PUTVINSKĮ PRISIMINUS

A. SMETONA

Vyriausiosios kartos lietuvių atgimimo vadai — aušrininkai ir varpininkai — baigia mirti, palikdami nedaug žinių apie savo asmens gyvenimą. Jos labai praverstų istorijai. Įžymaus asmens reikšmė visuomenėje yra labai didelė, ypatingai didelė ten, kur jam yra tekę nauji takai minti. Dėl to, jei pats asmuo nesti savęs išsipasakojęs, yra svarbu, kad kiti ką atsimindami apie jį papasakotų. Toji medžiaga istorikui padės geriau suprasti rūpimąjį tarpą lietuvių atgimime. Juk šiaip ar taip, įžymus žmogus tautos gyvenime nėra paprastas dygsnis rūbo siūlėje. Jis kreipia visuomenę, o ne jį visuomenė. Jis yra jos vadas.

Į varpininkus reikia priskaityti Vl. Putvinskis ta prasme, kad jis “Varpo” metu yra atgimęs ir jo srovės smarkiai pagautas. Jam atgimti nebuvo lengva, kadangi buvo lenkiškoje aplinkumoje auklėtas. Kaip daugumas žemaičių bajorų dvarininkų, taip ir Putvinskių šeima laikė save gente lituani, natione poloni — lietuvių kilmės, bet lenkų tautos ar bent lenkų kultūros žmonėmis. Kokia gi iš tokios sąvokos išvada ėjo jaunam žmogui, kaip Vl. Putvinskis, norinčiam dirbti visuomenei? Arba eiti ta pačia vaga, kuria ėjo kiti sulenkėję dvarininkai, arba atsiskirti nuo jų ir pritapti į “litvomaniją”, į lietuvių atgimstančiąją srovę. Sunku ryžtis! Juk dvarininkai iš viso

Vladas Putvinskis 1920 metais

nenorėjo ko bendro turėti su valstiečiais. Geriausia, kad šie paliktų kaip buvę, jeigu jau negali pakilti ligi lenkiškos kultūros, ligi lenkų kalbos. Lietuvių raštas, ir dar gresiamas rusų valdžios, yra pavojingas dalykas. Ar jis tik nesukels kaimo prieš dvarą? Tikrai kokia manija, paikumas. Baisi liga! Jąja esą užsikrėtę ir kai kurie bajorai, kaip štai Davaina Silvestravičius, Lensbergiai, Gosai, Donatas Malinauskis. Agi ir Jablonskis, gimnazijos mokytojas, atskilęs iš bajorų ir jau lenkiškai nebenorįs su nieku kalbėti. Yra kam abejojimų? Lenkiška pavardė jį išduoda! Vadinasi, pavojus didesnis, nekaip rodosi. Juk jei taip toliau slinks srovė, tai ji ne tik sukels valstiečius, bet ir išardys bajorų dvarininkų luomą. Taigi bajoras, kurs atskyla nuo savųjų ir prisimeta su litvomanais, yra beveik išdavikas.

Štai kaip jautė ir galvojo tas luomas, iš kurio yra kilęs Vl. Putvinskis. Būdamas realinėje Mintaujos mokykloje, jis dar svajojęs apie trečią išeitį: palikti lenkų kultūros žmogus ir suderinti abi pažiūras: sustingusią bajoriškai lenkišką ir valstietiškai lietuvišką. Negi lengva buvo jam atsižadėti lenkiškų tradicijų. Jo mokyklos draugai bajorai, matyti, nesuko galvos tokiais klausimais: jiems buvo aišku, kad turi palikti lenkai.

Tik baigęs Vokietijoje augštąją agronomijos mokyklą, Vl. Putvinskis išsprendė varginusią jį problemą: jis įveikė savo jausmus ir ryžosi būti lietuvis. Juk aplinkuma (žemaičiai) yra lietuviai, jo paties giminė yra kilusi irgi iš jų kamieno, bajorai dvarininkai be ateities, sustingę, o jis nori dirbti, ir dirbti drauge su lietuvių šviesuomene. Kita vėl jam buvo žinoma, kaip sutiks jo griežtą žingsnį dvarininkai kaimynai: nagi pervirtėlis. Ar ne tiesa? Ėmė bendrauti su kontrabandistais, dalina kaimiečiams lietuviškus raštus ir pats visur stengiasi kalbėti lietuviškai. Kas jam pasidarė? Beprotis! Reikia jo saugotis, kad bent mūsų vaikų neišvestų iš kelio.

Atitrūkus nuo dvarininkų luomo, su kuo susitikti? Aplinkui nebuvo lietuvių inteligentų, ir iš viso jie Lietuvoje tuomet buvo pirštais suskaitomi. Jie buvo daugiausia gydytojai, labai toli vieni nuo kitų gyvenę. Tik vasarą juos papildydavę lietuviai studentai, paleisti atostogų. Tuomet būdavo daugiau gyvumo: susirinkimai ir kitos moksleivių jaunimo su inteligentais pramogėlės. Per jas susisiekdavo iš visur, kaip iš kokių salų, susipratę lietuviai veikėjai, kaip tuomet sakydavo. Pramoga apsimetę, jie tardavosi apie visokius tautinius reikalus, daugiausia apie raštus, jų gabenimą ir platinimą, apie moksleivius ir jų šelpimą, apie būdą apsisaugoti nuo rusų žandarų ir policijos.

Studentai domėdavosi socialine ir politine lietuvių programa, nors negalėdavo aiškiai suformuluoti savo minčių. Rusai ir lenkai turi tokių programų, tai reikia ir lietuviams turėti. Kalbos galėjo būti, žinoma, tik apie slėptinių partijų programas, nes Rusija tuomet buvo vieno caro valdoma, be seimo ir be atsakingų ministerių. Slėptinės partijos — tai socialistai ir revoliucionieriai. Lietuviai studentai turėjo galvoj jų programas ir norėjo pagal jas sudaryti lietuvių socialistų partiją. Atsiminkime, kad kalbame apie laiką, buvusį prieš tris dešimtis metų.

Vl. Putvinskiui buvo didelė paguoda tos “pramogėlės”, kur galėdavo plačiau pažinti lietuvius, kur galėdavo ir pats pastiprinti savo dvasią. Kaip jam atrodė studentų ginčai, šiandien pasakytume, studentų tautininkų ir socialistų, — sunku pasakyti. Nors jis buvo radikalus (griežtas), tačiau reikia abejoti, kad būtų linkęs į socialistus. Jam patiko kiekvienas studentas, kurs buvo judrus ir darbštus, socialistas ar tautininkas. Jo nuomonė buvo, kad tik dirbtų, kad tik daugiau judėtų lietuviai inteligentai. Daugiausia jis bendravo su studentu Povilu Višinskiu, sakytume, tautininku radikalu.

Vl. Putvinskis netikėjo, kad dvarininkai atvirs lietuviais, dėl to jis nėjo į juos su propaganda. Visą savo energiją nukreipė į valstiečius, su jais ir bendravo. Pats būdamas agronomas ir vesdamas pavyzdingą ūkį, jis buvo jiems šviesos žiburys visokiais atžvilgiais, — politikos ir kultūros. Jo žemės reformos idėja, ano meto akimis žiūrint, buvo gana radikali: apkarpyti dvarai už teisingą atlyginimą. Čia gal ir studentų radikalų buvo įtakos. Įdomu, kad dvarininkai taip galvojo lietuviškai tautiniais ar ekonominiais sumetimais. Dvarai nešviečia savo pavyzdžiu kaimui, nemylį valdomos žemės, nepalaiką lietuvių judėjimo, tai ko jų gailėtis? Bet tokia reforma priklausė ne nuo lietuvių, o nuo Rusijos valdžios, taigi ji tuomet tegalėjo būti idėja, kuriai betgi buvo lemta daug radikaliau įvykti po didžiojo karo.

Ne per daug pasitikėjo Vl. Putvinskis ir kunigais. Jiems, girdi, rūpi daugiau luomo, nekaip tautos reikalai. Bet ir nevengė su jais dirbti, kur galėjo. Buvo sukalbamas.

Bet iš savęs reikalavo daugiausia. Tai rodo jo griežtas žygis šeimoje. Vieną dieną nutarė abu su savo jauna žmona, taip pat karšta lietuve (p. Emilija iš Gruzdžių bajorų), kalbėti namie tik lietuviškai. Parsikvietė rašytoją Žemaitę, o paskum vieną vasarą pasiėmė studentą (J. Šlapelį), kad išmokytų taisyklingai rašyti. Ir mokės abu labai stropiai. Tą pačią vasarą (tai, rodos, 1899 m.) viešėjo Putvinskiuose J. Jablonskis su visa savo šeima. Jis rašė tuomet, ir parašė lietuvių kalbos gramatiką. Tam reikalui buvo pristatyti keli studentai į darbą. Reikia atsiminti, kad jei rusų valdžia būtų nutvėrusi bedirbant tą nusikalstamą darbą, tai būtų kliuvę Putvinskiams, Jablonskiams ir studentams. Konspiracija buvo išlaikyta, o žiemą Tilžėje išėjo iš spaudos Rygiškių Jono gramatika. Tai didelis buvo atsitikimas.

Žandarai su policija juto, kad Putvinskiai litvomanai ir juos sekė, bet nesugebėjo nutverti. Putvinskis pats saugojosi neįkliūti ir kitus mokė saugotis. Lietuvių inteligentų maža tėra, tai reikia laikytis ekonomijos ir atsargiai vartoti savo pajėgas. Neturime, sakydavo, teisės bereikalo švaistytis. Būkime prasti, kaip balandžiai, ir gudrūs, kaip žalčiai. Jo sode buvo įtaisyti du urvai raštams laikyti (“Varpui”, “Ūkininkui” ir visokioms brošiūrėlėms). Juos parodydavo tik labai ištikimiems žmonėms. Iš tų urvų raštai paplisdavo po Žemaičius tik jam vienam žinomais keliais. Nors rusų valdžios ir buvo 1906 m. pasodintas į kalėjimą, o didžiojo karo metu ištremtas į Rusiją, tačiau dėl savo gudrumo ir mokėjimo išlaikyti konspiraciją, žiauresnių represijų ir ilgesnio kalinimo išvengė.

Įdomi Putvinskio pažiūra į Lietuvos laisvę. Geruoju mes negausią jos iš rusų valdžios, taigi reikia susiprasti su kitomis prispaustomis tautomis ir laukti, kol atsitiksianti proga valdžiai nuversti. Apie visai nepriklausomą Lietuvą tuomet niekas nesvajojo, tai ir Putvinskis apie ją neužsimindavo.

TRIMITAS, 1930 m. kovo 6 d., Nr. 10