ŽYGIS Į KURŠĄ
(Vikingų audrai siaučiant)
Z.RAULINAITIS
Ėgilis Skalagrimsonas (arba Plikio Grimo šūnus), žymiausias sagų laikų Islandijos poetas, gyveno 901 m. - 983 m laikotarpyje. Jis buvo netik poetas, pirmoje eilėje, jis buvo vienas iš spalvingiausiųjų islandiečių vikingų. Apie jo žygius buvo sukurta ištisa saga, kurioje, tarp kitų jo karinių žygdarbių, yra aprašyta ir jo plėšeikiška veikla Kurše.
Simanas Daukantas savo Būde irgi paminėjo tą Ėgilio plėšiamąjį žygį Pabaltijy. Jis rašo: “Antras raštinykas pradžioje X amžiaus tokią notį įrašė: du šaldru (valkatos) žuvėdų, šiandien norvegais vadinamų, vienas vardu Torolp, antras Figil [turi būti Ėgil. Z.R.], metuose 918, gimus Kristui, atsikėlusiu jūromis į Žemaičių pajūrius ... ir lindusiu į girę, kuria eidamu antštikusiu kiemus, kurių gyventojus išmušusiu, o gyvenimus jų išdrevėjusiu.. .”1
Ėgilio Skalagrimsono saga buvo sukurta XI - XII a. ir galutinai užbaigta XIII a. pradžioje didžiojo Islandijos istoriko Snorio Sturlasono. Joje yra pasakojama, kad Ėgilio brolis Thorolfas buvęs taip pat vikingas ir turėjęs gerą draugą Bjoerną. Iš Islandijos jie nuplaukdavę į savo tėvų senąjį kraštą Norvegiją. Kartą ... “Išbuvę visą žiemą Norvegijoje, Bjoernas ir Thorolfas, pavasariui atėjus, paruošė savo laivus ir pasirūpino pilna įgula. Vasarą, gi, jie išplaukė į Baltijos jūrą vikingauti. Prisiplėšę didžiulį grobį jiedu rudenį grįžo... viename jų laive sėdėjo 12 ar 13 irklininkų ir 30 vyrų įgulos. Tą laivą jie buvo pasigrobę vieno savo žygių metu. Virš vandens laivas buvo nudažytas ir buvo, iš viso, puikus”.2
Toliau sagoje gana plačiai pasakojama apie paties Ėgilio žygį į Kuršą. Tuo metu Ėgilis su savo broliu Thorolfu svečiavosi Norvegijoje, grovo Thoriro namuose. (Žemiau duodamas sagos skyriaus, apie tą žygį, vertimas).
“46 SK. ĖGILIO ŽYGIS Į KURŠĄ
Thorolfas ir Ėgilis gyveno pas Thorirą geruose santykiuose. Pavasarį jie pasirūpino didelį karo laivą, surinko įgulą ir vasarą išplaukė į Baltijos jūrą plėšti. Ten jie kovėsi dideliuose mūšiuose ir paėmė grobio. Po to, jie nuplaukė į Kuršą ir išsikėlė į krantą. Pusei mėnesio jie sudarė ten paliaubas ir prekiavimo sutartį. Paliauboms, gi, pasibaigus, jie pradėjo plėšti, puldinėdami įvairias apylinkes.
Vieną dieną jie išsikėlė plačios upės žiotyse. Ten buvo tankus miškas. Pasišovę žygiui į krašto gilumą, jie savo vyrus padalino į du skyrius, po dvylika vyrų. Mišku jiems beeinant, netrukus pasirodė sodyba. Jie ją išplėšė ir ėmė žudyti vyrus, tačiau žmonės išlakstė ir pasipriešinimo jie ten nerado.
Kadangi diena jau baigėsi, Thorolfas liepė pūsti ragą savo skyriui grįžti ir vyrai, ten kur buvę, pasuko atgal. Juos visus surinkti galima buvo tik išėjus į pajūrį. Tačiau, kai Thorolfas pasiekė pajūrį, Ėgilio dar nesimatė. Pagaliau sutemo ir užėjo naktis, todėl jie galvojo, kad jų surasti jie negalės.
Ėgilis, gi, su savo dvylika palydovų, eidamas mišku, pamatė priešais save plačią aikštę ir joje pastatus. Tiesiai prieš juos stovėjo ūkis, į kurį jie tuoj ir patraukė. Priėję, greit įbėgo trobesin ir atrodė, jog niekas jų nepastebėjo. Jie ėmė grobti visą judomą turtą. Kadangi ten trobesių buvo daug, tai jie ilgokai užtruko. Tačiau, kai iš to ūkio norėjo pasitraukti, tai tarp savęs ir miško rado susitelkusią minią žmonių, kuri juos puolė. Juos skyrė medinė tvora, vedanti miško kryptimi. Ėgilis liepė savo vyrams eiti pagal ją, kad priešas negalėtų pulti jų iš visų pusių. Ėgilis ėjo priekyje, kiti — arti vienas kito, iš paskos, taip, kad niekas negalėtų įsiveržti į jų tarpą. Kuršiai puolė juos smarkiai jietimis ir strėlėmis, tačiau nesileido į kautynes kalavijais.
Išilgai statinių tvoros beeidami, Ėgilis ir jo vyrai netrukus pastebėjo, kad iš antros pusės ėjo kita tvora, kuri uždarė jiems kelią. Tame akligatvyje kuršiai juos smarkiai prispaudė. Kai vieni puolė juos jietimis ir kalavijais, tai kiti mėtė savo apsiaustus ant jų ginklų. Vikingai buvo sužeisti, paimti nelaisvėn ir surišti. Tada kuršiai juos atsivedė į kiemą.
Ūkio savininko būta galingo ir turtingo. Jis turėjo smarkų sūnų. Buvo tariamasi kas su jais daryti. Ūkininkui atrodė, geriausia būtų juos visus, vieną po kito, nudėti. Tačiau, kadangi jau temo, tai ūkininko sūnaus nuomone, buvo per tamsu, kad galima būtų pasigėrėti žudomųjų kančiomis. Jis prašė palaukti ryto. Tokiu būdu, visi vikingai buvo stipriai supančioti ir uždaryti viename iš namų.
Egilio rankas ir kojas pririšo prie medinio stulpo ir namą užrakino. Po to, kuršiai suėjo į menę, kur valgė, gėrė ir labai džiaugėsi. Egilis gi, tol spyriavosi ir judino stulpą, kol jį iškėlė iš žemės. Stulpas nuvirto, o Egilis, atsikratęs stulpo, dantimis atsirišo rankas. Laisvomis rankomis jis atsipančiojo ir kojas. Tada jis išlaisvino ir savo palydovus.
Kai visi jau buvo išlaisvinti, jie apsižvalgė tame name, jieškodami pro kur būtų geriausia išsprukti Namo sienos buvo statytos iš storų sienojų, tik vienoje pusėje ėjo vidinė plona siena. Kartu įsibėgėję, jie prasilaužė pro ją ir atsidūrė kitame name. Tačiau ir šis buvo suręstas iš stiprių rąstų. Staiga, jie išgirdo iš po grindų žmonių balsus. Apsižvalgę, rado grindyse duris ir jas atidarė. Apačioje buvo gili duobė ir iš jos girdėjosi vyrų balsai.
Pasilenkęs žemyn Egilis paklausė kas ten per žmonės. Vienas jų pasisakė esąs Akis. Egilis paklausė ar jis norėtų išlipti iš tos duobės. Akis atsakė jog jie visi labai norėtų. Tada Egilis ir jo vyrai nuleido į duobę virves, kuriomis jie patys prieš tai buvo surišti ir ištraukė tris vyrus.
Akis paaiškino, kad kiti du tai jo sūnūs. Jie esą danai, praėjusios vasaros žygio metu paimti nelaisvėn. ‘Žiemą su manim jie elgėsi gerai’, pasakojo jis. ‘Aš buvau paskirtas prižiūrėti ūkininko nuosavybę, bet mano sūnūs buvo paversti vergais ir labai kentėjo. Pavasąrį norėjome pabėgti. Tačiau mus pačiupo ir pasodino į šitą duobę.’
‘Tai tu, greičiausiai, šią vietą gerai pažįsti’, tarė Egilis, ‘ir žinai, pro kur mes geriausiai galėtume pasprukti.’ Atlis [matyti, vienas iš sūnų. Z.R.] pasakė, kad čia turėtų būti dar viena vidinė siena — ‘ją turite išlaužti ir atsidursite klojime, o iš ten jau galite eiti kur tik. norite.’
Egilis ir jo vyrai tą ir padarė. Išlaužę lentų sieną, jie pakliuvo į klojimą ir iš ten į lauką. Naktis buvo tamsi kaip smala. Ėgilio žygio bendrininkai buvo pasiryžę skubėti į mišką. Ėgilis, tačiau, paklausė Akį: ‘Jei tu šį namą pažįsti, tai parodyk mums, ką galėtume pasigrobti!’ Akis pasakė, kad čia jie rastų pakankamai judomo turto — ‘viršuje yra didelis kambarys, kur miega pats ūkininkas. Ten netrūksta ir ginklų.’
Ėgilis liepė savo vyrams lipti į viršutinį aukštą. Laiptais užlipę viršun jie pamatė, kad viršutinis kambarys buvo atdaras. Viduje degė žiburys, o tarnai klojo vyrams lovas. Ėgilis liepė keletai pasilikti lauke ir žiūrėti, kad niekas iš namo neišbėgtų. Su kitais jis įbėgo į kambarį,
Viduramžių drožinys vaizduoja vikingą su kūgio pavidalo odiniu šalmu, geležies juostelėm apkaustytu.
griebė ginklus, kurių ten netrūko ir užmušė visus viduje buvusius. Greitai jie visi vėl buvo ginkluoti.
Privedęs juos prie durų grindyse Akis jas atidarė ir pasiūlė jiems nusileisti į apatinį kambarį. Pasiėmę žiburį jie nusileido žemyn. Ten radosi ūkininko turtai, gražūs papuošalai ir daug sidabro. Visą tą turtą vyrai išsinešė. Egilis pasiėmė didelį midaus ąsotį ir laikydamas jį po pažastimi, išlipo viršun. Tada jie visi pasileido į mišką.
Atsidūręs miške, Egilis sustojo ir tarė: ‘Šitas mūsų žygis išėjo visai blogas, visai ne vikingiškas. Mes pavogėme ūkininkui lobį, o jis to visai nežino. Mes negalime susitepti tokia gėda. Grįžkime atgal į ūkį ir paskelbkime kas atsitiko.’ Visi tačiau, pasisakė prieš tai ir pareiškė, kad jie eisią prie laivų.
Egilis, tada, pastatė midaus ąsotį ant žemės ir pasileido bėgti atgal į vienkiemį. Pribėgęs prie namo, jis pastebėjo tarnus benešančius iš virtuvės į trobą apkrautus stalus. Egilis taip pat pamatė, kad virtuvėje degė didelis ugniakuras, virš kurio kabojo katilai. Į namą buvo prineštą ilgų pagalių ir ugnis buvo kūrenama kaip tada buvo
Vikingų ilgasis, arba karo laivas Baltijos jūroje.
įprasta, būtent, būdavo įdegamas vienas pagalio galas ir iš jo įsidegdavo visas pagalys;
Vieną tokį ilgą pagalį pagriebęs, Ėgilis įnešė į menę ir jo dengantį galą iškėlęs įkišo į pastogę iki pačių malksnų. Ugnis greitai apėmė gegnes ir puotaujantieji nepastebėjo to tol, kol visas stogas skendėjo ugnyje. Tik tada vyrai šoko bėgti prie durų. Tačiau nebuvo taip lengva išbėgti, dalinai dėl malkų krūvų, dalinai dėl duris saugančio Ėgilio. Keletą vyrų jis nudėjo tik įžengusius į tarpdurį, arba dar prieš jį. Neilgai truko ir visa menė jau liepsnojo, pradėdama griūti iš viršaus. Taip visi ten viduje buvę vyrai ir žuvo.
Po to, Ėgilis pasuko į mišką. Ten jis rado savo bendražygininkus. Visi kartu patraukė laivo link. Ėgilis pareiškė, jog midaus ąsotį, kurį jis buvo pasiėmęs, jis norėtų pasilaikyti kaip garbės ženklą. Ąsotis, iš tiesų, buvo pilnas pripildytas sidabro.
Thorolfo vyrai labai nudžiugo kai atvyko Ėgilis. Auštant jie atsistūmė nuo kranto. Akis ir jo sūnūs dabar buvo Ėgilio būryje. Vasarai baigiantis jie nuburiavo į Daniją ir pakeliui, kur tik pasitaikydavo proga, sulaikydavo prekinius laivus ir juos apiplėšdavo.”2 Praplaukdami Švediją, šie vikingai plėšikai apiplėšė Lundo miestą.
Aukščiau aprašytas žygis į Kuršą buvo atliktas Ėgiliui dar labai jaunam esant, gal apie 920-925 metus (anot S. Daukanto — 918 m.).
Nežiūrint dažnų Kuršo apiplėšimų, nėra duomenų spręsti, kad danai, norvegai ar švedai varingai būtų tą kraštą kada nors visai užkariavę. Kuršiai buvo ir karingi ir pakankamai turtingi, turėję valstybinę organizaciją, todėl ir galėjo atsispirti vikingams-varingams. Be to ir jų kariavimo būdas ir ginklai buvo nė kiek nemenkesni už vikingų. Tarp kitko, kuršių ginklai būdavo laikomi labai vertingu grobiu. Tas pats Ėgilis kovojo kuršišku kalaviju. Nuvykęs į Angliją jis kovėsi Alfredo Didžiojo anūko, karaliaus Aethelstano pusėje prieš škotus ir velšus Brunanburgho mūšyje 938 m. Apie jo ginklus tame mūšyje, jo sagoje, sakoma:
“Ėgilis buvo apsiginklavęs taip kaip ir Thorolfas [jo brolis]. Prie diržo jis buvo prisikabinęs kalaviją vardu Nadr (Angis). Kalavijas buvo jo karo grobis iš Kuršo ir buvo puikus ginklas.”2 Danų karaliui Haraldui Gormo sūnui, Mėlyndančiu pramintam, valdant (936 m. - 986 m.), jam pavaldus vikingų vadas plėšikavo Baltijos kraštuose. Knytlingasaga taip pasakoja:
“Karaliaus.. Haraldo Gormo sūnaus dienomis Rytuose karo žygius vykdė Styrbjoernas Stiprusis. Styrbjoernas buvo Švedų karaliaus Olafo Bjoernsono sūnus.”8
Haraldui Mėlyndančiui mirus Danų sostas teko jo sūnui Sveridui Skeltabarzdžiui, kuris irgi mėgo plėšikauti, be abejo ir Baltijos kraštuose. Knytlingasagoje apie jį sakoma:
“Karalius Svendas buvo žymus karys ir galingas karalius. Jis plėšė plačiai aplinkui, kaip Rytuose taip ir Pietuose — Saksų šalyje.”3
Norvegų karaliaus Hakono Gerojo (mirė 961 m.) istorijoje (Heimskringla I) rašoma:
“Kažkurie Eriko sūnūs (Norvegų karaliaus sūnūs, tuo metu tremtyje — Danijoje), pasiekę tinkamą amžių, vykdė vikingų žygius ir įsigijo turto. Jie plėšė Rytų kraštuose.”4 Šią žinią papildo Karaliaus Olafo Trygvasono saga, pridurdama, jog jie plėšikavo Baltijos jūroje ir kovojo daugelyje karo žygių Rytų kraštuose. Tie kariniai žygiai į Baltijos pakrantes vyko apie 950 -960 metus. Apie juos skaldąs Glumas Geirisonas drapoje, sueiliuotoje karaliaus Haraldo Pilkojo Apsiausto garbei, sako:
“Ginkluotas išvyko į Rytų kraštus valdovas, pergalintis kovoje,
Nevienam skaldui skydą dovanojęs.”
(HeimskringlaI)4
SEMBA KOVOJA PRIEŠ DANŲ KOLONIZACIJĄ
Sagose minimų kraštų vienas žinomiausių buvo Kuršas, kitas — Gintaro pakrantė — Semba. X amž. antroje pusėje ypatingą dėmesį į Sembą atkreipė danai. Sakso Gramatiko istorijoje rašoma:
“Žmonių atmintyje yra išlikę, kad Haraldas iš Gyrithos turėjo du sūnus. Vyriausias Hakvinas (Haąuinus, Hakonas) buvo nepaprastų dvasinių gabumų ir laimingos prigimties. Jis už savo brolį Sveiną žymiai daugiau švytėjo. Jis užpuolė Sembus (Sembos). Tačiau pastebėjęs, kad pavojingai kovai kilus, jo kariams pradėjo pritrūkti narsos, jis liepė padegti ant kranto ištrauktus laivus, kad svyruojantiems atimtų bet kokią viltį pabėgti ir taip, kietu būtinumu, jis užkirto kelią niekingam bailumui. Tuo būdu, galimybė pasitraukti laivais netekę, jo vyrai įsitikino, kad pasitraukimas gali būti nupirktas tik pergale. Ramia širdimi sunaikinęs savo laivyną, jis buvo tikras, sunaikinsiąs ir priešus. Likimas tada pasigailėjo danų karvedžio, kuris nustodamas laivų išgelbėjo savo jūrininkus, nes suprato, kad laivyno netekimas buvo tikras kelias į pergalę. Taigi, gudriu nors ir pavojingu sprendimu jis rado laimingą išeitį. Užkariavę Sembą (Sembia) danai išžudė vyrus ir pasiėmė jų žmonas prievarta, sulaužydami tėviškėse likusiom savo žmonom ištikimybę. Jie aistringai prisirišo prie tų svetimšalių žmonų ir liko ten gyventi su priešais surišti bendrų vedybinių saitų. Turi tiesos sembai tvirtindami, jog esą su danų genčių šeima giminingo kraujo. Ir tokia buvo stipri pergalėtojų, meilė nugalėtosioms, kad jie pamiršo apie grįžimą; į savo kraštą ir ėmė vadinti barbarų šalį sava, o svetimąsias — savo žmonomis.”5
Tą pačią žinią pakartijo ir Petri Olai kronika tik sutrauktai ir pabrėžia, kad “Dėl to Sembai (Sembi) teisingai savo kilmę veda iš danų.”6
Spėjama, .kad Hakonas Sembą išlaikė savo valdžioje iki mirties ir tuo pačiu, gerus ir taikius santykius su Danija. Tačiau, jam mirus Semba sukilo ir atsikratė danų vyravimo ir net galimos Danijai duoklės, nes Saksas Gramatikas savo istorijos X knygoje, XIV sk. rašo: ... ab Haąuino oppressa absumpto ea rebelles Danis manus ex-ercuit.5
Danų žygius į Rytus X amž. mini ir runų įrašas akmenyje, deja, vienintelis toks Danijoje žinomas. Jutlandijos šiaurėje, Kalindos vietovėje ant akmeninio paminklo yra toks įrašas:
“Tostis Ąsvįdo kalvis pastatė šį akmenį savo broliui Tofiui, kuris žuvo Rytuose (usthr).” Akmuo pastatytas X amž. pirmojoje pusėje.7
Archeologija, tačiau, nepatvirtina kronikose minimo Danų valdymo Sembos. Iškasenos Viskiautuose rodo švedų varingų palikimą, bet ne danų.
NORVEGŲ VIKINGAI TĘSIA SAVO PULDINĖJIMUS
Norvegijoje X amž. viduryje atskiras sritis valdė atskiri valdovai ir vyko nuolatinės tarpusavio kovos dėl vyriausios valdžios. Tačiau, tas netrukdė norvegų vikingams puldinėti Baltijos kraštus, tiems įvairiems karaliukams vadovaujant:
“Kai atėjo pavasaris, karalius Haraldas ir jo brolis Gudroedas (valdė 961 m. - 963 m.) pareiškė, kad vasarą jie išvyks į Vakarų jūrą vikingauti, arba į Rytų kraštus, kaip jiems įprasta buvo... Karalius Gudroedas tada pasiuntė pasiuntinį pas karalių Trygvį, kad jį pasitiktų ir kad abu tą vasarą išvyktų vikingauti į Rytų kraštus” (Heims-kringla).*
Jarlas Hakonas, kuris tuo pat metu valdė Drontheimą (Trondheimą), sritį Norvegijos šiaurėje, surinkęs kariuomenę:
“Buriuodamas išilgai pakrančių, tačiau laikydamasis į rytus nuo pajūrio salų (šėrų), atvyko į Daniją. Iš ten jis išplaukė į Rytų kraštus, kur plėšė ištisą vasarą.”4
Jarlo išvykimo proga pasinaudojo jo varžovai, Eriko ir Gunhildės sūnūs, ir užėmė Drontheimą, kurį, grįžęs Jarlas vėl atsiėmė:
“... sutvirtinęs savo valdžią Drontheime, jis ten praleido žiemos metą, vasarą, gi, išvyko į Helsinglandą. Ten jis sėdo į laivus ir vėl išvyko į Rytų kraštus, kad visą vasarą galėtų ten plėšti.”4 Ir karaliaus Olafo Trygvasono sagoje, sakoma, jog jis praleisdavo savo vasaras plėšikaudamas Baltijoje.
Sagoje apie norvegų vikingų vadą ir vėlesnįjį Faroerų salų valdytoją Sigmundą Brestirsoną ir jo žygius Baltijoje taip rašoma:
“Sigmundas su savo vyrais pasiruošė žygiui ir tuoj nuburiavo į rytus į įlanką, iš ten Danijos link ir tolyn per Oeresundą į Baltijos jūrą. Jis visą vasarą joje plaukiojo, tačiau grobio prisiplėšė mažai, nes su mažu vyrų būriu nedrįso vykti ten, kur priešinosi stipri karinė jėga. Pirklių laivus jis, tačiau, palikdavo ramybėje.. .”8 Sigmundas, mat, ieškojo netiek grobio, kiek garbės kovoje. Jis norėjo kautis su tokiais pat vikingais kaip ir jis pats. Jo žygiai vyko norvegų jarlo Hakono Galingojo (970 m. - 995 m.) valdymo pradžioje.
Pagaliau, vienoje įlankoje, Švedijos pajūryje, jis užtiko kito vikingo laivyną: “Karo laivo priekiniame denyje stovėjo didelis ir stiprus vyras, kuris paklausė kas yra laivų vadas. Sigmundas pasisakė kas esąs ir, savo ruožtu, paklausė jo vardo. Tas atsakė, jog vadinasi Randveru ir yra kilęs iš Rytų, iš Naugardo.” Žinoma, tarp dviejų vikingų laivynų tuoj įvyksta žiaurus mūšis, kurį, nežiūrint nelygių jėgų, laimi sagos didvyris Sigmundas. Šis epizodas liudija tuo metu Naugardą valdžiusius, ar ten vyravusius varingus, kurie taip pat plėšikavo Baltijos jūroje.
Po tos pergalės Sigmundas, dar kiek pasiplėšęs Švedų pakrantėse, pasuko į Rytus:
“Nuo Švedijos jie pasuko bures į Rytus — į Naugardą. Ten jie plėšė salose ir slėniuose . . . Pavasarį Sigmundas su savo vyrais nuburiavo iš Rytų į salą Švedų pajūryje .. .”8
Šitam vikingui-plėšikui Norvegų karalius Olafas Trygvio sūnus, kuris 998 m. įvedė Norvegijoje krikščionybę, vėliau pavedė valdyti Faroerų salas ir jas pakrikštyti.
Apie 990 m. Norvegijos sritinis karaliukas Haraldas, Grenlandiečiu vadinamas (šv. Olafo, Norvegijos patrono, tėvas), ruošė žygius į Baltiją ir jos pakrantes:
“Haraldas Grenlandietis buvo Vestioldo karalius . .. Vieną vasarą, Haraldas Grenlandietis, vykdydamas žygį į Rytų kraštus, kad įsigytų turto, nuvyko ir į Švediją ... Rudenį Haraldas grįžo atgal į Norvegiją. . . sekančią vasarą jis ir vėl su savo kariuomene išvyko vikingauti į Rytus, o po to pasuko vėl į Švedus. . .”4
“Karalių Haraldą tada slėgė sunkios mintys; Jis pasiruošė joti į krašto (Švedų) gilumą ir vėl susitikti su karaliene Sigrida. Daugelio savųjų nepatariamas, jis visdėlto išvyko lydimas didelio palydovų būrio ir atvyko į dvarą, kuriame karalienė Sigrida gyveno. Tą patį vakarą ten atvyko dar ir kitas karalius iš Rytų, iš Gardos karalystės (austau or Gardariki), vardu Visivaldas (Visi-valldr), pasipiršti karalienei. Karaliai ir jų palydovai susėdo didelėje ir senoviškoje menėje, kurios ir visi įrengimai buvo taip pat seni. Tą vakarą buvo perdaug geriama ir gėrimai buvo toki stiprūs, kad visi nusigėrė; net sargybos viršininkas ir naktiniai sargai užmigo. Tada karalienė Sigrida liepė savo vyrams nakties metu pulti juos ugnimi ir ginklais. Menė buvo padegta ir ji sudegė kartu su žmonėmis, kurie joje buvo, o tie, kurie pajėgė iš jos išropoti, buvo nužudyti. Sigrida pasakė, kad šiuo būdu ji atgrasins tuos svetimų kraštų karaliukus vykti pas ją pirštis. Po šito Sigrida buvo pravardžiuojama Valdingąja.”
Heimskringlos vertėjai, anglai ir vokiečiai, susidūrę su Visivaldo vardu ir nesupratę, kad tai grynai lietuviškas vardas, aiškina, kad tai esąs rusiškas Vsevolodas. Visivaldo vardas yra minimas vokiečių kronikose XIV amž. pabaigoje, kai jose kalbama apie Vytauto ir Švitrigailos kovas. Ten yra kalbama apie Visivaldo pilį buvusią netoli Neries, aukščiau Kauno.
Ar nelaimingasis piršlys, karalius Visivaldas, bus buvęs tos pilies valdovas, nėra tyrinėta. Tačiau, aišku, jo būta žymesnio kokios srities Lietuvoje valdovo-karaliaus. Jis turėjo būti pakankamai galingas ir turtingas, kad išdrįso ir sugebėjo nuvykti į Švediją pirštis karaliaus motinai, našlei, nes Švedija X amž. pabaigoje buvo didelė ir galinga valstybė.
OLAFAS AISČIŲ NELAISVĖJE
Jau minėtas Norvegų karalius Olafas Trygvio sūnus (Tryggwason), prieš tai kai įkopė į sostą, gerai susipažino su Rytų kraštais. Jis, netik Rusią pažino, bet ir Aisčius. Dar vaikui jam teko, kartu su motina, būti tremtiniu Šveduose ir išgyventi pavojingą ir nemalonų nuotykį — būti aisčių vergijoje.
Annales Islandorum Regiitą įvykį tepažymi trumpu įrašu: “a.g. Olafr (Trygga sonr) herte-kinn til Estlandz” (SRD Medii Aevi, J. Langebek, III t. 1774, lotynų kalbos vertime rašo Estoniam ir nustato 971 m. datą).
Smulkiau apie Olafo patekimą vergijon pasakojama jo vardo sagoje:
“Gardos karalystėje, Rytuose (t.y. Naugarde), pas karalių Valdamarą (Vladimirą), buvojo Eriko iš Ofrusteado sūnus vardu Sigurdas. Jis buvo ten laikomas didelėje pagarboje ir turėjo aukštą vietą. Jo sesuo Astrida, išbuvusi du metu Švedijoje pas karalių Hakoną Senąjį, panoro jį pamatyti ir todėl — nukeliauti į Gardą. Jos ir karaliaus Trygvio sūnus Olafas tada buvo trijų metų amžiaus. Hakonas Senasis, gausiai aprūpinęs ją ir jos palydus visa kuo reikalinga kelionei, priskyrė ją prie pirklių būrio. Į Baltijos jūrą išplaukus, juos užpuolė vikingai iš Aisčių (Eistland) krašto, kurie pagrobė juos ir jų visą turtą; kaikuriuos iš jų užmušė, kitus, gi, išsidalino tarp savęs vergais. Čia Olafas buvo atskirtas nuo savo motinos. Žmogus vardu Klerkonas (Klerkon) pasiėmė Olafą, jo įtėvį Thorolfą ir Thorolfo sūnų Thorgilą. Nusprendęs, kad Thorolfas yra jau per senas vergauti ir netinkamas sunkiam darbui, Klerkonas užmušė jį, o abu berniukus pasiėmė su savimi į Aisčius, kur jis pardavė juos vyrui vardu Klerkas (Klerk), gaudamas už juos tik ožką, tačiau gerą. Netrukus po to, Klerkas pardavė Olafą trečiam vyrui už gerą apsiaustą ar lietpaltį. Tas pirkėjas buvo vardu Reas; jis turėjo žmoną Rikonę (Rekon), o jų sūnus buvo Rikonis (Rekoni). Pas savo poną Olafas buvo ilgai ir su juo buvo gerai apsieinama, nes Reas jį mylėjo nė kiek nemažiau kaip savo paties sūnų.
Olafas išbuvo tokioje tremties būklėje Aisčiuose šešeris metus. Ūkininkas Reas buvo taip pat nupirkęs ir Thorgilą, Thorolfo Lusaskego sūnų, kurį jis pavertė vergu, taip. kaip ir kitus jo nupirktus baudžiauninkus. Maždaug tuo pat metu, Olafo motinos brolis Sigurdas Eriksonas buvo Holm-gardo (Naugardo) karaliaus Valdamaro pasiųstas į Eistlandą surinkti karaliaus duoklės mokestį iš to krašto. Jis nuvyko ten iškilmingai, skaitlingos palydos lydimas. Atsitiko vieną dieną Sigurdui ir jo palydovams įjoti į Reaso kiemą, kai berniukas Olafas ten su kitais vaikais žaidė, nes Reas mylėdamas jį, nevertė jo tarnauti, o mokė jį vyriškų pratimų ir gero elgesio, rengdamas jį ir elgdamasis su juo, visais atžvilgiais, kaip su savo paties sūnumi. Pamatęs svetimus raitelius įjojančius į kiemą, Olafas nuėjo pasitikti jų ir mandagiai pasveikino jų vadą ir visus kitus. Sigurdas maloniai atsakė į berniuko pasveikinimą, sakydamas: “Berniuk, tu, be abejo, esi svetimtautis, nes aš matau, kad tu esi kitoks kaip šio krašto žmonės iš išvaizdos ir iš kalbos. Pasakyk man savo vardą ir giminę, ir kokiame krašte esi gimęs.”
‘Mano vardas yra Olafas’, atsakė berniukas; mano šeima yra iš Norvegijos, ten ir aš gimiau. Mano tėvas buvo Trygvis Olafo sūnus, o mano motina yra Astrida, žymaus vyro Eriko iš Ofrusteado duktė.’
Iš šeimos vardo paminėjimo Sigurdas atpažino berniuką, savo sesers sūnų ir tarė jam: “Kaip tu čia patekai? Kokia tavo padėtis?’ Olafas papasakojo jam apie visas savo keliones ir kas jį buvo ištikę. ‘Ar nori būti išlaisvintas iš Reaso vergijos ir palikti šią vietą?’ paklausė Sigurdas. Berniukas atsakė: ‘Su manim čia gerai elgėsi, palyginus kaip buvo anksčiau, nes mano dabartinis įtėvis Reas duoda man viską ko tik aš prašau; tačiau, aš iš čia mielai išeisiu, jei mano įbrolis Thorgilas bus irgi išvaduotas iš vergijos ir vyks kartu su manimi.’
Sigurdui paprašius, Olafas kartu su juo nuėjo pas ūkininką Reasą, kuris nuoširdžiai pasveikino jį ir jo žmones. Besikalbant Sigurdas ir tarė: ‘Jūsų valdžioje yra du svetimšaliai berniukai, kuriuos aš noriu išpirkti’. Reas jam atsakė: ‘Vyresnįjį berniuką jūs galėsite gauti už kainą, kokią mes sutarsime, tačiau jaunesnysis yra daug puikesnis ir gudresnis berniukas. Jo išpirkimo kaina, kurią aš pasakysiu, atrodys aukšta. Tiesą sakant, aš tą berniuką taip myliu, kad jo niekad neparduosiu į vergiją. Tačiau, kadangi esate įgudęs atskirti vertingą vyruką, aš neatsisakysiu leisti jums išpirkti jį ir pasiimti, tačiau, tik už aukštą kainą. Tik jūs turite duoti man žodį, kad nesiskirsite su juo už pinigus ir jokiu atveju, nesielgsite su juo blogiau, kaip iki dabar aš elgiausi su juo.’ Sigurdas atsakė: ‘Skirk už jį kokią nori kainą, aš jį pirksiu su visomis sąlygomis kokias paminėjai. Neturiu jokio noro jį parduoti, kai jis bus mano žinioje, nes jis yra mano giminaitis.’ Pasibaigus jų pasikalbėjimui, ilgam ar trumpam, Sigurdas nupirko Thorgilą už vieną aukso markę, o Olafą — už devynias. Abu berniuku jis pasiėmė su savim į Holmgardą. Nieko neminėdamas apie Olafo šeimą, jis elgėsi su juo visame kame duosniai. Tada Olafas buvo devynių metų amžiaus.”
“Vieną dieną atsitiko, kad Olafas Trygvasonas buvo miesto rinkoje ir ten atpažino Klerkoną, žmogų, kuris buvo nužudęs jo įtėvį Thorolfą Lusaskegą. Rankoje Olafas turėjo mažą kirvį. Priėjęs prie Klerkono, jis smogė kirvuku jam tiesiai į galvą taip, kad tas liko įsmigęs į smegenis. Tada jis nubėgo į namus, kur gyveno ir savo giminaičiui Sigurdui papasakojo ką padarė. Sigurdas tuoj pat nuvedė jį į karalienės kambarius ir papasakojo jai kas įvyko, maldaudamas jos gelbėti berniuką.”9
Tada Naugarde, tame žymiame prekybos mieste, veikė griežtas įstatymas: už nekalto žmogaus nužudymą, bausmė — mirtis.
Žinoma, karalienei užtarus, Olafas išvengė bausmės. Už Klerkono nužudymą karalienė sumokėjo baudą, didelę pinigų sumą.
Olafo motina Astrida, gi pateko į vendų vergiją, iš kurios ją išpirko irgi jos tautietis, turtuolis Lodinąs ir išsigabeno į Norvegiją. Olafas išgyveno Naugarde devyneris metus. Jis ten būdamas išaugo į karaliaus mėgiamą karį-vikingą. Karalius Valdamaras jį net įsūnijo. Atsilygindamas, Olafas vykdavo į karinius žygius, atkariaudamas atsimetusius duoklininkus kraštus ir plėšdamas:
“Taip Olafas kurį laiką leido savo vasaras vadovaudamas plėšiamiems žygiams, savo įgudimu ir kietumu gindamas Gardos karaliją nuo vikingų puldinėjimų ir karaliaus Valdamaro valdžiai užkariaudamas daug miestų ir sričių Baltijos pajūryje. Žiemą jis dažniausiai praleisdavo Holmgarde, gerbiamas karaliaus ir mylimas karalienės.”9
Kas traukė Haraldą Grenlandietį vykti į Švediją? Jį traukė karalienė Sigrida, jauna našlė. Jis jau keletą kartų jai piršosi ir vis nesėkmingai. Haraldo varžovas šiose nesėkmingose ir nelaimingai pasibaigusiose piršlybose, sagoje yra pavadintas lietuvišku vardu. Štai, kaip apie tai pasakoja Heimskringla:
(Bus daugiau)
