Nepriklausomybės paskelbimas
Kalpas Uoginius
Prieš 54-rius metus Lietuvą valdė okupantai Vokiečiai. Kraštas buvo jų apiplėštas ir nualintas. Vilniuje stigo maisto ir kuro. Vasaris Lietuvoje ir šiaip būna šalčiausias žiemos mėnuo, o 19T8 metų žiema buvo itin gili ir kieta. Sniegas po kojomis, ne girgždėjo, bet žviegte žviegė. Tokią šaltą vasario 16 pavakarę, pas dr. Basanavičių rinkosi Lietuvos Tarybos nariai. Daktaro butas buvo nekūrentas. Užsisagstęs kailinukus daktaras rymojo už knygomis apkrauto stalo, bestudijuodamas paruoštąjį pasirašyti tautos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo nutarimą. Seno kovotojo širdis kaito, bet rankos nuo šalčio grubo. Tada, visi Tarybos nariai, sustirę nuo šalčio, persikėlė į šiltesnes patalpas, netoli tos vietos, kur, pagal seną padavimą, Lietuvos karalius Gediminas sapnavo Geležinį Vilką. Ten Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo Nutarimą, kuri suredagavo dr. Basanavičius su A. Smetona. Kai, beredaguojant ir skaitant, iš susijaudinimo dr. Basanavičius apsiašarodavo, tai skaitymą tęsė A. Smetona.
Aktą pasirašius, kai kurie Tarybos nariai, pasakodami apie tai savo artimiesiems, išsireiškę: “Laimėjimas, ar kalėjimas, bet pasirašėme.” Tas aktas sumezgė carinės Rusijos, prieš daugiau kaip 120 metų nutrauktą Lietuvos valstybės giją. Žinia apie Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės Atstatymo Akto pasirašymą, Vilniuje pasklido tą patį vakarą.
Vilniuje tada, tris kartus savaitėje ėjo laikraštis “Lietuvos Aidas”, kurio pirmame puslapyje tas Aktas turėjo būti atspausdintas. Tačiau, ilgai svarstęs ir net su savo vyresnybe telefonu taręsis, vokiečių karinis cenzorius, per visą straipsnį storu raudonu pieštuku kryžmai perbraukė. Taryba tai buvo numačiusi ir buvo pasiruošusi veikti. Tą pat naktį, slaptai, apie 500 to Akto egzempliorių, stambiomis raidėmis atspausdino atskirame lape, išvežiojo po privačius lietuvių butus, o iš ten, slaptais keliais, paskleidė Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Ir Vokietijon pavyko tuojau išsiųsti per buvusį labai lietuviams palankų vokietį-karį laikraštininką Woehrle, dirbusį armijos laikraščio “Zeitung der Zehnten Armee” redakcijoje, Straipsnis apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, kaip politinė sensacija, vasario 18 dieną jau buvo paskelbtas Berlyno laikraščiuose.
Lietuvos Taryba, skelbdama Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo Aktą atliko labai drąsų, reikšmingą ir revoliucinį veiksmą. Kaip ir reikėjo tikėtis, Ob-Osto pareigūnams Vilniuje tai padarė sprogusios bombos įspūdį. Įniršę vokiečiai Tarybą koliojo “Freche Bande” ir norėjo tuojau Tarybos narius suimti. Tačiau, pasaulinė opinija ir politinės to meto sąlygos tą sutrukdė.
Vasario 16-tosios Aktas, savo paskelbtais principais reprezentavo Lietuvą, kaip modernią valstybę ir įvedė ją į pasaulio demokratinių valstybių šeimą, kurios ir šiuo, sunkiu mūsų tautai metu, atstovauja žmonijos laisvę ir teikia vilties sulaukti šviesesnio rytojaus.
Aktą paskelbus, dar kelius mėnesius okupacinės valdžios santykiai su Lietuvos Taryba nebuvo geri. Lietuviai dramatiškai kovojo už savo nepriklausomos valstybės atsteigimą, vokiečiai, gi, kaip įmanydami, tas pastangas ir darbą trukdė. Taryba, tačiau, gerai žinojo, kad tautos laisvė atkovojama tik ginklu ir krauju, tik ryžtu “gyventi ar mirti” ir, kad vien tik popierinės deklaracijos — nutarimo laisvei atstatyti negali užtekti. Todėl jau nuo 1918 metų pavasario, slaptai buvo pradėjusi paruošiamuosius darbus savo ginkluotai jėgai organizuoti. Atkurta Lietuvos kariuomenė savo žygiais įgyvendino Akto paskelbtą nepriklausomybę.
