KANIŪKŲ kaimo tragedija
Lietuvos žemėlapis su jame pažymėtu Kaniūkų kaimu Šalčininkų rajone
1944 metais raudonieji partizanai nužudė keliasdešimt Eišiškių aps. Jašiūnų vls. Kaniūkų k. (dabar Šalčininkų r.) gyventojų, o kaimą sudegino.
Kodėl įvyko ši tragedija? Atsakymo į šį klausimą reikėtų ieškoti partizanų ir vietinių gyventojų priešpriešoje, kuri Pietryčių Lietuvoje buvo ypač aštri.
Kaniūkų k. buvo įsikūręs Rūdninkų girios pakraštyje. Šiame miškų masyve nuo 1943 m. rudens bazavosi gausios sovietų partizanų pajėgos: čia veikė LKP (b) Pietų srities pogrindžio komitetas, vadovaujamas Genriko Zimano, Lietuvos partizaninio judėjimo štabo būriai, Raudonosios armijos Generalinio štabo Žvalgybos valdybai pavaldus būrys N-14, būriai, kuriuos sudarė iš geto pabėgę žydai, užklysdavo partizanai, kurie buvo įsikūrę gretimuose Gudijos rajonuose. 1944 m. pavasarį girioje buvo apie 2 tūkst. partizanų ir besislapstančių žmonių.
Sovietų partizanai 1944 m. liepa
Sovietų partizanai pagal vadovybės nurodymus vykdė diversijas ir teroro išpuolius vokiečių kariuomenės užnugaryje: sprogdino arba gadino geležinkelius, nutraukdavo telegrafo laidus, rengė pasalas keliuose ir t. t. Jų veiksmai sukeldavo vokiečių keršto akcijas, kurios buvo nukreiptos prieš civilius gyventojus: buvo deginami kaimai, jų gyventojai išvežami darbams ar net žudomi. Be to, vietiniai gyventojai ypač kentėjo nuo partizanų terorizavimo ir plėšikavimų, kurie vadinti „paruošų operacijomis“.
Esant tokioms aplinkybėms, 1943 m. rudenį, siekiant apsiginti nuo stiprėjančių sovietinio ginkluotojo pogrindžio puldinėjimų, kūrėsi vietiniai ginkluoti savisaugos būriai. Pagrindinis kaimų savisaugininkų tikslas – ginti savo ir kaimynų turtą nuo raudonųjų partizanų plėšikavimo. Tais pačiais metais Kaniūkų k. buvo suformuotas savisaugos būrys, kuriam vadovavo Vladislavas Voronis. Iš pradžių būriui priklausė 5 ar 6 žmonės, vėliau šis skaičius padidėjo iki 30 žmonių. Padedant lietuvių policijai, būrys buvo suorganizuotas iš Kaniūkų k. valstiečių. Jis turėjo daugiau kaip 20 šautuvų, nupjautavamzdžių šautuvų, pistoletų ir kitos karinės amunicijos. Ilgainiui suformuotas dar vienas savisaugos būrys, kuriam vadovavo Adolfas Radikovskis.
Susikūrus kaimų savisaugos būriams, vietinių gyventojų ir sovietinių partizanų priešprieša peraugo į ginkluotus konfliktus. Atsakydami į kaimiečių pasipriešinimą, partizanai imdavosi keršto akcijų. Kaniūkų gyventojai tapo vieno tokių išpuolių aukomis. Siekdami parodyti savo galią ir įbauginti Rūdninkų girios kaimų savisaugininkus sovietų partizanai suplanavo ir įvykdė baudžiamąją operaciją. Joje dalyvavo jungtinės raudonųjų partizanų pajėgos (apie 150 asmenų). Išpuolyje galėjo dalyvauti būrių „Mirtis okupantams“, „Mirtis fašizmui“, „Keršytojas“, „Margiris“, „Už tėvynę“, „Perkūnas“, „Pergalė“ ir Raudonosios armijos Generalinio štabo žvalgybinės diversinės grupės (tikėtina, kad tai būrys N-14) nariai.
Partizanai 1944 m. sausio 29 d. ankstų rytą apsupo Kaniūkų k. ir jį sunaikino.
Remiantis Saugumo policijos duomenimis, raudonieji partizanai į kaimą šaudė padegamosiomis kulkomis iš 4 kulkosvaidžių ir kitų ginklų; nuo kulkų ir užsidegė trobesiai. Kaime buvę lietuvių policininkai atsišaudė apie 45 minutes, paskui pasitraukė. Policininkas Juozas Bobinas buvo nušautas, policininkas Juozas Varonis – sunkiai sužeistas. Anot Saugumo policijos, 3 partizanai buvo sunkiai sužeisti, 1 – nukautas. Buvo nukauti 35 vietos gyventojai (tarp jų vyrai, moterys, vaikai), 13 sužeista, iš jų 10 – sunkiai. Gaisro metu sudegė 36 gyvenamieji namai, 40 kluonų, 39 tvartai, pirtis. Sudegė 50 karvių, 16 arklių, apie 50 kiaulių, apie 100 avių, 400 vištų, inventorius, pašarai, viskas, kas buvo trobesiuose.
Šis susidorojimas su Kaniūkų kaimo gyventojais yra žiauriausia raudonųjų partizanų baudžiamoji akcija prieš kaimų savisaugą, virtusi tikromis skerdynėmis.
Siekdami teisinio žudynių įvertinimo, tyrimus vykdė Lenkijos tautos atminties institutas, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Šalčininkų r. apylinkės prokuratūra. Kol kas Kaniūkų tragedijos tyrimas dar nebaigtas.
Šalčininkų r. savivaldybės vadovų pastangomis kaimo pakraštyje pastatytas nužudytų gyventojų atminimo kryžius, kuriame įrašyti aukų vardai. Šalia įvažiavimo į Kaniūkų k. pastatytas ženklas, nurodantis nekaltai nužudytų žmonių atminimo vietą.
Parengė Andrius Tumavičius
2004 metais Kaniūkuose atidengtas atminimo kryžius
Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2014/02/201402_kaniuku.pdf
