LENKAI APIE LIETUVOS KARIUS, ŠAULIUS IR GYVENTOJUS

KAZYS ALIŠAUSKAS

Emigracijoje esantieji lenkų kavalerijos karininkai, Londone leidžia istorinį žurnalą “Przegląd kawalerii i broni pancernej” (Kavalerijos ir šarvuočių apžvalga). Žurnalas knygos formato, išleista jau apie 60 numerių, kai kuriuos teko gauti ir perskaityti. Rašoma vien apie Lenkijos kavaleriją, pradedant 1914 metais: a) lenkų kavalerija I Pasaulinio karo metu ir kovose dėl Lenkijos nepriklausomybės, 1914-1920 m.; b) Lenkijos kavalerija nepriklausomybės laikotarpyje (taikos metais), 1920-1939 m. ir c) Lenkijos kavalerija II Pasaulinio karo metu. Taktikos ir technikos klausimais mažai rašoma. Temų pagrindą sudari:    reliacijos,

atsiminimai, organizacija, tradicijos, vėliavos, ginklavimas, bibliografija ir istoriniai dokumentai, viskas vien tik apie kavaleriją. Medžiaga renkama kruopščiai, tad žurnalas yra vertingas kavalerijos istorijai. Į spausdinimo techniką mažai kreipiama dėmėsi, laikoma antraeiliu dalyku.

Lenkai turėjo gerą ir skaitlingą kavaleriją, kuri gerai pasireiškė kovose dėl Lenkijos nepriklausomybės, taipogi ir II Pasaulinio karo metu. Iš viso buvo 40 kavalerijos pulkų.

Per I Pasaulini karą Lenkija buvo mažiau nualinta negu Lietuva. Ten užsiliko daugiau arklių, tinkamų kavalerijai. Iš Lietuvos, generolas Ludendorfas, kuris 1915-1916 m. rezidavo Kaune, paėmė ir išgabeno visus geresnius arklius į Vokietiją karo reikalams. Tad 1919 m. mes tegalėjome suorganizuoti vos tik vieną kavalerijos pulką. Svarbiausia kliūtis, nebebuvo tinkamų kavalerijai arklių. Tuo metu, lenkai sugebėjo greitai suorganizuoti stiprius kavalerijos vienetus.

Žurnale rašo, daugumoje, lenkų kavalerijos karininkai, jau senyvo amžiaus, dalyviai kovų dėl Lenkijos laisvės ir nepriklausomybės. Jame bendradarbiauja ir istorikas, generolas J. Smolenskis, parašęs ir 1937 m. išleidęs vertingą veikalą: “Polsko litewskie walki na Suwalczyznie 1920 r.” J. Smolenskis yra stiprus — pranašesnis ir objektyvesnis istorikas už kapitoną Waligórą, kuris taipogi rašė apie kovas lenkų su lietuviais, 1920 m. žurnale taipogi rašo savo atsiminimus ir Želigovskiados dalyviai.

Daugiausiai įdomavausi straipsniais autorių, kurie rašo apie lenkų kavalerijos kovas su lietuviais, 1920 metais. Apie tai yra keletas straipsnių. Daugiausia yra parašęs majoras Stanislaw Alexandrowicz, Želigovskiados dalyvis. Pastabus ir su. gera atmintimi, tačiau mėgstąs pasigirti, nors atsiminimus rašant tai yra priimtina.

Gen. L. Želigovskis savo žygio į Vilnių pradžioje, turėjo 5 kavalerijos eskadronus. Užėmęs Vilnių buvo greitai ir gerokai sustiprintas kavalerijos daliniais. Paspirtis ateidavo iš bolševikų fronto, nes ten karo veiksmai ėjo prie pabaigos (spalio 12 d. Rygoje buvo pasirašyta preliminarinė lenkų su rusais taikos sutartis). Gen. L. Želigovskis savo valdžioje turėjo beveik dvi kavalerijos brigadas prieš mūsų vieną kavalerijos pulką. Lenkų kavaleriją buvo gera, įgijusi patyrimą kovoje su rusų bolševikais. Lietuviai tai žinojo ir paskuboms organidavo dar du kavalerijos pulkus, tačiau darbas vyko lėtai, nes, kaip minėjau, pritrūkome arklių.

Lenkų kavalerija įvykdė trejetą žygių į mūsų kariuomenės užnugarį. Mjr. St. Alexandrowicz buvo šių žygių dalyvis. Pirmąjį žygį įvykdė į Širvintos apylinkę, antrąjį į Želvą ir tretįjį, patį didžiausią, į Kėdainius.

Pirmasis žygis į Širvintos apylinkę lenkams pasisekė. Žygis įvyko 1920 m. spalio 20-22 dienomis. Šiame žygyje dalyvavo lenkų kavalerijos junginys, maždaug, vieno pulko pajėgumo. Spalio 21 d., Juodelių kaime, netoli Širvintos miestelio, užpuolė I Divizijos vadovietę. Paėmė į nelaisvę divizijos vadą generolą St. Nastopką, keletą štabo kareigūnų ir kareivių. Pabuvojo Juodelių kaime 2-3 valandas ir pasitraukė. Rašo, kad buvo paimtas į nelaisvę ir divizijos štabo viršininkas, tačiau, tai netiesa. Divizijos štabo viršininką ir adjutantą, vietos kaimo gyventojai paslėpė. Kaikuriuos paimtus į nelaisvę lietuvius karius, lenkai sušaudė vietoje. Tarpe kitų buvo sušaudytas karo valdininkas Andrius Chmieliauskas.. Apie. tai Aleksandrovičlus nieko nerašo.

Kas liečia šią nesėkmę, tenka pastebėti, kad lietuviai padarė dvi klaidas. Pirmoji, gen. St. Nastopka — divizijos vadas, vadovietei vietą parinko arti fronto linijos. Jo fronto baras buvo labai platus — nuo Vilijos upės iki sienos su Latvija prie Zarasų, Antroji klaida buvo ta, kad vadovietės sargyba buvo maža ir silpna. Ji artėjančius lenkus prie Juode-

Iių kaimo palaikė už savus — nešaudė. Ateityje buvome atsargesni ir daugiau tokių netikėtumų nebuvo.

Antrasis lenkų kavalerijos žygis į mūsų užnugarį buvo įvykdytas spalio 27-31 d. į Želvos apylinkę, to paties kavalerijos vieneto, maždaug vieno pulko pajėgumo. Šiuo kartu priešas sutiko lietuvių pasipriešinimą.

Į Želvą, kur mūsų dalinių nebuvo, tuoj buvo pasiųstas 7 pėst. pulko vyr. ltn. T. Balnas su dviem kuopom pėstininkų. Pribuvo į Želvą jau temstant.. Sužinojęs kur yra lenkai, T. Balnas, naktį spalio 28 į 29 dieną, užpuolė lenkus Bikonių kaime poilsiaujančius. Sudavęs vieną smūgį, T. Balnas pasitraukė. Vienai dienai praslinkus į šį barą atvyko kpt. E. Noreika su 2 pėst. pulko batalionu. Abu vadai susitarė ir dar kartą puolė lenkus. Lenkai buvo priversti pasitraukti iš Giedraičių. Lenkų prasiveržimas šį kartą buvo likviduotas. Kova buvo arši, lenkams į pagelbą pribuvo pėstininkai, turėjome nuostolių, užmuštais ir sužeistais. Tačiau, prasiveržimas buvo likviduotas. Tokių pasekmių kaip buvo per pirmąjį lenkų prasiveržimą (buvome priversti pakeisti fronto liniją — pasitraukti) nebebuvo. Pasitraukėme tik trumpam laikui.

Trečiąjį žygį į mūsų kariuomenės užnugarį lenkų kavalerija įvykdė lapkričio 17-24 d. Kėdainių link, šis žygis buvo gerai paruoštas. Užsimojimai buvo labai dideli. Lenkai sutelkė 11 eskadronų. Pamenu, tuo metu mes spėliojome, kad brigadoje esama 13 eskadronų. Smūgis buvo nukreiptas į tuštumą, tad išbiuko ir brigadai teko paskubomis pasitraukti. Brigada žygiavo ta kryptimi, kaip kad buvo jai gen. L. Želigovskio įsakyta. Jeigu brigada būtų buvus nukreipta Ukmergės, arba dar arčiau, mūsų fronto užnugarin, mums būtų buvę blogiau. Žygiuodama Kėdainių link, brigada neturėjo su kuo kariauti. Kovojo su lietuvių smulkiais dalinėliais, daugumoje šauliais.

Visuose trijuose žygiuose į mūsų kariuomenės užnugarį, lenkų kavalerijos rinktinės neimdavo su savimi lauko virtuvįų ir pašaro. Suprantama kodėl, nes lauko virtuvių, maisto ir pašaro vežiojimas apsunkintų žygį. Naudodavo vietos gyventojų maisto ir pašaro išteklius. Tad buvo, kaip kad atvirai ir pasisako, “labai nepageidaujamais svečiais”. Apie vietos gyventojus, savaime aišku, kaimiečius, mjr. St. Alexandrowicz taip atsiliepia:

“Nors vyresnioji gyventojų karta mokėjo lenkiškai ir rusiškai, tačiau, į klausimus tose kalbose atsakydavo ‘nesuprantu’. Paklausus lietuviškai, duodavo lakoniškus, bereikšmius atsakymus. Už maistą ir pašarą neimdavo pinigų ir kvitų. Nuimdavo užraktus klojimų, tvartų ir klėčių duryse. Ignoruodavo mus ir leisdavo laisvai šeimininkauti. Tik stropiai sekdavo, kad nebūtų gaisro.” (N 57, psl. 19).

Apie Lietuvos šaulius taip rašoma:

“Turėjome mes nuostolių nuo jų partizanų (szaulisow). Sekė jie mus pasislėpę pamiškėse ir šaudydavo į mus... Paimti į nelaisvę su ginklu rankoje ir nusprendus sušaudyti, nesiduodavo užrišti akių, mirdavo drąsiai ir garbingai už savo krašto laisvę.”

Apie lietuvius karius pėstininkus

rašo:

“Patyrėme, kad mūsų priešas yra geras ir patvarus lietuvis kareivis, pėstininkas, geras šaulys ir puikus partizanas.” (Ten pat).

Pabaigoje savo straipsnio mjr. St. Alexandrowicz rašo, kad tiki, jog ateityje pasikeitus sąlygoms, abi tautos gyvens taikoje ir bendraus. Susidarys kita — nauja politinė būklė pagarbos nepriklausomybei ir kultūrai rėmuose.

Tenka tik pritarti ir palinkėti kad greičiau tai įvyktų.

Senovėje, Lietuvos su Lenkija unijos laikais, lenkai su lietuviais turėdavo daug ginčų, bet niekados rankoms valios neduodavo, t,y., nebuvo želigovskiadų.

Lietuvių tautinio sąjūdžio ir kovos dėl Lietuvos laisvės mjr. St. Alexandrowicz nesupranta, laiko tai “litvomanija” — kunigų prasimanytu dalyku.