Poezija

Juozas Mikuckis

KARO ESKIZAI

I

Jis nebegirdi sprogstančių granatų,
Jo neprikels griaudimas kanonados.

Jis sužeistas ir šaltą mirtį mato.
Ranka jo kažko ieško. Kryžiaus. Rado.
Bučiuoja kryžių
viltį paskutinę,
Į Kristų žiūri akys ašarotos.
Ir miršta... Miršta už tėvynę,

Siela į dangiškuosius skrieja plotus. 
Norėtųsi, norėtųs taip numirti,
Kai paskutinis smūgis kristų,
Ir gęstančiu žvilgsniu panirti
Į žadantį prisikėlimą Kristų.

II

Saulė nusileido,
Ritas mano veidu
       Skausmo ašara...
              Lyg matau aš mamą,
              Ten kur liepos šlama, 
                     Gedulo skara.
O šalia Smūtkelis

Laiminimui kelias 
       Jo sausa ranka.
              Sužeistas vaitoja...
              Ar nušvis lauktoji
                     Laisvės jam aušra?..
Granata vėl krito...
Veidu nusirito
       Skausmo ašara.


Balys Auginas

VĖTRŲ NEPABŪGĘ

 

Pro sniegų pusnynus
Vėtros lekia šuoliais,
Iš dangaus nuraško tirpstančias žvaigždes.
Geležinį šalmą


Nugula snieguolės,
Neužtvenkia ryžto, spindinčio veide.
Vėpūtiniai sukas,

Gelia aštrios pūgos,
Iki juostos lenkias virpanti giria

Žengia žalsvos gretos 
Vėtrų nepabūgę
Ir į audrą piktą veržiamės būriais.

Vėtra laužo medį
Ąžuolas parkniubo,
Šakos tuoj pražysta sniego pumpurais

Žengiame per šaltį

Vėtrų nepabūgę,
Tik per kovą laisvė tėviškėn pareis.
Nors ir staugia vėtros,
Nors ir pūgos aidi,

Nors ir krinta snaigės ant baltų šalmų

Skamba žygio dainos,
Giedras mūsų veidas,
Mes kovot išėjom, gint gimtų namų.

Paukštės nepakyla
Į dangaus žydrynę,
Stingsta šalčio žirklių pakirpti sparnai.
Mes tikrai sugrįšim per audras, Tėvyne, 
Tau parnešim laisvę mylimai, vienai!