Antrojo pasaulinio karo metais tapo Lietuvos laisvės armijos (LLA) nariu.
Žaliosios rinktinės partizanas nuo 1944 m. rudens. Nuo 1948 m. balandžio 22 d. Prisikėlimo apygardos Lietuvos žaliosios rinktinės vadas. Pasak liudininkų, buvo griežtas, tačiau partizanaudamas suorganizavo ansamblį, Užuožerių k. jaunųjų partizanų būrį.
1999 m. birželio 24 d. jam (kaip P. Masilaičiui) pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymu suteiktas majoro laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. gegužės 12 d. dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (po mirties).
Kęstučio apygardos partizanai broliai Stanislovas Milkintas-Riteris (kairėje) ir Juozas Milkintas-Maršalis, ginkluoti vokiškais automatais MP-43/44 (Sturmgewehr 44). (L Laurinsko asmeninė kolekcija)
Milkintas Stanislovas-Riteris gimė 1921 m. sausio 14 d. Raseinių apskrities Nemakščių valsčiaus Smulkių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Kęstučio apygardai. Liepos būrio vadas. Žuvo 1950 m. sausio 24 d. Milžuvėnų kaime kartu su bendražygiu A. Šliažu. Kūnai buvo išniekinti Nemakščiuose
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Jurgis Kučinskas - Apuokas gimė 1924 m. Kalvarijos valsčiaus Rūdelės kaime. Kaip papasakojo Danutė Miškinytė -Rimavičienė, šeimoje jis augo vienas. Kai 1945 metais tvėrėsi Ąžuolo kuopa - išėjo į partizanus, nors galėjo pasidaryti dokumentus. Tėvas pasakė: “Eik, sūnau, ir kovok už Tėvynę.” Deja, kovojo neilgai. 1946 m. sausio 24 d. žuvo Rudelės kaime pas Vinicką. Kartu su juo buvę Vincas Šiupšinskas ir Jonas Vinickas - Pilypas buvo suimti. Rusai su stribais, supdami Vinicko sodybą, matė, kad partizanai subėgo į klojimą. Ilgai nelaukdami, klojimą padegė. Apuokas šoko iš liepsnojančio kluono ir bėgo tėviškės link. Tai matė jo tėvai, tuo metu buvę pas kaimyną Ignatavičių. Bėgantis buvo sunkiai sužeistas į šoną. Dar kiek pabėgėjo ir sukniubo. Tėvą ištiko insultas - paraližavo, atėmė kalbą... Po poros mėnesių jis mirė.
https://partizanai.org/failai/html/Vilutiene-Trecioji-veliavos-spalva.htm
Pranas Petronis-Alksnis, Viešintų vls., Laičių k., Traidenio b. Ž.1949 01 24.
https://partizanai.org/failai/html/kovoje-del-laisves.htm
VALANČIŪNAS BRONIUS - Kerštas, g.1926 m. Tirmūnų k., Leliūnų vls. Partizanaut išėjo, kai nušovė čekistai jo brolį Mykolą: norėjo atkeršyti priešui. Žuvo Nolėnų kaime 1949 01 24.
https://partizanai.org/failai/html/laisves-kaina.htm
Buteikis Vytautas, Stasio, Pinavijos brolis, g. 1924 Obelių k., Deltuvos vlsč., gyv. Šalnų k., Taujėnų vlsč. 1944-1945 Šalnų pradinės mokyklos mokytojas. B rinktinės Pakalnio grupės partizanas slapukas, spausdino ir daugino atsišaukimus. Suimtas 1945 06 25, Karo tribunolo 1946 02 15 nuteistas 8 m. lagerio. Kalėjo Nachodkos lageryje, Primorjės kr. Žuvo (mirė) 1947 01 24 Čiukotkos lageryje, Magadano sr.
https://partizanai.org/failai/html/didziosios_kovos.htm
Pukinskas Aloyzas, 1928-1948 01 24;
Prišmontas Alfonsas-Bėglys, 1919-1948 01 24;
https://partizanai.org/failai/pdf/0LKA/Laisves-kovu-archyvas-24-1998.pdf
1951 m. Sausio 24 d. Daugų r. (dabar - Alytaus r. sav.) Plikionių miške MGB Daugų r. skyriaus grupė aptiko Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko tėvūnijos Biliūno būrio bunkerį, kuriame slėpėsi 3 partizanai. Per susišaudymą jie visi žuvo. Tai Vytautas Bakūnas-Širvintas, Zigmas Česnulis-Liepa ir Juozas Šarkus-Žalgiris.
Pietų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. p. 77
1949 m. Sausio 24 d. į Tauragės aps. Šilalės vls. Kamščių ir Vilkų Lauko k. apylinkes (dabar - Šilalės r. sav.) atvyko MGB vidaus kariuomenės 273-iojo šaulių pulko kareiviai. Vilkų Lauko k. buvo aptikti 2 partizanai, kurių vienas per susišaudymą nukautas. Ieškoti antrojo partizano buvo atsiųsta papildoma kareivių grupė. Persekiojamas 7 km, partizanas buvo nušautas Pagramančio vls. Pažiuržmočio k. upėje.
Tęsdama operaciją, karinė grupė Kamščių k. gyventojo Jono Špečkausko sodyboje aptiko bunkerį, kuriame tą pačią dieną žuvo trečiasis partizanas. Nukauti Aukuro rinktinės Marso rajono partizanai: Antanas Kinsgaila-Strazdas (rajono vado pavaduotojas; žuvo Pažiuržmočio k.), Juozas Marozas-Nemunas (rajono vadas; žuvo pirmasis) ir Vincas Pokvytis.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. p. 61
1949 m. Sausio 24 d. Telšių aps. Varnių, Žarėnų ir Janapolės vis. sandūroje esančiame Šaltupių k. (dabar - Telšių r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę-čekistinę operaciją. Jos metu bunkeryje žuvo 3 Šatrijos rinktinės Žarėnų kuopos partizanai: Česlovas Grybauskas, Urbonas (?) ir Alfonsas Vaičekauskas-Spurga.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. p. 195
Šatrijos rinktinės partizanai. Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės - Juozas Gudliauskas-Ežys, antros - Jonas Griguola-Ažuolas, trečias - neatpažintas. Antroje eilėje iš kairės pirma - Jadvyga Rekašiūtė, antras - Jonas Laucevičius-Girėnas, trečia - Leontina Platakytė-Žibutė, ketvirtas - Mykolas Kleiba-Dagys, penkta - Aniceta Vainoraitė-Severiutė, šeštas - Vladas Montvydas-Žemaitis, septintas - Zigmantas Vainoras, aštunta - Kazimiera Vaičekauskaitė, devintas - neatpažintos, dešimtas - Viktoras Bubliauskas-Būras, vienuoliktas - neatpažintas, dvyliktas - Jonas Vaičekauskas-Kovarnis.
(Z. Paulauskaitės asmeninė kolekcija)
Kleiba Mykolas-Dagys gimė 1927 m. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Žuvo 1951 m. sausio 23 d.
Vainoraitė Aniceta-Severiutė gimė 1928 m. Telšių apskrities Plungės valsčiaus Gomantlaukio kaime. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanė. Žuvo 1951 m. sausio 23 d. Rietavo rajono Želaičių kaime kartu su broliu Zigmantu ir M. Kleiba-Dagiu
Vainoras Zigmantas gimė 1931 m. Telšių apskrities Plungės valsčiaus Gomantlaukio kaime. 1949 m. įstojo į Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų gretas. Žuvo 1951 m. sausio 23 d. Rietavo rajono Želaičių kaime kartu su seserimi Aniceta-Severiute ir M. Kleiba-Dagiu
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Dar tragiškesnis Dzūkijos partizanų ryšininkės Monikos Plytnikaitės-Turskienės likimas. 1951 01 23 suimant bandė nusišauti, bet nesėkmingai kulka sužeidė galvą, bet žaizda nebuvo mirtina. Paguldyta į Alytaus ligoninę atgavusi sąmonę drąsioji partizanė įvykdė priesaiką iki galo. Kai sargyba nusisuko, ji suvalgė termometrą ir mirė.
https://partizanai.org/failai/html/lietuvos_partizanai.htm
Skaityti daugiau: Sausio 23 d. žuvę partizanai
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Vytenio būrio partizanai 1947 m. vasarą. Sėdi iš kairės: Vytautas Greičiūnas-Daktaras, Mykolas Kairys-Naujakurys, Juozas Vasylius-Dainius. Stovi iš kairės: neatpažintas, Albertas Apšėga-Raišys, Teofilis Gudas-Eskimas, Petras Apšėga-Vilkas (VŽM)
GREIČIŪNAS Vytautas-Daktaras, gim. 1915 m. Grauželiškių k., Kupiškio vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Vytenio būrio partizanas. Žuvo 1949 m. sausio 21d. Vidugirių miške netoli Sineliškių k, Kupiškio vls.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Užrašas kitoje pusėje: „Kelionė per klampiojo Šepeto. 1947 m."
Iš dešinės: Vytautas Greičiūnas-Daktaras, Albinas Milčiukas-Tigras, Antanas Musteikis-Kiškis, neatpažintas ir Bronius Puodžiūnas-Garsas. (Genocido aukų muziejus)
Šatrijos rinktinės partizanai.
Pagal KGB sužymėjimą pirmas - Zigmantas Vainoras, antras - Mykolas Kleiba-Dagys,
trečias - Juozas Vaičekauskas-Kovarnis, ketvirtas - Jonas Laucevičius-Girėnas,
penktas neatpažintas, šeštas - Jonas Griguola-Ąžuolas.
(Z. Paulauskaitės asmeninė kolekcija)
Musteikis Antanas-Kiškis gimė 1913 m. lapkričio 24 d. Panevėžio apskrities Kupiškio valsčiaus Lukošiškio kaime. Partizanas nuo 1944 m. Priklausė Algimanto apygardos V. Greičiūno-Daktaro vadovaujamam būriui. Žuvo 1949 m. sausio 21d. kartu su būrio vadu V. Greičiūnu-Daktaru Kupiškio valsčiaus Vidugirių miške. Kūnai buvo išniekinti Kupiškio aikštėje
Vaičekauskas Juozas-Kovarnis. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Žuvo 1949 m. sausio 21 d.
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Sausio 21-22 d. žuvę partizanai
Jonas Semaška gimė 1907 m. lapkričio 24 d. Panevėžio aps. Ramygalos vls. Naujadvario k. 1928 m. baigęs Panevėžio gimnaziją, įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigęs 1930 m., įgijo leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas į 1-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko 7-ą kuopą. 1934 m. J. Semaškai suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis, o po metų, 1935 m., jis paskirtas kuopos vadu. 1937 m. jam suteiktas kapitono laipsnis ir paskirtas 1-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko 3-iojo bataliono vadu. 1936 m. J. Semaška vedė Eleną Dambrauskaitę. Po dvejų metų jie susilaukė sūnaus Alvydo Domininko.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą pradėta likviduoti Lietuvos kariuomenė. Rugpjūčio 30 d. ji reorganizuota į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą, kurį sudarė 179-oji ir 184-oji divizijos. J. Semaška paskiriamas 179-osios divizijos 234-osios šaulių pulko kuopos vadu. Šį procesą ir tuo metu tarp Lietuvos karininkų tvyrojusią nuotaiką J. Semaška aprašė dienoraštyje: „Nuo pirmųjų dienų bolševikai fiziškai ir moraliai griovė Lietuvos kariuomenę. Generalinio štabo, divizijų ir pulkų vadai nušalinti nuo pareigų, kariuomenė performuota. Atsirado iki šiol negirdėti neregėti kariuomenėje „politrukai“, kurie pradėjo totalinį karininkijos sekimą, verbavo silpnesnės valios karius, versdami juos šnipinėti savo bendražygius, viršininkus, tarnybos bičiulius. Ne vienas atvejis, kai karininkas, numatęs beviltišką Lietuvos padėtį, neišlaikęs bolševikų spaudimo ir pažeminimo, nusišovė. Kai kuriuos aukštesnius karininkus „išsiuntė“ į neaiškios paskirties kursus.“
NKVD mėgino verbuoti J. Semašką, tačiau jis atsisakė: „Mane verbavo bolševikai. Mane! Davusį savo Tėvynei priesaiką niekada jos neišduoti. Susikaupiau ir ramiai paaiškinau, jog mirti nebijau, mirtis – karininko kasdieninė palydovė ir kategoriškai atsisakiau.“ Nujausdamas gresiantį susidorojimą 1941 m. gegužės 15 d. išėjo atostogų ir į dalinį nebegrįžo – pradėjo slapstytis.
1941 m. birželio mėn. Lietuvą okupavę naciai pradėjo formuoti Lietuvių pagalbinės policijos dalinius. Dalis 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių bei buvusių Lietuvos karininkų ir kareivių stojo į šiuos dalinius, manydami, jog naciai leidžia atkurti Lietuvos kariuomenę. 1941 m. rugpjūčio mėn. J. Semaška įstojo į Lietuvių pagalbinės policijos dalinius. Jis buvo paskirtas 4-ojo apsaugos bataliono (nuo 1942 m. vasario – 7-asis batalionas) kuopos vadu. Tačiau naciai suformavo batalionus ne dėl to, kad atkurtų Lietuvos kariuomenę, o tam, kad įgyvendintų savo tikslus. Apsaugos batalionas, kuriame tarnavo J. Semaška, buvo išsiųstas į Rytų frontą.
1945 m. gegužės 9 d. kapituliavus nacistinei Vokietijai J. Semaška slapstydamasis sugrįžo į Lietuvą. Čia užmezgė ryšius su Žemaitijos partizanais ir įsitraukė į partizaninę veiklą, pasirinko slapyvardį Liepa. 1945 m. rugpjūčio 1 d. jis buvo paskirtas Lietuvos laisvės armijos (toliau – LLA) Žemaičių legiono Šatrijos rinktinės vadu. 1945 m. spalio pradžioje netoli Varnių vykusiame LLA Žemaičių legiono vadų susirinkime buvo išrinktas šio legiono vadu.
Skaityti daugiau: Jonas Semaška - Liepa, Rikis
Tauro apygardos štabo rikiuotės skyriaus viršininkas Jonas Aleščikas-Rymantas (kairėje) ir Kęstučio rinktinės vadas Kazimieras Greblikas-Sakalas vilki ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos kariuomenės karininku uniformomis su Tauro apygardos antsiuvu. (Genocido aukų muziejus)
1949 m. sausio 20 d. Marijampolės aps. Marijampolės vls. Liepynų ir Vyšnialaukio k. MGB Marijampolės aps. skyrius vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu aptikti ir sunaikinti 2 Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo bunkeriai. Per ginkluotą susidūrimą Liepynų k. žuvo rinktinės vadas Kazys Greblikas-Gegužis, Sakalas, rinktinės Ūkio skyriaus viršininkas Vytas Kronkaitis (Krunkaitis)-Herbas, rinktinės štabo ir Rikiuotės skyriaus viršininkas Jurgis Vasiliauskas-Algimantas, Skydas.
Bunkeryje Vyšnialaukio k. žuvo rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Petras Terza-Stumbras.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Marijampolėje, vėliau užkasti žvyrduobėse tarp senųjų Marijampolės m. kapinių ir Šešupės upės (šiuo metu „Ramybės laukas“).
Tauro apygardos partizanų vadovybės narių susitikimas Marijampolės aps. Šunskų miške po Juozo Lukšos-Skirmanto ir Jurgio Krikščiūno-Rimvydo sėkmingai įvykdytos užduoties Lenkijoje.
1947 m. birželis. Pirmoje eilėje sėdi iš kairės: Tauro apygardos štabo Organizacinio skyriaus viršininkas Jonas Aleščikas-Rymantas, Tauro apygardos Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras. Antroje eilėje stovi iš kairės: Kazys Greblikas-Sakalas, Tauro apygardos Birutės rinktinės vadas Juozas Lukša-Skirmantas ir Dainavos apygardos atstovas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo žūtis
Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
IVANAUSKAS Vitas, Juozo-Berniukas, Dobilas, gim. 1921 m. Alukėnų k., Traupio vls. Vyčio apygardos Kuprio būrio partizanas. Žuvo 1949 m. sausio 18 d. Palaidotas Kirmėlių k. kapinėse.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Antanas NAVAŠINSKAS. G. Šeimyniškių k. Partizanas, žuvo 1946 01 18 Pasusienyje.
Povilas VANAGAS. G. Repšėnų k. Partizanas, žuvo 1946 01 18 prie Jusiškio.
Povilas ŽVIRONAS - Atėjūnas. Partizanas. Žuvo 1946 01 18 Pasusienyje.
Partizanas Juozas Pulokas-Juraitis iš Areliškių vnk. Žuvo 1946 m. sausio 17-18 d. Pasusienyje.
Vienintelė išlikusi busimojo partizano Edmundo Urbono, žuvusio 1946 m. sausio 17-18 d. Pasusienyje, nuotrauka iš vaikystės laikų.
Bronius KUOJA. G. 1908 m. Žibučių k., Kavarsko vls. 1946 m. sausio 18 d. namuose nužudė NKVD kareiviai.
https://www.partizanai.org/kaip-nepamirsti
Skaityti daugiau: Sausio 18-19 d. žuvę partizanai
Žuvę Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo nariai Aleksas Jurkūnas-Valeras, Elena Gendrolytė-Jurkūnienė-Balanda ir Antanas Bakšys-Klajūnas. Kūnai išniekinti 1953 m.sausio 17 d. Kelmėje. (E. Dirmeikio asmeninė kolekcija)
Bakšys Antanas-Germantas, Klajūnas, Senis gimė 1923 m. birželio 13 d. Raseiniuose. Mokėsi Raseinių gimnazijoje. 1944 m. pavasarį įstojo į Vietinės rinktinės gretas, ją išformavus grįžo į gimtinę. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, dirbo mokytoju Garvinėje, vėliau Minionyse. 1945 m. kovą suimtas ir be teismo išsiųstas į katorgą - Tūlos anglių baseino kasyklas. 1946 m. vasarą kartu su keturiais tautiečiais pabėgo ir pėsčiomis bei prekiniais traukiniais grįžo į Lietuvą. Užmezgė ryšius su pogrindžiu. 1947 m. rudenį tapo Kęstučio apygardos partizanu. Netrukus buvo paskirtas Vaidoto rinktinės, 1949 m. birželio mėn. — Kęstučio apygardos vadu, 1951 m. gegužę -Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadu. Visas šias pareigas ėjo pakeitęs žuvusius kovos draugus. A. Bakšys inspektavo partizanų dalinius, palaikė nuolatinį ryšį su LLKS tarybos prezidiumo pirmininku J. Žemaičiu-Vytautu, buvo paskirtas jo pavaduotoju ir prezidiumo sekretoriumi. Daug rašė, padėjo leisti spaudą („Laisvės varpą", atsišaukimus), ieškojo naujų pasipriešinimo formų. 1952 m. įkūrė „Vyčių sąjungą" - LLKS tradicijų tęsėją, buvo jos ideologas. Žuvo 1953 m. sausio 17 d. kartu su kitais Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo nariais - A. Jurkūnu-Valeru ir E. Gendrolyte-Balanda. 1998 m. lapkričio 18 d. LR Prezidento dekretu A. Bakšys-Klajūnas apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (po mirties)
Gendrolytė-Jurkūnienė Elena-Balanda gimė 1926 m. Raseinių apskrities Kelmės valsčiaus Kasčiukų kaime. Mokytoja. Nuo 1947 m. — Kęstučio apygardos Raudgirio partizanų būrio ryšininkė ir rėmėja. Žuvo 1953 m. sausio 17 d. kartu su Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadu A. Bakšiu-Klajūnu ir savo vyru A. Jurkūnu-Valeru Kelmės rajono Pažukų kaime. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti Kelmėje
Jurkūnas Aleksas-Raganius, Valeras gimė Šiauliuose. Nuo 1944 m. -Raudgirio būrio partizanas. Vėliau vieno iš Kęstučio apygardos būrių vadas. Nuo 1951 m. - Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo viršininkas. Žuvo 1953 m. sausio 17 d. kartu su Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadu A. Bakšiu-Klajūnu ir savo žmona E. Gendrolyte-Balanda Kelmės rajono Pažukų kaime. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti Kelmėje
Žukauskas Vytautas-Mėnulis gimė 1927 m. Kėdainių apskrities Silkių kaime. Į partizanų gretas įstojo 1946 m. Kovojo Didžiosios Kovos apygardos Žilvičio, Kęstučio, Dobilo būriuose. Žuvo 1955 m. sausio 17 d. Jonavos rajono Kunigiškių kaime
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Sausio 17 d. žuvę partizanai
ANTANAS BAKŠYS - GERMANTAS, KLAJŪNAS, SENIS
1923 06 13–1953 01 17
Antanas Bakšys gimė 1923 m. birželio 13 d. Raseiniuose batsiuvio ir siuvėjos šeimoje. Kartu augo sesuo Zita. Mokėsi Raseinių gimnazijoje. Brandos atestatą gavo 1941 m. pavasarį. Netrukus prasidėjo karas. Pradėjo dirbti Raseinių aps. viršininko sekretoriumi. 1944 m. pavasarį A. Bakšys savanoriu įstojo į gen. P. Plechavičiaus įkurtą Lietuvos Vietinę rinktinę Marijampolėje. Naciams rinktinę išformavus, grįžo į gimtinę.
Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, gyveno pas tėvus Anžilių k. Nuo 1944 m. spalio mėn. dirbo mokytoju Raseinių aps. Raseinių vls. Gervinių k., o nuo 1944 m. gruodžio mėn. pabaigos – Mininių pradinėse mokyklose. 1945 m. kovo 4 d. buvo suimtas ir įkalintas Vokietijoje, tačiau nesudarius bylos buvo išvežtas į Pamaskvio anglies baseino Tulos kasyklas. 1946 m. vasarą kartu su keturiais tautiečiais sėkmingai pabėgo. Tolimąjį atstumą jie įveikė keliaudami pėsčiomis ir prekiniais traukiniais. Pasiekę Lietuvą, prisiglaudė Raseinių gydytojo Kazlausko bute. Jam pavyko gauti karinį bilietą, pasą ir jau rudenį pradėjo mokytojauti Raseinių gimnazijoje. Užmezgė ryšius su partizanais.
1947 m. rudenį A. Bakšys buvo suimtas, bet netrukus paleistas. Per tardymus jam buvo išsukta dešinė ranka. Gyventi nuolat sekamam darėsi nepakeliama ir tų pačių metų lapkritį jis ryžtingai apsisprendė pasitraukti iš legalaus gyvenimo – tapo Jungtinės Kęstučio apygardos partizanu.
Iš partizanų A. Bakšys išsiskyrė amžiumi, išsilavinimu ir autoritetu, to dėl netrukus buvo paskirtas Vaidoto rinktinės vadu, 1949 m. birželio mėn. – Kęstu čio apygardos vadu. 1951 m. gegužės mėn. – Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadu.
Skaityti daugiau: Antanas Bakšys-Klajūnas
Pirmoje eilėje sėdi (dešinėje) partizanai: Šiugždinis-Dragūnas. Antroje eilėje klūpo (dešinėje) - Vl. Vancevičius-Svajūnas. Trečioje eilėje stovi 1-asis iš kairės - A. Bartusevičius-Narsuolis, 2-rasis ir 4-asis - Kimantai
Bartusevičius, Adomas-Narsuolis (1927-1951-01-16)
Gimė ir augo Panemunės dvare, Birštono valsčiuje, Alytaus apskrityje. Punios Kunigaikštijos, Margio tėvūnijos antrojo būrio partizanas. Pasižymėjo ištverme, drąsa, narsa, todėl jam davė „Narsuolio" slapyvardį. Dalyvavo įvairiuose mūšiuose, susišaudymuose. Vienų įnirtingų kautynių metu buvo sunkiai sužeistas, todėl ilgai gulėjo ir gydėsi Punios šile, bunkeryje. Maistą, vaistus, drabužius jam atnešdavo Onutė Bartusevičiūtė-Neužmirštuolė. Medicininę pagalbą teikdavo Jiezno gydytojas Benediktas Narakas. Žuvo 1951 metų sausio 16 dieną Vėžionių k., pas Bronę Žeimienę, apsuptyje, išduotas. Kartu su juo žuvo Vytautas Gervickas-Drugelis iš Plasapnykų kaimo. Abiejų kūnai buvo atvežti į Jiezną ir niekinami stribyno kieme.
Gervickas, Vytautas-Švyturys, Drugelis
Gimė ir augo Plasapnykų kaime, Jiezno valsčiuje, Alytaus apskrityje. 1944 metų Kūčių vakarą stribai sudegino Gervickienės namus. Penki sūnūs stojo į partizanų gretas. Vytautas Gervickas-Švyturys, Drugelis žuvo 1951 metais sausio 16 dieną apsuptyje, Vėžionių kaime, pas Bronę Žeimienę, kartu su partizanu Narsuoliu - Adomu Bartusevičiumi. Jų kūnai buvo niekinami Jiezno stribyne.
https://partizanai.org/failai/html/amzinieji-azuolai.htm
1948 m. sausio 16 d. šioje vietoje buvusioje Zenono ir Rozalijos Jokimų sodyboje MGB Raseinių aps. skyriaus stribų nukautiems Jungtinės Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės vadui J. Čeponiui-Tauragiui, Budriui, jo pavaduotojui V. Žitkauskui (Židkauskui)-Svajūnui, Ilguviui ir rinktinės štabo ryšininkui A. Mileriui-Drąsučiui atminti. Bendras paminklo ir įrašo jame vaizdas.
Jurbarko r. Juodaičių sen. Pagausančio I k. Atidengtas 1998 m. spalio 4 d. sodybos šeimininkų sūnaus Kazimiero Jokimo rūpesčiu. V. Meškausko nuotr., 1998 m.
1948 m. sausio 16 d. Kėdainių aps. Ariogalos vls. Pagausančio k. MGB Raseinių aps. skyriaus stribai gyventojų Zenono ir Rozalijos Jokimų sodyboje aptiko Jungtinės Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės štabo bunkerį, kuriame slėpėsi trys partizanai.
Nuo sprogusios granatos žuvus rinktinės vado pavaduotojui Vincui Žitkauskui (Židkauskui)-Svajūnui, Ilguviui ir rinktinės štabo ryšininkui Antanui Mileriui-Drąsučiui, likęs gyvas rinktinės vadas Juozas Čeponis-Tauragis, Budrys nusišovė pats.
Žuvusių partizanų palaikai buvo niekinti Raseiniuose. Iš niekinimo vietos J. Čeponio-Tauragio, Budrio palaikai buvo pavogti ir slapta palaidoti Raseinių m. kapinių pietiniame pakraštyje. Ant kapo pastatytas antkapinis kryžius. 1999 m. palaikai perlaidoti į Raseinių m. kapinėse įrengtą bendrą partizanų kapavietę.
Kur buvo užkasti kartu su J. Čeponiu žuvusių bendražygių palaikai neišaiškinta.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2010, l. 51.
Skaityti daugiau: Sausio 16 d. žuvę partizanai
Juozas Čeponis (Ščepavičius)- Tauragis, Budrys
1907 07 22–1948 01 16
Juozas Ščepavičius gimė 1907 m. liepos 22 d. Raseinių aps. Raseinių vls. Kunkojų k. Augo kartu su broliu Petru ir seserimis Brone, Jadvyga ir Elena. 1929 m. baigė Raseinių gimnaziją. 1931 m. baigė Kauno karo mokyklą, tų pačių metų sausio 25 d. jam buvo suteiktas jaun. leitenanto laipsnis. Vėliau paskirtas į 4 artilerijos pulką. Pasiūlius pasirinkti lietuviškesnę pavardę iš keleto pavyzdžių išsirinko Čeponio pavardę. 1935 m. jam suteiktas leitenanto laipsnis. 1939 m. baigė artilerijos karininkų kursus, tų pačių metų lapkričio 23 d. J. Čeponiui suteiktas kapitono laipsnis. Buvo vedęs. Žmona Irena Barščauskaitė, kilusi iš Vilkaviškio. Augino sūnų.
1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, tų pačių metų rugsėjo 24 d. buvo paskirtas į Raudonosios armijos 619-ąjį artilerijos pulką baterijos vadu ir šias pareigas ėjo iki karo pradžios. Kilus Vokietijos– SSRS karui, traukiantis iš Pabradės poligono, pabėgo ir grįžo į tėviškę.
Nacių okupacijos metais gyveno senelių sodyboje Slabados kaime netoli Raseinių.
Mokytojavo Slabados pradžios mokykloje. 1944 m. pradžioje įstojo į Lietuvos Vietinę rinktinę. Buvo paskirtas 309-ojo bataliono 2-osios kuopos vadu. Naciams rinktinę išformavus, slapstėsi tėviškėje. Įsitraukė į antinacinę veiklą, įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA) ir tapo aktyviu jos nariu. Buvo paskirtas LLA Raseinių apskrities vadu. 1944 m. liepos 24 d. pasirašė įsakymą Nr. 2 „LLA kuopų ir būrių vadams“, kuris buvo analogiškas LLA vyr. vadovybės liepos mėn. išleistam įstatymui, kurio pagrindinė mintis – nesitraukti iš Lietuvos ir organizuoti pasipriešinimą. Šiuo pagrindu kūrėsi pirmosios LLA apygardos, vėliau pakeitusios pavadinimus, tačiau išlaikiusios pagrindines nuostatas.
Įsakymas atspindėjo griežtą Žemaitijos partizanų vadų – Juozo Kasperavičiaus, Petro Bartkaus, Jono Žemaičio-Dariaus ir J. Čeponio – poziciją legalizacijos atžvilgiu. Legalizacija buvo laikoma priesaikos sulaužymu ir dezertyravimu.
1944 m., artėjant frontui, žmona su sūneliu ir tėvais pasitraukė į Vakarus. J. Čeponis griežtai atsisakė trauktis kartu.
1944 m. sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, J. Čeponis pasitraukė į mišką.
1945 m. pradžioje suformavo Žebenkšties rinktinę, sujungusią visus Raseinių krašto būrius, ir tapo jos vadu. 1945 m. liepos 9 d. iš Biliūnų dvare įrengtos karo lauko ligoninės sėkmingai išlaisvino būsimą Jungtinės Kęstučio apygardos vadą ltn. J. Kasperavičių.
Kartu su Algimantu Zaskevičiumi-Vasariu ir J. Žemaičiu-Dariumi vadovavo partizanams 1945 m. liepos 22 d. Raseinių aps. Kelmės vls. Virtukų miške vykusiame mūšyje.
1946 m. balandžio–rugsėjo mėn. kartu su P. Bartkumi, J. Žemaičiu ir A. Zaskevičiumi vykdė paruošiamuosius Jungtinės Kęstučio apygardos įkūrimo darbus, tais pačiais metais šioje apygardoje subūrė Žalčio (vėliau – Naro, Žuvėdros, Vaidoto) rinktinę ir jai vadovavo.
1947 m. rudenį J. Čeponis-Tauragis, Budrys su pavaduotoju ir rinktinės štabo viršininku Vincu Žitkausku perkėlė Vaidoto rinktinės vadavietę ir Jungtinės Kęstučio apygardos pogrindinę spaustuvę į Zenono ir Rozalijos Jokimų sodybos gyvenamajame name įrengtą bunkerį. Čia veikė Vaidoto rinktinės štabas ir spaustuvė, kurioje buvo spausdinamas apygardos laikraštėlis „Laisvės varpas“.
1948 m. sausio 16 d. MGB Raseinių aps. skyriaus stribai gyventojo Z. Jokimo sodyboje aptiko Jungtinės Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės štabo bunkerį. Nuo sprogusios granatos žuvo rinktinės vado pavaduotojas V. Žitkauskas-Svajūnas, Ilguvis ir rinktinės štabo ryšininkas Antanas Mileris. Rinktinės vadas J. Čeponis-Tauragis, Budrys nusišovė pats.
Skaityti daugiau: Juozas Čeponis-Tauragis, Budrys
Bronius Karbočius gimė 1922 m. sausio 14 d. Kėdainių aps. Dotnuvos vls. Kutiškių k. Tėvai turėjo 8 ha žemės, sodyba buvo tvarkinga. 1945 m. stribai suėmė tėvą Simoną Karbočių, išsivežė visą turtą. Vengdamas mobilizacijos į sovietinę armiją, B. Karbočius įsidarbino Kėdainių kelių valdyboje ir Josvainiuose statė tiltą per Šušvę. Buvo suimtas, tačiau iš Josvainių areštinės pabėgo ir išėjo partizanauti toliau nuo gimtųjų vietų.
