MOTINOS DIENAI
P. BLIUMAS
Tu, mano motinėle, močiute sengalvėle,
Gana pailsai, gana pavargai,
Kol mane mažą užauginai!
Kas pavasarį, kai skaisčioji saulutė berte beria žemei savo gyvybę gaivinančius spindulėlius, pradeda skleistis pirmieji žiedų pumpurėliai, pasigirsta linksmos paukščių giesmelės, tada, kažkaip, nuostabiai pasikeičia ir žmogus. Jis tampa jautresnis, kilnesnis, ilgisi gėrio, grožio ir meilės.
Tame didžiajame gamtos prisikėlimo triumfe mūsų mintys veržte veržiasi į dausas, o mūsų svajonės pina aukso vainikus.
Bet visos tos mūsų mintys ir svajonės, greitai atsimušusios į kietas ir šaltas žmonių
širdis, vėl grįžta į didįjį, niekada neišsemiamą gėrio, grožio ir begalinės meilės šaltinį — Motiną.
Nuo senų laikų yra išlikusi graži legenda, sakanti, kad Dievas, negalėdamas visada pasilikti žemėje su žmonėmis, palikęs jiems savo vietoje motiną. Yra sakoma, kad geriausias draugas, kokį Kūrėjas galėjo duoti kūdikiui, yra jo motina.
Daug gražių eilėraščių poetai sukūrė motinos garbei. Daug ilgiausių ir geriausių straipsnių prirašė rašytojai apie motinos pasiaukojimą. Nemaža palyginimų kalbėtojai prisakė apie motinos kilnumą, bet dar niekas neįstengė išmatuoti jos pasiaukojimo dydžio, jos kilnumo ribų, nei jos mylinčios širdies gelmių.
Kartais kitas gal niekada nepagalvoja, kiek mūsų mieloji motinėlė turėjo rūpesčių, vargo, nemiegotų naktų ir sielvarto, kol mus užaugino. Motinai rūpėjo ne tik mūsų silpnos gyvybės išsaugojimas: ji nemažiau sielojosi ir mūsų bręstančios dvasios bei būdo formavimu. Ji mums, savo vaikams, padėjo pirmąjį žingsnelį žengti, išmokė pirmąjį žodelį tarti, prie ratelio iš uždraustos knygos savo gimtosios kalbos rašto pramokė. Ji, ne kas kitas, sugebėjo mumyse tėvynės, artimo ir savo tautos meilės ugnelę įžiebti. Kiekvienas tada pasakytas jos žodis mums buvo tiek mielas, švelnus, suprantamas ir įtikinantis, kad visą mūsų gyvenimą jis mums liks vis naujas ir gyvas.
Ta didžioji motinos meilė tik jai duoda teisę savo vaikus auklėti. Bet neamžini Lietuvos okupantai rusai nori ir tą teisę jai išplėšti. Kokio širdies skausmo susilauks lietuvė motina, kada Maskvos dresiruoti komisarai, atėmę jos vaikus, ilgam uždarys juos į dabar skubiai ruošiamus internatus, kad perauklėtų juos nebe Lietuvai ir humaniškumui, bet Rusijai, bolševizmui, terorui ir jų pačių nužmoginimui. Valstybės internatuose galima paruošti darbininką vergą, bedvasį kareivį ir žiaurų enkavedistą, bet ne savo tėvynę ir tautą mylintį ir jai atsidavusį žmogų. Okupantai bolševikai rusai gerai žino, kad lietuvė motina būtinai savo vaikuose išlaikys gimtąją kalbą, savuosius papročius ir ryškiąsias lietuvio būdo savybes. Štai kodėl okupantai Lietuvoje dabar paskubomis ruošia tokius internatus.
Lietuvė motina visais laikais eina kryžiaus kelius. Ji yra tikroji pasaulio kovojanti ir kenčianti motina. Tik tokia motina mums duoda viltį, kad dabartyje ir ateityje ji įlies į mūsų kankinamos tautos vaikų širdis gyvybės jėgą ir tokių dvasios vertybių, kurios išlaikys juos Lietuvai ir vėl surinks prie Nemuno, Neries, Nevėžio, Dubysos, Mūšos, Priegliaus, Šešupės, Lankesų ir Laukesų upių jaukiųjų krantų.
Nos mūsų tėvynė Lietuva laikinai pavergta, bet lietuvių tauta bus galinga ir nežus, kol ji turės tokias taurias ir kovojančias motinas.
Motinos dienos proga, prisimindami savo mieląsias motinėles, pasižiūrėkime, kaip mes joms už tą didįjį vargą ir begalinę meilę užsimokėjome. Šiandieną gal ne viena močiutė sengalvėlė, kuri mus vargingai užaugino, karo metais per bombų ir kulkų pavojus į laisvę išnešė, dabar skursta kartais mūsų paniekinta ir užmiršta. O kiek jų nekaltai žuvo už tėvynę ir savo vaikelius nuo nuožmaus rusiškojo enkavedisto rankos?! Juk dar ir dabar tūkstančiai lietuvių motinų tebekenčia laukiniame Sibire arba velka sunkią vergiją pavergtos Lietuvos kolchozuose, kaip baudžiauninkės.
Supinkime joms vainiką iš savo gyvenimo gražiųjų darbų, taurios savo motinos, tėvynės ir lietuvių kenčiančios tautos meilės nevystančių žiedų.
Motina nėra ir negali būti užmirštama. Kurs vaikų ją užmiršta ir apleidžia, — tas kurią dieną šunimi kaukia!
