MODERNAUS KARO ARCHAINĖ FORMA
T. DAUKANTAS
Žmogus savo prigimtimi pasilieka tas pats nuo pasaulio pradžios iki mūsų dienų. Todėl kaip bebūtų pažangi technika, kaip materialinės priemonės, žmogaus išrastos ir vartojamos, beįvairėtų, vis tiek savo pagrinduose jo veiklos būdai priklauso nuo jo prigimties. Priėję nagrinėti modernaus karo formas, privalome įžvelgti į tai, ką jie vartoja iš jo turėtų senų seniausių priemonių. Tuoj įsitikinsim, jog dažnai pasitaiko, kad seniausių priemonių ir būdų vartojimas tinkamose sąlygose neša pasisekimą, kurio negalėtum pasiekti be jų. Archaiškos formos išraiška yra partizaninis karas.
Partizaninio karo apraiška.Partizaninis karas nėra naujas dalykas. Todėl tarptautinės teisės tvarkytojai jau XIX amž. sutvarkę karinius įstatus bei papročius, buvo numatę priešo užimtų sričių civiliniams gyventojams teisę imtis ginklo savo laisvei ginti.
Karų istorija XIX ir XX amž. rodo daug pavyzdžių iš partizanų karo praktikos. Ispanai ir rusai prieš Napoleoną, balkanų tautos prieš turkus, Sacharos arabai prieš italus, būrai Pietų Afrikoje prieš anglus, rifkabliai prieš ispanus ir prancūzus. Dar paminėsim Indoneziją, Indokiniją, Alžyrą ir dar bus nevisi pavyzdžiai. Įsidėmėtina, jog daug kur partizanai laimėjo, nors jų technikinės priemonės buvo be abejo žymiai menkesnės, negu jų priešų, dažniausiai okupantų. Man visiškai buvo nesuprantama, kodėl Nepriklausomoj Lietuvoj buvo taip griežtai draudžiama ne tik tokiam karui ruoštis, bet net kalbėti apie jį. Kai drįsau Petrėno leidžiamame laikrašty siūlyti pasiruošti veikti priešo okupuotame krašte (1936 m.) straipsnyje “Jei kiltų karas”, laikraštis buvo uždarytas. Toks neapdairumas, nepramatomumas vėliau lietuviams atsiėjo daug kraujo. Todėl nors dabar norėčiau plačiau šiuo reikalu išsitarti, tuo labiau, jog vėl matau: kai bolševikai ruošiasi (po atominių bombų susirėmimo) primityviškiausiam karui, amerikiečiai mano apsiginsią tik viena technikos persvara. Tai didelė ir daug aukų reikalaujanti klaida! (Karys XII. 1958). Jau 1930 metais straipsny “Karas einąs” (atspausdintame “Tėvų Žemėje” tik 1935 m.) įspėjau, jog karą laimės lengviau, neužmiršęs basas vaikščioti. Modernus karas reikalauja daug medžiaginių aukų. Kai užsitęstų, reikės imtis paprasčiausių ir primityviškiausių priemonių. Kas tam bus pasiruošęs, tas laimės!
Partizanams atsirasti sąlygos ir jų veikimo sritys.1. Agresorius, užpuolėjas, dažniausia su nukariavimo tikslu ateina smaugti, tuo šaukte šaukdamas priešintis jo veiksmams. Gyventojų tarpe atsiranda neapykanta, okupanto žiaurumų vis daugiau žadinama. 2. Genocidas, Vernichtung-Schlacht, išnaikinimo kova, t. y. okupanto noras visiškai išnaikinti gyventojus, juos iškeldinti, jų kraštą kolonizuoti savais, nieko nepalieka gyventojams-čiabūviams rinktis: arba pasyviai pasiduoti naikinimui, arba priešintis ir pastaruoju atveju, arba žūti, kas vistiek įvyktų pirmuoju atveju, arba laimėti, jei sąlygos leis. Pavyzdžiai: rusai 1941-43 m. ir prancūzai 1942-44 m. 3. Tautinis gyventojų susipratimas. Lietuviai “lenkmečių” laikais buvo visai nepanašūs į mūsų laikų lietuvius. Indonezai 1896 ir 1946 m. visai skirtingi. Olandai padarė didžiulę klaidą, juos traktuodami vienodai. Suklydo ir pralaimėjo. Istorinių procesų negalima atsukti atgal. Tautinis susipratimas krašte dažnai būdavo kapais okupantų sumanymams. Tai matėme Lietuvoj su rusais ir su vokiečiais. Anglai, patyrę politikai, praeity atlaikė daug partizaninių kovų, kurias kartais net pralaimėdavo, kaip pav. šiaurės Afrikoje XVIII amž. ir Palestinoje XX-me. Iš klaidų daugiau pasimokoma, negu iš pasisekimų. Britai suvokė savo naujoje istorijoje partizanų karo pavojų ir masinio gyventojų-čiabuvių pasipriešinimo galią. Jie po būrų karo stengdavosi geruoju susitarti su vietiniais, dažnai remdamiesi net gyventojų dalimi. Vokiečiai šito visiškai nepaisė. Rusai savo prigimtimi ir istorine tradicija irgi visiškai nenusimano šioj srity. Jų, įvairių tautų konglomerato valstybė yra “sprogstantis katilas”. Jiems, kaip 1941 m. pavyzdys įrodė, yra didelis pavojus nuo partizaninio karo būsimo karo atveju. Amerikiečių politikai, rodos, nesupranta šitokio bolševikams pavojaus ir remia Rusijos (Didžrusių) valstybės nedalomumą (Mr. Kennan ir kiti). Jie atmeta savo natūralių sąjungininkų mases ir padeda savo aršiausiems priešams — konkurentams.
Partizanų veikimo sritys apsiriboja tik savo krašte. “Partizanai nėra eksportuojama prekė” — pasakė autoriui “partizanas Jonas”, buvęs mano klausytojas universitete, paklaustas, ar partizanai (raudonieji) ketintų trauktis į Rytprūsius, kai priartėtų frontas. “Jų negalima siųsti svetur, jie yra pajėgūs tik glaudžiame kontakte su vietiniais gyventojais. Vietinis yra didžiausia partizano atrama” — pridūrė. (Pasikalbėjimas Vyko 1944 m. liepos mėn. Dzūkijos miškuose). Partizanų šaknys, jų papildymai, maistas gaunami iš vietinių gyventojų ir atsiranda iš gyventojų pritarimo. Gyventojai kenčia nuo okupacijos, okupanto priespaudos ir kankinimų. Jie yra stumte stumiami į glaudesnį kontaktą su partizanais. Tai turėtų suprasti ir tinkamai įvertinti kiekvienas sumanus politikas. Iš svetur gali būti tik instruktoriai ir sąjungininkų ad hoc priemaišos, bet vyrauti turi vietiniai (iš jų turi būti vadai). Atvirkščiai gyventojams darytųsi sunkiau atskirti partizanų vadą nuo nekenčiamo okupanto, kuris yra svetimas ir priešas. Tai gerai suprato bolševikai, net keitę reikalui esant vardus (pav. partizanų vyriausias vadas Pietų Lietuvoje ir Gudijoj buvo rusas, bet vardą buvo turėjęs “Margis”). Prieinam partizanų organizacijos pavyzdį.
Partizanų organizavimo pavyzdys.Imu pavyzdžiu organizavimą, kurį stebėjau pats. Rusuose partizanų veikla augo spontaniškai, savanoriškai, iš vokiečių daromų klaidų. Centro valdžia Maskvoje, veikiai pastebėjusi reiškinį, panaudojo istorines tradicijas iš XVII-XIX amž. iš kovų prieš lenkus, švedus bei prancūzus ir kuo skubiau sudarė kontaktą su veikiančiais miškuose ir ypač ten gyvenančiais okupacijos prislėgtais gyventojais, skatindama juos priešintis. Pradžioje bolševikai (pergale tikri) buvo nepasiruošę ir darė klaidų. Bet ilgainiui, tą reikėtų pripažinti, nors tai būtų ir nemalonu, meistriškai ir sumaniai organizavo paruošiamuosius kursus (Maskvos apylinkėse — žiūr. Granovskio atsiminimus), kuriuose buvo ruošiami instruktoriai, vadovai, propagandistai ir veikėjai. Planavimai vyko glaudžiam kontakte per patį partizanų veiklos išsiplėtimą. Tokiu būdu ilgainiui tai tapo tikru vadovavimu, o ne užpakalyje vilkimusi, kaip deja dažnai pasitaiko. Yra iš ko pasimokyti. Tai buvo priežastys, kad valdžios autoritetas, smarkiai kritęs 1941 metais dėl skandalingo nepramatymo katastrofos, vėl ėmė stiprėti, nugalėdamas tolimą atstumą ir kitas kliūtis. Tuo pat laiku, tuomet dar nugalėtojų aureolėje vokiečių pozicija psichologiškai pradėjo smukti (o organizacija ir technikinis pasiruošimas buvo puikūs — viena technika nėra pakankama priemonė, net moderniame kare). Gyventojų kintąs nusistatymas ėjo karo įvykių priešaky. Vokiečiai dar pirmyn žygiavo, o pralaimėjimo debesys jau kėlėsi danguje ir dangus smarkiai niaukėsi vokiečių pusėje jų nenaudai.
1944-45 m. Granovskiui (vienam iš tų kursų klausytojų) pavyko organizuoti Karpatuose, Slovakijoje partizanišką sukilimą (jis gavo padirbtus dokumentus, tariamai esąs gimęs slovakas). Kitu pavyzdžiu imu iš rusų instrukcijų patarimą, kaip išsilaikyti ankstyvame pavasary miškuose, kuomet dar nėra prinokusių uogų! “Pušų nauji daigai tinka maistui”. Norėdamas pramokti iš tokios gyvenimo praktikos vs arčiau ir arčiau stebėjau pasitaikančius partizanus.
Buvo pradžioje dviejų rūšių grupės: mažoji — iš 15-40 žmonių būrio ir masinė — iš kelių šimtų. Pastaroji dažnai savo sąstate turėdavo įvairiausio plauko žmonių: savanorių,
pabėgusių nuo persekiojimo, kariuomenės dezertyrų. Kartais net jų būta įvairių tautybių, bet ne iš vokiečių, ne iš okupantų. Grupės susižinodavo tik per patikėtinius — ryšininkus. Masė nei gyventojai nežinodavo mažosios grupės (vadovavimo) būstinės.
Didžiųjų grupių organizavime bolševikai padarė pradžioje klaidą. Pamatę be vargo, mažu triūsiu lengvai pavykusią infiltraciją, vykstančią patogiai užšalusiom upėm, apsvaigo nuo džiaugsmo ir panorėjo “sukurti antrąjį vokiečiam frontą” jų užnugaryje: į partizanus buvo įlieta daug raudonųjų karių (vadinas, nevietinių). Iš jų buvo organizuojami didieji centrai, vadinami “krasnyje goroda” — raudonieji miestai, Gudijoj ir Rytų Lietuvoje. Vienas toks buvo prie Kazėnų, kitas Pastovių-Svyrių srity. Išaugę iki 8,000 vyrų, “Goroda” būdavo įtvirtinti bunkeriais (blindažais) betonuotom pozicijom, kulkosvaidžių lizdais su municijos sandėliais. Tokiems “miestams” nepavyko suvaidinti lemiamo vaidmens, kai jie bandė administruoti aplinkinį kraštą. (Buvo atsitikimų kai reikėdavo, siunčiant į tokią sritį mūsų žmogų iš Vilnijai Remti Komiteto, gauti net du leidimus: vieną iš vokiečių įstaigos Vilniuje, antrą — iš vietinio partizanų štabo!). Ilgainiui, vokiečiai pastebėję tokį “gorodą”, išsiųsdavo naikinimo ekspediciją — ir galas su “gorodu”. Buvo prieita prie judriųjų masinių, tik reikalui kilus, surinktų krūvon partizanų būrių, galėjusių miškuose susirinkti ir veikti. Judrieji partizanų sambūriai, kurių gyventojai neišduodavo, turėjo pasisekimą ir vėliau, daug prisidėję prie vokiečių katastrofos per pastarųjų pasitraukimą. Būriai, įsimaišydami gyventojų tarpe, išsiskleisdavo lengvai, pavojų pastebėję. Čia dar daug padėjo rusų gudriai sugalvotos nerusų gyventojų, vokiečių persekiojamų, globojimas.
Santykiai su čiabuviais.Judrieji partizanų būriai buvo daugiau pajėgūs vokiečių daliniams panikos įvaryti. Jie pavojuje įsiterpdavo tarp gyventojų, savo gurguole įsimaišę su gyventojų pav. į turgų arba į atlaidus keliaujančiais vežimais. Jie buvo “nesugaunamos šmėklos”, pasprukdavo net iš apsupimo. (Nočios, Pelesos miškai, garsi Rudnios “pūsčia” — giria, Užubaliai). Kiek sunkiai buvo pastebimas partizanų judėjimas, mačiau iš tokio fakto: 1944 m. pavasarį pro Dzūkiją buvo prasi-traukę 5,000-8,000 partizanų. (Žinios patikrintos mano kiek iš partizanų, tiek iš vokiečių šaltinių, kas dėl skaičiaus). Gyvenau pačiam judėjimo — žygio centre Merkinėje, ir iš jo teko pastebėti vos 10 proc. Kiti praslinko man visiškai “nejučiomis”, nors turėjau daug pažinčių tarp gyventojų ir taip pat iš pačių partizanų. Šioje srityje, per visą laiką, buvo tik viena lietuviška auka, ir daug gyvybių buvo išsaugota. Kovos metu pasyvumas, neutralitetas — pražūtis. Veikla gi — gal pražūtis, bet labai dažnai — laimėjimas ir tai su mažomis aukomis. Deja, dar negaliu tuo tarpu minėti kai kurių vietovių ir pavardžių. Antras pavyzdys: iš Augustavo miškų 1944 m. liepos mėn. 17-20 d. Mes traukiam Lietuvon pusantro šimto vyrų, viena moteris-didvyrė, Čiurlionytė su dviem vaikais. Galima sakyti — viena virtinė, šalia plento. Slinkom per karo veiksmų zoną ir niekas mūsų nepastebėjo, nestabdė. Bėgome ir atbėgome į Suvalkus, laimingai išslin-kę iš mūšio lauko! Sprukome partizaniškai sau norima kryptimi. Suvalkuose atsidūrėm vokiečių dar valdomoj srityj ir privalėjome išsisklaidyti, toliau negalėjom laikytis krūvoje. (Taip ir partizanų būriai daro). Partizanams dažnai netinka burtis, reikia išsiskleisti, ypač kai gyventojai svetimi. (Mums Suvalkijoje buvo priešingi “repatriantai”, norėję būti ir už pačius vokiečius aršesni). Partizanų veikla nėra nuolatinė. Ji yra kiek panaši į oro bombardavimus — pasireiškia ir išnyksta iki naujos progos pasireikšti.
Partizanų taktika ir kovos.Mažosios partizanų grupės veikdavo bendrai su didžiomis tik didelio ir staigaus pavojaus metu. Tokiu atveju mažoji įsiliedavo į didžiąją. Mažoji grupė susidėdavo iš instruktorių, atvykusių oro keliu — desantininkų (taip jie buvo vadinami). Ji ypač saugodavosi pasirodyti atveju, kai didžioji būdavo sudaryta iš nerusų tautybės. Vienas toks desantas smarkiai mane tikrino netoli prof. Krėvės Mickevičiaus tėviškės. Grupei iš nerusų tautybės, silpniau instruktuotų buvo duodami lengvesni, mažesni uždaviniai. Ji buvo “pririšta” prie savo veikimo srities. Tik “išėję mokslus” ir patikimi gaudavo uždavinį persikelti, pakeisti veikimo sritį. Didžioji grupė buvo kietai surišta su vietiniais gyventojais ir jiems pažįstama. Ji buvo sava. Merkinės grupė 1944 m. birželio mėn. paaukojusi per mane 40 kg. sviesto Proveniškių politiniams kaliniams, įrodo tamprių ryšių su vietiniais pavyzdį. Už tat didžioji grupė dažnai ir laiku gaudavo iš vietinių žinių apie priešo ekspedicijas ir apie jo planus.
Mažoji grupė palaikydavo ryšius su svarbiausiais “tiekėjais” anapus fronto. Ji prisilaikydavo arti ežerų, lėktuvams keliarodžio — orientyro. Jos pareiga buvo instruktuoti partizanų mases, evakuoti oro keliu sunkiai sužeistuosius, šituos partizanų sunkiausius ir pavojingiausius (nes įrodančius) dalyvius. Ji gaudavo direktyvų ir siųsdavo pranešimus centrui, ypač buveinės pakeitimo atvejais, pav. masinis perkeldinimas iš Rudnios girios į Augustavo miškus.
Raudonieji “miestai” jau 1943 metais nukentėjo ir išnyko. Greta kitų pavyzdžių paminėsiu “ryšininkų” vaidmenį. Gimnazijoj pertrauka. Kieme susibūrę mokiniai “atakuoja” mokytoją įvairiais klausimais. Netoli, šioj viešoj vietoj, be abejo buvo “įtartinų asmenų”, simpatizuojančių arba atsidavusių okupantui. Ryšininkė, moteriškė, triukšmo metu, prisiartina ir kalbasi “slaptai” apie skiriamą pasimatymą! Pasikalbėjimo niekas negalėjo pilnai suprasti ir niekam negalėjo ateiti į galvą, kad kalbama “slaptai viešumoje”. Sumanumas ir drąsa lydi pasisekimą.
Jau 1941 m. pabaigoje ispanai iš Mėlynosios Divizijos pagarbiai kalbėjo autoriui apie partizanų sąmoningą veiklą. Jiems jau tuomet partizanai buvo baisesni už raudonuosius karius, o ispanai gi įpratę prie partizanų veikimo dar iš Maroko. Partizanų buvimas veikia pačių gyventojų laikyseną, griaudamas okupanto autoritetą (jis gi nesugeba, visų matymu nesugeba). Vitebsko miestas, pusės milijono gyventojų vietovė, beveik visiškai buvo vokiečių evakuotas. Jame pasiliko vos keli tūkstančiai gyventojų. Tuo tarpu gretimoj apylinkėj, kur veikė partizanai, vokiečiams mažai ką avyko sugauti ir išvežti darbams. Keli šimtai partizanų, susitelkę prie Gelovinės ežero, už Šarūno kalno, neleido vokiečiams išvežti iškirstą mišką ir tuo kirtimu, miško medžiaga sušelpė ūkininkus troboms statyti (Aš ten buvau ir mačiau).
Ką įrodo karo vadui partizaninis karas? Šalies okupacija yra pati sunkiausioji karo operacija. Tačiau kai krašto gyventojai toje srityje yra nevaldančios tautos ir trokšta išsilaisvinimo, reikėtų bandyti juos patraukti savo pusėn. Tokiu atveju okupacijos sąlygos gali gražiai palengvėti okupuojančiam. Sunkesnis uždavinys būtų mišriose srityse. Iš Rusijos istorijos patyrimų mokomės, jog užimančiai kraštą kariuomenei pavojinga artėti prie Maskvos arčiau, kaip 400-500 km. spinduliu, kur kompaktiškai gyvena rusai (velykorosy). Tai yra pritaikomoji strategija, kurią reikėtų skyrium pagvildenti.