KAS YRA IŠTIKRŲJŲ TAS “VYRESNYSIS BROLIS”?
Kartą kalbėjausi su vienu ukrainiečių profesorium, trisdešimt metų išdirbusiu profesūroj, dabar pabėgėliu iš raudonojo “rojaus”. Apie kitas tautas, dabartiniu metu rusiškojo bolševizmo pavergtas, minimas profesorius visiškai nekalbėjo. Jis kalbėjo išimtinai tik apie rusų tautą. Esą, tik žvilgterėk, nors fotografijoj, į iškreiptą Lenino veidą — juk tai tikras azijatiškas tipas, tai puslaukinė kreatūra. (Ir ką bendro Lietuva galėtų turėti su Azija, o taip pat su azijatiško tipo “vyresniuoju broliu”?).
Arba, toliau tęsė tas profesorius, atsiminkime rusų kazokus (Dono, ne Donbaso kazokus, nes pastarieji — ukrainiečiai, o anie — rusai). Ir kas prilygs jų žiaurumui! Tai buvo tiesiog laukinių ordos. Jiems kapoti kardais žmonių galvas, kaip kirsti darže kopūstus... Arba ir dar — kokios tautos karys taip šaltakraujiškai ir žvėriškai gali eiti frontuose į durtuvų kautynes? Jokios kitos — tik rusai!... Ir iš viso rusams, esą, tik duok žvėriškai piktą ir narsų vadą — jie, tarytum gyvulių banda, eis ir puls ten, kur jiems bus įsakyta, neatsižvelgiant net į tai, kad jie bus alkani, suplyšę ir basi...
Tai parodę ankstyvesnieji laikai, kada rusų kareiviai savo vadą Suvorovą garbinę tarytum Dievą. Jokioj kitoj tautoj nebūtų galima rasti tokių mažai reikalaujančių ir laukiniškai narsių karių, kaip rusų tautoj.
JŲ IMPERIALIZMAS — NEŽMONIŠKAS
Esą, rusai ir dabar labai patenkinti, kad jų žinioj yra begaliniai didelė imperija. Tai esąs jų džiaugsmas ir pasididžiavimas. Jiems visiškai nesvarbu, kas tą imperiją valdė, valdo ar valdys: caras, Leninas, Stalinas, Chruščiovas ar dar kas nors kitas. Svarbu, kad toji imperija išliktų nepadalinta. Jie taipogi nesuka sau azijatiškų galvų apie kitų tautybių laisvės troškimą.
Daleiskime (tik labai teoretiškai), kad rusai “nori” su ukrainiečiais vienoj imperijoj gyventi todėl, kad jųjų kalba bent kiek panaši, jie naudoja tuos pačius rašmenis, tikyba ta pati, betgi kokias, o kokias pretenzijas rusai gali reikšti prie tokių Pabaltijo tautų? Nieko, o nieko tarp jų bendro, neriša jų jokie, nė menkiausi, ryšiai. Tad kodėl jie savo imperialistiškus nagus kiša prie jų? — klausia minėtas profesorius...
Rusai patys bolševikinėj tvarkoj, esą, buvo ir bus visiškai patenkinti, nes jie, kaip jau minėta, be žiauraus valdovo, be biznio ir be imperijos, atrodo, visiškai negalėtų gyventi. Po bolševikine letena, esą, jeigu jie truputį ir padejuoja, tai tik todėl, kad Chruščiovas ar kiti diktatoriai permažai duoda to primityvaus maisto. Jeigu kada nors Chruščiovas duosiąs pakankamai nors ir bulvių — jie būsią pilnai patenkinti. Jiems laisvė esanti nelabai svarbi...
Tai ne mano nuomonė, bet minėto ukrainiečio profesoriaus, kurio pavardės čia neminiu. Tad, štai, kokie yra mūsų tautos “vyresnieji broliai”. Jie pavergė mūsų tėvų žemę, jie žudo, kalina, kankina ir terioja mūsų tautiečius ir jie niekina mūsų žilosios sostinės — Vilniaus šventoves...
P. S. — vietoj nekrologo.
Tik parašius šį rašinį, gauta liūdna žinia, jog pasirgęs keletą dienų, eidamas 68 metus, mirė šiame rašinyje minimas profesorius. Mirė 23 spalio, 1958 m.
Po mirties — jo nebepersekios raudonieji. Taigi, patiekiu ir jo pavardę. Tai buvo prof. Ivan Florinsky, kalbininkas, dirbęs profesūros darbą 30 m., o čia, Kanadoj, buvo Bible Society leidinių vertėjas į slavų kalbas.
Rašančiam šias eilutes trejetą metų teko su velioniu dirbti vienoj darbovietėj. Tai buvo kilni ir šviesi asmenybė. Norėjo jis dar sulaukti to laiko, kada jo taip mylima gimtoji Ukraina atgaus laisvę. Deja... mirties angelas kitaip padiktavo. Tebūna jam lengva Kanados žemė.
Lietuvos tragedijos išvakarėse, 1940 m. kovo men. 27 d., šio straipsnio autorius ir nuolatinis “Kario” bendradarbis, Pr. Alšėnas, žygiuoja Vilniaus gatvėmis (Aušros Vartų rajone). Su juo kartu — mokyt. Aleksandra Urbonaitė ir jos teta A. Kolitienė
