VILNIUS IR RUSAI
PRANYS ALŠĖNAS
Visiškai neseniai gautame laiške iš okupuotos Lietuvos, tarp kita ko, rašoma: “Vilnius Katedros nebeturi, dabar joje muzėjus. Jos bokšte kryžiaus nebėra. Trijų kryžių kalne — taipogi nebėra. Labai daug kas pasikeitę...”
Vadinasi, naujųjų laikų pagonys, barbariškieji okupantai — bolševikai išniekino mūsų sostinę Vilnių ir atėmė visa tai, kas lietuvių širdims buvo mieliausia ir brangiausia.
Gyvenau Vilniuje nuo pat jo prijungimo prie tikrojo kamieno — Lietuvos ligi tol, kol pasidarė taip, kaip toj “Pupų dėdės” dainelėj: “Vilnius mūsų, o mes — rusų”... Kitaip sakant, ligi tol, kol raudonasis okupantas dar buvo nepradėjęs teroro ir lietuvių žiauraus persekiojimo pirmaisiais okupacijos metais. Iš to laikmečio gerai žinau, kaip lietuviai mylėjo savo puošniąją šventovę — Vilniaus katedrą, o lygiai taip ir Trijų Kryžių kalną. Jie tenai atsigaudavo, atsigaivindavo dvasia, paskęsdavo istoriniuose apdūmojimuose apie istorinio Vilniaus ir Lietuvos didybę. Juk Vilnius su savo didingaisiais ir puošniaisiais paminklais — bažnyčiomis ir kitais meno kūriniais — svarbi ir pagrindinė etnografinės Lietuvos dalis. Vilnius — tai tarytum raktas, atrakinąs duris į visas Lietuvos vietoves, visus kampelius.
Tarp 1939 m. pabaigos ir 1940 m. pradžios, prisimenu, ir aš pats, begaliniai mėgdavau užeiti šv. Kazimiero vardo katedron pasimelsti ir
VILNIAUS HERBAS
susikaupti. Visad mielai įkopdavau į Trijų Kryžių kalną ir, iš impozantiškų baltų kryžių papėdės, žvelgdavau į puikią bendrąją Vilniaus panoramą...
Deja, nebėra Vilniuje to visko: sunaikino ir išniekino visa tai “vyresnysis brolis”, kaip jis mėgsta save vadinti, okupantas azijatiškasis rusas — bolševikas.
Tibetą, sujaudino ir labai nepalankiai nuteikė neutralias Azijos tautas, net dar labiau, kaip sovietai išprievartaudami Vengriją. Nustebinti ir stačiai pritrenkti azijatai staiga suprato, kad “geltonasis kolonializmas” gali būti dar blogesnis, kaip “baltasis kolonializmas”. Viso to dėka neutraliųjų Azijos tautų spaudoje šiandien daug kur atrasime komunizmą apibūdintą ir vadinamą tikruoju vardu. Atvirai ir aiškiai rašoma apie komunizmo siekiamą viso pasaulio užvaldymą, apie komunizmo sėjamas nesantaikos sėklas ir apie dvynukus komunizmo ginklus — chaosą ir subversiją. Azijatai ne tik kad atbunda, praregi, bet ragina ir kitus kovoti su sovietiniu imperializmu. Štai, kad ir “Reader’s Digest” rasime rašantį Azijos filosoją ir rašytoją Lin Iutang, kuris siūlo kovoje su komunizmu šaltajame kare pradėti ofensyvą. Lin Iutang straipsnis mums lietuviams yra dar tuo labai įdomus, kad, pasirodo, šiam azijatui intelektualui gerai žinoma Lietuvos ir kitų sovietų okupuotų valstybių reikalai.
Visi šie reiškiniai ir naujienos turėtų sukelti bent kiek geresnę nuotaiką ir įžiebti vilties kibirkštėlę tiek anapus geležinės uždangos, sovietų vergijoje, tiek išblaškytų po laisvąjį pasaulį, laimingai pasprukusių nuo komunizmo žmonių tarpe.
Visą pasaulį šiandien siaučia ir supa savotiškos nežinomybės miglos ar rūkas, per kurį sunku įžiūrėti ir pramatyti ateitį. Galime tik spėti, kad būsimose derybose kiečiausi su sovietais būsią amerikiečiai. Kieti sovietams bus prancūzai ir, jei turės progos pasisakyti, vakarų vokiečiai. Gi labiausiai karo bijo, patys minkščiausi sovietams ir į visokias nuolaidas ir nieko gero nežadančias kombinacijas linkę yra britai, kurie, kartais atrodo, nežino į kur “uodegą sukti”.
