Šaulių S-gos atkūrimą prisiminus
TREMTIES VIDURDIENYJE
VAIDIEVUTIS A. MANTAUTAS
Kai Tremties Trimito Redaktorius manęs paprašė atsiųsti trumpą, naują, dar niekur nespausdintą straipsnį apie LŠST atkūrimą, pagalvojau, kad tai padaryti tikrai nelengva. Šaulių S-gos atkūrimo tremtyje istorija vieną kartą buvo jau aprašyta pirmuosiuose Tremties Trimito numeriuose, ir po to, iš naujo suglaustai atpasakota LŠST leidinyje Nepriklausomai Lietuvai (pp. 375-387). Minėtam leidinyje taip pat pažodžiui atspausdinta LŠST atkūrėjų branduolio pirmininko šaulio Aleksandro Mantauto formuluota pirmoji LŠST atsikūrimo deklaracija (pp.371-374). Prie šios jau paskelbtos medžiagos neturiu pridėti nei naujų faktų, datų ir pavardžių, nei naujos atsikūrimo deklaracijos ar šauliškos ideologijos santraukos. Galiu tiktai, žiūrėdamas į LŠ ST atsikūrimą iš 17 metų perspektyvos (skaičiuoju nuo 1952 m. vasaros — LŠST organizacinio branduolio veiklos pradžios), šiek tiek papildyti, paryškinti anksčiau jau vienaip ar kitaip paminėtus dalykus. Bandysiu tai padaryti, trumpai palygindamas LŠST atsikūrimą termtyje su LŠS įkūrimu laisvoje Lietuvoje, ir su įvairių lietuviškų organizacijų ar sambūrių atkūrimu tremties pirmaisiais metais.
Vladas Putvinskis-Pūtvis, prisimindamas pirmąsias Šaulių Sąjungos dienas 1919 metų vasarą, rašė: “Ar šiaip ar taip, mes tuokart žydėjom, kaip Vytauto kalnas, kuriame mūsų mažas būrelis ėjo pirmos taisyklingos šauliškos rikiuotės mokslą. Ir išdidžiai, ir viltingai, kaip to parko medžiai, žiūrėjom nuo kalno į blizgantį Nemuno slėnyje mūsų miestą, laikinąją sostinę.” Bet, po trijų metų Pūtvis susimąstęs išsireiškė: “Man rodos, kad mes visi per tuos trejus metus bent šešerių metų gyvenimo porciją prarijom. Nubiro nuo mūsų žiedų lapeliai, kaip pavasario metu nuo obels baltos lakios kvepiančios snaigulės nubyra, ir mes sumynėm juos Laisvės Alėjoje, kartu su kai kuriomis iliuzijomis, svajonėmis ir pavasario sapnais. Dabar mes esame panašūs į tas mažas, karčias obuolių užuomazgas, kurias ne lengva pamatyti tarp žalių medžio lapų . . . Kiek mūs numirs atšaliai, o kurie mūs ir mūs darbų nunoks, kaip sulčių pritvinkęs raudonas obuolys? Tai parodys ateitis.”
Nors tremties pirmaisiais metais atkurdami įvairias lietuviškas organizacijas vaikščiojom ne Vytauto kalnu, bet svetimais kalnais ir svetimais miestais, anie pirmieji metai buvo daug naujesni, daugiau pavasariški negu dabartiniai. Šalia skausmo dėl Tėvynės praradimo buvo širdyse viltis, kad tremtis greit baigsis. Stebėtinai greit buvo atgaivinamos senos organizacijos, steigiamos naujos; viena po kitos dygo įvairiose stovyklose lietuviškos mokyklos ir gimnazijos, ansambliai, chorai, vaidintojų grupės, laikraščiai ir žurnalai. Nevienas iš mūsų niekad neužmirš tos šviesios, dinamiškos nuotaikos, kuri viešpatavo per pirmuosius tremties suvažiavimus, sąskrydžius, konferencijas.
Kai pradėjo atsikurti Lietuvos Šaulių Sąjunga, tremties rytmetis jau seniai buvo praėjęs. Gyvenome tremties vidurdienyje. Stovyklų dienos buvo užmirštos ar primirštos, ir didžioji dauguma busimosios LŠST narių jau buvo pastoviau įsikūrę Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir Kanadoje. Buvome tikrai daugiau panašūs į Pūtvio minimas karčias obuolių užuomazgas negu į pavasario žiedų lapelius. Ir buvę šauliai ir šaulės, ir plačioji lietuviškoji tremties visuomenė nuo tremties pradžios iki LŠST atkūrimo laikų išgyveno daug nusivylimų, matė daug ginčų, daug partinio ir kitokio susiskaldymo, palaidojo daug gražių svajonių, didelių projektų, šviesių vilčių. Šalia nepasisekimų buvo ir eilė reikšmingų atsie-kimų, laimėjimų; bet nuotaika vistiek buvo nebe rytmečio, bet vidurdienio.
Šios tremties vidurdienio nuotaikos ir sąlygų pasėkoje LŠST atsikūrimas gana žymiai, gana ryškiai, skyrėsi nuo didesnės daugumos kitų organizacijų atkūrimo. Tremties pradžioje — panašiai, kaip Lietuvos laisvo gyvenimo pradžioje — daug organizacijų atsikūrė ar įsikūrė spontaniškai, be ilgų meditacijų, ir tik po to pradėjo tvarkytis, jungtis, rinkti centro valdybas, ir t.t. Šaulių Sąjunga priešingai buvo atkurta pamažu, nors su giliu įsitikinimu, bet labai ramiai, iš anksto apgalvojant, aptariant, paruošiant kiekvieną žingsnį, vadovaujant mažam centrui arba atkūrėjų branduoliui. Pavyzdžiui, nuo organizacinio branduolio užuomazgos (1952 m. vasaros) iki antrosios LŠST atkūrimo — konkrečių paruošiamųjų darbų stadijos — (1953 m. vasaros) praėjo pilni metai, o iki LŠST oficialios atsikūrimo datos (1954.III.7) daugiau, negu pusantrų metų. Gi pirmasis LŠST lokalinis vienetas tremtyje, Toronto Šaulių Klubas, įsisteigė tiktai porai pilnų metų nuo organizacinio branduolio užuomazgos praėjus. Atsimenu, kiek projektų buvo sudaryta ir atmesta, kiek straipsnių rašyta ir sudraskyta, kiek sykių ilgai, intensyviai tartasi, kol pagaliau LŠST atkūrėjų branduolio darbo planas buvo patiektas visuomenei. Atsimenu, kaip mano paties 1953 m. sausio mėn. 29 d. paruoštas ir raštu patiektas LŠST atkūrimo pirmasis planas buvo negailestingai, bet objektyviai branduolio atmestas.
Ruošiantis platesniam išėjimui Į visuomenę ir vienetų steigimui, LŠST atkūrėjai ne vien tik pagrindinai peržiūrėjo Šaulių Sąjungos ideologiją ir jos vaidmenį laisvos ir pavergtos Lietuvos gyvenime, bet taip pat suėjo į artimą kontaktą žodžiu ir raštu su vadovaujančiais Lietuvos laisvinimo veiksniais ir mums palankiais JAV Kongreso Atstovų Rūmų, ir Valstybės ir Teisingumo Departamentų pareigūnais. Ryšium su tuo čia paminėsiu du dalykus, vieną neigiamą, ir vieną teigiamą.
Neigiamas dalykas, su kuriuo LŠST atkūrėjams teko susidurti, buvo kai kurių tautiečių skeptiška ar net ironiška reakcija. Labai įdomu pabrėžti, kad nemaloniausių pastabų girdėjome kaip tik iš asmenų, kurie, nepaisant visų protestų ir nuoširdžių prašymų, įvairiuose leidiniuose naudojo šauliškas nuotraukas, jas žymėdami kitais vardais, arba beveik pažodžiui citavo žinomes-
Dalis uniformuotų I-jo Gelgaudiškio šaulių būrio šaulių. Iš k. į d. trečias sėdi būrio vado padėjėjas Pranas Greitaitis, ketvirtas — būrio vadas Vladas Išganaitis ir penktas— II-sis būrio vado pad. Jurgis Visockis. Gelgaudiškio šaulių būrys įsteigtas 1919.IX.7 d. ir skaitomas antruoju S-goje, bet tikrumoje, jis turėtų būti pirmasis, nes kai jį steigė, tai Kaune dar jokio būrio nebuvo, o tik pirmieji iniciatoriai, kurie vėliau sudarė centro valdybą.
niuosius Vlado Pūtvio ideologinius formulavimus.
Teigiamas ir daug gilaus džiaugsmo visiems LŠST atkūrėjams sukėlęs dalykas buvo sekantis faktas. Nepaisant augščiau minėtos kai kurių asmenų skeptiškos reakcijos, susilaukėm stebėtinai daug paramos, pritarimo ir bendradarbiavimo iš visų pusių. LŠST atkūrimo metu buvo spaudoje dažnai linksniuojamas partinis ir pasaulėžiūrinis susiskaldymas ir kivirčai. Šaulių S-gos atžvilgiu mes to nepatyrėme. Priešingai, mums vieningai patarė ir padėjo visų pakraipų ir pareigų tautiečiai (išskyrus, žinoma, komunistuojančiuosius). Nuo pat pradžios palaikėm tamprų ir nuoširdų kontaktą su Lietuvos Respublikos Diplomatine Tarnyba (pradedant Lietuvos Diplomatijos Šefu ir Lietuvos Nepaprastu Pasiuntiniu ir Įgaliotu Ministeriu Washingtone), su Vyr. Lietuvos Išlaisvinimo Komitetu (ir ypač jo tuometiniu pirmininku prel. Mykolu Krupavičium) ir kitais Lietuvos laisvinimo veiksniais. Daug atsikūrime padėjo Lietuvos kariai (pradedant keturiais generolais, iš kurių du formaliai priklausė LŠST Centro Valdybai). Daug padėjo įvairių politinių partijų žymūs veikėjai ir vadai, kurių visa eilė buvo pirmųjų LŠST Centro valdybų nariai (įskaitant vieną buv. Lietuvos Respublikos Ministerį Pirmininką ir bent tris ministerius). Daug padėjo ir įvairioms valdyboms priklausė taip pat Katalikų ir Evangelikų dvasiškiai, profesoriai, didžiųjų jaunimo organizacijų veikėjai, spaudos darbuotojai, menininkai, artistai.
Šita begalo šilta ir vieninga talka iš visų pusių, nepaisant politinių-partinių ir pasaulėžiūrinių bei profesinių skirtumų, mums anuomet įrodė, kad Vladas Pūtvis Šaulių Sąjungai parinko teisingą kelią, lygiai tinkamą ir čia, tremtyje: “Teveda mus lietuvių tautos žvaigždė idėja pro šalį partinės politinės kovos. Žiūrėkime į tolimą ateitį ir ženkime jon drausmėje ir vienybėje.” Anomis dabar jau tolimomis atsikūrimo dienomis gal niekas Šaulių Sąjungai neatsiuntė tokių šiltų, giliai prasmingų, ir pranašiškų žodžių kaip prelatas Mykolas Krupavičius. Jis rašė: “Šauliai, kaip senovės vaidelutės, šventosios lietuviškos ugnelės ir Lietuvos gyvybės bei garbės saugotojai. Savo uždavinius Šaulių Sąjunga atliko sąžiningai ir garbingai. Tremty jos uždaviniai nenutrūko. Jie dar svaresni ir reikšmingesni pasidarė. Dėl to iš nelaimių pakrikimo vėl suderino savo gretas ir rikiuojasi kovai su piktybėmis, įsiveisusiomis lietuvių tarpe, su lietuviškosios ugnelės—kalbos gesintojais ir saugoti visam lietuviškam iš Tėvynės išsivežtam lobynui, o kai išmuš valanda — kovai su raudonuoju priešu . .. Visur laukiamas šaulys su savo lietuvišku karingumu ir negęstančia lietuviška ugnele. Tad kovok, Šauly, lig laimėjimo rankų nenuleisdamas. Telaimina Tave Dievas ir Tavo žygius.”
Ir šiandien, daugeliui metų praslinkus, esu lygiai tvirtai įsitikinęs kad atkurdami Šaulių Sąjungą tremtyje pasirinkom teisingą kelią. Vyriausias mus visus lietuvius tremtyje jungiantis veiksnys, arba jėga, kaip tik ir yra lietuviškumas, lietuvių tautos žvaigždė. Anot Pūtvio, mirusiai tautai nebereikalingi, nei augšti etiniai tikslai, nei ideali socialinė santvarka. Dievo mums duotas uždavinys lietuvių tautos žvaigždę nuolatinio tobulėjimo keliu priartinti prie Ryto Žvaigždės. Sujungę lietuvišką ugnelę su lietuvišku karingumu, su KOVOS DVASIA, ir paaukoję kaip galima daugiau mus skaldančių dalykų NEPRIKLAUSOMAI LIETUVAI, geriausiai padėsim šviesti mūsų tautos žvaigždei. Taip suprastas šauliškasis kelias kada nors mus atves į tremties vakarą ir į laisvės aušrą.
