MODERNUS KARAS
T. DAUKANTAS
Karo tikslas.Modernaus karo tikslas yra platesnis, negu pirmiau buvo. Toks yra jo skirtumas nuo kitų. Karo teorija nėra žmogaus prasimanymas. Ji remiasi praktikos pavyzdžiais ir iš jų išvedama. Gyvenimas nurodo esamos teorijos netobulumus ir skatina juos taisyti. Klasinė karo teorija išvesta iš Napoleono karų Prūsijos generolo Klausewitzo, Prūsijos pralaimėjimo metu pasitraukusio iš tėvynės Rusijon. Jis lietė karą sausumoje. Jūros karo giliausiu teoretiku buvo amerikiečių admirolas Mahanas, studijavęs jūrų karą Prancūzų Revoliucijos metuose. Jo pavyzdžiu buvo britų admirolas Nelsonas. Ano, klasinio karo tikslas buvo “palenkti priešo valią savajai, sumušant jo karines jėgas lemiamame mūšy”. Šalies valdžios pakeitimas pas priešą nebuvo tuomet numatomas. Štai tam pavyzdžiai: Napoleonas nugalėjo Austriją, bet Austrijos imperatorius pasiliko soste, o Užsienių Reik. minis-teriu toliau buvo tas pats Metternichas; nugalėjus Napoleoną, sąjungininkai vedė derybas su jo buvusiu ministeriu Taleirandu.
Prieš Napoleono laikus karo tiklas buvo dar siauresnis, būtent dažnai aprėžtas tik geografiniais siekiniais. Napoleonas galutinai išryškino reikalą smogti į karines priešo pajėgas. Kreipdamas savo smūgius į priešo armiją, laimėdavo. Tuomet teoretikų nebuvo pakankamai įvertinta, jau tada besikelianti modernaus karo “aušra”. Napoleono pralaimėjimai Ispanijoje ir Rusijoje, kur prieš jį, nugalėtoją, sukilo šalies gyventojai, nebuvo tinkamai išnagrinėti. Karo vado hipnotizuojantis milžiniškas autoritetas karyboje kliudė teoretikams, šalia armijos pajėgumo, įžiūrėti dar krašto gyventojų pasipriešinimo svarbų vaidmenį. Be to, karinės technikos nepaprastai greita pažanga leido iškilti valstybinės valdžios galiai ir suteikė jai priemonių savo piliečius stipriai “pažaboti” išorinės taikos sąlygose. Tai įrodo įvairių 20 amž. diktatūrų gausybė. Bet diktatūros sunkiai atlaiko išorinio karo sąlygas. Dažnai krenta. Tame yra jų silpnumas ir nepajėgumas iki galo atsispirti.
Modernūs pavyzdžiai.Santarvininkai I-me pasauliniame kare ir sąjungininkai — vakariečiai Il-me kare buvo supainioję tikslą su priemonėmis. Dėl to jiems buvo daroma tiek priekaištų, kad jų karo tikslai buvo “paslėpti”. Kariaudami iš oro klasinio karo būdu t.y. statydami tikslu kariuomenę nugalėti, jie ketino sunaikinti Vilhelmo II, vokiečių imperatoriaus I-me, ir Hitlerio II-me, valdžią. Keisti kariaujančio krašto valdžią yra revoliucinis tikslas, nekarinis, o revoliucija nėra klasikinis karas. Iš tokio supainiojimo ir jo nesupratimo kas gi išėjo? Pirmą kartą pavyko. Vokietijoje įvyko revoliucija. Bet kilusi iš jos valdžia netapo santarvininkų sąjungininku. Vokiečių tauta, jau naują valdžią turėdama, ieškojo savo išsigelbėjimo nuo primesto jai Versalio “diktato”. Santarvininkų politikos sumanytas smūgis buvo nukreiptas į Vilhelmą. Jis išnyko ir smūgis pasirodė duodąs į tuštumą. Tai kiek taktiniu požiūriu, tiek strateginiu yra kare pavojingiausias dalykas smogti tuštumon ir dėl to žūt būt vengtinas. Santarvininkai turėjo vien negatyvų tikslą, tik jį laimėdami, pralaimėjo.
Vokiečių priešveikis.Pralaimėję vokiečiai, ėmėsi kraštutinio nacionalizmo. Pavadinkim jį zoologiniu, t.y. žvėries. Šis nacionalizmas negalėjo pripažinti jokio kito nacionalizmo greta savęs. Tam klaidingam supratimui padėjo modernūs vokiečių filosofai (pav. Nietzsche), kėlę vokietį, kaip viršžmogį — uebermenschą. Kraštutinis nacionalizmas vedė į geidimą ir užuomatį kitiems viešpatauti, juos pavergti, būti herrenvolku — ponų tauta. Vokiečiai rado Hitlery savo geidimų vykdytoją. Socialinė reforma, visiškas valstybės centralizavimas (išnyko visos Vokietijos federacijos valstybės ir laisvieji miestai) vienos partijos diktatūra, valstybinio aparato pavartojimas saviesiems piliečiams pavergti, buvo tokio sumanymo kelias. Nugalėtojai — vakariečiai, išsižioję, bejėgiai, nustebę ir nieko nesuprantą, kas dedasi, pasidavė ir Versalio diktatas buvo taikiu būdu sulaužytas. Hitleris, imdamas moderninio karo būdą, bet nesupratęs jo skirtumo nuo klasikinio karo, panaikino smurtu uždėtus Vokietijai varžtus, užėmė Ruhrą, apginklavo valstybę ir ruošė naują karą. Diktatas buvo panaikintas taikiu (dabar pasakytume — šalto karo) būdu. Būdas buvo taikus, bet revoliucinis. Čia yra skirtumas nuo buvusio būdo. Klasikinio bei modernaus karo lyčių skirtumas išryškėjo II-jo pasaulinio karo analogijoje. Vėl sąjungininkų vidinis karo tikslas buvo revoliucinis: sunaikinti Hitlerį. Bet vėl nebuvo suprastas karo ir revoliucijos metodų skirtumas. Priemonė tikslą siekti vėl buvo klasikinio karo būdas — sumušti kariuomenę. Tik karui įsipusėjus, imtasi revoliucinių priemonių civilinius gyventojus naikinti oro bombardavimais. Tiesa, I-me kare jai buvo imtasi “blokados”, priemonės pirmiausia nukreiptos prieš civilius. Tiesa, buvo skandinami keleiviniai laivai ir tai neutralūs, su civilių ir neutralių keleivių transportu. Bet tai buvo išimtis ir sulaukė visame pasauly griežtos reakcijos. Il-me kare tai pasidarė taisyklė, nieko nenustebinusi. Buvo laikoma normalu naikinti ramius gyventojus. Modernus karas įsiviešpatavo praktikoje. Privalome su tuo skaitytis. Vokiečių valdžia buvo sunaikinta. Austrija nuo Vokietijos buvo revoliuciniu būdu atskirta. Su admirolu Denitzu buvo atsisakyta derėtis. Vokietija buvo besąlyginiai okupuota. Rodos, viskas pasiekta? Ir tačiau kur sprendimas? kur taika?
Priežastys? — Palyginkim Vakarus su Sovietais. Sovietai, socialinio karo būdo kėlėjai ir specialistai, geriau suprato modernaus karo doktrinoje vykstančią raidą. Jie daugiau laimėjo. Moderniame kare, kaip būdavo pirmiau, ieškoma karo sprendimo prieš kariuomenę, bet kartu siekiama politinio sprendimo priešo krašte per revoliuciją. Klasikinis karas buvo kombatantų, karių karas. Modernus yra visų piliečių, net kartais moterų bei vaikų.
Modernios istorijos pamokinantieji pavyzdžiai.Imkim Ispanų-Amerikiečių karą 1898 m. Ispanai pralaimėjo. Laimėtojai amerikiečiai revoliuciniai išlaisvino Kubą ir Filipinus. Bet imperialistinės tradicijos pagauti, prijungė juos kaip kolonijas. Kas atsitiko? JAV ilgainiui buvo priverstos suteikti iš savo pusės laisvę kiek Kubai, tiek Filipinams. Revoliuciniu būdu gimusios dvi naujos valstybės yra pirmuoju pavyzdžiu. Gimė iš jų gyventojų valios, revoliuciniai. Kinijos imperatoriai, pralaimėję 1900 m. Europai “Didžiųjų Kumščių” sukilimo metu karą, veikiai nustojo karūnos. Kiniečių respublikonai, nesugebėję laimėti prieš japonus, pralaimėjo vidaus fronte komunistams, t.y. socialinei revoliucijai Azijos žemyne. Turkija, pralaimėjusi I-jį karą, nustojo revoliuciniai arabų žemių. Arabai, atiduoti vakariečiams globai, po II-jo karo visiškai išsilaisvino ir tai iš galiūnų ir karo laimėtojų — britų bei prancūzų. Pati Turkija išsigelbėjo tik Kemalio Pašos griežtai pravestos politiniai-socialinės revoliucijos keliu, net laimėdama iš Rusijos nuo 1878 metų okupuotas tris tvirtoves. Revoliuciniai laimėjo laisvę, bemaž be organizuotos kariuomenės ir be kieno nors pagalbos Pabaltis, Suomija, Lenkija ir Čekoslovakija po I-jo karo. Revoliuciniai laimėjo sovietai satelitus, o Izraelis ir Indonezija — nepriklausomybę po II-jo karo.
Žmonija gyvena išsilaisvinimo revoliucijų gadynę. Nesuprantąs padėties pralaimi. Lengvai galima apsirikti, nes vykstančios revoliucijos dažnai vyksta painiavoj ir eina dviem kryptim: tautinio išsilaisvinimo arba priešingai — luomų vidinės kovos. Senose tautose ryškėja socialinės kovos pradas, nes jos jau kartais pasotino savo tautinės laisvės troškimą.
Tai buvo vis teigiami pasisekimo pavyzdžiai. Dabar pasemkime neigiamų. Vokiečiai, neabejotinai vieni geriausių pasauly organizatorių, bet išdidūs ir nesukalbami, kitų neįtikinami, nepaisė turkų (labai gerų karių, bet neorganizatorių) patarimų. Turkai, pažinę sąlygas geriau, įspėdavo. Vokiški maršalai neklausė ir duodavo, būdami blogi psichologai, neįvykdomus įsakymus turkų kariams. Pralaimėjo. Britai buvo gudresni, turėjo daugiau patyrimo veikti tarp kitataučių. Jie pulkininko Lawrenc’o pagalba organizavo arabų genčių revoliucijas. Arabų troškimais bei britų organizacija talkoje su arabais, nugalėjo revoliuciniu, vadinas, moderniu keliu geresnius karo specialistus vokiečius, nes vidaus trynimasis štabuose tarp vokiečių bei turkų karių suėdė daug energijos, jėgų, ir, svarbiausia, kare — laiko. Britų nepasisekimai po I-jo karo Rusijoje, po II-jo Palestinoje ir Egipte, o prancūzų pralaimėjimai Ruhre bei Sirijoje ir Indokinijoje išryškina svetimos intervencijos silpnybes prieš vietinių gyventojų nusistatymą. Tą patį patvirtina ir vokiečių katastrofa 1941-44 m. Tarybų Rusijoje. Jungtinės Tautos sumanė klasikinio karo būdu suvienyti Korėją. Nors jas rėmė JAV ir jos “gynė Korėjos laisvę”, jos buvo apšauktos “agresorium”, “imperialistu”, ir t.t. Nugalėję šiauriečius, vakariečiai, atsidūrė prieš “nekariaujančią Kiniją”. Maskva ir Pekinas turėjo ryškų revoliucinio karo tikslą — nuversti Rhee ir pastatyti jo vietoj komunistą. Rhee yra patyręs revoliucionierius su 60 metų praktika; už jį buvo dauguma tautos. Jo tikslas buvo ryškus — išlaisvinti Korėją. Bet amerikiečiai, kaip ir vokiečiai, geri pramonės organizatoriai, blogi psichologai. Sprendimas atidėtas komunistų naudai! Tačiau amerikiečiai, patys buvę “kolonija”, ir jiems lengviau suprasti kolonialinių tautų psichologiją. Anglai ir prancūzai (iki De Gaulle) to nesuprato ir dėl to taip skandalingai pralaimėjo Suese. Jų Churchillis kartu su Malenkovu, Chruščevu ir Kerenskiu gina “vieningą ir nedalomą Rusijos imperiją”. Amerikoje tai daro ne visi, bet tokių tarpe matom tokį galiūną, kaip Kennanas.
Dabar galime bandyti duoti modernaus karo apibrėžtį.
Modernus karasyra piliečių karas, vedamas visuotino šaukimo kariuomenės, kuris turi platesnį, negu klasikinis karas, apimtį: ne tik palenkti priešo karo vadų valią, priešo valdžios pasipriešinimo energiją, bet pakeisti revoliuciniu būdu priešo krašto valdžią. Dėl to reikėtų iš anksto žinoti, kokios gi valdžios priešo šaly aš noriu, kariaudamas.
Iš tokio apibrėžimo seka, kad karas gali būti ginkluotas ir viešas, kaip būdavo pirmiau, bet gali būti “šaltas”, t.y. pusiau slaptas be kariuomenės dalyvavimo. Jis gali būti tautinis, gali būti socialinis.
Kaip ir klasikinis, modernus kartais nepasiekia savo pilnojo tikslo: Korėjos kare Sovietai patyrė ir įsitikino, kad kolonijose nevisada laimi luomų kovos, kad tautinio išsilaisvinimo pradas yra ten ypač dar gyvas. Jie susimąstė! Vadinas, ir moderniam kare rasta priemonė: prieš Sovietų modernų luomų karą keliasi moderniškiausias tautinio išsilaisvinimo karas.
