Šaulė Tremtyje
Redaguoja S. KAUNELIENĖ, 531 W. Grand Blvd., Detroit, Mich. 48216
Naujųjų Metų sulaukus
Kasmet atverčiame vis naują lapą— Mūsų gyvenimo, troškimų ateities. Jų nieks negali iš širdies išplėšti Nei užslopinti švenčiausios mūs’ tautos vilties.
Ir gerai, kad esame troškimų, vilčių kupini, kad turime ko siekti. Per tai mūsų gyvenimas pilnesnis, turtingesnis. Te ir toliau mūsų visi darbai, darbeliai, visi siekiai, troškimai nukrypsta į vieną didžiulį šventą visos tautos troškimą, nenuilstamą ir ryžtingą siekį iškovoti savo tėvynei laisvę.
Kiekviena sesė šaulė, brolis šaulys turi jausti šventą pareigą nepalaužiamoje kultūrinėje veikloje, aktyvioje kovoje laisvės siekime, sulig savo sugebėjimų ir pajėgumo.
Šauliai daug kur lietuviškam darbe pirmauja. Veik į kiekvieną šaulišką darbą yra įsijungusios ir sesės. Ranka rankon einam su broliais. Taip ir turi būti! Tačiau nereiškia, kad sesės negalėtų turėti savo iniciatyvos, kai kuriais darbais atskirai pasireikšdamos. Sekcijos visada sveikintinos, jei pajėgia dar ir atskirai ką nuveikti. Tikiu, kad broliai sesių darbams, kaip ir mes jiems ne tik pritars, bet dar ir patalkininkaus.
Sesės jautresnės šalpai, ir jau keletoje vietovių, eilę metų siunčia siuntinius Suvalkų Trikampin. Sesėms artimesni ir šeimos reikalai ir jos gali būti naudingos pagalbos reikalingiems, ypač jaunoms šeimoms, o taip pat silpnesniems ir ligoniams. Geri darbai mus tik taurina. Šaulių, karių kapų sutvarkymas, šauliškos spaudos platinimas irgi mūsų pareiga, ypač Kario, kur Tremties Trimitas ir Šaulė Tremtyje turi gražų prieglobstį. Savo patyrimu, žiniomis daug kur galime būti naudingomis.
Visų darbų neišvardinsi, jų atsiras begalės, jei tik turėsime noro ir tikro šauliško entuziazmo nuoširdžiai dirbti.
Tebūna šie Naujieji Metai našūs šauliškame darbe ir teatneša skaidrių spindulių kiekvienos sesės, brolio širdin.
Jūsų K. Kodatienė
SVEČIUOSE PAS HAMILTONO ŠAULIUS
Lapkričio 28 d. Hamiltono DLK Algirdo kuopos šauliai, vadovaujami Povilo Kanopos, drauge su ramovėnais suruošė įspūdingą Kariuomenės atkūrimo ir Simo Kudirkos minėjimą Aušros Vartų parapijos didelėje ir gražioje salėje. Į minėjimą atvažiavo svečių iš Toronto, St. Catharines ir net iš JAV: plk. K. Dabulevičius,
LKVS vicepirm. iš Čikagos, LŠST pirm. Vincas Tamošiūnas ir šio skyrelio redaktorė — iš Detroito.
Minėjimą pradėjo ir pagrindinę kalbą pasakė, bei svečius pristatė Ramovės Hamiltono skyriaus pirm. Ruzgys. Toliau vadovavimą perėmė Algirdo kp. pirm. brolis P. Kanopa. Kalbėjo dar parapijos klebonas, prel. šaulys J. Tadarauskas, LB Hamiltono apylinkės pirmininkas ir svečiai iš JAV. Visos kalbos buvo trumpos. LŠ ST pirmininkas savo žodį paįvairino keliais posmais iš Laisvės kovų dainų.
Meninę dalį atliko Toronto Prisikėlimo parapijos choras, vadovaujamas kun. Jurkšo. Nors trūko dalies choristų, tačiau, choras dainas išpildė labai gražiai ir susilaukė šilto klausytojų įvertinimo. Jautėsi gabaus vadovo sugebėjimas iš choristų išgauti visa kas įmanoma. Pianu dainas palydėjo jaunas lietuvis studentas, buvęs kun. Jurkšo mokinys. Sesės choristus ir svečius apdovanojo gėlėmis.
Sekė vaišės ir šokiai. Grojo puikus lietuvių orkestras. Vaišes paruošė ir stalus labai gražiai papuošė sesės šaulės. Jos globojo ir vaišino visus svečius. Nors svečių buvo daug, o Algirdo kuopos Moterų sekcija dar nėra gausi sesėmis, bet jų pasigėrėtinas susiklausymas ir darbštumas sudarė įspūdį lyg jų būtų didžiausias būrys. Jos nuolat, tai viena tai kita stengėsi užimti ir pasidalinti mintimis su svečiais. Amerikonai stebėjomės kanadiečių energija visą laiką salėje sukosi šokančiųjų poros, jaunuoliai ir vyresnieji.
Sekančią dieną, parapijos bažnyčioje, prelatas J. Tadarauskas atnašavo šv. Mišais už žuvusius savanorius, karius, šaulius ir partizanus. Mišių metu gražiai giedojo parapijos choras. Bažnyčios prieky buvo išsirikiavusios vėliavos. Savo jautriame pamoksle prelatas prisiminė tas aukas, kurias kariai, šauliai ir partizanai sudėjo ant Tėvynės aukuro. Sesė ir brolis šauliai padėjo už žuvusius vainiką. Iškilmingosios mišios buvo baigtos tautos himnu. Apleidžiant bažnyčią grožėjomės bažnyčios vidų puošiančiais lietuviškais ornamentais, krikštykla ir bendru bažnyčios vaizdu. Ji tokia lietuviška, kaip ir jos klebonas, gerbiamas prelatas.
Po pamaldų, pirm. Kanopos bute susirinko kuopos valdyba, prelatas, vikaras ir sesės pasitarimui ir tolesnės veiklos gairių nustatymui. Jaukioje nuotaikoje greit prabėgo keletas valandų. Tuo laiku vaišingoji šeimininkė, talkinama sesių, paruošė stalą. Pasivaišinę, pasidžiaugę šeimininkių nuoširdumu, atsisveikinom ir išvykom.
Važiuodami džiaugėmės, kad aplankėm, susipažinom ir susigvvenom, juk ir esam visi sesės ir broliai.
Stasio Butkaus kuopos Kultūros sekcija, vadovaujama istoriko brolio Jono Švobos, sausio 9 d. ruošia Kultūrinę popietę — dviejų šaulių naujų knygų pristatymą. Tai detroitietės poetės sesės Marijos Sims, tik iš spaudos išėjusio, poezijos rinkinio "Ant kryžkelių senų’’ ir čikagiečio rašytojo, dramaturgo Anatolijaus Kairio premijuotos apysakos ‘‘Ištikimoji žolė”. Poezijos rinkinį ir poetę pristatys rašytojas, žurnalistas Vytautas Alantas, o apysaką — literatė Lilė Gražulienė. Ištraukas skaitys š. Vytautas Ogilvis, deklamuos Giedrė Sirutytė ir aktorė Irena Laurinavičienė, o šaulė, solistė Danutė Petronienė padainuos keletą dainelių, kurių žodžiai Marijos Sims, muzika Budriūno ir Sližio. Popietė bus įvairi, įdomi ir šventiška, nes sesė Marija ir brolis Anatolijus yra Stasio Butkaus kuopos šauliai. Stasio Butkaus kuopos Kultūrinės popietės yra pavyzdys, kuriuo gulėtų pasekti kitos kuopos.
Be anksčiau minėtų naujų knygų, jau gauta sesės Janinos Narūnės nauja kalėdinė pasaka mažiesiems — "Miško Viešnia”. Pirmoji siunta jau išparduota. Sesė Janina yra reto darbštumo, gabumų ir energijos asmenybė.
GERA DUONUTĖ, SKANI DUONUTĖ
Atvažiavau į Ameriką 1928 m. vasarą. Pradžioje atrodė čia viskas gera ir gražu, nors ir liūdna, nes atvykau iš mokyklos suolo pas senesnės kartos lietuvius, kurie šį kraštą pasiekė dar prieš I Pas. karą.
Pirmuosius mėnesius teko praleisti pas tokius lietuvius, kurie nors buvo man geri, bet visą laiką peikė Lietuvą ir jos valdžią. Tas mane labai įskaudino. Dažnai, pasislėpusi nuo jų, verkdavau. Vėliau iš ten išsikėlėm. Pamačiusi, kad be anglų kalbos bus sunku gyventi, bėgau į vakarinius kursus. Be to, jieškojau darbo. Darbą gavau tik sekančių metų vasario pradžioje. Darbas buvo labai sunkus ir vos tik prie jo pripratau, kai ir vėl jo nustojau.
Prasidėjo didžioji Amerikos depresija. šimtai tūkstančių žmonių buvo paleisti iš darbų. Prie dirbtuvių vartų stovėdavo ilgaiusios eilės žmonių — bedarbių. Jųjų tarpe ir aš. Stovėdavome eilėse kasdien ištisus mėnesius. Kiti atsinešdavo užkandžių ir stovėdavo per naktį, kad kitą rytą būtų pirmutiniai. Stovėdavom ir vildavomės, kad gal nusišypsos laimė. Kartais keletą priimdavo, tačiau kiek padirbėjus vėl atleisdavo.
Miesto savivaldybės pašalpą gauti būdavo sunku, nes jos prašančių buvo labai daug. Viengungiai ir žmonės, be mažų vaikučių, jos negalėjo gauti. Visai badaujantiems buvo valdžios ir privačių labdaros draugijų įsteigtos valgyklos, kur gaudavo duonos gabalėlį ir sriubos bliūdelį. Ir prie tų valgyklų stovėdavo ilgiausios eilės išalkusių žmonių.
Didžiuma bankų užsidarė ir žmonių santaupos dingo. Bankrotas neturtėliams, bankrotas ir turtingiesiems. Buvo net tokių, kurie nusižudė. Daugelis nustojo namų, nes negalėjo mokėti mėnesinių ratų. Finansų kompanijos, ar dar veikiantieji bankai, palaukdavo kelis mėnesius, o po to išmesdavo į gatvę. Neretai, einant gatve, tekdavo matyti ant šaligatvio sukrautus baldus, o ant jų sėdinėjančius šeimų narius. Taip pat vargo ir lietuviai. Daugelis prarado namus, daugelis net norą gyventi.
Žmonės pradėjo girtuokliauti ir iš nuobodumo kortuoti. Tais laikais degtinė buvo uždrausta, tad gėrė naminę. Specialistai gamindavo ją labai pigiai iš visokių atmatų ir muilui gaminti akmenėlio. Daugelis užsinuodijo. Keletas lietuvių nuo tokios degtinės mirė. Ėjo kalbos apie vieną žydelį, kuris tokią degtinę gamindavęs. Kada lietuviai nueidavę pirkti, jis jų klausdavęs, ar jie nori tokios, kad greit uždegtų, ar ne... Ši degtinė buvo draudžiama ir gaminti ir parduoti, bet kas paisė anais laikais.
Šalia mūsų namo, kuriame buvome išsinuomavę vieną kambariuką, gyveno kelios lietuvių šeimos dviejų augštų name. Viršutiniame augšte gyveno Tamelių šeima su keturiais vaikučiais ir keliais nuomininkais. Gyveno kaip tos silkės bačkoj. Ponia Tamelienė, matydama mano ilgesį, dažnai mane pasikviesdavo pas save, ypač kai turėdavo svečių. Pats Tamelis dirbo Fordo fabrike, tad tos depresijos lyg ir nejautė. Jie svečių dažnai pasikviesdavo, juos skaniai pavaišindavo ir stikliuko nepagailėdavo. Vieną kartą, tokio pobūvėlio metu svečiai ėmė kalbėti apie Amerikos duoną, kad ji neskani, nemaistinga ir t.t. Staiga, į mūsų kalbą įsiterpė, kaž kur kamputy sėdėjusi, senyva moterėlė: “Gera duonutė, skani duonutė, kad tik mes jos savo amželyje turėtum.” Tai buvo Tamelių vieno kambarėlio nuomininkė. Ji kambarėlyje gyveno su savo vyru. Visi mintyse jieškojome žodžių, kuriais galėtume pradėti naują kalbą. Visi pažinojom Ūsus. Anksčiau jie turėjo nuosavą namelį. Užauginę vieną dukrą, ją išleido už vyro svetimtaučio ir nelabai gero, todėl nesitikėjo prie dukros senatvėje prisiglausti. Jie labai pigiai pardavė savo namelį ir iš tų pinigėlių tikėjosi pragyventi likusį savo amželį. Deja, depresija viską sumaišė.
Depresija praėjo. Mes jaunesnieji iškopėme į gyvenimą. Bet tokie seneliai kaip Ūsai vargiai ar matė šviesesnę dienelę.
Marija Čarneckytė Sims
Lietuvių skyrius Tarptautinėje mugėje Detroite. Budi šauliai Jurgis Baublys ir Marija Sims.
Nuotrauka Kazimiero Sragausko
Gabrielė Petkevičaite-Bitė
JANINA NARŪNĖ
(Ištrauka iš spaudai paruoštos knygos apie keturis rašytojus)
Sebentiškių dvaro savininkas, Lietuvos senųjų laikų tituluotas bajoras Antanas Chadakauskas buvo tėvas buvusios prezidento žmonos Sofijos Smetonienės ir Lietuvos ministerio pirmininko našlės Jadvygos Tubelienės. Antanas Chadakauskas turėjo tris brolius ir vieną seserį: Steponą, Zbignievą, Aleksandrą ir Malviną. Malvina Chadakauskaitė ištekėjo už medicinos daktaro Leono Petkevičiaus. Tuo būdu Gabrielė Petkevičaitė pagal motiną yra tikra pusseserė Jadvygos Tubelienės, Sofijos Smetonienės ir visų kitų Antano Chadakausko vaikų. Tarp kitko, Gabrielė Petkevičaitė buvo Sofijos Smetonienės krikšto motina.
Daktaro Leono Petkevičiaus tėvas, Gabrielės senelis, Fabijonas Petkevičius buvo Belozoro dvarų vyriausias prievaizdas ir 1835 metais iš Belozoro nusipirko Puziniškio dvarelį (102 ha), kuriame gimė, augo ir vėliau gyveno bei rašė Gabrielė Petkevičaitė-Bite.
Jos tėvas daktaras Leonas Petkevičius Puziniškio dvare praleido visą savo jaunystę. Jis mokėsi Panevėžio aps. pradinėje mokykloje, o gimnaziją baigė Vilniuje. Vėliau Leonas dirbo savo tėvo ūkyje (Puziniškio dvare) drauge su darbininkais. Penkerius metus šitaip vargęs, pabėgo į Rusiją. Kijeve įstojo į universiteto medicinos fakultetą. Baigęs grįžo į Puziniškį ir ėmė verstis gydytojo praktika. Vedė Malviną Chadakauskaitę.
Malvina buvo baigusi gimnaziją Vilniuje. Ji daug padėjo vyrui prie ligonių. Kaip ir visi to meto inteligentai, namuose jie kalbėjo lenkiškai.
Tačiau visi namiškiai mokėjo lietuviškai, tad Gabrielė ir kiti vaikai iš pat mažens pažino savo krašto kalbą.
Dr. L. Petkevičius buvo didelis demokratas. Savo tarnus gerbė, mylėjo. To paties griežtai reikalaudavo ir iš savo vaikų, kartais net perdėdamas — versdamas vaiką pabučiuoti užgauto tarno koją . . . “Tas ne inteligentas, kuris netarnauja savo liaudžiai,” — sakydavo gydytojas.
Vėliau, dr. Petkevičius su žmona ir mažais vaikais persikėlė į Joniškėlį, kur buvo pakviestas gydytojo pareigoms. Jis taip pat buvo Joniškėlio dvaro savininko Benedikto Karpio ir jo šeimos gydytojas. Humaniškasis Karpis savo dvare įsteigė ligoninę, kuri teikė dvaro darbininkams ir visiems parapijos kaimiečiams nemokamą gydymą. Tos ligoninės vedėju buvo dr. L. Petkevičius. Jis dirbo už menką atlyginmą, tik todėl, kad norėjo tarnauti savo krašto žmonėms. Jis buvo gerai žinomas plačioje apylinkėje kaip geras ir sąžiningas gydytojas ir ypač gabus chirurgas. Dr. Petkevičius draugavo su gydytoju S. Meru, kuris gyveno ir praktikavo Panevėžyje. Jis taip pat buvo geras vidaus ligų specialistas. Abu kolegas jungė ne tik bendra profesija, be ir abiejų idealizmas, demokratinėmis idėjomis paremtas. Būdamas ryškus demokratas, dr. Leonas Petkevičius tas pačias pažiūras skiepijo savo vaikams, kurių turėjo šešetą. Tačiau augo tik penki, keturi sūnūs ir viena dukra Gabrielė. Vyriausias sūnus Jonas buvo ūkininkas.. Kitas buvo gabus inžinierius, baigęs mokslus Petrapilyje. Tai buvo šviesi asmenybė, kilnių idėjų žmogus, humaniškas kaip ir jo tėvas. Tačiau jis jaunas mirė. Trečiasis buvo ekonomistas. Dirbo rusų valstybiniame banke Petrapilyje. Buvo vedęs, bet vaikų neturėjo. Leonas, kaip ir tėvas, buvo medicinos daktaras. Buvo žinomas, geras ir sąžiningas gydytojas. Jis vedė savo giminaitę Viktoriją Chadakauskaitę. Gyveno ir praktikavo Lietuvoje. Tačiau laimingas šeimyninis gyvenimas buvo trumpas, nes mirė jauna žmona. Greitai nuo širdies smūgio mirė ir jis pats.
Gabrielė gimė 1861 m. kovo 18 d. savo tėvų dvare Puziniškyje. Vaikai augo rūpestingos ir jautrios motinos globojami. Gabrielei baigiant šeštus metus, šeima persikėlė gyventi į Joniškėlį. Čionai dvejus metus Gabrielę mokė to meto žymus visuomenininkas, kalbininkas ir žurnalistas Laurynas Ivinskis. Iš jo Gabrielė gavo lietuvių rašytinės kalbos pagrindus. Vėliau ji mokėsi pas savo gimines dvarininkus ir namie privačiai, nes tėvas samdė visiems vaikams mokytoją. Devynerių metų Gabrielę ištiko didelė nelaimė. Jos mylima motinėlė, beslaugydama dvaro ligoninėje ligonius, apsikrėtė dėmėtąja šiltine ir mirė. Jauna našlaitėlė gavo motinos palaiminimo ženklą — žiedą su Marijos paveikslu ir kartu naujas pareigas — būti motina keturiems broliams.
Kai Gabrielė buvo paruošta į gimnaziją, tėvas nuvežė ją į Mintaujos privačią, vietinių baronų dukterų, mokyklą. Mokykloje gerai išmoko vokiečių kalbą, pažino vokiečių literatūrą. Per trejus metus ji baigė mokyklą ir gavo liaudies mokytojos pažymėjimą. Tačiau bendrabučio perdaug kietos ir griežtos sąlygos pakenkė trapiai jaunutės Gabrielės sveikatai. Ji pajuto strėnų skausmus, dar niekieno nepastebėtą kaulų tuberkuliozes 'pradžią . . . Dar dvejus metus Gabrielė studijavo aukštesnėje Mintaujos mokykloje (gimnazijoje!, ir gavusi brandos atestatą, grižo į Joniškėlį pas tėvą.
Likęs našlys su pulku vaiku, dr. L. Petkevičius norėjo, kad Gabrielė pasiliktų namie. Kad ir labai norėjo gabi ir mylima dukrelė siekti aukštojo mokslo, tačiau kietas tėvo sprendimas nepasikeitė. Gabrielė liko namuose šeimininkauti, auginti ir auklėti brolius. Be to, tėvo vedamoje ligoninėje ji buvo slaugė ir vaistinės vedėja. Visą ambulatorijos darbą tėvas taip pat pavedė jai tvarkyti. Jis turėjo neabejotinos įtakos jaunajai dukrelei, ypač dėl to, kad jis buvo ir geras pedagogas. Gabrielei imponuodavo tėvo ramūs įtikinimai. Jis vispusiškai nušviesdavo, nuodugniai išgvildendavo, kad ji pati galėtų suprasti ir pajusti savo klaidą. Ji su didele pagarba atsiliepdavo apie savo tėvą.
Persiėmusią tėvo pedagoginiu taktu, naują mamaitę vaikai gerbdavo ir jos klausydavo. Ir nuostabu: sunkios pareigos, uždėtos ant jaunos mergaitės pečių ne tik neatgrasė jos nuo jaunimo auklėjimo darbo, bet dar paskatino. Ji motiniška meile spindinti, vėliau visuomet turėjo savo globoje svetimų vaikų, kuriems atiduodavo savo širdį ir labai kuklius Puziniškio dvaro išteklius. (Bus daugiau)
Finansų ministerijos Moterų šaulių būrys Kaune, 1939 m. Priekyje sėdi būrio sekretorė Jadvyga Gulbinienė.
MIELOSIOS SESĖS,
Atvertusios naują lapą, pramatykime ką šiemet ketiname nuveikti. Nustačiusios veiklos planą, nesvyruodamos, sutartinai visos veikime. Šiandien lietuviškam gyvenime dažnai jaučiamas lyg ir apsnūdimas, nuovargis ir dažnai tik atskirų grupių pramoginis bendravimas. Tiesa, malonu atsigaivinti gerų draugų artimam rately. Smagu pajuokauti, pamiršti visus rūpesčius. Tačiau, tremtis kiekvienam iš mūsų uždeda dvigubą pareigos naštą — privalome būti lojaliais gyvenamo krašto piliečiais, bei privalome išlikti sąmoningais lietuviais ir savo jaunąją kartą tokiais išauklėti. Kaip šeimoje auklėjimo našta daugiau gula ant moters — motinos pečių, taip ir organizacijoje moteris privalo būti širdis ir jungtis, bei didžių darbų įtaigotoja.
Kuopose daug yra bendrų darbų, kuriuos dirbame kartu su broliais, bet atskirų kuopų moterų sekcijos gali užsibrėžti ir atlikti daug darbų pačios. Daugely kuopų turime gydytojų, gailestingųjų seserų, mokytojų, dailininkių, tad ar nevertėtų suruošti greitosios pagalbos kursų, paskaitų apie moterų ligas ciklą, rankdarbių kursų ar panašiai. Ir mažiausia narių skaičiumi sekcija daug padarys, jei visos veiks planingai, vieningai ir su noru. Jei pirmosios šaulės galėjo kūrimosi metais dienomis dirbti įstaigose, naktimis budėti prie telefonų ir mėgsti ar siūti kariams šiltus rūbus, tai ir mes kai ką galime nuveikti. Saulė privalo būti kūrybinga, darbšti ir pavyzdinga. Savo pavyzdžiu ji turi patraukti, o ne atstumti. Tad į darbą, Sesės!
Vasario 16, 54-tąsias Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo metines švęskime su viltimi, kas Lietuvos laisvės rytas greit prašvis, nesaukos Kūrėjų-Savanorių, Karių, Šaulių, Partizanų neveltui juk buvo sudėtos. Tikėkim, kad mes gyvieji dar sulauksim Laisvos Lietuvos!
Marija Černeckytė-Sims
LIETUVOS ŠAULIAMS
Šauliai, Aušros jūs partizanai,
Laisvės sargai, dausų ereliai,
Prisiminimais jūs garbingais
Nušviečiant naujoms kartoms kelią!
Žinojot jūs ir supratot,
Kad vergo buitis neprasminga;—
Už tai gyvybę savo statėt, —
Už ateitį tautos garbingą.
Aukojot jūs jaunystę žalią
Ir savo jėgas ir savo protą,
Kad laisvė Lietuvoj žydėtų,
Kad vargo brolis būtų sotus.
Išėjote kovon jūs anksti rytą,
Kai saulė vos pro šilą švito,
Tėvynės meile užsidegę, —
Veidais lyg kietojo granito.
Kai debesys karšti, raudoni
Padange plaukia mūs gimtinės,
Kantrus tu būki, mano broli,
Nors tau ir man kančia krūtinėj.
Tu lauk naujos aušros ir ryto, —
Jaunųjų brolių ryžto švento,
Išgirsi kai sušuks pasaulis:
Vergijos pančiai trūksta, krenta!
(Iš naujo rinkinio “Ant kryžkelių senų”)
IR VĖL PAAUGOME 1971 metai buvo daugeliu atvejų labai laimingi LšST. Užsipildė daug spragų, jsikūrė daug naujų dalinių. 1971 m. gruodžio 11 dieną įsteigtas naujas dalinys Worchester, Mass, Dalinys įsikūrė muziko, šaulio, Saulių žvaigždės ordino kavalieriaus Alberto Mateikos iniciatyva. Jam talkininkavo Bostino “Jono Vanagaičio” kuopos valdyba. Dalinio steigiamajame susirinkime buvo išrinkta sekanti vadovybė: pirm. Albertas Mateika, 54 Coral St. Worchester, Mass. 01604; sekretorius A. Zenkus, ižd. J. Spirauskas. Revizijos k-ja: Raminta Molienė, G. Janula ir H- Endrikaitis.
“S.T.” sveikina naująjį dalinį, jo vadovybę ir visas naująsias Seses, ypač jauną ir energingą S-gos įkūrėjo vaikaitę Ramintą Molienę.
Tikime, kad energingų vadovų vadovaujamas dalinys netrukus išaugs į kuopą, pasirinks gražų ir prasmingą vardą ir III s-gos Kultūrinėje savaitėje šimtaprocentiniai dalyvaus ir įneš kai ką naujo į šaulišką gyvenimą.
“š.T.” siūlo naujam daliniui kilnaus lietuvio, bolševikų sušaudyto dr. Žemgulio vardą.
Literatūrinės Popietės programos pildytojai. Sėdi iš k.: šaulio, dramaturgo Anatolijaus Kairio romaną “Ištikimoji žolė” apžvelgusi Lilė Gražulienė, sesė solistė Danutė Petronienė, sesė poetė Marija Sims ir popietės pravedėja Liuda Rugienienė. Stovi: brolis aktorius Vytautas Ogilvis, rašytojas žurnalistas Vytautas Alantas, muzikas Stasys Sližys ir kultūros sekcijos vadovas Jonas Švoba.
MŪSŲ RAŠYTOJAMS SKIRTA LITERATŪRINE POPIETĖ
Popietė skirta pagerbti Stasio Butkaus kuopos rašytojams — poetei Marijai Sims ir dramaturgui Anatolijui Kairiui — labai gražiai praėjo. Susirinko virš 100 dailiojo žodžio mėgėjų. Popietėje dalyvavo ir pati poetė Marija Sims, pasipuošusi tautiniais rūbais, tik Anatolijus Kairys dėl ankstesnių įsipareigojimų negalėjo, dalyvauti, bet prisiuntė laišką. Popietę atidarė sekcijos vadovas Jonas Švoba ir pasveikinęs susirinkusius, popietę pravesti pakvietė skautų veikėją Liudą Rugienienę, Į poetę labai gražiai kreipėsi, Fausto Kiršos jai skirtu eilrėraščiu, aktorius Vytautas Ogilvis. Jo lūpomis perduoti Kiršos žodžiai:
“Tai dainuok, Marija Sims!
Tavo mūza tenerims!
Šauk tėvynę, kol atgims,
Laisvei, protui ir širdims.
Tai dainuok, Marija Sims!
skambėjo taip nuoširdžiai ir įtikinančiai, kad užbūrė ir poetę ir svečius. Tai buvo tie pirmieji akordai, kurie sudarė nuotaiką, sudomino klausytojus ir įnešė šilumos.
Apie poetę; ir jos kūrybą įdomią paskaitą skaitė rašytojas, žurnalistas Vytautas Alantas. Pats kūrėjas — jis mokėjo kūrėjo akimis pažvelgti į Mariją,, atskleisti jos dvasios nuotaikas, išgyvenimus, jos kūrybą tinkamai įvertinti ir perduoti keletą jos, vaižgantiškai tariant, deimančiukų. Jo kalbą svečiai palydėjo ilgomis katutėmis.
Vieną poetės eilėraštį, "Kalėdų varpai”, labai gražiai padeklamavo penkiolikmetė, “Švyturio” kp. sesės Sofijos dukrelė, Giedrė Sirutytė.
Sujaudinta poetė jautriai padėkojo iniciatoriams, rengėjams, paskaitininkui, pildytojams ir svečiams, taip pat savo geriesiems bičiuliams, kurie sudėjo pradinę sumą jos rinkiniui išleisti: Stefanijai Čiurlionytei-Douvan, adv. Aleksui Kundrotui, Pranei Balandienei, Robertui ir Aldonai Tamulioniams, Gediminui Balandai, Marcelei Černeckytei-Byrne, Vincui Tamošiūnui, Stasio Butkaus kuopai, Stasei Bulgarienei ir Petrui Vedeikai. Likusią sumą ji pati uždirbo.
Su dramaturgo Anatolijaus Kairio veikalu “Ištikimoji žolė” supažindino literatė Lilė Gražulienė. Jos paskaita taip pat gerai paruošta, supažindino klausytojus su romano turiniu, pagrindimais veikėjais ir iškėlė kaikurias silpnąsias romano puses. Ji jau jaunesnės kartos atstovė ir jai vyresniųjų sentimentai savajam kraštui yra svetimesni, todėl ji ir knygos trūkumus greičiau pastebėjo.
Ištrauką iš “Ištikimoji žolė” tikrai meistriškai perdavė brolis V. Ogilvis.
Po pertraukos, kurios metu šaulės visus svečius pavaišino kava ir kepsniais, šaulė Danutė Petronienė, padainavo tris, pagal poetės Marijos Sims eilėraščius, muzikų sukomponuotas dainas: “Tėvynė šaukia” — muzika J. Bertulio, “Gyvenimo aidu” — Br. Budriūno ir “Tėvynės varpai — St. Sližio. Solistės balsas gražus, tembras malonus ir ji dainas išpildė pasigėrėtinai.
"Stasio Butkaus” kuopos Kultūros sekcija, vadovaujama brolio Jono Švobos išvarė jau gilią vagą Detroito kultūriniam gyvenime ir reikia tikėtis ateity išvarys dar gilesnę.
Pirmoji Gabrieles Petkevičaitės meilė
J. N ARŪNĖ
Joniškėlyje gyvendama Gabrielė susipažino su jaunuoju B. Karpiu. Juodu susitiko pasakiško grožio dvaro parke, kuris garsėjo savo ilgomis alėjomis, dailiais takeliais, gėlynais ir altanomis. Tas parkas pasidarė jų dažnų susitikimų maloniausia vieta.
Gabrielė tada buvo visai sveika, tiesi ir nepaprastai graži mergaitė. Jos rimtas, susimąstęs veidas, tartum ištekintais bruožais, kiek didokų akių gilus ir kartu nuoširdus žvilgsnis rodė ją labai subtilią, trapią ir sudvasinti-
Jaunuoliai dažnai susitikdami vis daugiau Viens kitą pažino ir artimai susidraugavo: Didelė, platoniška meilė matomai tiesė sparnus. Jaunuolis, atrodė, nebegalėjo gyventi be mielosios Gabrielės ... Tur būt ir jo tėvai tam ryšiui nebuvo priešingi, nes vieną dieną jaunasis Karpis paprašė jos rankos. Jis pasipiršo. Kažkodėl Gabrielė delsė, prie altoriaus nesiskubino. Ji sugalvojo pasitobulinti ir įsigilinti į bitininkystės mokslą. Gavusi tėvo pritarimą, ėmė lankyti grafo Tiškevičiaus dvare Deltuvoje suruoštus trumpalaikius bitininkystės kursus.
Gabrielė Pętkevičaitė susižavėjo bičių gyvenimu, pamilo bites ir net parašė Bičių Knygelę, kuri, deja, nebuvo išleista. Ji pasirinko pseudonimą — Bitė. Kitą kartą pasirašydavo — Širšė, ar Volungė.
Gabrielei išvykus į kursus jaunasis Karpis jos ilgėjosi. Jis vaikštinėdavo tais pačiais parko takeliais ir svajodavo. Prisimindavo jos inteligentiškumą, subtilią užuojautą kitiems, jos nepaprastą gerumą, pagaliau jos neužmirštamą, aristokratišką grožį... Jis laukė savo numylėtos, rašydavo jai ilgesingus laiškus. Prasidėjo jų nenutrūkstantis susirašinėjimas iki pat jos grįžimo.
Bitininkystės kursus pabaigusi, bičių mėgėja sugrįžo į Joniškėlį. Susitikimas su Karpiu buvo labai džiaugsmingas. Jie vėl susitikinėjo parke.
Vieną dieną daktaras pastebėjo, kad Gabrielės nugarkaulis linksta. Jis ėmė stropiai gydyti mylimą dukrą, guldydamas ant nugaros, visaip mankštindamas, priversdamas atlikinėti sunkiausius gimnastikos pratimus, bandė atitaisyti nugarą. Vežiojo ir į užsienį, tačiau nugara nesitaisė, ėjo blogyn. Tėvas suprato — rimta liga, įsiskverbusi į nugarkaulį kaulų tuberkuliozė, — reikalaus visą gyvenimą labai geros priežiūros. Jis pareiškė dukrai: “Niekur tavęs neišleisiu, Gabriele! Turi likti namuose.”
Sunkiai išgyveno tėvo sprendimą jauna mergaitė. Nesipriešindama tėvui, skaudančia širdimi Gabrielė atsisveikino sužadėtinį.
Po to daktaras išsikėlė į Puziniškiu dvarą, aprūpindamas dukrą visam gyvenimui nuosavu ūkiu. Ten Gabrielė ėmėsi plunksnos ir ėmė rašyti didesnius veikalus. (Bus daugiau)
Iš MŪSŲ VEIKLOS
Detroito “Stasio Butkaus” ir Jūros šaulių “Švyturio” kuopos užpirko prie Manchester miestelio, Mich., skersai kelio nuo “Dainavos” jaunimo stovyklos, žemės sklypą, kur nori įruošti savo šaudyklą ir suvažiavimui vietą. Savomis jėgomis nori apsodinti sklypą medeliais, pastatyti būtiniausius pastatus ir įruošti reikiamus įrengimus. Abiejose kuopose yra ne tik nagingų, bet ir darbščių brolių, tad, atrodo, turėsime savo kampelį.
Klaipėdos krašto atvadavimo sukaktį Detroite abi kuopos paminėjo oro bangomis. Per “Baltijos melodijų” radijo valandėlę, vadovaujamą švyturiečio Rapolo Valatkos, įdomiai ir išsamiai kalbėjo “švyturio” kuopos vicepirmininkas agr. Jurgis Baublys.
Per "Lietuvių Balso” radijo valandėlę, kurios pirmininkas yra inž. V. Urbonas, kalbėjo Stasio Butkaus kp. jaunimo sekcijos brolis Kastytis Karvelis. Abi kalbos buvo gerai paruoštos ir gražiai perduotos.
"Stasio Butkaus” kuopa pakvietė viešnagei į Detroitą Klevelando tautinių šokių grupę “Grandinėlę”, šiai grupei jau eilė metų sėkmingai vadovauja Liudas Sagys. Dar neseniai laikraščiuose skaitėme apie sėkmingas “Grandinėlės” gastroles Pietų Amerikoje. Detroite jie pasirodys su nauja programa ir daugeliu naujų šokėjų, todėl net ir tiems, kurie jau “Grandinėlę” anksčiau matėm, bus įdomu stebėti padarytą pažangą ir pasigėrėti didžiuliu būriu gražiausio lietuviško jaunimo. Jau pasamdyta didžiulė Crestwood auditorija, kad tilptų svečiai ir iš tų vietovių, kurie “Grandinėlės” atsikviesti, dėl didelių išlaidų, nepajėgia.
“Vytautų Didžiojo” kuopos Moterų vadovė sesė Cecevičienė iš Čikagos rašo: “Pereitieji metai pasiėmė iš mūsų tarpo vieną po kitos dvi seses. A.a. sesė Monika Balčytienė ir sesė Antanina Markuzienė mirė trumpu laiku. Dirbome gana daug. Lapkričio 30 lankėme kapus ir degėme žvakutes ant šaulių ir jų artimųjų kapų. Kun. Kuzmickas pašventino a.a. brolio Antano Barančiuko antkapį, kurį mes patys pastatėme. Kun. Kuzmickas aplankė šv. Kazimiero ir Tautines kapines ir abiejose atkalbėjo maldas.
Sėkmingai praėjo Rudens balius bei Naujųjų Metų sutikimas. Dalyvavome ir Kariuomenės šventės minėjime.”
Bostono Vanagaičio kuopos organizuojamą III LŠST Kultūrinė savaitė įvyks pas Tėvus Pranciškonus Kennebunkport, Maine liepos 8-15 dienomis. Jau yra pakviesti paskaitininkai, numatyta įdomi ir įvairi programa, todėl žadantieji Kultūrinėj savaitėj dalyvauti, prašomi galimai greičiau užsiregistruoti, nes tėvai Pranciškonai turi iš anksto žinoti kiek kambarių stovyklautojams rezervuoti. Dirbančios sesės prašomos iš anksto susitarti dėl atostogų. Numatyta šaulių moterų diena įvyks antradienį.
Bostono “Vanagaičio” kuopos leidžiamas “Trimitukas” darosi vis puošnesnis, didesnis ir įdomesnis.
