AUGINO TĖVAS SAVANORĮ
STASYS BUTKUS
(Pradžia sausio mėn. Karyje)
ĮKYRĖJO BALTIEJI ERELIAI
Vievis buvo lenkų pusėje ir mes negalėdavome ten nueiti į bažnyčią. Eidavome į Kazokiškį. O ir apie tą vietą buvo nemaža sulenkėjusių gyventojų. Daugelis tokių sulenkėjusių, ypač moterų, ateidavo j bažnyčią pasipuošusios lenkiškais baltaisiais ereliais. Mūsų kareiviai keletą kartų perspėjo, kad čia lietuvių valdoma sritis ir nepritinka puoštis lenkiškais simboliais.
Moterys atkaklesnės. Pradėjo dar labiau segtis baltąjį erelį. Mūsų kareiviai perpyko. Vieną sekmadienį susitarė padaryti erelių medžioklę. Griežtai įsakinėjo nusisegti erelį. Kas neklausė — patys kareiviai nusegdavo. Po tokių griežtų priemonių pradėjo nykti baltieji ereliai.
Už erelius lenkų legionieriai, sukurstyti sulenkėjusių gyventojų, žiauriai atsikeršijo lietuviams kareiviams. Toje apylinkėje pagavę mūsų kuopos kareivius Adolfą Starkų ir Žabalį miške sušaudė ir ten pat palaidojo.
Per lietuvių-lenkų frontą iš Vilniaus į Kauno pusę eidavo labai daug spekuliantų maisto pirkti. Eidavo suaugusieji, eidavo ir keliolikos metų berniukai. Šie už suaugusius būdavo gudresni. Eidami per lenkų valdomas sritis, prisisegdavo lenkišką erelį. Atėję į lietuvių pusę, prisisegdavo prie kepurės lietuvišką Vytį. Vyčio ženkleliai buvo padaryti vokiečių okupacijos metu, taigi su karališkuoju vainiku viršum Vyčio. Mūsų savanoriai buvo ir demokratai, ir respublikonai. Monarchijos nemėgo. Vaikams patardavo nuo Vyčio nulupti karališkąjį vainiką. Vaikai žiūrėdavo į kareivius didelėmis nepasitikinčiomis akimis, bet vainikų neplėšdavo.
Vieną dieną mūsų būrio vienam savanoriui A. S. vadai pranešė, kad pro Vievį atvyksta jo motina. Ji vyko iš Varšuvos pas savo vyrą į Kauną. Paravažiuos pro mūsų dalį, taigi sūnui tenka pasitikti.
Susijaudinęs mūsų Algirdas prieina prie manęs ir klausia kas jam daryti. Jo motina lenkė iš Varšuvos ir jai mieli lenkų kariai. O jis, jos sūnus, lietuvis ir Lietuvos kareivis, pasiryžęs kovoti prieš lenkus. Motinai bus sunku susitikti su manimi.
— Ne tu vienas toks! — raminu Algirdą, — Jau toks mūsų likimas. Nekreipk į tai dėmesio. Motinai savo vaikas pasilieka vaiku, nežiūrint kuo jis būtų.
Algirdas pasipuošė, kiek anų dienų kareivis galėjo, ir nuėjo prie linijos pasitikti savo motinos.
Algirdas buvo gimęs ir augęs Kaukaze. Tėvas lietuvis suvalkietis, motina lenkė varšuvietė. Ten lietuvių nebuvo ir negalėjo lietuviškai išmokti. Bet tėvas, neturėdamas laiko jį lietuviškai išmokyti, įstengė sūnui įdiegti lietuvišką dvasią ir patriotizmą. Tai pavyzdys mūsų tremtiniams. Įstojęs Vilniuje savanoriu į Lietuvos kariuomenę, per keletą mėnesių išmoko lietuviškai. Algirdas buvo labai griežto būdo. Matyt, ir jo tėvas toks buvo, kad įveikė savo sūnų išauklėti tėvo įtakoje, bet ne motinos.
Mūsų būryje buvo du inteligentai kareiviai iš mišrių šeimų. Antrojo kareivio tėvas buvo lenkas iš Varšuvos, motina sulenkėjusi lietuvė, o jis, gimęs Varšuvoje, bet augęs Žemaitijoje, išaugo geru lietuviu ir 1918 m. Lietuvos kariuomenės savanoriu.
SUKILIMAS PRIEŠ KOPŪSTUS
1919 m. fronte prieš lenkus Vievio bare buvo ramu. Kareiviai dyki, be darbo, bet maistas labai blogas. Kasdien kopūstai ir kopūstai! Bet ir tie sausi ir skysti. Perkūnas trenktų į katilą, bet į kopūsto atpiovą nepataikytų. Kareiviai pradėjo murmėti.
Kartą nešdami pietus, mano kulkosvaidininkai viduryje Ausianiškių kaimo susitiko I kuopos vadą kpt. Remėzą. Tuomet mūsų būrys buvo jo valdžioje. Kareiviai parodė vadui kopūstus ir nusiskundė.
Kpt. Remėza mėgdavo nešiotis lazdą. Užpykęs pakėlė lazdą prieš kulkosvaidininkus ir suriko:
— Jūs kulkosvaidininkai esate ponai. Kodėl mano kuopos kareiviai nieko nesako.
Užpyko ir kulkosvaidininkai. Kopūstus išpylė vadui po kojomis ir parėjo tuščiais katiliukais. Tą dieną likome be pietų.
Sekantį rytą keletas mūsų kulkosvaidininkų išėjo mišką stirnų medžioti. Norėjo pagerinti sau maistą. Stirną parsinešė, tačiau netrukus paskui juos atsekė vienas ūkininkas ir nudrožė pas kuopos vadą. Apskundė, kad kareiviai, bemedžiodami stirnas, nušovė jo karvę, paliai mišką ganykloje pririštą.
Medžiotojai buvo greit išaiškinti ir pakviesti pas kuopos vadą. Karvės patikrinti buvo pasiųstas batalijono gydytojas, rodos, Petraitis. Grįžęs pranešė, kad neradęs jokios nušovimo žymės. O ūkininkas spyrėsi, kad nušovė. Patikėjo gydytojui, bet kuopos vadas ryžosi medžiotojus vis dėlto nubausti už neleistiną stirnų medžiojimą.
Kitą dieną vadas vėl pakviečia medžiotojus ir praneša, kad jie areštuoti ir bus siunčiami į Kauną bausmės atlikti. Kulkosvaidininkai su bausme sutiko, bet pareiškė savo pageidavimą, kad jiems palydovų neskirtų. Tegul tik išduoda jiems raštą, o jau jie patys nuvyks ir kur reikia prisistatys. Jeigu skirs palydovus, tai jie juos nuginkluos ir pabėgs. Areštuotų buvo, rodos, trys. Smarkūs vyrai. Kuopos vadas apsvarstė, kad tai padaryti tie vyrai gali. Skirti daug palydovų, neapsimokėjo įspūdžio didinti.
Areštuotiems dar tebesant pas kuopos vadą, nieko blogo nejausdamas, išėjau į kitą kaimą pas siuvėją savo kareiviškų kelnių persiūti, nes buvau gavęs labai dideles.
Palikau kaimą ramų, o grįžęs radau jau po sukilimo. Kaimo gale ant kalnelio buvo išrausta duobė. Ten buvo pastatytas kulkosvaidis gintis nuo kuopos, jeigu jai būtų duotas įsakymas areštuoti visus kulkosvaidininkus.
O sukilimas prasidėjo šitokiu būdu. Kulkosvaidininkai kaime sužinoję, kad jų draugai areštuoti, griebė šautuvus ir nubėgo į čia pat netoli esantį Ausianiškių dvarelį (mūsų kaimas irgi tuo pat vardu) draugų gelbėti. Nubėgę prie dvarelio gyvenamųjų namų, kur buvo kuopos vado būstinė, sutiko išeinančius savo draugus. Vienas jų nešėsi arešto lapelį.
Kareiviai arešto lapelį ištraukė iš jo rankų, suplėšė ir sutrypė, o areštuotus parsivedė ir neleido vykti į Kauną. Viskas aprimo ir, rodos, tuo baigsis. Mūsų kaime stovėjo ir kulkosvaidininkų antrojo būrio kiek ten kareivių. Jie priklausė ne kpt. Remėzos, bet kpt. Jakšto vadovybei. Jie taip pat prisidėjo prie mūsų būrio sukilimo, bet jau kitokiais tikslais. Gen. Raštikis savo atsiminimų pirmajame tome rašo, kad jie sukilę prieš savo vadą, norėdami jį pakeisti.
Po kokios savaitės atvažiuoja pas mus iš Kauno iš karininkų sudaryta tardymo komisija. Su jais atvažiavo ir nuolat Kaune stovįs mūsų kulkosvaidžių komandos viršininkas karininkas Pranculis. Prasideda mano būrio kareivių tardymas. Ištardė ir mane. Man buvo labai lengva pasiteisinti: tuo laiku nebuvau prie būrio. Buvau išėjęs į kitą kaimą pas siuvėją kelnių persiūti. Mane tardė tik vieną kartą, bet visus kitus kareivius po pora kartų. Komisija norėjo patirti kas kalčiausias šiame sukilime.
Kareiviai laikėsi labai vieningai ir vienas kito neišdavė. Į klausimą: “Bėgai į dvarą su šautuvu?” visi vienodai atsakydavo: “Bėgau!”
— Dėl ko bėgai?
— Kad kiti bėgo!
— Kas pirmieji bėgo?
— Nepastebėjau!
— Šaukei prieš kuopos vadą?
— Šaukiau!
— Dėl ko šaukei?
— Kad kiti šaukė.
— Kas pirmieji pradėjo šaukti?
— Nepastebėjau!
Ir taip visų vienodi atsakymai. Komisija nieko negalėjo patirti.
Kulkosvaidžių komandos viršininkas karininkas Pranculis, išsikvietęs mane į lauką, pradėjo draugiškai manęs klausinėti, kas buvo kalčiausiais. — Girdi, esi būrininkas, gyveni drauge su kareiviais, tad galėjai nugirsti jų tarpe pasikalbėjimus, kas buvo sukilimo vadais. Aš ne tardymui šių žinių noriu, bet tik sau. Komisijai nieko nesakysiu.
— Prie manęs kareiviai apie sukilimą nešneka, — atsakiau.
Jau visus kareivius komisija išklausinėjo, bet jokių žinių neturi. Karininkas Pranculis prisiminė, kad buvo užmiršę apklausinėti kokių 16-17 metų amžiaus savanorį Juozuką. Jis kreipiasi į mane:
— O, užmiršome mano Juozuką. Būrininke, pakviesk jį.
Nusiminiau. Šis vaikas tikrai išduos. Bet reikia eiti pakviesti. Pasakau Juozukui eiti. Jis nusigąsta, išbąlą ir rankas nuleidžia. Verkiančiu balsu klausia: “Ką aš turėsiu sakyti?” Pamokau sakyti tą pat, ką ir visi, bet jis vis dejuoja. Ir dejuodamas išėjo į tardymą. Supratau, kad jis kaltininkus išduos. Po Juozuko daugiau nieko nebetardė ir komisija grįžo į Kauną.
Ar po savaitės karininkas Pranculis atvažiuoja vienas. Mandagus, švelnus, tikras diplomatas. Kreipiasi į mane:
— Būrininke, gavome naujokų, bet trūksta mums mokytojų. Tikimės gauti mobilizuotų puskarininkių kulkosvaidininkų, bet kol gausime, kokiai pora savaičių norime paimti iš jūsų būrio. Kokius kareivius mums paskirsite?
— Juk ir tamsta, viršininke, savo kareivius gerai pažįstate. Pasirinkite pats, kokie tinkami, — atsakau.
— Gerai! — nudžiunga viršininkas, ir pasirenka, rodos, penkis kareivius. Keturi inteligentai, vieni iš geriausiųjų būryje kareivių. Tie tinka mokytojais būti. Bet jų tarpe vienas bemokslis, Petrošiūnų darbininkas. Šis negalėjo būti mokytoju. Jis turėjo perkūnišką gerklę ir kuopos vadas daugiausia girdėjo jo keiksmus. Už tai ir pateko į sukilimo vadų eiles.
Tokia “mokytojų” sudėtis aiškiai man parodė, kad čia viršininkas atsirinko sukilimo vadus. Manau, ir patys “mokytojai” tai suprato. Visi išvyko su savo šautuvais, viršininko pasiūlymu pasiėmę tik po 5 šovinius. Šoviniai reikalingi frontui, o į Kauną važiuoti užtenka ir po tiek.
Nuvažiavus į Kauną, į batalijono štabą, šiems areštuotiems liepė padėti šautuvus ir nuvedė į daboklę. Prasėdėjus daboklėje 12 parų, paleido ir vėl grįžo į frontą.
Tai buvo labai maža bausmė. Už sukilimus, ypač fronte, juk nubaudžiama karo lauko teismu ir mirtimi. Čia, žinoma, buvo ne sukilimas, bet tik neapgalvotas išsišokimas. Tie “vadai” buvo patys geriausi kareiviai.
VISAD ŠVARI ONUTĖ
Dar prieš Didįjį Karą į mūsų miestelį atsikėlė gyventi viena šeima su dviem dukrytėmis. Viena jų, Onutė, tarnavo pas gydytoją. Visad švariais, išprosytais drabužiais apsivilkusi krito man į akį. O jau buvau 15-16 metų
Gražiosios Lietuvos kampelis. Buračo nuotr.
berniukas. Antroji, Elzė, nepatiko. Atrodė kažkaip nesusitupėjusi.
Onutė kasdien praeidavo pro mūsų kiemą su naščiais ir kibirais vandens parsinešti. Viešas miestelio (šulinys buvo už mūsų gyvenamojo namo. 300 miestelio gyventojų turėjo 4 viešus šulinius.
Kasdien praeidavo, kasdien susitikdavome ir kasdien ją pašnekindavau. Buvo vienmetė su manim. Jau ir vardinių progomis vienas kitą pasveikindavome kokiomis nors kukliomis dovanėlėmis. Vadinas, užsimezgė draugystė.
Kartą, nei iš šio, nei iš to Onutė ėmė ir išdrožė tiesiog man į akis:
— Stasiuk, tu kareivis nebūsi!
Dėl ko — nepaaiškino. Turbūt, kad buvau lėtas ir nedrąsus. Truputi užsigavau. Mat, svajojau būti ne tik kareivis, bet dar daugiau — sukilėlis prieš rusus dėl Lietuvos nepriklausomybės. Tačiau savo užsigavimo neparodžiau. Nusijuokiau ir toliau tęsiu draugystę.
Karas išskyrė. Aš išvykau į Rusiją, o ji liko Lietuvoje. Grįžęs iš Rusijos, jų šeimos mūsų miestelyje neberadau. Bet per 3 metus jau buvau ir primiršęs.
1919 m. rugpjūčio mėn. iš bolševikų fronto važiavau atostogų į gimtinę. Nebepamenu kokioje stotyje teko persėsti į kitą traukinį. Įlipu į vagoną ir pamatau Onutę, sėdinčią su kažkokiu vyriškiu. Jis atrodė už ją amžiumi vyresnis. Iš kalbos ir laikysenos atrodė, kad gali būti jos vyras.
Tuoj atsiminiau jos žodžius: — Stasiuk, tu kareiviu nebūsi!
O čia susitinkame, aš su kareivio uniforma, ir anais laikais nebloga — melsva vokiškos medžiagos ir dar visai nauja. Su kulkosvaidininkų ženklais ir auksinėmis būrininko juostelėmis prie apikaklės (tuomet dar nebuvo laipsnių). Ginkluotas revolveriu ir vokiečių karininkų durtuvėliu. Ilgais batais. Visai pasipuošęs. Pagal ano meto trūkumus visai šauniai buvau apsirengęs.
Tuoj viduje kilo tylus pasididžiavimas prieš Onutę. — Na, mergaite, ir neįspėjai! Stasiukas jau antrą kariuomenę varo ir frontuose kariauja, — pagalvojau.
Nepasisveikinau ir apsimečiau nepažinęs. Viena, norėjau ilgiau paerzinti mergaitę, o antra, ir atsargumas vertė. Kai dar buvau vokiečių nelaisvėje, atvežtas į Šiaulius, prie stovyklos vartų buvau susitikęs jos seserį Elzę, bespekuliuojančią duona. Prakalbinta ji išsigynė, kad manęs nepažįstanti. Elzė išsigynė bijodama, kad neprašyčiau jos duonos. Juk belaisviai badavo. O Onutė gali išsiginti bijodama šalia sėdinčio vyro.
Trumpai pasėdėjęs, priėjau prie vagono lango ir sekiau pro langą bėgančius Lietuvos laukus. Nebeiškentė Onutė. Pakilusi priėjo prie to pat lango. Iš pradžių žiūrėjo, o paskui tiesiog paklausė mane:
— Gal tamsta į Kurtuvėnus važiuoji?
— Taip! — atsakiau. — O gal tamsta būsi Onutė?
Ir prasidėjo tarp mūsų kalbos. Prisipažinau, kad ją iš karto pažinau, bet nenorėjau kalbinti. Bijojau susilaukti tokio pat nemalonumo, kaip Šiauliuose patyriau iš jos sesers.
(bus daugiau)
AUGINO TĖVAS SAVANORĮ
STASYS BUTKUS
(Pradžia sausio mėn. Karyje)
GRAŽIOJI IEVUTĖ
1919 liepos mėn. mus atkėlė į vieną kaimą už Žiežmarių. Teko laikyti barą prieš lenkus. Atvykome vakare. Vežimus pasistatėme ūkininko daržinėje. Du sunkiuosius kulkosvaidžius palikome daržinėje, o vieną įsakiau nešti į trobą. Aplink mus maišėsi ūkininko jauniausias sūnus. Gražus berniukas.
— Gaila, kad jis berniukas! Būtų graži mergaitė! — pagalvojau ir tarp kitko paklausiau ji: — Ar turi sesučių?
—Turiu vieną, bet dėl jūs ji bus perjauna, — atsakė berniukas.
— Tai kiek ji metų? — paklausiau.
— Septyniolikos! — atsakė.
— Taigi mūsų amžiui tinka. Mes tik po 20 metų turime, — nusijuokiau ir paskui rimtai berniukui paaiškinau, kad jis blogai mane suprato. Mes esame ne rusų, vokiečių ar lenkų kareiviai, bet tokie pat lietuviai, kaip ir jūs. Iš mūsų pusės joks pavojus jūsų sesutėms negresia.
Kareiviai suėjo į ūkininko trobą, o aš, paskyręs daržinėje sargybą, paskutinis įėjau. Tuoj pradėjau dairytis, kur čia yra toji sesutė.
Mama prie pečiaus triūsė, gamino vakarienę, o duktė paliai langą verpė. Prie kulkosvaidžio padėjęs atsineštą šovinių dėžę, tuoj pradėjau linksmai šnekinti mamą. Ji buvo našlė. Ūkininkavo vyriausias sūnus, dar nevedęs.
Su mama pašnekėjęs, atsisėdau ant suolo paliai langą, netoli verpiančios dukters. Pradėjau ją kalbinti ir bendrai su visais juokauti. Tą dieną buvau labai gerai nusiteikęs ir plepus. Bet mažai laimėjau. Tik vieną kartą ji pažvelgė į mane ir pastebėjusi, kad ją seku, vėl akis įdūrė į verpalą.
Kitą dieną vėl pradėjau ataką. Bet ir tuokart nedaug ką pešiau. Tik keletą kartų susitiko mūsų žvilgsniai ir nedaug ką tekalbėjo. Trečią dieną jau visai tvarkoje. Ievutė nebebijojo pasižiūrėti ir kalbėjomės visai laisvai. Nedrąsumas buvo palaužtas.
Laukuose ėjo darbas. Kaip liaudies sakoma — darbymetėje ir akmuo juda. Mamytė bijo eiti į laukus dirbti ir gano dukrą, nes kareivių pilna. Po keletos dienų pradrįsta išeiti į laukus.
— Būrininke, ar jūs šiandien būsite namie? — klausia mane.
— Būsiu, jeigu lenkai nebandys kur pulti, — atsakau jai.
—Tai gerai! Aš eisiu į laukus dirbti ir paliksiu jums saugoti dukterį ir namus. — Sako ji. — Kareivių visur pilna ir bijau vieną jauną dukterį palikti.
Mama išeina į laukus ir palieka mane sargyboje prie gražiosios dukters. Ganau gerai ir sąžiniškai. Stebiuos, kad mama taip greit pasitikėjo manimi. Kareiviai visi iš trobos išvaikščioja ir liekame su Ievute vienudu. Gerai ir miela! Ievutė iškepa blynų, įdeda grietinės ir valgome abu. O tuokart kareiviui tai buvo didelis skanėstas. Miela širdžiai ir sotu pilvui.
Bet neilgai toji laimė tęsėsi. Darbymetė karšta. Ievutę taip pat išsiveda į laukus dirbti. Lieka mums tik vakarai. O jaučiu, kad mūsų abiejų širdys vis labiau artėja.
Neilgai testovėjome šitame mielame kaime. Liepos mėn. pabaigoje, vieną dieną po pietų, staiga gauname įsakymą skubiai išvykti į bolševikų frontą. Ruošiamės, skubame. Nebėra laiko nueiti į laukus ir pranešti ūkininkams, kad išeiname. Nebėra laiko atsisveikinti su Ievute. Būrys jau žygiuoja ir dainuoja, bet aš einu, geriau pasakius, velkuos užpakalyje ir vis dairaus atgal, ar negrįžta ji į kaimą. Bet ji negrįžta. Ji nežino, kad mes jau išeiname. Ir sunku išeiti iš ten, kada kas nors miela paliekama.
MANE PERKELIA ŠTABAN
Jau bermontininkų fronte iš mūsų Vilniaus batalijono sudarė 5 pėstininkų pulką. Padidėjo pulko štabas ir prireikė daugiau raštininkų. Savo rašiniais laikraščiuose atkreipiau pulko vadovybės dėmesį ir buvau perkeltas į štabą raštininku. Pakvietė kaip tik iš vakaro prieš antrąjį žygį, gruodžio 9 d.
Štabo darbo dar nepažinojau. Vakare atvykęs į štabą, tuoj prisistačiau pulko vadui K. Škirpai, tuomet, rodos, majoro laipsnyje. Kad štabe yra toks pareigūnas adjutantas, tuomet nė į galvą neatėjo. Pulko vadas nuvedė mane pas štabo adjutantą ltn. S. Tamulevičių. Šis atvedė į raštininkų būstinę pernakvoti.
Pasižiūriu į savo būsimus draugus raitininkus. Jie man atrodo poniški. Kai kurių batai geltoni, siaurais aulais, gražūs. Atsigulę ir pagal guolį pasistatę žvakę, skaito knygas. Reikia pasirinkti kur gulti, bet nedrįstu šalia tokių poniškų atsigulti. Žiūriu į vieną pusę, į kitą, kur čia guli “proletariškesnis” štabistas.
Ogi paliai pečių taisosi guolį vienas paprasčiausias iš visų. Net nosis dar paišina. Šalia jo ir pasitaisau sau guolį. Kitą dieną patyriau, kad gulėjau greta raštininkų komandos virėjo.
Rytą gautas įsakymas žygiuoti per Žemaitiją paskui atsitraukiančius bermontininkus. Vienas raštininkų įeina su operatyvinio įsakymo juodraščiu ir jieško, kas jį perrašytų cheminiu rašalu šapirografu spausdinti. Tuoj užkliūva už manęs naujoko.
Klausiu, kam dar reikia perrašyti, kada įsakymas jau parašytas. Apie cheminį rašalą ir šapirografo “stebuklus” tuomet dar neturėjau nė mažiausio supratimo.
— Reikės spausdinti, — man paaiškina. Į laikraščius rašinėjau, žinojau, kad iš rankraščių surenka raides. Bet man vis dar neaišku. Maniau, kad ir šį įsakymą surinks, kaip raides spaustuvėse. Tai kodėl neužtenka šio juodraščio, o dar reikia perrašyti. Kadangi reikia greitai perrašyti, tai griebiuos darbo, nors ir nepatenkintas. Skubu ir nežiūriu dailiau perrašyti. Juk iš to mano rašinio surinks gražiomis spausdintomis raidėmis.
Bet mano anų dienų protui pasirodė tas melsvas cheminis rašalas niekam netikęs. Užtiško ant piršto lašas ir kai paspiaudęs nosine norėjau nušluostyti, tai išsitepiau visą ranką. Kuo daugiau spaudžiau ir šluosčiausi, tuo labiau dažai plėtėsi.
— Na, ir velniškas rašalas! — Su neapykanta pagalvojau.
Netrukus raštininkas atneša pluoštą atspausdintų įsakymų. Priėjęs pasižiūriu ir kuo neišlėkė iš kaktos akys. Taip nustebau nauju stebuklu. Visi lapai atspausdinti tokia pat mano rankos rašysena, kaip parašiau tuo prakeiktu rašalu. Net sarmata! Beskubėdamas dar. negražiai parašiau. Jeigu būčiau žinojęs, tai bū-čiau gražiau parašęs.
TRIUMFO ŽYGIS
Gruodžio mėnuo. Išžygiavome pirmyn per snieguotus Žemaitijos laukus. Bermontininkai bėgo ir neteko su jais susidurti. Tai buvo jau nebe kovos, bet triumfo žygis. Kelmėje mūsų pulką iškilmingiausiai sutiko. Prie namų plevėsavo lietuviškos trispalvės vėliavos, prie garbės vartų laukė visuomenė ir išsirikiavusios mokyklos. Sveikinimai, valiavimai. Kelmiškiai mūsų pulkui padovanojo didelę tautinę vėliavą.
Kelmėje apsistojome poilsiui. Viename tuščiame name kareiviai pasikūrė pečių. Tuoj pat pečiuje sprogo rankinės granatos ir suardė pečių. Laimė, kad arti pečiaus nebuvo kareivių. Bermontininkai tyčia prikišo granatų. Po šio įvykio tuoj pat buvo apžiūrėti visi dar neužkurti pečiai.
Iki gruodžio 15 d. pasiekėme Klaipėdos krašto pasienį. Toliau pasieniu žygiavome į kitas vietoves. Kalėdos užklupo Švėkšnoje. Mūsų maistininkai išvyko parvežti maisto Kūčių vakarienei ir Kalėdoms, bet grįžo tik Kalėdų dieną. Nuėjome gulti tuščiais pilvais be tradicinės Kūčių vakarienės. Net ir be duonos. Kalėdų pirmąją dieną suvalgėme Kūčias, ir Kalėdoms skirtąjį davinį.
Atžygiavome į Kretingą ir čia ilgiau prabuvome, bet atsiminimuose išliko tik vienas krislelis. Kretingos inteligentė žydelkaitė.
Vienas mūsų štabo pareigūnų kareivių, buvęs Dorpato universiteto studentas juristas, susipažino su inteligente žydelkaite. Mergaitė jauna, graži, mūsų kareivis studentas, pakviestas jos, užeidavo ir į jų namus. Žinoma, abu jauni, ir mokslo temomis nekalbėdavo. Mergaitė nesuprato, kad jis gali būti augštojo mokslo, ir tik manė, kad yra šiaip sau gudrus koks nors miesčioniukas. Drąsiai ir nesivaržydama su juo kalbėdavosi ir vis jį vadindavo tu.
Kartą jie įsikalbėjo ir apie mokslus. Mergaitė pasisakė, kad ji mokėsi universitete Vokietijoje. Mūsų kareivis pasisakė, kad jis mokėsi Dorpato universiteto teisės fakultete. Mergaitė susigėdo ir paraudo, pradėjo atsiprašinėti, kad nemandagiai ir per drąsiai su juo kalbėjosi, vadindama tu.
— Nemaniau, kad Lietuvos kareivių yra su augštuoju mokslu. Maniau, kad ir karininkai menko mokslo, — teisinosi mergaitė.
— Su augštuoju mokslu yra ir daugiau kareivių, — priminė mūsiškis. — Kad mane vadinai tu ir nesivaržei prieš mane, tai buvo man maloniau.
Bet nuo to karto mergaitė pradėjo daugiau varžytis ir nebevadinti tu.
LĖTAS, BET DRĄSUS
Dar 1919 m., kada buvau kulkosvaidininkų būrininkas, mūsų būryje buvo savanoris žemaitis Metrikis. Labai tylus ir lėtas berniokas. Smarkesnieji paniekinamai į jį žiūrėjo, dažnai pajuokdavo. O Metrikis tylėjo ir kentė.
1919 m. rugpjūčio mėn. kovų metu su bolševikais už Zarasų, kartą priešpuoliu bolševikai atmušė mūsų kuopą. Ji pasitraukė truputį. Kad būtų lengviau bėgti, vienas kitas kulkosvaidininkų ir tų “smarkiųjų” vyrų metė šovinių dėžę, kirką (kietai žemei kapoti įrankis) apkasams kasti arba kitą kokį įrankį.
Kuopa apsistojo ir pradėjo apsikasti. Rodos, viskas tvarkoje. Tik kulkosvaidininkai pasigedo Metrikio. Perdaug nesijaudino. Manė, kad gal žuvo arba žiopliškai pateko į nelaisvę.
Tačiau bolševikai vis dar šaudo. Keista! Rodos, nėra reikalo jiems šaudyti. Pagaliau ant vienos kalvos pasirodo žmogus. Aplink jį nuo priešo kulkų dulka žemė. Žmogysta krinta ant žemės. Rusai nustoja šaudyti. Žmogysta vėl pakyla ir bėga. Rusai vėl šaudo ir aplink bėglį nuo kylkų dulka žemė. Taip daug kartų, kol žmogysta nubėga nuo kalvos. Iš arčiau kulkosvaidininkai pažino savąjį Metrikį.
Jis, milinę atsisagstęs, apilsęs bėgo. Kovos lauke rinko savo draugų išmėtytas šovinių dėžes, kirkas ir kitką. Jam gaila buvo palikti, nes tuomet visko trūkome. Nepaisė, kad galėjo žūti nuo priešo kulkų, nuolat aplinkui jį ardančių žemę. Nuo to laiko niekas nebedrįso Metrikį niekinti ir pajuokti.
(bus daugiau)
