Klaipėdos kraštas ir jo ekonominė bet kultūrinė reikšmė Lietuvai
K. MILKOVAITIS
1923 metų sausio mėnesio 15 dieną Lietuvos šauliai išvadavo Klaipėdos kraštą iš ligtolinės vokiečių okupacijos ir prijungė jį prie nepriklausomos Lietuvos.
Be nepriklausomos Lietuvos užnugario, žinoma, nebūtų galėjęs įvykti nė Klaipėdos krašto prijungimas prie jos. Truputis istorijos tad tenušviečia įvykių raidą.
XIII amžiaus pradžioje, lenkiškajam Mozūrų kunigaikščiui Konradui susirūpinus pagonių lietuvių krikštu, jis pasikvietė sau talkon kryžiuočių ordiną, kuris, tikybos vardan, pradėjo pulti lietuvių-aisčių kiltis. Iš Šventosios Žemės kryžiaus karų sugrįžęs ir atsivežęs ten įsigytą karinį patyrimą, ordinas per 50 metų nukariavo visas, tada dar nevieningas aisčių gimines, gyvenusias tarp Vyslos ir Nemuno. Ir jos, su mažomis, nereikšmingomis pertraukomis išbuvo vokiečių okupacijoje iki lemtingųjų 1923 metų.
Tačiau, nežiūrint tų sričių netekimo, XV amžiuje Lietuva buvo labai galinga valstybė, pasiekusi didžiausią savo teritorijos išsiplėtimą. O Vytautas, Jogailos padedamas, ties Žalgiriu sutriuškino kryžiuočius, tuo padarydamas galą tolimesniam jų veržimuisi į rytus.
Bet, netrukus, Lietuvos dangus pradeda niauktis. Sekančių kelių šimtmečių Lietuvos istorija yra pilna nedėkingų politinių intrigų ir nesėkmės, kurių pasėkoje valstybė nyko, o XVIII amžiaus pabaigoje visai išnyko. Palikę tuos laikus praeity sustokime ir žvilgterėkime į Lietuvos padėtį XIX amžiuje.
XIX amžiaus pradžioje randame Lietuvą ne tik suplėšytą, bet svetimųjų pasidalintą politiškai, kultūriškai ir tikybiniai Ne viena Lietuva, bet kelios Lietuvos. Mažoji Lietuva vokiečių valdoma ir protestantiška; Didžioji Lietuva — rusų užgrobta ir katalikiška. Nė de jure, nė de facto, kadaise galinga Lietuva, kaip valstybė, neegzistuoja. Rusinimo akcija Lietuvoje tokia stipri, kad net savo rašto lietuviai neturi teisės turėti. O knygos, kurios leidžiamos, turi būti spausdinamos rusų — kiriliškomis raidėmis.
Tamsu, tamsu tada buvo Lietuvoje. Bet sakoma, kad prieš aušrą esti tamsiausia. Nes pasirodė, kad nei nepalanki aplinka, nei priespauda, nei pats pavojingiausias tautinės sąžinės migdytojas — laikas nepajėgė lietuvių nutautinti. Kaip tik tuo metu, kai lietuvių tautos likimas atrodė beviltiškas, tiek Didžiojoje, tiek Mažojoje Lietuvoje prasideda bruzdėjimas, reiškiasi tautinio atbudimo ženklai. Kaip švyturiai tamsoje nušvinta atskiri patriotai, šviesuoliai, vadai. Didysis Valančius — pats rašo liaudžiai, organizuoja ir vadovauja plačiam tinklui knygnešių. Jonas Basanavičius, laisvės aušrą pramatydamas, leidžia tokiu pat vardu laikraštį, kuriame lyg naujųjų laikų Diogenas neša tautinės savigarbos ir krašto meilės šviesą į liaudį. Balsiai varpu žvangindamas per tautą skuba Vincas Kudirka, žadindamas ją: “Kelkitės, kelkitės ..., atsiminkite, jog esate didvyrių tautos vaikai... Iš savo garbingos praeities stiprybės semkitės! ...”
Mažojoje Lietuvoje, tuo tarpu, vysk. Valančiaus įtakos paskatinti, Jankus, Stikliorius ir kiti sukruta prieš vokiškąjį pavergėją. O Jurgis Zauerveinas, net pats ne lietuvis ir dargi kitur gimęs, bet susidomėjęs lietuvių likimu, bei susižavėjęs jų gražia kalba, ją išmoksta ir balsiai sušunka:
Lietuviais esame mes gimę,
Lietuviais norime ir būt.
Tą garbę gavome užgimę,
Jai ir neturim leist pražūt.
Pastabus analizuotojas tuoj pastebės, kad tie Zauerveino žodžiai, ypač paskutinėje eilutėje, nėra atsitiktiniai, mūzos pagauto ir tinkamo rimo posmui užbaigti ieškančio poeto žodžiai, bet kone baimės žodžiai, turį stiprių implikacijų, jog Mažojoje Lietuvoje gresia didelis nutautėjimo pavojus. Stipri šios rūšies Zauerveino manifestacija už lietuvius ir į lietuvius tad turėjo būti tartum trimito garsas gilioje nakties tyloje, žadinąs užsnūdusius tautiečius ir vertęs krūptelėti pavergėją, tikėjusį, kad mažlietuvių tautinė sąžinė jau senai užmigusi.
Metams pamažu slenkant į XIX amžiaus galą, kova už spaudą ir lietuvybę Didžiojoje Lietuvoje ne tik nemažėjo, bet stiprėjo. Nebodami, persekiojimų, kalėjimų, kankinimų, ar Sibiro, lietuviai nepriėmė jiems peršamos provoslavijos ir vedė griežtą kovą už savo teises.
1863 metų sukilimo malšinti Lietuvon atsiųstas Mykolas Muravjovas, tiesiog despotišku uolumu, meistrišku įgudimu, bei nepaprastu žiaurumu ėmėsi budelio, koriko, trėmėjo, kalintojo darbo. Parodęs tiek žiaurumo, savo tarnų kardų smūgiais praliejęs tiek nekalto lietuviško kraujo ir ašarų, jis caro valdžiai pasirodė taip didžiai nusipelnęs, kad atsidėkodama jam net grafo titulą suteikė. Bet tikrumoje, iš realistinės, istorinės perspektyvos žiūrint, jis ne tik nepasitarnavo savo tautai, bet jai pakenkė. Gal čia kiek grubus palyginimas. Bet kaip fizikoje tranka iššaukia atatranką, taip žmonių tarpusavio santykiuose neapykanta, dargi smurtu pagrįsta, iššaukia kontraneapykantą. Kitaip sakant, nė Muravjovas, nė caro valdžia nepramatė ir nesuprato, kad jis savo žiaurumu pats sėjo neapykantos, rezistencijos, ištvermės ir kovos sėklą lietuviuose. Kitas faktorius, davęs lietuviams atsparos ir dirbęs Maravjovo nenaudai, buvo tas, kad atėjūnas mėgino įtūžimu priversti provoslaviškai Rusijai vergauti lietuvius, didžios, garbingos praeities tautos vaikus, kurie nėra nei slavų kilmės, nei provoslavų tikėjimo.
Ar tą savo klaidą supratę, ar tik, taip sakant, į lietuvius dantis atsikandę ir pamatę, kad lietuvių savo vergais nepadarys, jie palaipsniui pradėjo nusileisti. Ir praėjus 40 metų nuo spaudos uždraudimo rusai, galop, nusileidžia.
Ir Lietuvos padangėje nušvinta pirmosios pergalės triumfas: 1904 metais kova su rusais už spaudos laisvę buvo laimėta. Bet vien tuo laimėjimu atbudusi lietuvių tauta dabar jau nesitenkina. Geraširdis, bet kovos entuziazmo pagautas didysis mūsų tautos dainius sumišusiam maskoliui pagrąsina: “Nebeužtvenksi upės bėgimo, nors ji tekėtų ir pamažu...”
Atsiranda visa eilė naujų kovotojų ir vadų. Kova tęsiasi. Kyla I Pasaulinis karas, kurio pasėkoje susidaro palankios aplinkybės laisvei atgauti. Lietuviai nė akimirkos nenudelsę naudojasi ta proga. Ir galiausiai, 1918 m. vasario mėn. 16 dieną, po 123 metų svetimos priespaudos, Lietuvos Taryba pasirašo jau anksčiau padaryto nutarimo aktą ir paskelbia pasauliui, jog atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Nors spaudžiama ir priešų puolama, jaunutė valstybė turi ginklu gintis. Bet faktas yra įvykęs: Lietuva vėl tapo nepriklausoma valstybė, tačiau, be Mažosios Lietuvos. Bet ir ten — Mažojoje Lietuvoje, tautinis atbudimas buvo toks stiprus, kad dirva buvo paruošta prisijungimui prie tautos kamieno — Didžiosios Lietuvos.
1918 m. lapkričio mėn. 16 dieną Tilžėje susirinkusi Mažosios Lietuvos Tautinė Taryba viešu aktu pareikalauja “priglaudimo Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos.” Ta pati Taryba 1919 m. balandžio mėn. 8 dienos raštu įteikia reikalavimą Versalio Taikos Konferencijos pirmininkui, kad lietuviškosios Rytprūsių sritys būtų priskirtos prie Lietuvos. Tačiau visi tie žygiai nesusilaukia pasekmių. Tiesa, Versalio konferencija Klaipėdos kraštą, kaip lietuvių gyvenamą, atskiria nuo Vokietijos, bet prijungti jį prie nepriklausomos Lietuvos vis vengia.
Mūsų diplomatai ir politikai dėjo daug pastangų, tikslu tą procedūrą pagreitinti. Bet visos pastangos atsimušdavo į Lietuvai nepalankią alijantų, ypač prancūzų, laikyseną, kurie, Versalio sutarčiai įsigaliojus, 1920 m. vasario mėn., vokiečių kariuomenei pasitraukus, laikinai Klaipėdos kraštą užėmė.
Tokiai padėčiai susidarius, dėl Klaipėdos krašto, staiga, pradėjo varžytis trys jėgos: 1) Vokietija, vėl siekianti kraštą atgauti sau; 2) Prancūzija ir Lenkija, siekiančios Klaipėdos kraštą prijungti prie Lenkijos, arba, jei tai nepavyktų, duoti Klaipėdos kraštui freištato formą ir 3) Lietuva, siekianti šią Mažosios Lietuvos dalį sujungti su Didžiąja.
Čia noriu ypač stipriai iškelti lenkų vaidmenį šiose varžybose. Lenkai, kurių intervencijos dėka anuomet netekome Prūsijos, tie patys lenkai, kurie niekada nepasižymėjo nuoširdumu ir draugiškumu mums, bet iš lietuvių rinkosi sau karalius, tie patys lenkai, kurie be jokio sąžinės priekaišto sulaužė Suvalkų sutartį ir apgaule bei smurtu užgrobė Vilnių, tie patys lenkai ir šiuo sunkiu Lietuvai metu, vesdami diplomatinį flirtą su prancūzų okupacine valdžia Klaipėdoje, dėjo visas pastangas, kad Klaipėdos kraštas Lietuvai nebūtų pripažintas. Tam tikslui jie net buvo įsteigę Klaipėdoje konsulatą ir paskyrę konsulu gabų diplomatą su įgalioto ministro titulu.
Juodi debesys vis labiau temdė Klaipėdos padangę ir kėlė didižius rūpesčius Lietuvos valstybės vairuotojams bei visuomenei. Lietuvos Šaulių sąjunga, į kurią atsimušdavo visi opieji
Klaipėdos pilis, 1553 m. piešinys
mūsų tautos reikalai, rimtai susirūpino Klaipėdos krašto likimu. Reikėjo veikti. Dar Nepriklausomybės kovų metu LSS-goje kilusi Klaipėdos krašto išvadavimo mintis, dabar įgijo realybės formą. Buvo sudarytas žygio planas, ne be sunkumų gautas vyriausybės pritarimas ir žygis, kelis kartus atidėtas, buvo įvykdytas 1923 m. sausio mėnesio 15 dieną. Galiausiai, Klaipėdos kraštas, po beveik 700 m. svetimos globos, vėl buvo prijungtas prie motutės Lietuvos.
Pakartotinai turiu iškelti ir stipriai pabrėžti faktą, kad Klaipėdos išvadavimo žygis buvo paruoštas ir įvykdytas beveik išimtinai šaulių pajėgų. Kiekvienas šaulys turėtų tuo faktu didžiuotis. Dar daugiau teisių turi didžiuotis to žygio dalyviai-vykdytojai, kuriems mes visi — kiekvienas lietuvis — turėtume galvas lenkti.
Ypatingą vaidmenį Klaipėdos išvadavimo sąlygoms sudaryti, bei žygio plano paruošime suvaidino, dabar Brocktone gyvenąs, mūsų S-gos garbės narys, tuometinis LSS-gos CV narys, Vlado Pūtvio žentas, Aleksandras Marcinkevičius -Mantautas.
Žinau, kad jis yra parašęs, dalinai su tuometinio LSS-gos pirmininko prof. Krėvės-Mickevičiaus bendradarbiavimu, Klaipėdos Sukilimo istoriją. Nežinau jos likimo. Bet jeigu ji dar nėra pasiekusi spaustuvės, tai mes, šauliai, turėtumėm pasirūpinti, kad šis svarbus dokumentas būtų išleistas ir tuo išsaugotas istorijai bei ateities kartoms. 1973 metais, sueis 50 metų nuo Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos. Ši kaip tik būtų gera proga tai atlikti. O pati sukaktis turėtų būti impozantišku mastu paminėta, šaukiant masinius tautiečių susibūrimus ir panaudojant spaudą, radiją, lietuvių televiziją.
Nežinau, ar yra Klaipėdos sukilime žuvusių šaulių paminklinė lenta. Jei nėra — turėtų būti tokia paruošta, šia proga pašventinta ir pagarbioje vietoje ar lietuviškoje institucijoje išstatyta saugojimui iki nepriklausomybės atgavimo. O ją atgavus — parvežti į Tėvynę.
Dar šen bei ten yra gyvų to sukilimo dalyvių. Jie ta proga turėtų būti atatinkamai pagerbti. Į tokio plataus masto minėjimą turėtų būti suburtos visos tautinės-patriotinės organizacijos. Tačiau, minėjimo rengimo iniciatyva priklauso ir turėtų išplaukti iš šaulių.
Taigi, ateina nepaprasta proga šauliams ne tik pasirodyti, bet ir jų siekius propaguoti — pasinaudokite ja!
Bet, grįžkime prie temos ir atkreipkime dabar visą dėmesį į Klaipėdos kraštą.
Aiškumo dėliai reikia pastebėti, kad Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos sąvokos nėra identiškos. Kalipėdos kraštas yra tik mažutė Mažosios Lietuvos dalis, esanti dešiniajame Nemuno krante. Gi į Mažosios Lietuvos sąvoką dar įeina ir tos žemės į pietus nuo Nemuno, kuriose gyvena lietuviai, išlaikę savo lietuviškumą, nežiūrint ilgai ir planingai varomos germanizacijos ir kolonizacijos politikos.
Klaipėdos krašto ribas sudarė: pietuose — Nemuno žemupis, vakaruose — Kuršių Marios ir Baltijos jūra, o šiaurėje ir rytuose toji linija, kuri buvo nustatyta dar Melno ežero taika 1422 metais ir kuri, ligi Lietuvos nepriklausomybės atstatymo skyrė kaizerinės Vokietijos ir carinės Rusijos valdomas lietuviškas žemes.
Klaipėdos kraštas yra 145 km ilgio ir 20-30 km pločio teritorija Nemuno žemupio dešiniajame krante, jo deltoje ir pajūryje, apimantis ir Kuršių Marių šiaurinę dalį. Iš viso Klaipėdos kraštą sudarė 2848 km2 plotas su 154,700 gyventojų (1939). Administraciškai, Kl. Kraštas buvo paskirstytas į Klaipėdos miestą ir 3 apskritis — Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių.
Pagal žemės paviršiaus susidarymo būdą, Klaipėdos kraštas skirstomas į penkias pagrindines dalis. Pavaikščiokime po kraštą ir susipažinkime su jomis.
1. Užmaris arba Kuršių Neringa, vietos gyventojų vadinama Kopomis. Ši nepaprasta, nuostabi gamtos keistenybė, viliojanti keleivį savo smėlio tyrais, pustomų kopų kalnais, tankiais pušynais ir jų gyventojais briedžiais, savo baltu, lyg sidabro juosta, pajūriu, savo žvejų sodybomis ir puošniomis vasarvietėmis — Kuršių Neringa buvo pasakiškai graži, didinga Lietuvos pajūrio dalis. Tai tarsi milžinų supiltas pylimas tarp Baltijos jūros ir Kuršių Marių, 97 km ilgumo, nuo 1,5 iki 3 km platumo ir iki 63 m aukštumo. Ji tęsiasi nuo Klaipėdos iki Rytprūsių vietovės Krantzo ir yra Nemuno sąnašų ir Baltijos bangų padaras. Kadaise toje vietoje, kur dabar baltuoja jos kopos, buvo Baltijos jūros krantas, o Kuršių Marių vietoje buvo sausuma. Amžių raidoje, žemės plutos paviršiuje be perstojo vykstant pasikeitimams, žemė įdubo ir jūra apsėmė plačius Nemuno žemupio plotus, kurie virto Kuršių Mariomis. Iš vandens vienur kitur kyšojo tik mažos salelės. Bangoms plaunant smėlį iš jūros pusės, aplink tas saleles pradėjo kauptis vis daugiau ir daugiau smėlio. Laikui bėgant tos salelės susijungė ir virto ilga juosta. Bangoms vis daugiau išmetant smėlio, Kuršių Neringa didėja — ilgėja ir platėja. Kadangi ten pučia dažniausia vakarų vėjai, tai smėlis pustomas į rytus ir tuo būdu visos kopos slenka į rytus. Jos pakeliui viską naikina, skandina smėlyje. XVIII amž. gale kopose paskendo smėliu užneštas Karvaičių bažnytkaimis.
Senovėje Kopos buvo apaugusios pušų mišku, kurį karai ir gaisrai išnaikino. Dabar tik Juodkrantės apylinkėse yra išlikę senojo miško. Išnaikinus mišką vėjo nešamas smėlis ėmė grėsti ir kitoms Kopų sodyboms. Dėlto dideli smėlynų plotai vėl apsodinti mažytėmis pušelėmis, kurios leidžia labai ilgas šaknis ir tuo būdu gali išsilaikyti smėlyje. Tačiau išlikę dar ir neapželdintų, lakiojančio smėlio vietų, kur matyti tik smėlis, dangus ir Marių vanduo.
Kopose yra kelios garsios vasarvietės ir žvejų kaimai. Arčiausiai Klaipėdos (apie 20 km atstu) yra Juodkrantė — labai patogi Kopų vasarvietė, išsistačiusi prie Kuršių Marių ir apsupta pušynų. Ji minima jau XV a. kaip žvejų kaimas. Nuo 1840 m. ji pradėjo garsėti kaip vasarvietė. Tačiau labiausiai jos vardą išgarsino gintaro kasyklos, kurios čia veikė nuo 1860 iki 1900 metų. Gintaras buvo kasamas iš sekliųjų Marių dugno žemkasėmis mašinomis, kurių čia buvo paleista į darbą net dvidešimt ir prie kurių dirbo apie 600 darbininkų. Čia, per 40 metų, iškasta apie 2,250,000 kg gintaro.
Už 15 km nuo Juodkrantės yra žvejų kaimas Pervalka, kuris įsteigtas 1836 m., čia apgyvendinus smėlio užpustyto Naglių kaimo gyventojus.
Toliau, už 6 km į pietus, randame Preilos žvejų kaimą ir vasarvietę, kuri kilo taip pat iš smėlyje paskendusio Naglių kaimo čia įsikūrusių gyventojų. Tarp Pervalkos ir Preilos, nepriklausomybės laikais, laikėsi didžiausioji Kopose briedžių kaimenė.
Už 9 km į pietus nuo Preilos yra garsioji Nidos vasarvietė, susidedanti iš trijų kaimų: Nidos, Skruzdinės ir Purvinės. Prie Nidos supustytas aukštas(58m) Urbo kalnas, ant kurio 1874 m. buvo pastatytas jūrų švyturys. Nuo Nidos į pietus tęsiasi pustomo smėlio kopos. Jose buvo įsteigta pirmoji Lietuvoje sklandymo mokykla.
Toliau į pietus yra Pilkapių vietovė, o už jos Rasytė. Ši vieta buvo garsi gamtininkų pasaulyje dėl įsteigtos paukščių stebėjimo ir žiedavimo stoties. Man pačiam likimas lėmė 1944 m. išilgai Neringą pasitraukti į Vakarus nuo užplūstančio Lietuvą komunizmo.
2. Toliau eina Aliuvinių žemumų sritis, apimanti rytų pamario ruožą, visą Nemuno deltą ir Minijos bei Šyšos upių žiočių apylinkes. Čia didžiąją ploto dalį apima durpynai, pelkynai ir pievos. Didžiausi pelkynai: Aukštumalo pelkė tar Kintų ir Šilutės, apie 3000 ha dydžio; Tyrų pelkė — į vakarus nuo Priekulės; Rupkalvių pelkė — į rytus nuo Rusnės; Medžioklės vardo pelkė — apie 300 ha; Berštų — apie 1300 ha ir mažesnė Pleinų pelkė. Nemuno deltoje vyrauja pievos, kurios yra nusausintos daugybe perkasų ir nuo Marių pusės apsaugotos pylimais. Platus Kuršių Marių pakraštys apaugęs nendrėmis. Pamario gyventojai žiemos metu nendres kerta, riša į pėdus ir parduoda stogams dengti.
3. Moreninių lygumų sritis apima visą šiaurės Klaipėdos krašto rytų dalį. Čia neaukštomis kalvomis paįvairintas žemės paviršius turi geras dirvas ir dėl to ši kašto sritis vadinama jos aruodu.
4. Moreninių aukštumų sritis apima ruožą Pagėgių, Vilkiškių, Lauksargių apylinkėse. Čia aukščiausios vietos iškilusios iki 80 m nuo jūros lygio, o Rambynas yra žinomiausias kalnas.
5. Žemųjų smėlynų sritis, apimanti rytinę krašto dalį į rytus nuo Jūros upės. Jos paviršius susidaręs daugiausia iš suplauto smėlio. Čia didesnioji ploto dalis apaugusi spygliuočių miškais.
Klaipėdos krašto miškai dideliu našumu nepasižymi. Daugiausia pušynai. Didžiausias pušynas, maždaug 130,000 ha, Jūros masyvu vadinamas, sudaro Jurbarko girios tęsinį.
Nuo seno dalis Klaipėdos krašto gyventojų užsiėmė žvejyba. Apie 1938 m. krašte buvo 2600 žvejų. Baltijos jūroje ir Kuršių mariose buvo sužvejota kasmet apytikriai po 1560 t žuvies.
Žymiausios per Klaipėdos kraštą tekančios upės yra: Atmata, Rusnė, Skirvytė, Minija, Akmena, Tenenys ir Jūra.
Dabar žvilgterėkime į didžiausią krašto miestą — Klaipėdą. Klaipėdos pilis buvo pastatyta livoniškės ordino šakos 1252 metais. Aplink pilį pradėjo atsirasti gyventojų, kurių skaičius tolydžio augo. Šimtmečių eigoje Klaipėdos priklausomybė vokiečiams buvo kelis kartus pertraukta, tai švedų, tai rusų, bet tik trumpiems laikotarpiams. Miestas buvo kelis kartus karų bei didžiulių gaisrų sunaikintas, o didelė gyventojų dalis kelis kartus siautusių maro epidemijų išmarinta.
Tačiau, prekybiškai strateginė padėtis Klaipėdai teikė tam tikrą gajumo laipsnį ir miestas po visų tų nelaimių vėl greit atsistatydavo. Per Klaipėdos uostą šimtmečiais vyko transportinis judėjimas. Tačiau, aplamai imant, Klaipėda jos valdytojams buvo tik mažutis užkampio uostamiestis, turįs mažai reikšmės ar įtakos į bendrą pavergėjo ekonominį gerbūvį. Tik nuo Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos prasidėjo ligtol nematytas ekonominio bei kultūrinio žydėjimo laikotarpis.
Prijungus Klaipėdą prie Lietuvos, mieste gyveno 31,000 gyventojų. Gi 1939 m. gyventojų skaičius pasiekė 51,000. Mieste buvo plati tekstilės, medžio transporto ir apdirbimo, metalo, chemikalų, rūkalų, spirito ir alaus, elektros baterijų, šokolado ir saldainių ir kitų rūšių pramonė. Vien tekstilės pramonėje dirbo apie 4,000 darbininkų.
Miestui sparčiu tempu augant, plečiantis pramonei, augo ir jo prekyba. Čia nuo seniau buvo kelios didelės krautuvės ir daug mažesnių. Veikė keli vietiniai bankai ir visų didžiųjų Lietuvos bankų skyriai. 1939 m. mieste buvo 6 ligoninės, iš kurių didžiausia ir moderniškiausia, tai 1933 m. atidaryta Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ligoninė. Užmiesčio miške buvo leprozariumas — raupsais sergančių ligoninė, vienintelė tos rūšies Lietuvoje.
Milžiniškos ekonominės reikšmės Kalipėdos kraštui bei visai Lietuvos valstybei turėjo Klaipėdos uostas. Vienas iš žymiausių faktorių ekonominio gyvenimo žydėjimui buvo tas, kad Lietuvos vyriausybė žymią Lietuvos eksporto-importo dalį dabar nukreipė per jį.
Štai, truputis statistikos:
Vokiečių laikais Klaipėdos uostas daugiausia vertėsi medžių, lentų ir celulozės transportu. Prijungtas prie Lietuvos ir pasidaręs visos šalies vieninteliu uostu, jis buvo pritaikintas įvairių prekių transportui. Vokiečių valdymo laikais atplaukdavo dažniausiai tušti laivai. Kad būtų patogiau plaukti vėjuotu laiku, į juos prikraudavo balasto — žemių ar akmenų. Balastui atplaukus išmesti net buvo paskirta tam tikra vieta prie Kopgalio. Tačiau Lietuvos laikais laivai atplaukdavo pakrauti anglimis, druska, geležimi, mašinomis, siūlais, audiniais, žibalu, tepalais, automobiliais ir kitomis Lietuvai reikalingomis prekėmis bei medžiagomis, o išplaukdavo pakrauti sviestu, kumpiais, bekonais, dešromis, taukais, kiaušiniais, javais, odomis, linais, celulozės gaminiais, faniera ir kitais mūsų krašto turtais. Be to, reguliariai lankydavosi švedų keleiviniai laivai.
Tokiu spartumu besiplečiant uosto prekybai, Lietuvos vyriausybė tuoj ėmėsi tvarkyti jį: pagilinta įplaukimo vaga, baigti statyti molai ir pa-
žiema Klaipėdos uoste
statyti skysto kuro tankai. 1930-32 metų laikotarpy uostas buvo labai išplėstas ir sumodernintas. Tuo pat metu pastatyta ir keleivių krantinė, kurios anksčiau nebuvo. Dar padidėjus apyvartai, uostas ir vėl pasidarė per ankštas, o 8 m gylis nepakankamas. Todėl buvo statoma nauja 10 m gylio ir 500 m ilgio krantinė. Bendras Klaipėdos uosto krantinių ilgis dabar buvo 8,000 m ir plotas 560 ha, neskaitant žvejų uosto.
Uostas turėjo labai moderniškas remonto dirbtuves, laivų statybos įmonę, ledlaužį, locų laivus, vilkikus, pajėgius elektrinius kranus. Nidos ir Klaipėdos švyturiuose buvo įrengtos radiogoniometrinės stotys, t.y. stotys, kurios pagavusios nelaimėje atsiradusio laivo radio signalą, pelengacijos būdu gali nustatyti jo buvimo vietą. Buvo pastatyti didžiausi Lietuvoje, modernūs “Lietūkio” sandėliai, darą iki 3,000,000 litų apyvartą per metus. Taip pat prie jų buvo privestas reikiamas geležinkelių bėgių skaičius. Buvo pastatytas “Maisto” fabrikas ir įrengti modernūs šaldytuvai. Atidarytas “Pienocentro” skyrius, laivininkystės įmonė — Lietuvos Baltijos Lloydas. Įsisteigė ir pradėjo augti Lietuvos prekybos laivynas, 1939 m. turėjęs jau penkis laivus.
Laivų judėjimas Klaipėdos uoste 1938 metais buvo du kartus didesnis negu 1923 m. ir trigubai didesnis netto registro tonažas. Pagilintą Klaipėdos uosto vagą pradėjo lankyti laivai iki 10,000 b.r. tonų.
Visa tai kėlė ne tik Klaipėdos miesto, bet ir viso Klaipėdos krašto gerovę. Ir patenkinti prijungimu prie nepriklausomos Lietuvos buvo ne tik mažlietuviai tautiečiai, bet ir Klaipėdos krašto kitataučiai. O kodėl nebus? Kurio gi kito krašto valdžia, kai kaimynuose trūksta maisto, verčia savo žmones valgyti penėtą žąsieną?
Klaipėda taip pat tapo dideliu Lietuvos švietimo ir kultūros centru. Čia nuo seniau veikė vokiška Luizės gimnazija, mergaičių licėjus ir mokytojų seminarija. 1927 metais atidaryta lietuviškoji Vytauto Didžiojo gimnazija. 1934 m. atidc. tas Prekybos institutas, o nuo 1935 m. — Pedagoginis institutas ir prie jo 12 komplektų pavyzdinė mokykla. Dar 1923 m., kompozitoriaus Stasio Šimkaus iniciatyva, įkurta privati muzikos mokykla, kuri 1924 m. buvo suvalstybinta ir gavo konservatorijos vardą. Joje išugdytas stiprus simfoninis orkestras, kurį nuo 1934 metų perėmė globoti “Aukuro” d-ja. 1935 m. Klaipėdon buvo perkeltas Valstybės teatro Šiaulių skyrius.
Čia noriu įterpti porą žinučių, tilpusių mūsų periodikoje, kurios bent šiek tiek parodo švietimo padėtį dabartinėje Klaipėdoje.
Ligi vokiečių okupacijos, t.y., iki 1939 m. Klaipėdoje buvo leidžiama virš 30 vienokio ar kitokio turinio bei pakraipos laikraščių, kurių paminėtini šie lietuviškos dvasios dienraščiai: Vakarai, Lietuvos Keleivis ir vokiečių kalba — Baltischer Beobachter. Taip pat buvo leidžiami žurnalai: Jūra, Pajūris, Pagalba ir kiti.
Vokiečiai leido provokiškąjį Memeler Dampfboot ir lietuvių kalba savaitraštį Lietuvišką Ceitungą.
Iš bibliotekų žymiausia buvo Pedagoginio instituto. Mieste buvo didelė “Ryto” spaustuvė-leidykla ir du lietuviški knygynai: Spaudos Fondo ir J. Karvelio. Veikė valstybinis Klaipėdos radiofonas.
Sporto veikloje Klaipėda buvo irgi pirmaujančioje vietoje. Pirmiausia pasirodė “Šarūno” sporto klubas. Jo vietoje 1926 m. susiorganizavo garsioji Klaipėdos Sporto S-ga, kuri Lietuvoje geriau buvo žinoma KSS vardu. Šis klubas, kuriame žaidė eilė Klaipėdos įgulos karių, net penkis kartus buvo Lietuvos aukštosios klasės futbolo meisteriu. Nuo 1934 m. plačiai ir sėkmingai veikė Klaipėdos jachtklubas. Klaipėdos sporto stadionas, įrengtas pamiškėje su 4 futbolo aikštėmis, buvo Lietuvoje geriausias.
Klaipėdoje stovėjo 7 p. Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulkas, vėliau 6 p. Pilėnų kunig. Margio pulkas. Klaipėdoje gyvai veikė XX-toji šaulių rinktinė, kuri 1937 m. už šaudymą laimėjo 1-mą S-gos dovaną. Rinktinė leido savaitraštį “Klaipėdos Garsas”.
1934 m. Klaipėdoje buvo įsteigtas Jūrų šaulių būrys. Būrio tikslas buvo jungti jūrininkyste besidominčius šaulius ir duoti galimybės jiems ruoštis jūros pakraščio gynybai. Šauliams buvo įsteigti jūrininkystės kursai, veikė jūros šaulių valandėlė radiofone, įsigyta didelė 25 m ilgio būrinė jachta “Šaulys” su pagalbiniu motoru ir 14 miegamų vietų. Su šia jachta jūrų šauliai ir jūrų skautai atliko kelias keliones į Liepoją, Ventpilę ir Gotlando salos švedų uostus. Taigi čia, tremtyje, buvo ne įkurti, bet atkurti jūrų šauliai.
Religiniams reikalams Klaipėdoje buvo viena katalikų bažnyčia ir kelios evangelikų bažnyčios bei koplyčios. Ta pačia proga žvilgterėkime į katalikų padėtį visame Klaipėdos krašte. Vokietijos reformacijos sąjūdis stipriai palietė M. Lietuvą, taigi ir Klaipėdos kraštą. 1923 m. kraštą prijungus prie nepr. Lietuvos, berods, 80% krašto gyventojų buvo ev. liuteronų tikybos. Suprantama, kad katalikų padėtis buvo skurdi. Krašto prijungimo prie nepr. Lietuvos metu visame Klaipėdos krašte buvo 1 katalikų dekanatas, 4 parapijos: Klaipėdoje, Robkojuose, Šilutėje ir Viešvilėje, kuriose buvo apie 3,500 katalikų. Po trijų metų, t.y. 1926 metais jau buvo apie 8,000 katalikų, kuriuos aptarnavo 6 kunigai vokiečiai. Netrukus naujos katalikų bažnyčios atsirado Pagėgiuose, Plikiuose, Smalininkuose ir Priekulėje. 1939 m., prieš pat Klaipėdos krašto netekimą, krašte pastoracijos darbą dirbo 4 kunigai vokiečiai ir 9 lietuviai. Buvo 8 parapijos su 8 bažnyčiomis ir 25,000 katalikų, jų tarpe tik apie 3,000 vokiečių.
Riboto masto referate neįmanoma nuosek-liai ir detalizuotai suminėti visų vykusio progreso laimėjimų Tačiau nepaneigiamai pagrįstais faktais nustatėme, jog Klaipėdos kraštą valdant lietuviams, jo gyventojų gerbūvis, tiek ekonomiškai, tiek kultūriškai, pasiekė tokio lygio, kad buvo aukštesnis negu bet kada to krašto istorijoje. O tai taip pat turėjo teigiamos įtakos ir į visos Lietuvos ekonominę plėtotę.
Bet, nežiūrint to, palyginus ramų politinį krašto gyvenimą pradėjo drumsti 1933 m. Hitlerio atsiradimas Vokietijos valdžioje. Klaipėdos vokiečiai bematant užsikrėtė nacionalsocializmu ir Hitlerio vyriausybės gana atvirai remiami, organizuojami ir stiprinami priešlietuviškoje veikloje, darėsi drąsesni ir net įžūlūs. Agituojami ir inspiruojami iš Berlyno ir Karaliaučiaus, Klaipėdos vokiečiai įsisteigė net dvi nacinio pobūdžio organizacijas — vieną vadovaujamą vet. gyd. dr. Neumanno, o kitą vadovaujamą kunigo barono von Sasso. Nors abi savo tarpe varžėsi dėl narių, tačiau abiejų pagrindinis tikslas buvo vienodas: siekti Klaipėdos krašto atplėšimo nuo Lietuvos ir prijungimo prie Vokietijos. Į šiuos kėslus, nukreiptus prieš Lietuvos teritorijos dalies neliečiamumą, Lietuvos vyriausybė atsakė didžiąja baudžiamąja byla Lietuvos kariuomenės teisme, kurioje apie 80 Klaipėdos krašto vokiečių, su Neumannu ir Sassu priešaky, buvo apkaltinti priešvalstybine veikla, rasti nusikaltę ir nubausti.
Šioje vietoje, sąryšyje su šia byla, turiu prisiminti dar vieną pagarbų Maž. Lietuvos sūnų, mano buvusį viršininką nepriklausomoje Lietuvoje, Stasio Butkaus šaulių kuopos narį, velionį majorą Joną Šimkų. Šis žmogus, kone milžino proporcijų savo išore, turėjo tokią pat milžinišką, patriotizmo kupiną, lietuvišką širdį. Mjr. Šimkų, kilusį iš to krašto ir gerai mokantį vokiečių kalbą, Lietuvos vyriausybė paprašė būti toje byloje vyriausiu vertėju. Taigi ir jis toje byloje suvaidino atatinkamą vaidmenį. Ši byla, nuaidėjusi per pasaulį, kaip pavyzdys mažos valstybės, išdrįsusios atvirai stoti prieš didįjį Hitlerio reichą, Klaipėdos vokiečių veiklą apramino, bet, toli gražu, nesunaikino. Jėgų disproporcija tarp Vokietijos ir Lietuvos buvo tokia ryški, kad Vokietija galėjo sau leisti išvystyti vis didesnę ir stipresnę priešlietuvišką veiklą. 1938 m., paskutinio Klaipėdos krašto seimelio priešrinkiminėje kampanijoje, vokiečiai jau visai nesivaržydami kėlė Klaipėdos krašto grįžimo į reichą šūkį, terorizuodami jiems nepritariančius gyventojus.
Suprantama, kad tokioms aplinkybėms esant, mažutė Lietuva, iš plėšrią ekspansinę politiką vedančios Vokietijos nieko gero negalėjo tikėtis. Neilgai trukus, 1939 m. kovo mėn. 20 d., Vokietija žodiniu ultimatumu pareikalavo Klaipėdos kraštą grąžinti reichui. Lietuvos vyriausybei neliko kitos išeities, kaip reikalavimui nusileisti.
Lietuviškoji Klaipėda, kurios švyturiai per 16 metų rodė viso pasaulio laivams saugų vandens kelią į laisvą Lietuvą, dabar vėl atsidūrė po svetimos okupacijos jungu.
Tik vieniems metams praėjus, raudonąjį komunizmo marą nešančios Sovietijos hordos, niekam nepripažįstančios laisvės, nei apsisprendimo teisės, sviedusios purvan savo pačių su Lietuva pasirašytą nepuolimo sutartį, užgrobė visą mūsų mielą Tėvynę. Lietuvos vaikai — kas arčiau namų, Europoje, kas toli — Australijoj, Amerikoj ir dar kitur — po visą pasaulį išsklaidyti, gyvena Tėvynės ilgesio buitį.
Bet, sesės ir broliai, nenusiminkime, nes tik silpnieji dejuoja.
Turime būti realistai ir suprasti, kad tik laikas dirba mūsų naudai. Laiko begalybėje viskas nyksta. Laiko dulkėse išnyko jau ne viena despotų imperija, išnyks ir mūsų valstybės pakasėjai. Gal tas laikas jau labai arti, gal dar ne. Bet kaip Stalinui nepavyko ištremti Dievo iš Rusijos, kaip Hitleriui nepavyko išnaikinti žydų tautos, taip jokia jėga žemėje nepajėgs pavergti lietuvių tautinės dvasios idealų bei siekimų. Mes gyvensime ir kovosime iki Lietuva su Klaipėdos kraštu ir vėl bus laisva. O iki to laiko,
Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio
Lietuvis nieko neatbos!
Kaip eglė ten prie Šešupėlio
Ir vėtroj, ir žiemą žaliuos!
