Kronika
A. BARONO “VĖJAS LEKIA LYGUMA”
Algirdas Gustaitis
Aloyzas Baronas sukūrė romaną, kurį Lietuvos Atgimimo Sąjūdis atžymėjo ir išleido Laisvosios Lietuvos Knygų Leidyklos leidiniu nr. 3, 177 psl. apimties, 1971 metais.
Veikale, nuo pradžios, gausu veiksmo. Autorius nesilanksto rusų okupantams, o drąsiai stoja lietuvių partizanų pusėn, nebandydamas filosofuoti bei jieškoti rusams kokių pateisinimų. Jo aprašomi lietuviai partizanai yra tikri narsuoliai, nei kiek neabejojantieji pasirinkta kovos linija. Tas neabejojimas, suprantama, turi tam tikrų nuolinkių, kaip yra kiekvienam gyvam žmoguje. Bet jiems nekyla svarstyklių reikalas, nes jų tūris yra meilė, ištikimybė savo tėvynei Lietuvai, taigi, mirtis Lietuvos ir lietuvių priešams. Jie gerai žino, kad kautynės yra paskutinės, nes jų tik keli, jie apsupti nesuskaitomų šimtų rusų. Kas žino, gal net tiek kulkų neturi, kiek, antai, už tų medžių, namų, krūmų besislapstančių rusų, ar lietuviškai kalbančių jų pakalikų. Jie kaunasi įkaitusiais šautuvais, jie ramiai leidžia kulkas, vis taikydami į ruskių galvas, kad nebūtų pagydomų sužeidimų.
Lietuviams partizanams garbingiausia taikliai rusus šaudyti, jų kiek galima daugiau sunaikinti. Atskirais atvejais sužeistus rusus, prigrąsinę, paleidžia, lyg vaiduoklius, atgal pas okupantus, kad perduotų, jog visų jų (rusų) laukia toks pat sunaikinimas, nes čia — lietuvių žemė. O lietuviams kovotojams gražiausia yra tai negyvas enkavedistas: “Nieko nėra žemėje gražiau, kaip negyvas enkavedistas”. (23 psl. ir kt.). Pirmiausia turi būti sunaikinti Tėvynės okupantai, o tik po to jau gali ateiti kitas grožis.
“Šeštokas žiūrėjo pro šakų tarpsnį į mėlynai pilką dangų ir mažas žvaigždes. Jis negalvojo apie begalinį jų amžių ir savo gyvenimo trumpus metus, jis galvojo, kad nieko kito nelieka, kaip tik keršyti savo tėvų grobėjams. Jis nebegalvojo apie tėvynę, tokią, kokią buvo girdėjęs anksčiau prakalbose. Jis dabar galvojo apie tėvus ir kerštą ir tai mažino nuovargį. Po minutės jis atsiminė, kad graužia koją ir pradėjo varstyti batą." (27 psl.)
“Viešpatie, Dievo generole, Mykole Arkangele, padėk velniams grįžti pragaran, — įstatė naują šovinių juostą Mikalojus, — tegu smenga visi į šią žemę, tegu ryja juos. Belzebubo Stalino vaikus.
Rodos, velniai išgirdo šį keiksmą. Toli dunktelėjo garsas ir beveik tuo pačiu metu per jų galvas perlėkė staugdami sviediniai. Bolševikai pradėjo apšaudyti patrankomis ir minosvaidžiais.” (34 p.)
Būrelis lietuvių partizanų naikino puolančius rusus pelkėse. Jie vistiek laimės, net jei ir tektų negyviems kristi. Jie suranda ir taiklaus humoro: rusų kapitonui vienas partizanas šūktelėjo:
“Aš tave išgelbėsiu, jei tris kartus sušuksi: Stalinas banditas!” (38 p.)
Tačiau, tas rusų kapitonas, kaip ir jo vesti kareiviai, jau keliavo į pelkių dugną. Čia A. Baronas vėl duoda gražų palyginimą:
“— Jis ryja lietuvišką žemę, — tylomis sakė Mikalojus kai Šeštokas buvo besigundąs ir keliąs šautuvą, bet žiūrėjo kaip purvinas pelkių vanduo sėmė kapitono kaklą, smakrą, kaip sėmė nosį ir akis. Jį lėtai prarijo pelkės. Virš vandens plaukiojo kapitono kepurė ir ant jos spindėjo saulėje metaliniai ženklai.
— Visi taip paskęs, — pasakė Mikalojus ir paleido keletą šūvių toliau pontono.” (38-39 p.)
Autorius duoda vaizdingų kovos aprašymų gana daug, pavienių kovotojų ir grupinių. Jie įdomūs, pilni drąsos. Jais pasigrožėti palieku patiems knygos skaitytojams. Knygą lydi mintis:
“Jus visus ištiks toks likimas, nes čia mūsų žemė”. (24 p.)
Stipriai literatūriniai sumastina knygos pabaigoje įjungtas lietuvio berniuko pasikalbėjimas su rusais. Lietuviukas rusams rėžia lietuvių partizanų slapyvardžius, kurie, rusų įsitikinimu, yra jau nebegyvi. Berniukas:
“— Ne, nueikite, jie ten yra, matėt juda medžiai.
Vėjas pajudino medžius ir lėkė lyguma. Siūbavo augštai kitas žoles praaugę ramunės." (174 p.)
Anot berniuko, visi juk sako, kad jie yra.
KARIUOMENĖS ŠVENTĖ BOSTONE
Lapkričio 21 d. Bostono "Ramovės” skyrius surengė Lietuvos kariuomenės atkūrimo 53-jį sukakties paminėjimą, drauge su metinėmis tragiško Simo Kudirkos šuolio į laisvę prie Martha's Vineyard salos. Sekmadienį 10 val. ryto, šv. Petro lietuvių parapijos bažnyčioje, dalyvaujant lietuvių organizacijoms su savo vėliavomis, buvo atlaikytos pamaldos už žuvusius kovose dėl Lietuvos laisvės.
11 val. ryto lietuvių radio valanda “Laisvės Varpas”, vedama P. Viščinio, pusės valandos specialioje programoje perdavė dainos ir žodžio montažą, skirtą Kariuomenės šventei ir Simo Kudirkos pagerbimui. Montažą parengė aktorius J. Jalinskas, išpildė Bostono dramos sambūrio nariai.
3 val. p.p., Lietuvių Piliečių klubo salėje, įvyko iškilmingas minėjimas. Atidarė “Ramovės” skyriaus pirm. A. Janavičius. Paskaitą tema: “Kariuomenė Lietuvos valstybingumo ugdytoja” skaitė dr. Br. Nemickas iš New Yorko. Meninėje programoje dainavo solistai St. Liepas ir Ben. Povilavičius, akomponuojant komp. Jer. Kačinskui. Be to, buvo pastatytas trijų paveikslų scenos vaizdelis pagal B. Brazdžionio poemą “Vaidila Valiūnas”, prie užgęsusio švyturio. Paruošė akt. J. Jašinskas; išpildė J. ir G. Ambraziejai, K. Barūnas, Gytis Gavelis, Feliksas Kontautas, J. Valiukonis, pranešėja M. Gineitienė; šviesų ir garsų efektai Romo Šliažo. Publikos, nežiūrint blogo oro, buvo pilna salė. Fo programos buvo vaišės ir pasilinksminimas. J. V. Sūduvas
A.a. inž. plk. Antanas Novickis
Vyties Kryžiaus kavalierių amžinybėn palydįnt (Vietoj nekrologo)
"Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė — Žydro veido, kaip žydras dangus — Kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė Po pasaulį keliauja žmogus ...
Ir štai, visko pabaiga. Baigta žemiškoji kelionė Teliko tik bendrakeleiviai. O jais buvome: jei save skaitėme esą artimo pagalba susirūpinę, jei buvome Lietuvos vergija susisieloję, jei buvome savanoriais, inžinieriais, architektais, spaudos žmonėmis — jei rūpinomės susiklausymu, lietuviškosios bendruomenės buitimi, o taip pat jei troškome geresnio sąlygą lietuviškosios kultūros baruose — norėdami turėti savo lietuvišką pastogę, kurioje tarptų mūsų literatūra, muzika, dailė — mūsą lietuviškas ir savitas pradas.
Buvome bendrakeleiviai jei rūpinomės savo priaugančios kartos lietuviškąja esme, jei žiūrėjome į viens kitą, kaip į seserį ir į brolį ir pagaliau, jei troškome LIETUVAI kas rytą laisvos patekančios saulės, o vakare laisviems saulėlydžiams užmerkti akis. Tuo buvome bendrakeleiviai tiesaus, galantiško, išskėstom rankom, su džiaugsmu — priekyje mūsą žygiavusio keleivio, savanorio, pulkininko, Vyties Kryžiaus kavalieriaus, doplomuoto inžinieriaus-architekto pasitinkami.
Visi jam buvo lygūs, geri, gabūs — jam broliai ir sesės. Ši artimo meilė ypač buvo gili ir pastovi artimiesiems, bičiuliams, draugams, bendraminčiams ir ypatinga—riteriška—savo šeimai.
Jis išėjo nebesugrįžtamai, bet liko neišdylantis žmogaus partretas. Jis net savo gyvenimo saulėlydyje visais sielojosi, visus atsiminė — visiems asmeniškai norėdamas gėrio, laimės, veržlumo — būti aukščiau, siekti toliau, būti vydūniškais “sau” žmonėmis ir gyventi darnoje. Jam rūpėjo visas lietuviškasis gyvenimas: politinis, bendruomeniškas, kultūrinis, asmeniškas, vietinis ir visuotinis lietuvio veržlumas siekiant aukščiausiojo tikslo — LAISVOS IK NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS. Daug dėmesio skyrė jaunam žmogui kopiančiam aukštyn, siek:ančiam ano Biliūno laimės žiburio. Todėl dažnomis progomis jis tą jauną žmogų padrąsindavo sakydamas, kad ir anuomet dabartiniai mūsą tautos vyrai buvo jauni su sunkia Lietuvos valstybės ir tautos našta ant pečių.
Baigta žemiškoji kelionė.
Antanas Novickis amžiams iškeliavo. Liko tik jo nepamainomas ir neišsakomas, kaip visas žvaigždėtasis dangus ... atminimas. Mes nešime į saulę naštą ir dalinsime atskiromis rykštėm:s krivulę___
Ilsėkis ramybėje.
Visa KARIO šeima ir štabas liūdime netekę uolaus bendradarbio ir bičiulio.
A.A. LEITENANTAS ANTANAS VILĖNIŠKIS
1971 m. lapkričio 22 d. 5:15 val. p. p., pirmadienį, po Lietuvos kariuomenės atkūrimo minėjimo, kuriame jis aktyviai dalyvavo, staigiai mirė darbštus Bostono “Ramovės” skyriaus narys, didelis patriotas ir visuomenininkas Antanas Vilėniškis. Velionis gimė 1912 m. birželio 13 d., Užnemunės kaime, Rokiškio apskrityje. Jis buvo jauniausias vaikas gausioje ūkininko šeimoje.
Antanas lankė Rokiškio gimnaziją, bet baigė Pavasario suaugusių gimnaziją 1933 m. Baigęs kariūnų aspirantų kursus PLP Karo mokykloje, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, Kaune, kur du metus studijavo ekonomiką ir lankė Kūno Kultūros kursus. Dėl lėšų stokos, pertraukė studijas ir įstojo į atsargos karininkams suorganizuotus 10 mėn. kursus, kuriuos baigė 1936 m.
Jaun. ltn. laipsniu buvo priimtas į aktyvią karo tarnybą ir paskirtas į 6 p. Kunigaikščio Margio pulką, Klaipėdoje. Užėmus Klaipėdą vokiečių naciams tarnavo tame pat pulke Plungėje, o vėliau dirbo Telšių Karo komendantūroje.
Rusams okupavus Lietuvą 1940-41 m., tarnavo teritoriniame 29-me šaulių korpe į kurį buvo sugrūsti buvę Lietuvos kariuomenės daliniai. Rusų-vokiečių karo metu buvo varomas į Rusiją, bet laimingai pasitraukė ir grįžo į Lietuvą.
Vokiečių okupacijos metu velionis Antanas buvo įstojęs į gen. Plechavičiaus organizuojamą Lietuvos Rinktinę. Pasitraukęs į Vokietiją, gyveno įvairiose tremtinių stovyklose. Į Ameriką atvyko 1949 m. ir apsigyveno Bostone, drauge su savo vyresniu broliu Ignu. Čia įsikūręs, jis dirbo įvairius darbus fabrike.
Prieš devynerius metus velionis Antanas buvo ištiktas pirmos širdies atakos, po kurios jis buvo pripažintas negalįs dirbti fizinio darbo. Gyveno jis iš nedarbingojo pensijos. 1971 birželio 8 d. išgyveno antrą širdies ataką ir iš ligoninės išėjo jau su palaužta sveikata, buvo nuolatinėje gydytojo priežiūroje.
Lapkričio 22 d„ amžinos atminties. Antano Vilėniškio širdis amžinai nustojo plakusi. Palaidotas buvo Bostono Forest Hills kapuose, lapkričio 26 d., dalyvaujant gausiam būriui Bostono ir apylinkių lietuvių. Buvę jo ginklo ir mokslo draugai atidavė jam paskutinę pagarbą, nešdami garbės sargybą prie jo karsto, apdengto Lietuvos tautine vėliava, ir palydėjo į amžino poilsio vietą.
Velionis Antanas Vilėniškis buvo nuoširdus patriotas, darbštus, tiesaus ir linksmo atviro būdo žmogus. Buvo paslaugus visiems padėti, kur tik buvo reikalinga. Buvo visuomeniškas ir dirbo įvairiose Bostono lietuvių organizacijose. Tėvynės laisvinimo darbe didelė ir nuoširdi talkininkė jam buvo žmona, Onutė Stankūnaitė-Vilėniškienė. Velionies Antano asmenyje Bostono "Ramovės” skyrius neteko uolaus savo nario, ilgamečio valdybos sekretoriaus ir kultūrinių parengimų sumanaus ūkio reikalų vedėjo, bei administratoriaus.
J. V. Sūduvas
A.a. Antano Vilėniškio laidotuvės Forest Hills kapuose, Bostone, 1971 m. lapkričio 26 d. Kairėje — velionio žmona Ona ir artimieji J. Rentelio nuotr.
RAMOVĖNO ANTANO BALEIŠIO NETEKUS
Sausio mėn. 17 d., Čikagoje, atsiskyrė su šiuo pasauliu ramovėnas kpt. Antanas Baleišis. Jis buvo gimęs 1900 m. rugsėjo 5 d., Būtėnų kaime, Rokiškio apskr., pasiturinčio ūkininko šeimoje. Mokėsi Rusijoje, Petrapilyje. Prasidėjus ten revoliucijai, 1918 m. grįžo į Lietuvą.
1923 m. baigė Lietuvos Karo mokyklos V laidą, gavo jaun. leitenanto laipsnį ir tarnybai buvo paskirtas į 2 pėst. pulką. 1926 m. buvo Aukštųjų Karininkų kursuose adjutantu, o 1927 m. buvo paskirtas į Kariuomenės štabo II skyrių. 1928 m. buvo paskirtas į 8 pėst. pulką, bet 1929 m. tolesnei tarnybai buvo perkeltas į 4 pėst. pulką. Ten būnant, 1933 m. buvo komandiruotas ir baigė Aukštesniuosius Karo Ryšių kursus. Grįžęs į pulką, liko jame, iki bolševikai išbėgo iš Lietuvos.
Karui su vokiečiais prasidėjus, buvo Varėnos poligone, bet, išgirdęs apie prasidėjusį karą, su vadovaujama Ryšių kuopa sumaniai nuo rusų atsipalaidavo ir visą kuopą atvedė į Vilnių. Ten iš kariuomenės pasitraukė ir grįžo į Panevėžį, kur vokiečių okupacijos metu tarnavo miesto savivaldybėje. Bolševikams vėl artinantis prie Lietuvos, pasitraukė į Vokietiją, o 1948 m. rudenį atvyko į Ameriką ir apsigyveno Čikagoje.
1972 m. sausio 19 d., laidojimo koplyčioje, 7 val. vakare įvyko paskutinis su velionimi Antanu Baleišiu atsisveikinimas, palydint jį į amžiną poilsį. Atsisveikinti prie jo karsto, pridengto tautine vėliava, susirinko pilna koplyčia žmonių iš įvairių Čikagos vietų. Prie karsto stovėjo ramovėnų garbės sargyba.
Atsisveikinimo kalbas pradėjo Ramovės Čikagos skyriaus pirmininkas A. Juškevičius, trumpai apibūdindamas velionies būdą, jo darbus Lietuvoje ir čia tremtyje. Velionis buvo Ramovės Kontrolės komisijos nariu ir savo pareigas visuomet atlikdavo pavyzdingai. Sekantis kalbėjo Ramovės CV pirmininkas gen. prof. S. Dirmantas, pareikšdamas apgailestavimą dėl ankstyvos Antano mirties. Gražiai pabrėždamas velionies darbštumą, nes jis dirbo ir CV, užtikrino, kad jo vardas liks ne tik ramovėnų atminime, bet ir tos organizacijos bylose.
A.a. kpt. AntanasBaleišis
Vėliau kalbėjo buvęs Karo mokyklos lektorius mjr. J. Tapulionis.
Lietuvių Bendruomenės vardu atsisveikinimo žodį tarė J. Jasaitis, Balio vardu — Mackevičius, Panevėžiečių klubo, kur velionis buvo garbės narys, ir Marquette Parko namų savininkų draugijos vardu — Stakėnas. Savo kalbose visi pabrėžė velionies Antano Baleišio darbštumą, pareigingumą ir rūpinimąsi pavergta tėvyne Lietuva. Iš pirmos dienos atvykimo į Ameriką jis energingai įsijungė į darbą, palaikantį tremtyje lietuvybę, įstojo į Ramovės sąjungą, Lietuvių Bendruomenę, Lietuvių Fondą, Panevėžiečių klubą, Balfą ir Marquette Parko namų savininkų draugiją. Visoms toms organizacijoms jis rado laiko ir jose aktyviai reiškėsi, nes buvo įsitikinęs, kad tik organizacijos padės sulaikyti tremtinių nutautėjimo bangą.
Po prakalbų buvo sugiedotas Lietuvos himnas, ir klebonas kun. A. Zakarauskas su dalyviais sukalbėjo rožinį. Sekančią dieną velionis buvo išlydėtas į Marquette Parko Šv. M. Marijos Gimimo bažnyčią ir po iškilmingų gedulingi; pamaldų už jo sielą, ilgos vilkstinės automobilių buvo nulydėtas į Šv. Kazimiero kapines.
Velionis paliko liūdinčią žmoną Antaniną, dukrą Alę ir vaikaičius.
G. Songinas
KAPITONO JUOZO PUŠNERAIČIO NETEKUS
Sausio 26 dieną netikėtai mirė ramovėnas, taurus lietuvis, kapitonas Juozas Pušneraitis, gyvenęs Čikagoje.
A.a. kpt. Juozas Pušneraitis
Jis buvo gimęs 1899 m. liepos 9 d., Bulzgėniškių kaime, Šimkaičių valsč., Raseinių apskr. Mokėsi Raseinių vidurinėje mokykloje.
I Pasaulinis karas nubloškė jį į Rusijos gilumą, kur Voroneže lankė lietuvių gimnaziją, bet baigė tik grįžęs į Lietuvą.
Nepriklausomybės kovų metais įstojo į Lietuvos kariuomenę, baigė Karo mokyklos II laidą ir buvo paskirtas į 3 pėst. pulką. 1920 metais dalyvavo kovose su lenkais Suvalkijoje ir Trakų srityje.
Nepriklausomybės kovoms pasibaigus, skiriamas į kariuomenės Intendantūros Transporto skyrių, bet netrukus perkeliamas į Spaudos ir švietimo skyrių, kuriame dirbo iki 1932 metų, Tais metais perkeliamas į padidėjusią karo aviacijos administraciją ir ten išbuvo iki bolševikų pirmos okupacijos. Visose tarnybos vietose dirbo sąžiningai ir rūpestingai, todėl buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kun. Gedimino ordenu.
Atsisveikinimas su velionimi įvyko sausio 28 dieną, 7 val. vakare. Laidojimo koplyčioje prie karsto, pridengto tautine vėliava, stovėjo ramovėnų garbės sargyba. Koplyčią užpildė giminės, ramovėnai, birutininkės, draugai ir pažįstami.
Pirmas atsisveikinimo kalbą pasakė Ramovės Čikagos skyriaus pirmininkas A. Juškevičius. Ilgesnėje kalboje jis apibūdino velionį kaip didelį patriotą, kuris nuolat sielojosi pavergtos tėvynės likimu ir niekuomet neužmiršdavo kenčiančių ten tautiečių.
Sekantis kalbėjo gen. M. Rėklaitis. Jis savo gražią kalbą pradėjo, pabrėždamas kai kurių filosofų pažiūras, kad žmogaus gyvenimas nenutrūksta ir mirtis jo gyvenimą tik pakeičia. Vėliau apibūdino velionies gyvenimą nuo jaunystės iki šių laikų. Jis labai mylėjo knygą, domėjosi lietuvių kultūriniais ir tautiniais reikalais tėvynėje ir čia, Amerikoje. Jo gyvenimas buvo užpildytas rūpestingu atlikimu savo pareigų tėvynei ir tautai. Dažnai kartojo, kad turįs daug ką atlikti, bet, deja, netikėtai turėjo iškeliauti iš šio pasaulio.
Vėliau kalbėjo Valst. Liaudininkų s-gos vardu L. Šmulkštys. Atsisveikindamas pabrėžė, kad Juozas Pušneraitis buvo Jono Jablonskio mokinys Voronežo lietuvių gimnazijoje, ten įgijo tvirtus mokslinius lietuvių kalbos pagrindus, todėl kurį laika, sėkmingai dirbo Karo Spaudos ic švietimo skyriuje. Ir čia Amerikoje jis domėjosi lietuvių spauda ir joje bendradarbiavo. Paskutinis kalbėjo Stankus SLA 217 kuopos vardu, iškeldamas velionies administracinius gabumus, tvarkant kuopos finansinius reikalus.
Po atsisveikinimo kalbų visi dalyviai sugiedojo Lietuvos himną.
Kpt. Juozo Pušneraičio netekimas yra didelis nuostolis Ramovės sąjungai ir lietuviškai visuomenei, nes jis buvo vienas iš tų, kuris gyveno ne sau, bet kitiems. Buvo ne tik geras ramovėnas, bet ir šviesus, humaniškas žmogus, ir visuomet su savo žmona atsirasdavo ten, kur jų pagalba buvo reikalinga. Filosofai sako, kad tikras rūpestis žmogui yra ne ilgai gyventi, bet prasmingai gyventi, ir velionis to dėsnio prisilaikė. Jo darbai tai įrodo. Visuomenės darbuose buvo labai pareigingas, dirbo Ramovės centro valdyboje, padėdamas ruošti sąjungos statutą, o Ramovės Čikagos skyriuje kurį laiką buvo kontrolės komisijoje.
Visam atsisveikinimui, labai gražiai ir tvarkingai, vadovavo energingas, ilgametis Ramovės Čikagos skyriaus pirmininkas A. Juškevičius.
Sausio 29 d., po pamaldų Tėvų Jėzuitų koplyčioje, kurioje per mišias gražiai smuiku grojo P. Matiukas, velionis buvo, ilga vilkstine automobilių, giminių, artimųjų, draugų ir pažįstamų palydėtas į kapines amžinam poilsiui.
Liko giliai liūdinti žmona Ema, Lietuvoje — brolis ir seserys, o Amerikoje — kiti giminės, kuriems visi kalbėtojai pareiškė nuoširdžiausią užuojautą. G. Songinas
A.A. VIRŠILA JUOZAS ŠVABAITIS (ŠVABAUSKAS)
1971 m. lapkričio 8 d., Hamiltone (Kanadoje), iškentėjęs keletą operacijų, iškankintas 2 metus nepagydomos ligos, mirė Hamiltono skyriaus ramovėnas, Lietuvos karo aviacijos mechanikas — viršila Juozas Švabaitis. Palaidotas lapkričio 11 d. iš Hamiltono lietuvių Aušros Vartų parap. bažnyčios, Toronto lietuvių šv. Jono kapinėse.
Juozas buvo gimęs 1904 m. gegužės 15 d., Trakų apskr., Alesiškių km., darbininkų šeimoje. Nelengva buvo jo jaunystė, augant I Pasaulinio karo nualintoje apylinkėje. Neturėję progos ir mokytis. Palankęs tris žiemas apylinkės pradžios mokyklą, turėjo dirbti ir padėti tėvams. 1925 m. buvo pašauktas kariuomenėn ir tarnavo karo aviacijoje. Baigęs Mokomąją komandą buvo pakeltas į j. puskari-
A.a. virš. J. Švabaitis
ninkio laipsnį. Baigęs būtiną tarnybą, liko liktiniu Mokomojoje komandoje būrininko pareigose ir buvo pakeltas į puskarininkio laipsnį. Tarnaudamas lankė suaugusių gimnaziją ir 1930 m. baigė 4 klases. Tais pačiais metais velionis sukūrė šeimą, vesdamas Anelę Matulionytę. Su ja susilaukė dviejų dukrų ir sūnaus. Tarnaudamas, baigė Karo aviacijos Mechanikų kursus ir 1934 m. buvo perkeltas į Šiaulius — Zoknių aerodromą, kur ėjo mechaniko, o vėliau, eskadrilės vyriausio mechaniko pareigas. 1937 m. buvo pakeltas į viršilos laipsnį.
Rusams okupavus Lietuvą velionis buvo iš kariuomenės atleistas ir dirbo fabrike mechaniku. Vokiečių okupacijos metu, kaip prityręs kariuomenės ugniagesys, buvo paskirtas Šiaulių miesto ugniagesių I komandos viršininku ir išbuvo tose pareigose iki antrosios rusų okupacijos.
Pasitraukęs Vokietijon, užsibaigus karui, apsigyveno anglų zonoje, lietuvių stovykloje. Iš ten emigravo Anglijon. 1954 m. atvažiavo Kanadon ir įsikūrė Winazore, vėliau Hamiltone, kur išgyveno iki mirties.
Velionis, kaipo karys, buvo drausmingas, pavyzdingas, darbštus ir viršininkų aukštai vertinamas. Kaip ugniagesys, buvo stropus, pareigingas ir sumanus viršininkas. Vokiečiams statant įvairius reikalavimus, velionis, nepaisydamas jų, visuomet statydavę lietuviškuosius reikalus pirmon eilėn. Už tai, ne kartą, buvę patekęs vokiečių nemalonėn, bęt savo sumanumų ir įtakingų asmenų pagelba išsiteisindavo.
Kanadoje gyvendamas, dirbo įvairiose įmonėse mechaniku ir elektriku. Bandė laimę prekyboje, bet nepasisekus, vėl grįžo vienon įmonėn mechaniku ir išdirbo iki pensijos.
Prieš keletą metų, jis atsikvietė žmoną iš Lietuvos ir manė su ja, nuosavame namelyje, leisti pensininko dienas, bet liga ir mirtis visus planus išardė.
Velionis buvo visuomenininkas, dalyvavo organizacijose, Ramovės skyriuje būdamas valdyboje. Būdamas geras mechanikas ir elektrikas, buvo paslaugus kolonijos tautiečiams patarimais ir darbu. Būdamas gero būdo, turėjo nemaža draugų, todėl tautiečių buvo gausiai lankomas laidotuvių namuose.
Hamiltono ramovėnai gražiai pagerbė savo draugą, stovėdami garbės sargyboje su skyriaus vėliava, prie tautine vėliava pridengto karsto laidotuvių namuose, per pamaldas bažnyčioje ir nešdami karstą. Pamaldas laikė parapijos klebonas prelatas dr. kun. J. Tadarauskas, pasakydamas gražų pamokslą. Gausi mašinų vilkstinė palydėjo velionį į amžino poilsio vietą Toronto lietuviškose Šv. Jono kapinėse. Paskutines religines apeigas kapinėse atliko kun. L. Januška. Atsisveikinimo žodį tarė vienas iš ramovėnų. Nuo karsto nuimta tautinė vėliava buvo perduota našlei.
Nuliūdime liko žmona Anelė, sūnus ir dukra, abu su anūkais, Lietuvoje, brolis ir sesuo Lietuvoje ir brolis Windzore, Kanadoje.
Už nuopelnus Lietuvai ir sąžiningą pareigų ėjimą buvo apdovanotas 10 Metų Nepriklausomybės, Vytauto D. III laipsnio ir ugniagesių Artimui Pa-gelbon medaliais. P. Gulbinas
