1965 m. liepos 15 d. Kretingos r. Didžiųjų Žalimų k. (dabar – Kretingos r. sav.) gyventojo Prano Drungilo sodyboje KGB Kretingos r. skyriaus operatyviniai darbuotojai aptiko besislapstantį Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizaną Praną Končių-Adomą. Nesutikęs pasiduoti, partizanas per susišaudymą žuvo.
Pranas Končius gimė 1914 m. Gyveno Kretingos aps. Salantų vls. Bargalio k. Lietuvos šaulių sąjungos narys, Lietuvos kariuomenės jaun. puskarininkis, Salantų policijos nuovados policininkas, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis.
Nuo 1944 m. Lietuvos laisvės armijos (LLA) Kardo rinktinės partizanas. 1947–1951 m. Žemaičių apygardos Kardo rinktinės štabo narys.
1952 m. spalio 30 d. Kretingos r. Smeltės k. kartu su Kardo rinktinės vadu Kazimieru Kontrimu-Monte, Tėvu pateko į MGB vidaus apsaugos būrio kareivių surengtą pasalą, tačiau iš apsupties prasiveržė.
Skaityti daugiau: Pranas Končius - Adomas
„Literatūra ir menas“ nuotr. / Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės partizanai. Pirmas iš dešinės – Pranciškus Prūsaitis-Lapė. Fotografuota ne vėliau kaip 1950 m.
Šaltinis: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/povilas-girdenis-partizanu-dokumentai-ir-laiko-kapsules-582-1075896
Pranas Prūsaitis-Lapė gimė 1928 m. Radviliškio raj. Grinkiškio miestelyje. Nors šeima buvo neturtinga, bet svetimo gero ir lengvos duonos nenorėjo. Mėgo tiesą ir sąžiningą darbą. Pranas tarnavo pas svetimus, kai atėjo laikas eiti į kariuomenę. Bet jis nepanoro paklusti okupantams ir 1948 m. pavasarį ėmė slapstytis. Mirus tėvui, stribai apsupo velionio namą, tikėdamiesi, kad į tėvo laidotuves ateis visi vaikai: mat ir Prano brolis, ir seserys slapstėsi. Pranas atsisveikinti su tėvu atėjo anksti rytą, kai stribus girdė ir maitino kaimynai. Pranas keliais apėjo tėvo karstą ir verkdamas prisiekė atkeršyti priešui, kad neleidžia atsisveikinti ir palaidoti tėvo.
Iš pradžių įstojo į J. Paliūno vadovaujamą „Prisikėlimo" būrį, po mėnesio buvo perkeltas į „Jaunučio" būrį, kuriame išbuvo iki 1952 m. Jam buvo suteiktas jaunesnio grandinio laipsnis. Paskutiniuoju metu buvo „Prisikėlimo" apygardos aprūpinimo viršininku ir teismo nariu. Kai „Jaunučio" būrys buvo likviduotas, P.Prūsaitis slapstėsi vienas. 1962 m. rugsėjo 25 d. buvo suimtas. Suėmimo metu pas jį buvo rastas karabinas ir revolveris „Nagan". LSSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisminė kolegija Prūsaitį pripažino kaltu „išdavus Tėvynę" ir nuteisė mirties bausme sušaudant. 1963 m. liepos 13 d. paskutinis partizanas P.Prūsaitis buvo sušaudytas. Šis žmogus atliko neįkainojamą žygį ateičiai - išsaugojo 3 bidonus su apygardos štabo dokumentais, nuolat keisdamas jų slaptavietę, metai iš metų užkasdamas vis kitoje vietoje.
Lietuvos partizano paskutinis žodis
Mano tėviškę užplūdo ordos iš Rytų. Ir pradėjo Lietuva kraujuoti: degė sodybos, aidėjo šūviai pagiriais, vaitojo žmonės vagonuose, dejavo žemė ir dangus. Ar aš galėjau sėdėti rankas sudėjęs? Ar aš galėjau?
Surakino mane, supančiojo, bet sutraukiau pančius ir nuėjau į girią pas kovotojus. Ar galėjau neiti?
Užrišo man akis, kad nieko nematyčiau, užkimšo man ausis, kad nieko negirdėčiau. Bet išgirdau pagalbos šauksmą. Ar galėjau negirdėti?
Norėjo užkimšti man burną, kad neištarčiau žodžio Laisvė. Bet visu balsu šaukiau: Laisvė Lietuvai!
Daužė mano tėvui galvą. Klausinėjo, kur sūnus. Ar aš galėjau negirdėti jo vaitojimo? Ar aš galėjau?
Sukinėjo mano motinai rankas, kur vyriausiasis sūnus, klausinėjo. Motin, motinėle, išgirdau tavo raudą. Ar aš galėjau neišgirsti?
Nurovė mano sesei kasas ir išniekino. Sese, sesut, išgirdau tavo aimaną!
Paguldė mano brolio lavoną turgaus aikštėje: apnuogino, išniekino, subjaurojo. Ar aš galėjau šito nežinoti?
Užkasė mano bendražygių kūnus grioviuose, raistuose, šuliniuose. Paslėpė, kad niekas niekados jų nerastų, kad kankinių šmėklos nepersekiotų žudikų.
Suvarė visą mano gimtąjį kaimą į gyvulinius vagonus - dusino, badu marino, vežė į Sibiro žemę, tarė: nebus Lietuvos! Ar galėjau šito nežinoti? Ar galėjau nekeršyti?
Viešpatie, Tu esi pasakąs: dovanok priešui! Aš paniekinau Tavo švenčiausią priesaką. Atleisk man, Visagali!.. Mano geriausias draugas neišlaikė kankinimų ir išdavė mane. Dabar mane kankins. Nebijau kančių! Tyčiosis iš manąs, niekins mane. Nebijau paniekos! Karo tribunolas nuteis mane sušaudyti. Nebijau šūvių! Tik, Dieve mano, vieno bijau: kad mano tauta neprarastų atminties. Kad niekas niekados neminės mano vardo, kad nueisiu į užmarštį, į juodą nežinią... Todėl vis meldžiausi: Dieve, neatimk iš mūsų tautos atminties! Todėl ir tikėjau šventu stebuklu ir šaukiau Karo tribunolui: Lietuva atsibus, surankios mūsų kaulus iš griovių, iš raistų ir karstuose pastatys prie švento altoriaus!
Uždegs žvakes.
Sukalbės amžinąjį atilsį.
Ir gražiausioje Lietuvos aikštėje pastatys paminklą partizanui ir partizano motinai. O dabar, - sakau okupantų Karo tribunolui:
SUŠAUDYKIT MANE!
Šaltinis: https://partizanai.org/amzinai-gyvi
Didžiosios Kovos apygardos štabo agitacijos skyriaus viršininkas Jonas Juras-Žilvinis ir Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės štabo viršininkas, LLKS tarybos prezidiumo narys Juozas Šibaila-Merainis 1947 m. (GAM)
JURAS Jonas, Adomo-Žilvinis, gim. 1923 m. Bu-rios k., Kurklių vls., ūkininkų šeimoje. Kauno medicinos instituto studentas. Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės Girininko būrio partizanas, nuo 1948 m. apygardos štabo agitacijos skyriaus viršininkas, leido laikraštį „Tėvynė šaukia“. Žuvo 1949 m. liepos 12 d. Kurklių šile (Adomavos miške). Palaikai buvo užkasti Šilinės miške, 1989 m. perlaidoti Kurklių mstl. kapinėse.
Skaityti daugiau: Jonas Juras-Žilvinis
Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės Girininko būrio vadas Petras Kukta-Girininkas (VŽM)
KUKTA Petras, Simono-Girininkas, gim. 1919 m. Trakinių k., Kurklių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo apie 40 ha žemės. Lietuvos kariuomenės karininkas. Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės Girininko būrio vadas, spausdino partizanų laikraštį „Tėvynė šaukia“. Žuvo 1949 m. liepos 12 d. Kurklių šile (Adomavos miške). Palaikai buvo užkasti Šilinės miške, 1989 m. perlaidoti Kurklių mstl. kapinėse.
Šaltinis: https://www.partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Skaityti daugiau: Liepos 11-12 d. žuvę Partizanai
Būrio vadas Vaclovas Pauliukonis-Girėnas.
(Genocido aukų muziejus)
Pauliukonis Vaclovas-Girėnas gimė 1927 m. Ukmergės apskrities Deltuvos valsčiaus Vareikių kaime. Partizanas nuo 1948 m. Priklausė Vyčio apygardos J. Baravyko-Vyganto būriui. 1949 m. žuvus Vygantui, V. Pauliukonis tapo būrio vadu. Žuvo 1952 m. liepos 11d. Ukmergės rajono Kindzeliškių miške
Šaltinis: https://www.partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
(1923–1947)
Petras Medelis gimė 1923 metais Vilkaviškio rajone, Vidgirių kaime, ūkininkų Jono Medelio ir Marijos Lazauskaitės-Medelienės šeimoje. Turėjo dvi seseris ir brolį. Buvo vyriausias sūnus keturių vaikų būrelyje. Per nelaimingą atsitikimą tėvas susižeidė akį ir negalėjo dirbti sunkių ūkio darbų. Visa šeima persikėlė gyventi į Marijampolę. Čia Petras pradėjo mokytis. Baigęs Petro Armino šešiametę mokyklą, mokslą tęsė Rygiškių Jono gimnazijoje. Tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir bolševikų okupacija pakeitė visos Lietuvos ir Petro gyvenimo tėkmę. Baigęs keturias gimnazijos klases, susiranda darbą ir pradeda savarankišką gyvenimą. Gimęs ir augęs nepriklausomybės metais, išauklėtas to meto dvasia, Petras jau turėjo tvirtus moralinius pagrindus bei aiškią gyvenimo sampratą ir suvokė, kad atėjo sunkių išbandymų metas, reikalaujantis iš kiekvieno žmogaus nuoseklaus apsisprendimo, kaip toliau gyventi, kuriuo keliu pasukti.
Jaunystės laikų geriausias jo draugas, žinomas dailininkas keramikas Jonas Kvedaravičius, iki mirties gyvenęs Berlyne, atsiminimų knygoje „Pasmerktas mirti vermachto tanke“ rašo: „Prieš sudarant Hitlerio–Stalino paktą, vyko derybos tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų. Tarp bolševikinės Sovietų Sąjungos ir fašistinės Vokietijos prieš tai vyko ideologinė kova, todėl mes visi buvome labai nustebinti, kad du ideologiniai priešai pasirašė nepuolimo ir prekybos paktą…
Lietuvos žmonės labai greitai suprato šios sutarties esmę. Visiems, blaiviai galvojantiems ir realiai vertinantiems politinę padėtį, buvo aišku, kad tarp nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas neišvengiamas, jis tik atidėtas. Sutartis buvo naudinga abiem diktatūroms“.
Todėl neatsitiktinai abu jaunuoliai, Jonui repatrijuojant į Vokietiją, lyg nujausdami artėjančių įvykių tragizmą, labai jautriai išgyveno atsiskyrimo momentą. „Atsisveikinau su savo geriausiu jaunystės draugu Petru. Nuėjome prie mūsų mylimos Šešupės, rūkėme „Filtros“ cigaretes, springome kaip nerūkaliai nuo dūmų ir apsikabinę verkėme. Jautėme, kad mūsų saulėta vaikystė pasibaigė“, – rašė J. Kvedaravičius. Tolimesni gyvenimo įvykiai parodė, kad vaikino nuojauta buvo išties pranašiška.
Skaityti daugiau: Petras Medelis-Delfinas
Povilas Gaidelis
Vienas jauniausių Lietuvos laisvės kovotojų, Lokio rinktinės įkūrėįjas leitenantas M. Kazanas gimė 1925 m. rugpjūčio 22 d. Jaskoniškėse, Dusetų vls (į šiaurę nuo Dusetų). Jo tėvas Afanasijus Kazanas, vietinis rusas – Lietuvos kariuomenės kapitonas (1898-1953 08 01) iš Rusteikių k., motina – Sofija Kazakevičiūtė-Kazanienė suvalkietė iš Kalvarijos – politinė kalinė, tremtinė. 1940 m. šeima persikėlė į Zarasus. Sūnus Igorį ir Mykolą bei dukrą Liudmilą jie išauklėjo meilės ir patriotizmo savo Tėvynei Lietuvai dvasia.
Vyresnysis sūnus Igoris (1923-1943) drauge su tėvu aktyviai kovojo zarasiečių birželio sukilėlių būryje. Vėliau dirbo policijos vachmistru. 1943 m. liepos 8 d. susišaudyme su M. Melninkaitės sovietiniais diversantais Dūkšto apylinkėse buvo sunkiai sužeistas ir kitą dieną mirė. Motiną Sofiją 1944 m. spalio 8 d. okupantai suėmė. 1945 m. sausio 15 d. karinis tribunolas ją nuteisė sušaudyti. Vėliau ši bausmė buvo pakeista 10-čia metų kalėjimo. Ji buvo kalinama Gorkio srities Suchobezdnaja lageryje. Į Lietuvą Sofija grįžo 1994 metais. Mirė Vilniuje 1994 m. Tėvas Afanasijus Kazanas, Lietuvos kariuomenės kapitonas, 1941 m. birželio sukilimo dalyvis. Nuo 1943 m. jis kovojo fronte vokiečių pusėje. 1945 m. prie Karaliaučiaus pateko į rusų nelaisvę, buvo nuteistas 10 m. lagerių ir 5 m. tremties. Jį ištrėmė į Uchtą, o vėliau perkėlė į Vorkutą. 1953 m. liepos mėn. jį išrinko sukilėlių Vorkutos kalinių komiteto nariu. Afanasijus žuvo 1953 m. rugpjūčio mėn. 1 d. malšinant sukilimą.
Ltn. M. Kazanas-Mutka, Siaubas
1944 m. M. Kazanas įstojo į gen. P. Plechavičiaus Vietinę rinktinę ir išvyko į karo mokyklą Marijampolėje. Kuomet vokiečių karo vadovybė Vietinę rinktinę išformavo, M. Kazanas grįžo į tėviškę. Jis buvo Tėvynės apsaugos rinktinės savanoris, kartu su tėvu Afanasijumi Kazanu jis prisidėjo prie Lietuvos laisvės armijos (LLA) kūrimo, dalyvavo Sedos-Mažeikių kautynėse prieš Raudonają armiją, tačiau prastai ginkluoti jie negalėjo deramai pasipriešinti rusų tankams.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Mykolas Kazanas-Mutka, Siaubas
1916-1947
Tai buvo pirmojo pakaunės partizanų būrio vadas. Gimė 1916 m. Neveronyse, Pažaislio valsčiuje. Tėvai nebuvo labai turtingi, nes teturėjo 7 ha žemės. Augo du broliai ir trys seserys, šeimoje Jonas buvo jauniausias. Tad jam buvo skirta mokytis. Lankė gimnaziją Petrašiūnuose, dirbo Kauno geležinkelio stotyje buhalteriu. Nors šis darbas garantavo atleidimą nuo šaukimo į sovietinę armiją, Jonas Žvirblis juo nepasinaudojo. Mat, jis buvo 1941 metų birželio 23-osios vienu iš sukilimo organizatorių Palemono apylinkėse. Tad iš pradžių slapstėsi Palemone, Šliumbos sodybos daržinėje išsikasęs bunkerį. Draugų pagalba pavyko įsidarbinti Livintų miško ruošimo punkte, kur per kelis mėnesius pavyko suburti į būrį vyrus ir grįžti prie Palemono. Jau 1944 metų gale jis vadovavo partizanų būriui, kuriame telkėsi Pažaislio, Rumšiškių valsčių vyrai. Sakoma, kad greitai vyrų būryje buvo per 30. Buvo labai reiklus, kartais per daug griežtas kovų iškankintiems draugams.
Skaityti daugiau: JONAS MICKEVIČIUS - ŽVIRBLIS
Povilas Gaidelis.
A. Smetona gimė 1913 m. rugsėjo 15 d. Panevėžio aps., Raguvos vls., Justinavos kaime. Baltraus Smetonos ir Marijonos Dirsytės-Smetonienės šeimoje. Jo tėvas Baltrus Smetona buvo Prezidento Antano Smetonos pusbrolis. Labai gabus, apsiskaitęs ūkininkas, mėgo skaityti laikraščius ir knygas. Baltrui dažnai tekdavo kaimo žmonėms rašyti prašymus valdžiai, todėl kaimynai jį vadino advokatu. Deja, 1930 m. jis mirė nuo plaučių uždegimo sulaukęs vos 59 metų... 16-metis Alfonsas liko pusiau našlaitis. Jis dirbo su motina ūkyje, tačiau ši veikla vaikino netraukė. Gabus, inteligentiškas, veiklus jaunuolis dalyvavo kaimo kultūriniame gyvenime, organizavo šventes ir minėjimus. Jo mokslai prasidėjo Šilų pradžios mokykloje. Vėliau mokėsi Ramygalos progimnazijoje ir Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Alfonsas buvo ne tik aktyvus, bet ir patriotiškas jaunuolis. Jis aktyviai dalyvavo Lietuvos Šaulių sąjungos (LŠS) veikloje, vadovavo Vadoklių šaulių būriui.
A. Smetona-Žygaudas
1941 metais traukiantis sovietų okupantams iš Lietuvos, jis suorganizavo Lietuvos išlaisvinimo organizaciją (LIO), į kurią susibūrė buvę savanoriai, šauliai ir kiti patriotai. Organizacijos nariai sušaudė 5 aršiausius komjaunuolius, kurie kesinosi nužudyti Šilų parapijos kunigą. Vokiečių okupacijos metais A. Smetona tarnavo policijoje. Jis manė, kad taip bus lengviau kovoti su komunistais. Pradžioje tarnavo Ramygaloje, o vėliau Smurgonyse Baltarusijoje. Į namus jis sugrįždavo tik padėti motinai nuveikti svarbiausius ūkio darbus.
Kuomet sovietų Raudonoji armija antrą kartą užplūdo ir okupavo Lietuvą, A. Smetona nedvejodamas pasirinko partizano sunkų kelią. Kartu su kaimynu S.Žala jis išėjo į mišką. Kai vokiečių kariuomenė jau paliko jų kraštą, vyrai išsiskirstė kas sau ir praleido frontą. Vėliau pradėjo burtis į grupeles. Vienai grupelei vadovavo pats A. Smetona. Ginklų tada pakako, nes jais aprūpino besitraukianti vokiečių kariuomenė. Šiems buvo naudinga, kad rusų užnugaryje veiktų Lietuvos partizanai. Tie ginklai nebuvo nauji ir labai geri - daugiausia trofejiniai, iš rusų atimti. Pajuostėje buvo jų sandėlis. Apylinkių vyrai iš ten ginklus vežė mašinomis ir vežimais.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Alfonsas Smetona-Žygaudas
1952 m. liepos 4 d. žuvę Vytautas Baranauskas-Dantė ir Antanas Kvedaras-Vytenis, Tautvydas
Birželio 5 d. agento “Nieman” pranešime apie pokalbį su Zose Kondrotaite pasakojama, kad Tautvydas labai liūdnai įsivaizdavo savo ateitį, kad "... gal teks paleisti sau kulką į kaktą ir baigti tokį gyvenimą...” Lygiai po mėnesio - 1952 m. liepos 4 d. per kautynes Pilsupių kaime žuvo Vytautas Baranauskas-Dantė, Vytautas Ulickas ir Alfonsas Urbonas atsišaudydami laimingai pasitraukė, o sužeistas Antanas Kvedaras-Tautvydas traukėsi į Šmotiškių-Pajieslio pusę. Atsiplėšęs nuo persekiotojų ir nubėgęs apie 2 kilometrus, matyt, išsekus jėgoms, suklupo netoli tėviškės laukų, Pašušvio-Pajieslio kaimo ribose... Liudininkų pasakojimu, lyg kažką šaukė runkelių lauke dirbusioms moterims, degino dokumentus. Niekas nedrįso jam suteikti pagalbos, nes netoliese girdėjosi šaudymas. (Vijosi Ulicką ir Urboną.) Babičaitės pasakojimu po kurio laiko pasigirdo šūvis ar keli šūviai ir Antanas Kvedaras-Tautvydas, Birutės tėvūnijos būrio vadas, nutilo amžiams...
Skaityti daugiau: Liepos 2-4 d. žuvę Partizanai
Iš kairės pirmoje eilėje: 1. Slapyvardis - Piršlys (pavardė nežinoma) 2. Jonas Šiugždinis - Anupras 3. Antanas Gudynas - Speigas 4. Kęstutis Valenta - Kęstutis
Stovi: 1. Motiejus Šiugždinis - Senelis 2. Justinas Šiugždinis - Žvirblis 3. Heinrich Rossmann - Povas 4. Antanas Pužas - Gintaras
Antanas Gudynas - Speigas
g. 1921 m. Gustaitynės k. Klebiškio valsč. 1945 m., būdamas “liaudies gynėju” Veiveriuose, dirbo partizanams. Laisvės kovotojas nuo 1946 m. Geležinio Vilko rinktinės Vyčio tėvūnijos vado pavaduotojas. 1953 07 03 Bačkininkų miške nušautas buvusio kovos draugo, tapusio MGB agentu, slapyvardžiu Vacys.
Šaltinis: https://www.partizanai.org/failai/html/peciokaite-adomeniene-paskutinieji.htm
Skaityti daugiau: Gudynas Antanas-Speigas
Vytauto apygardos partizanai. Pirmoje eilėje iš kairės:pirmas - apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis, antras - Bronius Keblys-Ūsas. Antroje eilėje iš kairės penktas - Vincentas Laucius-Kirvis. Kiti neatpažinti.(Genocido aukų muziejus)
Keblys Bronius-Ūsas gimė 1919 m. Utenos apskrities Vyžuonų valsčiaus Galelių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Nuo 1947 m. liepos mėn. — Vytauto apygardos Liūto rinktinės Beržo kuopos vadas. Žuvo 1949 m. liepos 1 d. Utenos apskrities Kileviškių kaime
Algimanto ir Vytauto apygardų vadų susitikimas. Sėdi šeši: Vincas Kaulinis-Miškinis, Antanas Slučka-Šarūnas, Bronius Kazickas-Saulius, Bronius Keblys-Ūsas, Jonas Bartašius-Saulius, Laimutis, Albertas Nakutis-Viesulas. Stovi šeši: Povilas Baronas-Briedis, Jurgis Urbonas-Lakštutis, (?), Balys Žukauskas-Žaibas, (?), Antanas Starkus-Montė. 1949 m. nuotr.
Nuotraukos iš asmeninio Romo Kauniečio archyvo
Šaltinis: http://kmintys.lt/2017/08/22/aukstaitijos-partizanu-buriu-vienytojas-antanas-slucka-sarunas/
Skaityti daugiau: Liepos 1 d. žuvę Partizanai
1910-1945 07 01
Nežinoma ir šio kovotojo palaidojimo vieta. Buvo kilęs nuo Miežonių, į miškus išėjo, nenorėdamas kariauti sovietinėje armijoje ir žūti nežinomam krašte. Niekas dabar nežinojo, kodėl pasirinko Juodosios Kaukės slapyvardį. Buvo kuklus, draugiškas. Būryje buvo 10 - 12 kovotojų. Pastovios stovyklavietės neturėjo, todėl būrys ėjo per didžiuosius Kaišiadorių miškus. Žuvo jie atokiame Jagelonių krašte nežinomomis aplinkybėmis. Palaidojimo vieta nežinoma, tačiau turėjo būti Trakų apylinkėse.
Stasys Galinis - Vabalas pasakojo, kad jo brolis Antanas — Juodoji Kaukė buvo gimęs Miežonių kaime prie Kaišiadorių. Tėvai Andrius ir Agota - mirė jauni, kai Antanukui tebuvo septyneri metai. Jų šeimoje buvo septyni vaikai: Emilija, Anelė, Bernardas, Antanas, Vaclovas, Jonas ir Stasys. Visi liko našlaičiais, o jauniausiam tik vieneri metai.
Vaikystė Antanui buvo sunki ir alkana. Ganė gyvulius, dirbo pusberniu, kol išėjo tarnauti į kariuomenę. Vėliau buvo pasienio policininku Vievyje ir Kazokiškėse. Vokiečių okupacijos metais išėjo į generolo R Plechavičiaus vietinę rinktinę, tarnavo Žasliuose. Buvo vedęs Domicėlę nuo Daugirdiškių (Trakų apskr.). Augino dukrą Stasę.
Skaityti daugiau: Antanas Galinis - Juodoji Kaukė
1949 m. birželio 27 d. Raseinių aps. Raseinių vls. Pakapurnio k. apylinkes (dabar – Raseinių r. sav.) šukavo MGB Raseinių vls. poskyrio 30 stribų ir MGB vidaus kariuomenės 273-iojo šaulių pulko 120 kareivių grupė.
Netoli gyventojo Paulausko sodybos buvo aptikti 6 partizanai. Per kautynes žuvo Kęstučio apygardos Birutės rinktinės vadas Bronislovas Neverdauskas-Rūkas, Beržas, rinktinės štabo narys Alfonsas Augustinas Pakarklis-Kilpa, Puta, rinktinės partizanai Juozas Dirmeikis-Jaunutis, Diemedis (kitais duomenimis, žuvo liepos 27 d.) ir Romas Vaitkevičius-i
Žuvusiųjų palaikai užkasti Raseinių aps. Raseinių vls. Dumšiškių kaime (vadinamajame Vedecko ąžuolyne). 1990 m. rugsėjo mėnesį rasti ir kartu su kitų žuvusiųjų palaikais perkelti į Raseinių kapines.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas.
V., 2010, LGGRTC, p. 65.
Kęstučio apygardos Birutės rinktinės vadovybė su rinktinės štabo apsaugos būrio partizanais. 1947 m. Pirmoje eilėje iš kairės: antras – Bronislovas Neverdauskas-Rūkas, trečias – Antanas Bakšys-Klajūnas; antroje eilėje iš kairės: antras – Alfonsas Augustinas Pakarklis-Puta, šeštas – Edmundas Kurtinaitis-Vainius. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Birželio 25-27 d. žuvę Partizanai
Aro būrio vadas Alfonsas Bagdonas-Aras (VŽM)
Alfonsas Bagdonas gimė 1912 m. rugpjūčio 17 d. Ukmergės aps., Balninkų vls., Padembės k. (dabar vadinamas Paužuolių k.) Juozapo Bagdono ir Domicėlės Babelytės vidutinių ūkininkų šeimoje. Krikštytas Telšių vyskupijos Balninkų bažnyčioje rugpjūčio 26 d. Krikšto tėvai: Antanas Burneikis ir Elena Baranauskaitė1. Bagdonų ūkis buvo nedidelis, bet pažangus: turėjo dviejų galų gyvenamąjį namą, molio plūktą sienų tvartą, klojimą, pirtį ir didelį sodą. Šeimoje augo penki broliai: Jonas, g. 1903 m., Vincentas, g. 1908 10 17, Alfonsas, g. 1912 08 17, Rapolas, g. 1913 m., Povilas, g. 1912 12 12, ir sesuo Ona, g. 1921 m. Visi gimė Ukmergės aps., Balninkų vls., Padembės (dabar Paužuolių) kaime ir krikštyti Balninkų bažnyčioje. Visi šeši vaikai augo darnioje šeimoje, o paaugę lankė Karališkių pradinę mokyklą ir padėdavo tėvams ūkio darbuose.
Alfonso brolį Vincą vadindavo vienalangiu, nes skaldant akmenis jam išmušė vieną akį. Alfonsas, Rapolas ir Povilas buvo muzikalūs ir gražiai trise grodavo, todėl juos kviesdavo į vestuves, šokius ir kitus pobūvius.
Bagdonų šeimos likimas buvo tragiškas: sūnus Jonas ir duktė Onutė 1948 05 22 buvo ištremti į Krasnojarsko sr., Igarkos r. Praleidę tremtyje 11 metų, 1959 gruodžio 3 d. buvo paleisti. Alfonsas, Rapolas ir Povilas žuvo gindami tėvynę. Dabar nebėra nei Bagdonų sodybos, nei pačių Bagdonų.
Alfonsas Bagdonas, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, baigė puskarininkių mokyklą ir gavo puskarininkio karinį laipsnį2. Baigęs karinę tarnybą, dirbo tėvų žemės ūkyje. Buvo Jaunosios Lietuvos sąjungos narys - jaunalietuvis.
1940 m. rusų okupaciją sutiko nepalankiai. Pirmosiomis Sovietų ir Vokietijos karo dienomis buvo aktyvus sukilimo dalyvis. Vokiečių okupacijos metais tarnavo Paužuolių seniūnu. Išgirdęs gen.P.Plechavičiaus kvietimą, stojo savanoriu į gen.P.Plechavičiaus organizuojamą vietinę rinktinę ir tarnavo puskarininkiu3. Jis tikėjo, kad apgins Lietuvos rytų gyventojus nuo raudonųjų partizanų bei lenkų teroro, o baigiantis karui, kai rudasis ir raudonasis okupantai bus nusilpę, ginklu atgaus nepriklausomybę.
Skaityti daugiau: Alfonsas Bagdonas-Arelis
1941 m. naktį iš birželio 22 d. į birželio 23 d. iš Kauno kalėjimo autobusais išvežta 90 kalinių (liudytojai mini 118). Dauguma jų nuvežti į Minsko kalėjimą, nedidelė grupė – Polocko Bigosovo stoties link. Minske buvo atskirta ir sušaudyta 15–17 nuteistųjų mirti, tarp jų pulkininkas Steponas Rusteika, Vanda Pranckonienė, Albertas Švarplaitis, B. Kaniauskas ir kiti. Birželio 25 d. likusieji kartu su 2000 kitų kalinių pėsčiomis išvaryti iš Minsko kalėjimo [1] keliu Lugos slabada – Smilavičiai – Červenė – Magiliavas. Tarp suimtųjų buvo ir lenkų Ginkluotos kovos sąjungos (lenk. Związek Walki Zbrojnej) narių, suimtų Vilniuje ir Kaune. Trečdalis suimtųjų – moterys, tarp jų ir su mažais vaikais. Pakeliui enkavedistai šaudė nebegalinčius paeiti bei bandžiusius pabėgti suimtuosius. Dalis suimtųjų nušauti į pakaušį Chvoinikų miške.
Skaityti daugiau: Červenės žudynės
Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. I eilėje: Vincas Brašinskas-Smauglys (ž.1952 06 24), rinktinės vadas Vytautas Menkevičius-Spyglys (ž.1952 06 24), Kazimieras Kurtinys-Ąžuolas (ž.1952 01 31). Stovi: Vincas Navikas-Dėdė (ž.1952 06 24), Kazimieras Popiera-Gegužis (ž.1952 01 31), Sigitas Jankauskas-Keleivis (ž.1952 06 16), Klemensas Marčiulaitis-Karaliūnas (ž.1952 05 31), Albinas Banislauskas-Klajūnas (ž.1952 06 24), Pranas Kižys-Pranelis (ž.1952 06 24)
Jeigu 1945-1951 m. stribai, enkavedistai ir kariuomenė šukuodavo miškus ir kaimus, ieškodami partizanų, tai 1951-1956 m. atvykus iš Ukrainos Sokolovui, buvo stengiamasi užverbuoti visokiausio plauko perėjūnus informatoriais, vėliau agentais. Juos pervesdavo į nelegalią padėtį ir mėgindavo įdiegti į partizanų būrius ir tokiu būdu juos sunaikinti. Dažnai tuo tikslu naudodavo ir perverbuotus partizanų ryšininkus. Su jų pagalba specialiai paruošta degtine užmigdydavo partizanus idant paimtų juos gyvus, o vėliau, atitinkamai apdorojus ir sukūrus legendą, išleisdavo į miškus naikinti savo kovos draugų. Tokiu būdu buvo užverbuotas Ūkas-Patriotas, Šilavoto vls. gyventojas, ir Geisneris-Kaizeris, Vilkaviškio miesto gyventojas. Į šią veiklą buvo įtraukta ir Ūko žmona, sl. Kazlauskas. Tai buvo Lietuvos vokiečiai, iš pradžių užverbuoti sekti savo tėvynainių, o vėliau permesti naikinti partizanų. Ilgai jiems nepavyko įsibrauti į miško brolių būrį, bet galiausiai jais patikėjo ir 1952 m. birželio 24 d. 8-9 valandą ryto šie KGB agentai Prienų miške sušaudė septynis miegančius partizanus. Žuvo Vytas Minkevičius-Spyglys, Vincas Bražinskas-Smauglys, Pranas Kižys-Vilius, Antanas Šalčius-Švedas, Albinas Banislauskas-Klajūnas, Vincas Novikas-Dėdė, Kostas Marčiulaitis-Slampa.
Skaityti daugiau: Birželio 24 d. žuvę partizanai
LIONGINAS
BALIUKEVIČIUS-DZŪKAS
1925 01 01–1950 06 24
Lionginas Baliukevičius gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje Kosto Baliukevičiaus ir Joanos Petruškevičiūtės-Baliukevičienės šeimoje. Baigęs Alytaus gimnaziją, jis 1943 m. įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą. 1944 m. ankstyvą pavasarį patriotiškai nusiteikęs pirmojo kurso studentas užsirašė į gen. Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Lietuvos vietinę rinktinę, kurią vokiečiai išformavo 1944 m. gegužės 15 d. Apie 3500 vyrų buvo išvežta į Vokietiją darbams arba aerodromų apsaugai.
1944 m. liepos mėn. L. Baliukevičius įstojo į Žemaitijoje besikuriančią Tėvynės apsaugos rinktinę. Vėliau jis su nuoskauda prisiminė: „Iš Tėvynės apsaugos būrių nieko neišėjo. Mes visi tikėjome, kad tėvynę ginti galima ir su šlykščia vokiška uniforma. Bet vokiečiai nuo komunistų daug kuo nesiskyrė. Mus apgavo ir išnaudojo…“, – rašoma knygoje „Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis“ (Vilnius: LGGRTC, 2002, p. 6).
1944 m. pabaigoje L. Baliukevičius buvo išvežtas į Čekoslovakiją saugoti vokiečių aerodromų. 1945 m. gegužės 15 d. jis, kaip vokiečių kariuomenės eilinis, pateko į Raudonosios armijos nelaisvę. Perėjęs kelis lagerius Čekoslovakijoje ir Vengrijoje, Ukrainos Donbaso anglių šachtas, pabėgo ir 1946 m. vasaros pabaigoje parsigavo į Lietuvą. Čia iš karto įsitraukė į antisovietinį pasipriešinimo judėjimą.
Skaityti daugiau: LIONGINAS BALIUKEVIČIUS-DZŪKAS
Pamirštas
SSRS
karo nusikaltimas
Rainiai 1941 06 24-25
Antras papildytas leidimas
Vilnius 2007
UDK 947.45.081
Pa-164
Sudarė ir parengė:
Agnė Šiušaitė
Jonas Urbanavičius
Vytautas Landsbergis
Knyga buvo išleista 2006 m. Rainių žudynių 65-osioms metinėms paminėti.
Naujas leidimas turi papildomai atsiradusios medžiagos.
Skaityti daugiau: Rainiai 1941 06 24-25
Pietų Lietuvos (Nemuno) srities partizanai su vadovybe. Ne vėliau kaip 1951 m. Pirmoje eilėje iš kairės: antras – Anzelmas Algimantas Matusevičius (Matūnas)-Neptūnas, trečias – Kostas Baliukevičius-Rainys; antroje eilėje iš kairės: pirmas – Antanas Pužas-Gintaras, antras – Viktoras Vitkauskas-Saidokas, trečias – Sergijus Staniškis-Litas, ketvirtas – Feliksas Žindžius-Tigras, penktas – neatpažintas partizanas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
1950 m. birželio 22–23 d. Vilkaviškio r. (dabar – Vilkaviškio r. sav.) Žiūrių ir Gudelių k. apylinkėse, pelkėtoje vietoje netoli Žiūrių ežero, MGB vidaus kariuomenės 353-iojo šaulių pulko kareiviai kartu su stribais vykdė karinę čekistų operaciją, kurioje dalyvavo 67 šaulių pulko kareiviai ir 4 karininkai, 30 stribų ir 7 operatyviniai darbuotojai. Partizanams nukovus MGB vidaus kariuomenės seržantą ir eilinį, birželio 23 d. naktį į pagalbą buvo atsiųsti dar 33 šaulių pulko kareiviai. Per kautynes žuvo Tauro apygardos štabo narys Juozas Tamaliūnas-Stumbras, Vytauto rinktinės vadas Anzelmas Algimantas Matusevičius (Matūnas)-Neptūnas, partizanai Vygandas Matusevičius (Matūnas), Jonas Raulinaitis-Lokys ir Juozas Žemaitis-Kantas.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Šakiuose, Marijampolėje.
Vėliau užkasti Marijampolės šiukšlyne.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,Vilnius: LGGRTC, 2008, p. 148–149, 205
Skaityti daugiau: Birželio 21-23 žuvę Partizanai
Kunigas, Dzūkijos partizanų rėmėjas ir globėjas
1912 m. liepos 12 dieną Balkūnuose, Kalvarijos apskr. (dabar – Alytaus r.) gimė Zigmas Neciunskas. Kunigas, Dzūkijos partizanų rėmėjas ir globėjas. Dėl šeimos nepriteklių būsimas kunigas dar mažas buvo atiduotas auginti bevaikiam dėdei, gyvenusiam Alytaus r. Rumbonių kaime. Čia Z. Neciunskas baigė pradinę mokyklą, Alytuje – gimnaziją, po kurios Z. Neciunskas pasirinko dvasininko studijas. Į kunigus buvo įšventintas 1939-ųjų vasarą, paskirtas vikaru, o nuo 1944 m. – klebonu Nedzingėje.
Bažnyčia Nedzingėje, mažame Dzūkijos miestelyje, kuriame jis klebonavo antrosios sovietinės okupacijos metais, tapo šio krašto partizanų ryšių, informacijos, paramos centru. Čia rasdavo užuovėją ir patarimą paprastas kaimo žmogus, čia galėjo pasislėpti partizanai, čia slaptiems pasitarimams susirinkdavo Dzūkijos partizanų vadai, čia, esant mirtinam pavojui, virė nepaprastas, aktyvus gyvenimas, kurio esmė – laisvės ir nepriklausomybės Lietuvai siekis. Partizanai kunigui Zigmui Neciunskui buvo davę savotišką slapyvardį – „Elytė“. Moteriškas vardas, okupantui bandant jį iššifruoti, turėjo nukreipti priešo dėmesį ieškoti moters. Tai ne kartą pasiteisino. Partizaninio karo pradžioje jis sutuokė būsimą Pietų srities, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininką, LLKS gynybos pajėgų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą ir partizanę Birutę Mažeikaitę.
Kunigas, turintis tokį autoritetą, gebantis prie savęs pritraukti daugybę žmonių, MGB buvo ypatingai stebimas. Nedzingės klebonas ne kartą sulaukė okupantų valdžios vizitų. Jų metu būdavo bandoma įvairiais būdais prikalbinti kunigą bendradarbiauti su MGB. 1946 m. MGB Alytaus apskr. skyriaus darbuotojai kunigą suėmė. 1947 m. Lietuvos SSR MVD kariuomenės karinis tribunolas Z. Neciunską nuteisė dešimčiai metų lagerio. Ši bausmė buvo skirta už bendradarbiavimą su Dainavos krašto partizanais Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu, Adolfu Ramanausku-Vanagu ir kt. Iki tremties Z. Neciunskas ėjo Dainavos partizanų apygardos kapeliono pareigas, platino laikraščius „Laisvės varpas“, „Už tėvų žemę“, įvairius dokumentus. Lageriuose Oziorlage (Karelija) ir Dubrovlage (Mordovija) kunigas padėjo likimo nuskriaustiesiems.
Skaityti daugiau: Zigmas Neciunskas - Elytė
1953 m. birželio 19 d., Kelmės apskrities Ragaičių kaime žuvo Kęstučio apygardos vadas Povilas Morkūnas-Ežerietis, Drakas, Rimantas ir štabo narys Stasys Zinkevičius-Algimantas
Prisikėlimo apygardos vadovybė.
Iš dešinės: Maironio rinktinės vadas luozas Paliūnas-Rytas, Povilas Morkūnas-Rimantas ir Feliksas Kokšta-Rustemas.
(Genocido aukų muziejus)
Povilas Morkūnas gimė 1914 m. Raseinių aps. Šiluvos vlsč. Zbaro k. ūkininkų šeimoje. Baigė Šiluvos pradinę, vėliau – Raseinių žemės ūkio mokyklas. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje įgijo puskarininkio laipsnį.
Nuo pirmųjų sovietinės okupacijos dienų P. Morkūnas aktyviai įsitraukė į pasipriešinimo kovą, dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime, Lietuvos laisvės armijos veikloje. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje iš legalaus gyvenimo pasitraukė, partizanavo gerai pažįstamose Ariogalos, Betygalos ir Šiluvos apylinkėse, vadovavo Žebenkšties (Šerno, Savanorio) rinktinės kuopai. 1946 m. liepos pradžioje dalyvavo viename didžiausių Žemaitijos partizanų susidūrimų su NKVD kariuomene – Pyragių miško kautynėse, kurioms vadovavo būsimasis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininkas kapitonas Jonas Žemaitis.
Skaityti daugiau: Povilas Morkūnas-Rimantas
Daugiau įrašų...
-
LAISVĖS KOVOTOJAS MYKOLAS BABRAUSKAS
-
Partizanas Pranas Kemeklis-Tėvas
-
TRUMPA PRANO RUNO BIOGRAFIJA
-
Birželio 12 d. žuvę Partizanai: J.Bernatonis, S.Dailidėnas
-
Zigmas Drunga- Šernas, Mykolas Jonas
-
VYTAUTAS GUŽAS-MINDAUGAS, ZIGMAS, KARDAS, GALIANDRA
-
Birželio 8 d. žuvę Partizanai
-
ALEKSAS MILIULIS- ALGIMANTAS, NEPTŪNAS
-
Birželio 7 d. žuvę Partizanai
-
Didvyriai nemiršta: Juozas Stravinskas-Žiedas, Kardas
-
Birželio 3 d. žuvę Partizanai
-
Gegužės 30-31 d. žuvę Partizanai
-
Jonas Marcinkevičius-Jokeris
-
Partizanai Jurgis Keras-Bijūnas ir Juozas Matijošaitis -Meška
-
Vytautas Sankauskas-Daukantas
-
KADAGIO KUOPOS, BŪRIO VADAS ANTANAS JONIKAS-ROLANDAS, LIUTAURAS, DAKTARAS
-
Partizanai Kokšta Feliksas-Rustemas ir Kazys Andruška-Linksmutis
-
Kunigas Algirdas Mocius
-
Partizanai J.Kudelis - Dobilas, P.Lukošius - Žilvytis, V.Macijauskas - Žirgelis,
-
Romas Kalanta
-
LIETUVOS PARTIZANŲ VYČIO APYGARDOS VADAS DANIELIUS VAITELIS-BRIEDIS
-
Partizanas KIRKUS Juozas, Jono-Plienas
-
Žuvę partizanai 1950 m. gegužės 7 d. Tauragės rajono Stirbaičių kaime.
-
Paskutiniai Šilalės krašto partizanai Petras Povilas Oželis-Jaunutis ir Feliksas Urbonas-Algirdas.
-
Kalniškės kautynės
-
Valkų mūšis
-
Antanas Juzakėnas-Liūtas
-
Kunigas Juozas Zdebskis: šventumo kodas
-
Leonas Vilutis
-
Žuvę Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai
J.Baltrušaitis-Tigras 
