TAUTINIS SĄMONINGUMAS
JONAS MIŠKINIS
Nūdien daugeliui, ypač jauniesiems atrodo, kad nėra prasmės ir reikalo atsiminti apie praeitį. Kai kurie mano, kam gali būti naudingi tie atsiminimai negrįžtamos praeities perkratymai.
O vis dėlto žvilgsnis atgal yra prasmingas ir reikalingas, nes be jo negalima visu pilnumu suprasti ir įvertinti dabarties. Juk dabartis yra praeities padaras, lygiai kaip ateities pagrindą sudaro gyvenamoji dabartis. Tik tinkamai pažįstant praeitį, galima aiškintis dabartį ir tiesti kelius į ateitį.
Štai, paimkim pavyzdžiu svetimtautį, apie Lietuvą niekad nieko gyvu žodžiu negirdėjusį, bet Lietuvą pažįstantį tik iš istorinių šaltinių — knygų, kalbančių apie XIII - XV amžių. Be abejo, jo sąvoka apie Lietuvą nūdien būtų visai savotiška. Ir jei toks patektų į Lietuvą, labai nustebtų. Juk jis manytų rasti viena, o tikrumoje rastų visai ką kita.
KAS LIETUVĄ PRIKĖLĖ?
Prieš penkiasdešimt vienerius metus atėjo istorinė valanda keltis Lietuvai iš nebuities. Kas ją prikėlė?
Ar tie bajorai, kurie didžiuodamiesi lietuvišku krauju dirbo svetimiesiems? Gal mus anuomet prikėlė iš didelės artimo meilės mūsų kaimynai ir padėjo susitvarkyti ir sustiprėti? Deja, taip nebuvo!
Lietuvą prikėlė pati tauta, kuri ilgus amžius buvo slopinama, skriaudžiama, sąmoningai svetimųjų laikoma vergovės ir tamsybės pančiuose.
Gyvenime matome, kad ir mažiausiuose akmens plyšeliuose prasiskverbia kuklūs žolės daigeliai, stiebdamiesi į šviesą ir erdvę. Taip ir mūsų tauta praeityje, nežiūrint visokių kliūčių, prasimušdavo į šviesą ir erdvę savo dvasios daigeliais: vienur Daukantas, kitur Valančius, dar kitur dr. J. Basanavičius, dr. Kudirka, ar Maironis ir visa eilė kitų tautos žadintojų. Vadinasi, tų daigelių radosi mūsų tautoje vis daugiau ir daugiau. Jų skaičius gausėjo, jų eilės tankėjo, nors ir buvo jie žiauraus likimo blaškomi. Bet kai tik pasiekė gandas juos apie besikuriančią bežengiančią į laisvę Lietuvą, tai visi jie, kurių tik gyslose užvirė motinos lietuviškasis kraujas, suskubo į savo kraštą, jai padėti, jai darbu atsilyginti. Šiuo metu mes ir vėl esame tokioje buityje.
Tokie praeities įvykiai gali būti geriausiu pavyzdžiu ateičiai. Pažiūrėkim ir supraskim vis tai, kad būtume tinkamai pasiruošę visokiems netikėtumams. Kiekvienas sąmoningas lietuvis, kur jis begyventų, turi ugdyti savy tėvynės meilę, jos ilgesį ir pasiryžimą laisvei atgauti.
Taip pat, mūsų visų pareiga vieningai kovoti su neigiamumais, kurie žemina lietuvio vardą; stiprinti savyje lietuvišką, tautišką atsparumą, veržlumą, ugdyti lietuvybę ten, kur ji yra apsnūdusi ir svetimos kultūros bei įtakos gesinama.
Daugeliui aišku, kad tautinio sąmoningumo reikalas, šiuo ypatingu metu, yra vienas iš būtiniausių sąlygų išlaikyti lietuvybę svetimųjų tarpe. Svetur atsidūrusiems, mūsų kultūrai ir kitiems tautiniams bruožams gresia ne tik besismelkiąs svetimos įtakos pavojus, bet ir nutautėjimo polinkiai. Tačiau, istorija dar nežino, kad bent viena sąmoninga tauta būtų kada nors išnykusi iš gyvųjų tautų tarpo. Sąmoninga ir tautiškai susipratusi tauta negali pražūti. Tiesa, nutinka, kad ir gausios tautos ilgainiui išnyksta, bet tik tada, kai netenka tautinės sąmonės. Be tautinės sąmonės tautą lengva sunaikinti, arba asimiliuoti, bet vis dėlto niekas negali pasigirti sunaikinęs nors ir mažiausią, bet sąmoningą tautą. Tatai gerai numano ir žino kitų tautų pavergėjai.
DIDVYRIŲ KELIU
Taigi semkimės stiprybės iš savo tautos praeities. Prisiminkime jos vargus, kovas ir garbingus žygius. O juose rasime geriausių pavyzdžių, rodančių, kaip buvo kovojama ir kaip reikia dirbti, kovoti dėl tautos garbės ir jos laisvės. Patirsime, koks didingas savo pasiryžimu, narsumu ir tvirtumu buvo senovės lietuvis, kaip jam geriau buvo mirti karo lauke, arba šokti į liepsnojantį laužą ir žūti, nei priešui negarbingai vergauti. Nebepriežasties dr. V. Kudirka Lietuvą vadina didvyrių žeme!
Tad kuo labiau įtempsime savo energiją, kuo daugiau nugalėsime kliūčių ir sunkumų, kuo daugiau atliksime mums kartais nelengvų pareigų ir uždavinių, kuo daugiau aukosime Lietuvos laisvinimui ir savo krašto gerovei, bei garbei — tuo labiau atsipalaiduosime nuo įprasto aimanavimo, neryžtingumo.
Lietuvos Šauliai šiais metais švenčia savo Sąjungos įsteigimo 50 metų jubilėjų.
Pavergtoje Lietuvoje jie švenčia šią sukaktį slapta— savo širdyse. Laisvajame pasaulyje, tačiau, šis reikšmingas jubilėjus yra minimas viešai ir su pasididžiavimu, nežiūrint kur Lietuvos šaulys tremties keliais yra atsidūręs.
Šis KARIO numeris yra skirtas paminėti mūsų ginklo brolių — Šaulių jubilėjų.
Tegyvuoja Lietuvos šauliai!
KARIO štabas
