė ilgainiui pasidarė valstybinio sąmonėjimo ir karinės ryžties viena tų versmių, iš kurios tryško tautinė stiprybė ir stiepėsi valstybinė gaja.
Pavergtasis lietuvis šiandieną negali viešai džiaugtis kariuomenės švente, nes Lietuvos pavergėjas yra nuožmiausiomis priemonėmis užgniaužęs visas Lietuvos valstybingumą ugdančias apraiškas. Pavergtasis lietuvis su didžiu džiaugsmu mena Lietuvos valstybingumą gaivinančią karinę tradiciją, švenčia Lietuvos kariuomenės atkūrimo šventę sielvarto sukaustytos savo širdies gilumoje ir, dantis sukandęs, slepia, bet kartu ir kaupia ryžtą, siekiantį išvaduoti lietuvių tautą iš pavergimo ir grąžinti jai valstybinę nepriklausomybę. Pavergtojo ir laisvojo lietuvio siekis yra vienas ir tas pats — nepriklausoma Lietuvos valstybė. Tik to siekimo keliuose (būduose) esama kiek skirtybės: pavergtieji mūsų broliai, okupanto atimti visų žmogaus bei piliečio laisvių ir teisių, kaupia ir stangrina išsivadavimo ryžtą savo širdyse, o mes, laisvieji lietuviai, ugdome Lietuvos valstybingumą viešai. Tačiau ir jų ir mūsų pastangos įsilieja ton pačion srovėn, kuri neša lietuvių tautą į laisvę ir valstybinę nepriklausomybę.
Ši nepriklausomos Lietuvos kariuomenės diena įgalina, sakyčiau, įpareigoja, mus, laisvuosius lietuvius, susimąstyti ir labai atidžiai persvarstyti mūsų pastangas, skiriamas lietuvių tautos išsivadavimui bei valstybinės nepriklausomybės atsteigimui, ir jas keleriopai sustiprinti. Negalima užmiršti, kad Lietuvos priešas, užčiaupęs pavergtojo lietuvio lūpas, surišęs jo rankas ir supančiojęs kojas, budriai stebi ir griežčiausiu būdu persekioja jo mintį ir bet kokią veiklą, ypač jo pastangas grąžinti lietuvių tautai valstybinę nepriklausomybę. Taigi laisvasis lietuvis turi atlikti visa tai, kas okupanto neleidžiama padaryti pavergtajam lietuviui. Kitaip tariant, reikia su-paveikinti Lietuvos vadavimo pastangas, kad tik greičiau išauštų lietuvių tautai laisvės rytas, atidedant į šalį bet kokius nesusipratimus, kenkiančius bendram darbui ir susietus dažniausia su asmenų ar organizacijų pirmavimo varžybomis; neapleidžiant veikios kelio, vedančio į didįjį tautos tikslą — Lietuvos nepriklausomybės atstatymą — dėl nepripažinto ar ne tuo adresu nukritusio laurų lapelio.
Mano žodyje ketina vyrauti du dalykai — kariuomenė ir valstybingumas. Kariuomenės samprotis mums aiškus. Tačiau turėtume sutarti valstybingumo apybrėžtį. Jis (valstybingumas) labai glaudžiai siejasi su valstybe. Žinoma, čia ne vieta nagrinėti valstybės formos, jos elementai, ar gilintis į skirtingas jos aptartis. Bet gi norėtųsi bent priminti dabartiniu metu vyraujančios tautinės valstybės uždaviniai. Tautinė valstybė, galėtume teigti, yra sąmoninga, sava, organizuota, savanoriška tam tikros tautos žmonių santalka, kuri siekia įgyvendinti tos tautos uždavinius. Taigi valstybė sudaro sąlygas tautai visakeriopai plėtotis: rūpintis ūkine gerove, išlaikyti savo kalbą, papročius, kelti tautinę kultūrą, tuo būdu darant žmogų laimingesnį ir tautos įnašą žmonijos civilizacijon svaresnį. Istorija mus moko, kad Valstybiniam gyvenimui tauta apsisprendžia tada, kai ji jau pasiekia aukštesnį civilizacijos lygį, įsisąmonija savos valstybės reikšmę ir naudą sau ir žmonijai. Tas savos valstybės reikalingumo įsisąmonėjimas, sugebėjimas suvokti valstybės reikšmę ūkinei pažangai ir kultūros plėtrai, toji tautos narių sąmonė ir yra ne kas kita kaip valstybingumas. Jis įsižiebia tautos sąmonėje ne staiga, bet pamažu. Jį įdiegus tauta ryžtasi apsispręsti savam valstybiniam gyvenimui ir apsisprendusi toliau puoselėja, ugdo ir plėtoja valstybingumo mintį, nes juo remiasi pati valstybės sąranga.
Norint kiek tiksliau apčiuopti kariuomenės vaidmenį ir reikšmę tautos valstybingumui, neišvengiamai tenka mesti žvilgis žmonijos praeitin. Kariuomenės šaknys siekia žiląją senovę. Kariuomenės institucija, man regis, yra kur kas senesnė už politinę organizaciją, t.y. už valstybę. Pirminis žmogus, kol dar nebuvo valstybės, buvo verčiamas gyvenimo sąlygų ginti savo šeimą, vėliau gentį, giminę ir kiltį nuo priešų. Taigi pradinėje (poleolitinėje) visuomenėje jau iškyla apsigynimo reikalas, susidaro pirminės kariuomenės koncepcija, ryškėja jos institucija ir formuojasi organizacija. Kas būdinga, kad pradinės (genčių, giminių, kilčių) kariuomenės institucija turėjo maždaug tuos pačius esminius pagrindus, kuriais remiasi šių dienų moderni kariuomenė. Pirminės kariuomenės institucijos pagrinduose žymu visuotinumo pradas, kaip ir daugio kraštų šio meto kariuomenėje. Genčių, giminių, kilčių gynybos institucijų, mūsiškai tariant, kariuomenę sudarė visi laisvi ir sveiki vyrai, sulaukę brandaus amžiaus. Jų rankose buvo visa karinė, jei taip galima išsireikšti, ir politinė galia, nes jų sueiga sprendė ir karinius ir politinius klausimus, o karo vadas buvo ir genties, giminės bei kilties galva. Vadinasi, karinė ir politinė (valstybinė) funkcijos poleolitinėje visuomenėje buvo ne atskirtos, bet vykdomos tų pačių institucijų: karių (laisvųjų vyrų) sueigos ir karo vado. Tačiau istorijos tėkmėje kariuomenės institucija keitėsi (tobulėjo, o kartais ir blogėjo), prisitaikydama prie tautos ir visuomenės charakterio, prie geografinių ir istorinių sąlygų, prie tautos civilizacijos ir kultūros lygio, prie visuomenės ir valstybės santvarkos pagrindų ir pagaliau prie valstybės socialinių ir politinių tikslų.
Pirminio žmogaus civilizacijai kylant, darbo padalai didėjant ir valdžios funkcijoms skaidantis, kariuomenė tolydžio virto valstybės kūno atskira esmine dalimi, sudarydama, kaip pavyzdžiui antikiniame Egypte, Senojoje Indijoje ir net Spartoje, specialią paveldimą karių kastą. Čia kariuomenės institucija, kaip matyti, neturi visuotinumo prado, nes apsibrėžia specialia paveldima karių kasta. Tačiau ne visur jo, visuotinumo prado, stokojama. Sakysime, Atėnuose jis nepaneigiamas, nes ten visi vyrai buvo kariai, žinoma, išskyrus vergus ir svetimšalius. Bet gi Romoje jau Cezario laikais kariuomenės visuotinumas išnyksta, nes ten pereinama prie samdinių kariuomenės, kuri gina kraštą nuo priešų ne iš tautinės ar valstybinės pareigos, bet už užmokestį, kurią sudaro nebūtinai tik savos visuomenės nariai romėnai, bet ir svetimšaliai germanai. Vadinasi, čia beveik išnyksta ir valstybiškumo pradas. Ne tik Romoje, bet beveik ir visur kitur ano meto nuolatiniai karai nuslopino karinę dvasią ir sudarė sąlygas stotis samdinių kariuomenei, kurios organizaciniuose pagrinduose nebuvo nei visuotinumo, nei valstybiškumo pradų, bet radosi kitas kariuomenės institucijai naudingas ir būdingas principas — reguliarumas (pastovumas). Kaip žinia, antikinė kariuomenė nebuvo reguliari, neš laisvieji vyrai, pašaukti karinio uždavinio, jį atlikę, išsiskirstydavo kur kas sau.
Viduramžių feodalinėje sistemoje grįžtama prie nereguliarios kastinės (riterių) kariuomenės. Jon suverenas sukviesdavo savo žemvaldžius riterius, kurie, atlikę karinį uždavinį, taip pat išsiskirstydavo, kaip ir antikinėje kariuomenėje. Tačiau vasalų (riterių) turtui didėjant ir galiai stiprėjant, jų paklusnumas suverenui ėmė mažėti — riteriai tolydžio liovėsi atlikinėję karinę prievolę savo suverenui. Todėl karaliai buvo priversti samdytis kariuomenę, kad galėtų vykdyti užkariavimus ar apginti kraštą nuo priešo. Tuo būdu ir Europos feodalinėje sistemoje tautinę riterių kariuomenę pakeitė miesto, kunigaikščio ar karaliaus samdyta reguliari kariuomenė, kuri dominavo šešioliktajame ir iš dalies septynioliktajame amžiuje.
Silpnėjant feodalinėms klasėms ir įsigalint tautinei valstybei (pradžioje absoliutinei, o vėliau konstitucinei monarchijai), ir nereguliarią riterių kariuomenę ir reguliarią samdinių kariuomenę Europoje pakeičia tautinė, reguliari (pastovi), visuotinė kariuomenė, sudaroma vadinamu “motio generalis belli” pagrindu, mūsiškai tariant, mobilizacijos būdu. Tais pačiais pagrindais (su menkomis išimtimis) remiasi ir šių dienų moderniosios kariuomenės institucija. Ji įvesta Europoje (visų pirma Prancūzijoje) septynioliktajame ir aštuonioliktajame amžiuje. Jos pradininkas buvo garsusis Liudviko XIV-jo ministeris kardinolas Richelieu, absoliutinės monarchijos kūrėjas, įvedęs moderniosios kariuomenės instituciją Prancūzijoje. Vėliau aštuonioliktajame amžiuje, moderniosios kariuomenės instituciją įvedė Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas, Austrijos karalienė Marija Terezija ir kiti ano meto feodalinės Europos valdovai.
Kariuomenės vaidmenį lietuvių tautoje ir reikšmę jos valstybingumui, nėra abejonės, labiausia gali išryškinti pačios Lietuvos kariuomenės istorija. Mindauginės (kunigaikščių) Lietuvos kariuomenės institucija formavosi ir keitėsi maždaug pagal feodalinės Europos karinės sistemos pavyzdžius bei kaitos eigą. Kitaip tariant, atitinkamu laikotarpiu kunigaikščių Lietuvoje kariuomenės institucija buvo kone tokia pat, kaip ir kituose feodalinės Europos kraštuose: Visų pirma bajorų kastinė kariuomenė, nuo šešioliktojo amžiaus daugiausia samdyta ir prieš pat Lietuvos padalinimą — moderni, t.y. tautinė, reguliari (pastovi), visuotinė.
Palyginti, trumpas kunigaikščių Lietuvos moderniosios kariuomenės institucijos laikotarpis buvo nepaprastai reikšmingas lietuvių tautos valstybingumui. Modernioji kunigaikščių Lietuvos kariuomenė įstengė įdiegti lietuvių tautai tiek tautinio bei valstybinio sąmoningumo ir karinio ryžto, kad šios dvasinės stiprybės nebegalėjo nuslopinti Lietuvos pavergėjas per 123-jus metus. Tautinės ir valstybinės atsparos, kurią įžiebė daugiausia modernioji Senosios Lietuvos kariuomenė, pakako lietuvių tautai, kad ji 1918 -19 metais įstengtų atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją apgintų nuo keliskart gausesnių ir stipresnių priešų.
Nepriklausomos Lietuvos kariuomenė iš pat pradžių atsirėmė į moderniosios karinės organizacijos pagrindus. Ji buvo tautinė, t.y. sudaryta ne iš samdomų svetimšalių, bet iš Lietuvos tautos narių; reguliari, t.y. ne specialiam kariniam uždaviniui pašaukta, bet pastoviai tam tikrą paruoštų karių skaičių laikanti po ginklu; ir pagaliau visuotinė, t.y. neapsibrėžianti kuriuo nors kastiniu luomu, bet įpareigojanti visą tautą, visus krašto gyventojus ruoštis Lietuvą ginti nuo priešo.
Nepriklausomos Lietuvos kariuomenė vykdė du pagrindinius lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės uždavinius:
1) rūpinosi krašto gynyba ir
2) ugdė bei plėtojo lietuvių tautos valstybingumą.
Jauna, vos tik savo organizacinėje užuomazgoje, nepriklausomos Lietuvos kariuomenė, vykdydama krašto gynybos uždavinį, 1919-20 metais apgynė atsisteigiančią Lietuvą nuo priešų. Nėra jokios abejonės, kad be kariuomenės ir be lietuvio kario ryžties ir kraujo aukos nebūtų buvę nepriklausomos Lietuvos.
Tur būt, giliausia sielvartauja lietuvis karys, negu kas kitas, kad Lietuvos kariuomenė neapgynė lietuvių tautos laisvės, Lietuvos žemių ir nepriklausomybės nuo klastingų Rusijos bolševikų 1940 metais. Kiekvienam aišku, kad maža nepriklausomos Lietuvos kariuomenė jokiu būdu nebūtų įstengusi nugalėti šimteriopai didesnės ir iki dantų apginkluotos bolševikinės Rusijos armijos. Bet čia esama kiek kitoniškai statomo klausimo, kuris kartais priekaištu aidi lietuviui kariui — kodėl nebuvę nė mėginta gintis nuo
Lietuvą užpuolusio priešo? Man išrodo, kad šios rūšies priekaištas lietuviui kariui yra nepagrįstas ir neracionalus. Jei toks priekaištas turėtų šiek tiek pagrindo, tai jis daugių daugiausia galėtų būti taikomas tik vienam kitam karinės vadovybės supolitikėjusiam asmeniui išskirtinai, bet jokiu būdu ne Lietuvos kariui bendrai. Lietuvio kario karinė dvasia ir ryžtis buvo įrodyta ir pateisinta, jam paveikiai dalyvaujant okupacijų metu įvykusioje lietuvių tautos rezistencijoje.
2. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenė ugdė ir plėtojo lietuvių tautos valstybingumo mintį labai sėkmingai. Kartu su Lietuvos mokykla, tautine spauda ir tautinėmis organizacijomis ji, ruošdama lietuvių tautą visuotiniam krašto gynimui-si, kėlė valstybingumą, tautą grūdindama, šviesdama ir sąmonindama.
Antikinio meto kastinė ir feodalinės Europos luominė (riterių) kariuomenė nebuvo reguliari. (Manau, kiekvienam kariui yra aišku, ką reiškia neturėti reguliarios kariuomenės!). Be to, ji stokojo ir visuotinumo, nes ribojosi daugiausia tik laisvaisiais vyrais ir riteriais, bajorais. Tų pačių epochų samdytoji kariuomenė, būdama jau reguliari, stigo kitų dviejų pačių pagrindinių požymių — visuotinumo ir valstybiškumo, tautiškumo. Betgi nepriklausomos Lietuvos kariuomenė, paskelbus nepriklausomybę, atsisteigdama tvirtai atsirėmė į visus tris moderniai karinei organizacijai būtinus pagrindus — visuotinumą, reguliarumą ir valstybiškumą (tautiškumą). Todėl ji, rūpindamasi lietuvių tautos kariniu parengimu ir fiziniu grūdinimu, įstengė sėkmingai ugdyti bei plėtoti ir jos valstybingumą.
Kariuomenės (drauge su kitomis nepriklausomos Lietuvos institucijomis) išugdytas valstybingumas yra toji lietuvių tautos nepalaužiama dvasinė stiprybė, kuri sutvėrė stiprų organizuotą pasipriešinimą (1940-45 metų rezistenciją) prieš raudonąją ir rudąją Lietuvos okupaciją, kuri didele kraujo auka 1941 metais atsteigė Lietuvos valstybės suvereninę galią (pastatė sukiliminę vyriausybę), kuri daugiau dešimtmečio vedė partizaninį karą su nelygiu priešu, bolševikams antrą kartą okupavus Lietuvą. Lietuvių tautos valstybingumo gają ryškiai byloja pavergtųjų lietuvių žygiai: Simo Kudirkos (jo narsą bei didvyriškumą su didžiu pagarbumu ir šia proga minime), Brazinskų, Simokaičių, kun. Šeškevičiaus ir tūkstančių kitų žinomų ir dar daug daugiau nežinomų narsių pasišventėlių. Tai įrodymai, kad ir nuožmiausia Sovietų Rusijos priespauda neįstengs numaldyti lietuvių tautos laisvės troškulio ir ne-ištrins iš jos sąmonės valstybingumo, įdiegto tryliktajame amžiuje mindauginės Lietuvos valstybės bei šimtmečius nuolat gaivinto jos valstybinių tradicijų, vėliau išugdyto bei išplėtoto nepriklausomos Lietuvos visos eilės institucijų, ypač kariuomenės. Jo (valstybingumo) išteks lietuvių tautai savo kelyje į laisvę ir nepriklausomą valstybę.
(Paskaita skaityta Lietuvos kariuomenės atkūrimo minėjime, Bostone, 1971 m. lapkričio 21 d.)
