GEGUŽĖS 11 DIENA - PRIEŠ 40 METŲ
P. DIRKIS
Draug su žavingu pavasario grožiu atgijo lietuvių tautoje sena karžygių dvasia. Pabudo Lietuvos jaunieji busimieji karžygiai, išgirdę iš vyresniųjų brolių šauksmą: “Eikite, eikite mums į pagalbą, nes paskelbtai Lietuvos nepriklausomybei gresia rimtas pavojus”. Skubėjo pusamžis tėvas, skubėjo nepilnametis sūnus, skubėjo palikęs knygą ir plunksną gimnazijos mokinys bei universiteto studentas, pagaliau skubėjo nusviedęs į šalį arklą ūkininkas - artojas, o nuo jo neatsiliko apleidęs kabinetinį stalą ir akademikas. Atseit, skubėjo visi ginti
Pirmoji Lietuvos kariuomenės priesaika, Rotušės aikštėje, Kaune, 1919 m. gegužės 11 d.
savąjį kraštą nuo įvairiaspalvių užgrobikų. Ir štai, iš tokių skubančių pasiryžėlių nepaprastu greičiu susiorganizavo naujai atkurtos Lietuvos kariuomenės karo daliniai ir, be atodairos, stojo ginti Lietuvos žemės nuo rusiškų ordų bei bermontininkų gaujų. Tačiau, pagal seną karišką paprotį, kiekvienas karžygis, įstodamas į krašto gynėjų eiles, privalėjo gauti ne tik palaiminimą, bet ir duoti pasižadėjimą. Atseit, prisiekti ištikimai tarnauti.
Štai 1919 m. gegužės 11 d. atgimusios gamtos grožyje ir skaidriai saulei šviečiant, Kauno didžiojoje šventovėje — bazilikoje, gaudžiant varpams, iš maldininkų krūtinių išsiveržė džiaugsmingas: “Te Deum laudamus”. Iš tos pačios šventovės tūkstantinė minia, su vyr. Dvasios Vadu vyskupu Pranu Kariu-Karevičiu priekyje, giedodama “Dievas mūsų gelbėtojas ir tvirtybė” žygiavo Rotušės aikštės link, kur apie Baltosios Gulbės rūmus rikiavosi Kauno įgulos savanorių pulkai, pasiruošę didžiajam pasižadėjimui — kario priesaikai.
Įgulos viršininkas kar. Galvydis-Bykauskas, davęs komandą ramiai, sutiko iškilmingą procesiją, kurioje, drauge su vyskupu, žygiavo prezidentas Ant. Smetona, ministeris pirmin. M. Šleževičius, krašto apsaugos ministeris kar. Merkys, Karo vadas gen. Žukauskas ir kt.
Vyskupas Karevičius pirmiausia prakalbėjo į išrikiuotus karius bei palaidą minią pranašo Ezekiejaus žodžiais: “Izraelio tauta per 70 metų buvo Babilonijos nelaisvėje ir neteko vilties atgaivinti savo valstybę. Ezekiejus matė didį ir kaulų pilną lauką. Staiga papūtė vėjas, gyvybė įžengė į mirusius kaulus, kurie apsivilko kūnais, atsistojo ant kojų ir pasidarė iš jų didi kariuomenė. Ilgiau negu žydų tauta, be gyvybės žymių ir be vilties, buvo ir lietuvių tauta, tačiau pasirodo, kad lietuvių tauta gyvybę atgavo, atsidavė Tėvynės gerovei ir įgijo teisę tai gyvybei išlaikyti...”
Po vyskupo kalbos, atliktos priesaikos ir palaiminimo, prezidentas Smetona prabilo į karius šiais žodžiais: “Šiandieną mūsų Tėvynė Lietuva laisva ir nepriklausoma. Niekas iš mūsų tos laisvės ir nepriklausomybės neturi teisės atimti. Mes norime gyventi ir būti nepriklausomi. Pats svarbiausias mūsų uždavinys — apsaugoti savo krašto žemes nuo užsienio priešo, ir laikas atėjo, sukaupus visas jau turimas karines jėgas, kaip įmanoma greičiau pastoti kelią braunantiems priešams į krašto gilumą.” Kariams jis palinkėjo laimingo ir sėkmingo žygio...
Po priesaikos ir kalbų kariai savanoriai grįžo į kareivines linksmai nusiteikę ir su dainomis. Kareivinėse prisiekusiems kariams buvo suruošti pagerinti pietūs ir pasilinksminimai. Gi ant rytojaus, anksti rytą, dauguma iš jų išžygiavo į frontą, padėti jau ten kovojantiems broliams.
Po tos priesaikos Kaune, kiti kariai buvo prisaikdinti kitose įgulose ir net pačiame fronte.
Ši 1919 m. gegužės 11 d. priesaika Kaune buvo svarbi ir reikšminga ta prasme, kad ji buvo viešas karinis masinis pasirodymas, dalyvaujant užsienių kariniams atstovams ir diplomatams.
