RĖMĖJAI:

Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija

Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo, aukų rėmimo ir įamžinimo fondas

Panevėžio miesto savivaldybė

Panevėžio rajono savivaldybė

Lietuvos Laisvės kovos sąjūdis

Elena Markuckytė, Donatas Pilkauskas

ALGIMANTO APYGARDOS PARTIZANŲ ISTORIJA

Mūsų tautos istorija - tai kovų už Laisvą istorija. Susikūrusi Lietuvos valstybė šimtmečius kovojo dėl teisės gyventi laisvai ir savarankiškai. Sudėtingoje kovų istorijoje išskirtiniai yra XX a. įvykiai, kai atsikūrusią valstybę gynė 1918-1920 m. savanoriai, 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai ir Vietinės rinktinės kariai. Tačiau dešimtmetį trukusi pokario partizanų kova Lietuvoje yra išskirtinis reiškinys.

Šiame albume pateikiama istorija apie partizanus, 1947-1950 m. kovojusius bene istoriškai reikšmingiausioje Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities Algimanto apygardoje. Ji veikė tuometinėse penkiose - Kupiškio, Pasvalio, Panevėžio, Rokiškio ir Anykščių - apskrityse. Atskiri būriai pasiekdavo ir Šiaulių bei Utenos apskričių teritorijas. Todėl, siekdami išsaugoti istorinę tiesą, skaitytojus supažindiname su tokia apygardos struktūra, kokią ją buvo susiformavę patys Laisvės kovotojai. Tai svarbu, nes Algimanto apygardos teritorijoje vyko nemaža dalis Aukštaitijos bei visos Lietuvos partizanų veiklos centralizavimo procesų, veikė gerai suorganizuota pasipriešinimo struktūra. Apygardos partizanai įsijungė į ypač aktyvią ir įvairiapusišką kovą.

Mūsų tikslas - istoriškai kuo tiksliau nušviesti situaciją minėtoje teritorijoje, pateikti sudėtingų įvykių apžvalgą ir skaitytojus supažindinti su partizanų vadų biografijomis. Jas parengėme remdamiesi archyvų medžiaga ir partizanų artimųjų pateikta informacija. Svarbus ir reikalaujantis objektyvaus istorinio įvertinimo pasirodė ir faktas apie aukščiausių srities bei apygardos vadų kraupią žūtį 1949 m. rudenį dėl vieno asmens išdavystės. Galbūt tam pasitarnaus Lietuvos ypatingajame archyve išlikusių sovietų saugumo bylų medžiaga, autentiški įvykių liudininkų prisiminimai, muziejų fonduose ir privačiuose archyvuose išsaugota unikali foto medžiaga. Kartu Jūs rasite ir nuotraukų, liudijančių, kaip šiandien buvusios apygardos teritorijoje įamžintas skaudžiose kovose kritusiųjų atminimas.

Mes nuoširdžiai tikime, kad šiame albume pateikta istorija apie Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities Algimanto apygardos partizanų kovas ir ryžtą visų skaitytojų širdyse ugdys patriotizmo jausmą ir skatins artimiau pažinti garbingą mūsų krašto praeitį.

DIANA GLEMŽAITĖ

MES MOKĖSIM NUMIRT

Partizanų poetės Dianos Glemžaitės eilėraštis „Mes mokėsim numirt" užrašytas jos vyro, Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės Gedimino kuopos vado Juozo Bulovo-Ikso ranka.

Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.
Nesuriš mūs gretų nieks vergovės pikta grandine.
Neišmoksim sulinkt prieš ateivių įstatymą naują:
Savo brolį parduot - dar visi neišmokome, ne!

Kraštą ginsime šį, kaip senovėje protėviai gynė,
Balsą žemės gimtos išnešioję giliausiai širdy.
Nors laukai ir keliai pavergtųjų dejone nutvinę,
Kur klausysies - aplink svetimųjų žingsnius tegirdi.

O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.

Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,
Visi monai išdils, tarsi pjautuvas dyla delčios.
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai, verkdami gimtą žemę bučiuos.

Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį,
Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa.
Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys -
Mes mokėsim numirt giedriu veidu ir tvirta dvasia.

Partizaninė kova Aukštaitijoje prasidėjo kartu su antrąja sovietų okupacija - 1944-ųjų vasarą. Patriotiškai nusiteikę gyventojai, ypač Lietuvos kariuomenės karininkai, šauliai ir kaimo jaunimas, ruošėsi kovai. Svetimos armijos gretose nenorėję tarnauti vyrai pradėjo slapstytis ir kurti ginkluotų kovotojų būrius, kurie vėliau peraugo į didesnius karinius junginius.

1945 m. šiaurės rytų Aukštaitijos kovotojus suvienijo Vytauto apygarda su Panevėžio, Utenos, Rokiškio ir Zarasų apskrityse veikusiais partizanų daliniais. Tuo metu ji buvo didžiausia Lietuvoje. Laikui bėgant, tokioje teritorijoje dėl nemažų atstumų tapo neįmanoma efektyviai palaikyti ryšius. Dėl to vyriausioji partizanų vadovybė - Bendrasis demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (toliau - BDPS) - nusprendė įsteigti naują teritorinį vienetą. Tad 1947 m. sausio mėn. Aukštaitijoje buvo įkurta Šiaurės rytų sritis, sujungusi iki tol veikusias partizanų grupuotes, ir vadu, įpareigojant suformuoti atskirą apygardą, paskirtas Jonas Kimštas -Žalgiris.

Jis, remdamasis BDPS 1947 m. balandžio 11 d. sprendimu, balandžio 19 d. davė įsakymą, kad naujai Algimanto apygardai vadovauti skiriamas buvęs Šarūno rinktinės vadas Antanas Sluč-ka-Šarūnas. Balandžio 21 d. pagrindinės ryšininkės pareigos patikėtos Onutei Žeimytei-Živilei. Beje, atkreiptinas dėmesys, kad dokumentai apie minėtų dviejų atsakingų asmenų paskyrimą, matyt, dėl situacijos sudėtingumo buvo surašyti vėliau - gegužės 1 d. Šį mėnesį sudarytas ir Algimanto apygardos štabas: jo viršininku tapo atsargos leitenantas gydytojas Antanas Palave-nis-Skirmantas, adjutantu - Antanas Kisielius-Sakalas, Visuomeninės dalies viršininku - Jurgis Urbonas-Lakštutis. Vis dėlto galutinis štabo formavimas tęsėsi kelis mėnesius.

Kuriant apygardą suformuotos trys rinktinės: Žalioji, Kunigaikščio Margio ir Šarūno. Pastarąją, veikusią Anykščių, Troškūnų, Kavarsko, Svėdasų, Viešintų ir Šimonių valsčiuose, įkūrė ir pirmasis vadovavo Antanas Slučka-Šarūnas. Jam pradėjus rūpintis Algimanto apygardos reikalais, 1947 m. birželio 30 d. naujuoju vadu paskirtas Antanas Starkus-Blinda, Montė - buvęs Algirdo kuopos vadas. 1948 m. Algirdo kuopa įjungta į Kunigaikščio Margio rinktinę ir iš pradžių vadinta Žalgirio, vėliau - Dariaus ir Girėno vardu.

Pačią Šarūno rinktinę sudarė trys kuopos: be minėtosios (Algirdo), dar buvo Butegeidžio (vadas -Antanas Jagėla -Ąžuolas) ir Gražinos (vadas - Jonas Stanevičius-Dėdė, Vaitkus). Jis rinktinei vadovavo iki 1947 m. lapkričio, o 1948 m. spalio mėn. 13 d. buvo suimtas. Jį pakeitė Povilas Tunkevičius-Kastantas, žuvęs 1950 m. rugsėjo mėn. Kartu pastebėtina, kad 1949 m. balandį Šarūno rinktinės veikimo teritorijoje įkurta ir ketvirtoji - Plechavičiaus kuopa (vadas - Stasys Gimbutis-Tarzanas, o nuo 1949 m. rugpjūčio - Vladas Karosas-Vilkas). 1949 m. liepos 1 d. Stasys Gimbutis-Tarzanas paskirtas paskutiniu Šarūno rinktinės vadu, Feliksas Niaura-Cipras - jos štabo viršininku.

1948 m. kovo mėnesį štabo viršininko įsakymu Algimanto apygardai priskirtas Vytauto Čes-nakavičiaus-Valo partizanų būrys, vėliau perorganizuotas į Žaliąją rinktinę (kai kuriuose šaltiniuose šio būrio prijungimo prie Algimanto apygardos data nurodoma 1947 m. liepos 1 d.). Jos vadu iki žūties buvo minėtasis Vytautas Česnakavičius-Daujotas, Valas, adjutantu ir Žvalgybos skyriaus viršininku - Algirdas Meškauskas-Lapinas, Vanagaitis, o štabo viršininku - Jonas Ja-nuševičius-Vilkas, Rakšnys. 1949 m. kovo mėn., Valui žuvus, Žaliosios rinktinės vadu paskirtas Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys. Kadangi ši rinktinė veikė Pasvalio ir Panevėžio apskričių teritorijose, partizanai pasiekdavo ir atskirus kaimyninių Radviliškio bei Šiaulių valsčius, ypač Rozalimą.

Vėliausiai, 1948 m. birželio 15 d., į Algimanto apygardos sudėtį įjungta Kunigaikščio Margio rinktinė (vadas - Juozas Kemeklis-Rokas, Rimtutis, Ąžuolo apsaugos būrio vadas - Pranas Kemeklis-Tėvas, Žvalgybos skyriaus viršininkas - Petras Dilys -Eimutis). Nuo 1948 m. spalio mėn. jos Organizaciniam skyriui vadovavo Bronius Narbutas-Šernas, Radvila (suimtas 1950 m. balandžio 14 d.). Pirmuoju štabo viršininku buvo Vytautas Baltrūnas-Strazdelis, o 1949 m. vasario 16 d. jį pakeitė Kazys Jurevičius-Dobilas. Kovo mėnesį šiam žuvus, į ankstesnes pareigas vėl grįžo Vytautas Baltrūnas -Strazdelis, kuris nuo priešo rankos krito 1949 m. rugpjūčio mėn. Tada Kunigaikščio Margio rinktinės štabo viršininku tapo Stasys Gimbutis-Rūkas. Jam 1949 m. lapkričio 2 d. žuvus - Bronius Stasiškis-Sūkurys (žuvo 1949-ųjų pabaigoje).

1949 m. sausio 25 d. Margio rinktinės vado įsakymu suformuotos trys kuopos: Žalgirio, Gedimino ir Vaižganto. Pirmoji sudaryta iš buvusios Algirdo kuopos, vėliau vadintos Dariaus ir Girėno vardu. Jai vadovavo Kazys Jurevičius-Dobilas, 1946 m. rugsėjo mėn. įkurto Žalgirio būrio vadas. 1949 m. vasario 16 d. Dariaus ir Girėno kuopos vadu paskirtas Antanas Baukys-Sakalas, buvęs Žalgirio būrio vadas ir Dariaus ir Girėno kuopos vado pavaduotojas. Jam 1949 m. kovo 18 d. žuvus, to paties mėnesio 30 d. šias pareigas perėmė Petras Černius-Tigras, Laisvūnas. Dariaus ir Girėno kuopoje veikė trys būriai: Ąžuolo (vadas - Pranas Kemeklis-Tėvas), Žalgirio (vadas - Jonas Mackus-Don Kichotas), Audros (vadas - Feliksas Stasiškis-Smūgis).

Antrajai - Gedimino - kuopai, kurioje buvo tik vienas Kęstučio būrys, iki žūties 1948 m. lapkričio 16 d. vadovavo Antanas Vamas-Plechavičius, Radvila. Vėliau jį pakeitė Juozas Bulovas-Iksas, Dūmas, kuris žuvo Plunksnočių miške 1949 m. lapkričio 14 d. Tokia pati lemtis ištiko ir jo žmoną Dianą Glemžaitę, žinomą partizanų poetę, bei Kęstučio būrio vadą Petrą Andriuškevičių-Šiaučių. Provokatoriui išdavus, iš viso šią dieną žuvo 6 partizanai.

Albertas Nakutis-Viesulas, žuvęs 1949 m. lapkričio 2 d., vadovavo trečiajai -Vaižganto - kuopai. Joje veikė du būriai: Viesulo būrio vadas buvo Nakutis-Viesulas, Vaidevučio būriui vadovavo Kazys Indrelė-Strausas.

1950-ųjų vasarą Margio rinktinę sudarė du būriai: Audros Užpalių valsčiuje (Utenos apskr.) ir Ąžuolo, veikęs Jūžintuose ir Kamajuose (Rokiškio apskr.).

Miškuose kovojusius partizanus nuolat persekiojo represinės okupantų valdžios pareigūnai ir jų nurodymus vykdę vidaus kariuomenės daliniai. Jau 1947 m. Algimanto apygardos teritorijoje pradėjo veikti A. Sokolovo specialiosios grupės provokatoriai. Patyrus daug kovotojų netekčių, 1948 m. balandžio 15 d. buvo suformuotas naujas Algimanto apygardos štabas: jo viršininku paskirtas Antanas Starkus-Montė, adjutantu - Aleksas Matelis-Audenis, Žvalgybos skyriaus viršininku - Jonas Bočiulis-Dragūnas.

Iš išlikusių partizanų dokumentų ir kitos archyvinės medžiagos matyti, kad 1947-1949 m. Algimanto apygarda buvo pagrindinė Aukštaitijos kovotojus vienijusi organizacija. Jos teritorijoje laikėsi Siaurės rytų Lietuvos srities partizanų vadovybė, nuolat vykdavo svarbiausi Aukštaitijos partizanų vadų sąskrydžiai ir pasitarimai.

1948 m. rugpjūčio mėnesį suformuotas Šiaurės rytų Lietuvos srities štabas. Srities vadu paskirtas Jonas Kimštas -Žalgiris, jo pirmuoju pavaduotoju - Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas, antruoju - Vytauto apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis. Štabo adjutanto pareigos patikėtos Juozui Skurskiui-Laisvūnui, štabo karininko - Broniui Kalyčiui-Siaubui.

Tais pačiais metais Šiaurės rytų sritis pavadinta Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) sritimi (partizanų dokumentuose vartotas Kalnų srities pavadinimas). Karaliaus Mindaugo srities štabas jungė Algimanto, Vyčio, Vytauto ir Didžiosios kovos apygardas.

Be aktyvių ginkluotų kovotojų, nuo 1949 m. pavasario Algimanto apygardos teritorijoje veikė jos vado įsakymu suformuoti rajonų operatyviniai sektoriai (toliau - OS). Jiems vadovavo kuopų vadai.

Sunkiomis pogrindžio sąlygomis apygardos partizanai leido ir savo teritorijoje platino laikraštį Partizanų kova. Redaktoriumi buvo Jurgis Urbonas-Lakštutis, Niūronių pradinės mokyklos mokytojas, poetas. Jo rūpesčiu leista ir platinta ir kitų leidinių. Meniniu jų apipavidalinimu rūpinosi Panevėžio gimnazijos piešimo mokytoja Vanda Pazukaitė, su partizanais bendradarbiavusi nuo 1946-ųjų. Ji vėliau buvo suimta ir teista.

Apie dvejus metus prie Algimanto partizanų apygardos veikė Juostino pogrindinė organizacija. Jos nariai duodavo priesaiką pačiam vadui. Pamažu organizacijoje, kuriai vadovavo Antanas Kubilius-Arūnas, susidarė 7 žmonių branduolys. Visi nariai turėjo konkrečias užduotis: vieni platino partizanų spaudą, parinkdavo patikimus žmones galimai mobilizacijai, kiti padėdavo gyvenantiems nelegaliai, parūpindavo jiems dokumentus ir pan. Bet organizacijoje atsirado provokatorius. Per kratą pas jos vadovą A. Kubilių-Arūną rasta Algimanto apygardos vadui rašyta ataskaita. Jis buvo suimtas ir nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties.

Įvairiais būdais veikiant, Algimanto apygardos kovotojams pavyko užmegzti ryšius su MGB (rus. MGB - Ministerstvo Gosudarstvennoj Bezopastnosti - Valstybės Saugumo ministerija) pareigūnais. Pavyzdžiui, talkininku tapo Troškūnų MGB darbuotojas Leonas Giniuotis, gavęs Finišo slapyvardį. Per jį partizanams pavyko sužinoti dalį MGB agentų ir informatorių, gauti informacijos apie planuojamas karines operacijas. Vis dėlto po kurio laiko MGB susekė tokią Giniuočio veiklą, už tai jį suėmė ir nuteisė 25 metus kalėti.

Žinomas ir kitas tokio bendradarbiavimo faktas. 1948 m. savo namuose su partizanais Starkumi ir Gimbučiu susitiko ir pradėjo ginkluotam pogrindžiui teikti paramą Albinas Striukas, Kėdainių MGB darbuotojas.

1949 m. Algimanto apygardoje įvyko valdžios pakeitimų. Vasarį Joną Kimštą-Žalgirį paskyrus Vyriausiosios partizanų vadovybės - Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio (toliau - LLKS) Tarybos prezidiumo nariu ir štabo viršininku, gegužės mėnesį Karaliaus Mindaugo srities vado pareigos pavestos Antanui Slučkai-Šarūnui. Buvo valdžios permainų ir liepą. Stasys Gimbutis-Tarzanas paskirtas naujuoju Šarūno rinktinės vadu, o jos štabo viršininku - Feliksas Niaura-Cipras. Lig tol minėtas abejas pareigas ėjo Antanas Starkus-Montė. Dabar jam patikėtas Algimanto apygardos vado postas. Visa tai matyti iš agentūrinių pranešimų ir minėto Šarūno rinktinės štabo viršininko F. Niauros-Cipro, suimto 1949 m. lapkričio 1 d., tardymo parodymų.

Turėdami gerus vadus ir būdami sumanūs, Algimanto apygardos kovotojai į savo pusę patraukė ir dalį vadinamų „liaudies gynėjų" - kai kurie iš jų partizanams tiekdavo šovinių ar net ginklų, kas sudarė geresnes sąlygas veikti aktyviau ir ieškoti įvairesnių pasipriešinimo būdų. Tą paliudija keletas konkrečių įvykių.

1948 m. gegužės 23-iąją, trėmimų dieną, Šarūno rinktinės vadas Antanas Starkus-Montė su Jono Mazurevičiaus-Briedžio būrio partizanais miške, netoli Bugailiškių kaimo, surengė pasalą. Per susirėmimą nukauti 7 sovietų kariškiai. 1949 m. kovo mėn. lietuvių tremtinius gabenusius sovietų kareivius partizanai apšaudė prie Galvydžių kaimo.

Po 1949 m. kovo mėn. įvykdytos antrosios pagal dydį masinių trėmimų bangos Algimanto apygardos partizanai paskelbė gedulą. Nekreipdamas į tai dėmesio gegužės 1 d. Šimonių klube partinis vietos aktyvas surengė iškilmingą Gegužės 1-osios minėjimą ir šokių vakarą. Reaguodami į tokį įvykį, naktį partizanai į klubo patalpas įmetė miną - sužeista 13, žuvo 16 asmenų. Dalis jų - komjaunuoliai, aktyvistai ar šiaip sovietams prijautusieji.

1949 m. spalio 17 d., surengę pasalą, partizanai nušovė Šimonių valsčiaus milicijos viršininką ltn. Janiną ir du milicininkus. Per šią operaciją apygardos vadas Antanas Starkus-Montė buvo sužeistas. Beje, iš archyvinių duomenų matyti, kad jis ir štabo viršininkas Albinas Pajarskas-Bebras 1949 m. lapkričio 7-8 d. planavo susprogdinti Svėdasų miestelio pašto pastate gyvenusių valsčiaus komiteto instruktoriaus, sekretoriaus ir vietos saugumo pareigūnų butus. Tam tikslui Montė turėjo pasiruošęs keturias minas. Deja, netikėta tragiška jo žūtis aktyvios kovos planus paliko neįgyvendintus.

Visoje apygardos teritorijoje buvo platinami atsišaukimai, kuriuose gyventojai agituoti nebalsuoti per sovietų rengiamus rinkimus ir raginti nestoti į kolūkius. Tiesa, vėliau taktika šiuo klausimu buvo pakeista: rekomenduota, kad kolūkių pirmininkais ar kitais atsakingais vadovais taptų partizanams lojalūs asmenys. Taip pat asmeniškais pranešimais buvo įspėjami sovietų valdžios pagalbininkai ir šnipai.

1949-ieji metai Algimanto apygardai buvo lemtingi. Mat jau 1948 m. rugpjūčio mėn. MGB 2N valdyboje pradėta įgyvendinti „Agentūrinę bylą" Kanibalai nusprendus nužudyti arba suimti Algimanto apygardos, o vėliau Karaliaus Mindaugo srities vadą Antaną Slučką-Šarūną, Atlantą. Tuo tikslu 1948 m. lapkritį užverbuotas sulaikyto Algimanto apygardos atstovo Kaune Jono Stanevičiaus-Dėdės, Vaitkaus (ten gyvenusio ir turėjusio dokumentus Jono Jankausko vardu) pažįstamas Vytautas Kučys-agentas Mikas.

1944-1945 m. Vytautas Kučys buvo partizanas, vėliau palaikė ryšius su apygardos vadu Šarūnu ir štabo Ryšių skyriaus viršininku Albinu Kubiliumi-Rūgštymu. Saugumo darbuotojų įpareigotas informuoti apie J. Stanevičiaus-Dėdės, Vaitkaus sulaikymą agentas Mikas nukreiptas pas Šarūną. Žinoma, kad 1948 m. lapkričio - gruodžio mėnesiais jie susitiko du kartus ir Mikas 5 dienas gyveno Šarūno bunkeryje Šimonių girioje. Tų pačių metų gruodį šis asmuo sovietų saugumo pareigūnams pranešė, kad apygardos vadas jam uždraudė važinėti į Kauną.

Iš tiesų šiame mieste agentas pasirodė ir su saugumo darbuotojais susitiko tiktai 1949 m. gegužę, iki tol teko apsiriboti užšifruotų laiškelių siuntimu. Atvykęs į Kauną Mikas pateikė informaciją, kad Šiaurės Rytų Lietuvos sričiai vadovauja Žalgiris, o jos štabo viršininkas Šarūnas yra ir Algimanto apygardos vadas. Taip pat šis užverbuotas asmuo perdavė žinias, jog Albinas Kubilius-Rūgštymas - Ryšių skyriaus viršininkas, jo žinioje yra Algimanto apygardos korespondencija su Vyčio, Vytauto apygardomis, Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktine ir srities vadovybe.

Remdamiesi Miko pateikta informacija, sovietų saugumo darbuotojai nesnaudė. 1949 m. gegužės 30 d. naktį Pasmodų miške buvo nužudyti 6 Algimanto apygardos Gražinos kuopos partizanai, 1 suimtas. Įvykdžius šią operaciją, Mikas tuojau grąžintas Rūgštymo, kurį nutarta „paimti gyvą", žinion. Saugumui sėkmingai sekėsi nukreipti dėmesį nuo tikrojo blogio šaltinio - agentas pragaištingą veiklą tęsė toliau. Rugpjūčio mėnesį jis su Rūgštymu susitiko savo ūkyje Piktagalio kaime netoli Anykščių.

Čia agentas Mikas sužinojo, kad prieš kelias dienas Paupio kaimo apylinkėse įvyko Šiaurės rytų Lietuvos sričiai pavaldžių apygardų atstovų pasitarimas, kuriame Algimanto apygardai atstovavo Albinas Kubilius-Rūgštymas, Eimutis, Antanas Starkus -Montė ir Vytautas Magyla -Vairas ir kad susirinkusius partizanus apsupo MGB kariuomenės daliniai. Per susišaudymą daug šio susitikimo dalyvių žuvo, bet minėti Algimanto apygardos atstovai sėkmingai pasitraukė. Taip pat, nieko blogo neįtardamas, Rūgštymas agentui pasisakė, kad, jei gautų dokumentus, žiemą norėtų gyventi Kauno mieste, tačiau šiuo metu tam neturi pinigų ir fotonuotraukos. Abu sutarė kitą kartą pasimatyti rugsėjo 21 d., tačiau dėl tuomet apylinkėse vykdytų sovietų MGB karinių operacijų susitikimas tą mėnesį neįvyko.

MGB 2N valdyba ir toliau minties sulaikyti A. Kubilių neatsisakė. Priešingai, tikslui pasiekti jie nutarė panaudoti migdomuosius preparatus „Neptun-20" ir alkoholį. Buvo nuspręsta susitikimą atidėti iki spalio 23 d., sekmadienio. Tad sutartu laiku drauge su Rūgštymu į agento Miko sodybą Piktagaly atėjo ir asmeninis Šarūno ryšininkas Alfonsas Vildžiūnas-Vijoklis, prieš kelias dienas pasitraukęs iš Šarūno bunkerio. Pagal iš anksto suplanuotą veiklos schemą, Mikas abu vyrus pavaišino vakariene ir migdomaisiais „pagerinta" degtine. Rūgštymui ir Vijokliui užmigus, agentas davė sutartą ženklą netoliese įsikūrusioms saugumo pajėgoms. Taip nuginkluoti partizanai pateko į negailestingas rankas.

Tardant atsakingus apygardos partizanų pareigūnus, panaudotos visos įmanomos „poveikio priemonės" - net elektros srovė. Tiktai spalio 27 d. Vijoklis nurodė Šarūno bunkerio vietą. Mat apnuodyti Rūgštymas ir Vijoklis, sulaikyti gana neaiškiomis aplinkybėmis, manė, kad bunkeriai jau tušti, nes laisvėje likusiems partizanams jų suėmimo faktas žinomas, ir kad jų parodymai nepakenks kovos draugams. Vis dėlto situacija susiklostė kitaip.

1949 m. spalio 28 d. MGB 298-ojo šaulių pulko 3-iojo bataliono kareiviai apsupo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities partizanų štabo būstinę Andrioniškio valsčiaus Butkiškių vienkiemyje, ūkininko Juozo Jovaišos sodyboje (ji buvo už vieno kilometro nuo Andrioniškio miestelio). Čia iš karto buvo sulaikytas ir į gerai užmaskuotą bunkerį pasiųstas šeimininkų sūnus, partizanas Juozas Jovaiša-Lokys. Jis pasakė, kad viduje yra tiktai jo netikras brolis Balys Žukauskas-Komendantas, Princas.

Priverstas išeiti iš bunkerio, iš pradžių Žukauskas MGB darbuotojams tvirtino viduje buvęs vienas, bet tardomas pasakė, kad toliau esančiame, antrajame, bunkeryje liko Šarūnas su žmona. Matydami, kad kitos išeities nėra, bet nenorėdami pasiduoti priešui gyvi, srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas, jo žmona, srities Finansų skyriaus viršininkė Joana Railaitė-Neringa, Vincukas, Pūga ir partizanas Juozas Jovaiša-Lokys sunaikino svarbius dokumentus ir bunkeryje susisprogdino. Štabo adjutantas Balys Žukauskas-Komendantas, Princas suimtas.

Lapkričio 1 d., remiantis suimto ir žiauriai tardomo Balio Žukausko-Komendanto parodymais, vienu metu buvo apsupti Šarūno rinktinės, Algimanto apygardos štabo ir Ūkio dalies viršininko Prano Galvydžio-Valterio (pagal kitus duomenis, Plechavičiaus kuopos Ūkio dalies viršininko) bunkeriai. Šis kovotojas ten ir žuvo.

Apsuptas MGB 298-ojo šaulių pulko 3-iojo bataliono kareivių apygardos štabo bunkeryje prie Priegodo ežero susisprogdino Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus-Montė, Blinda, Herkus, štabo viršininkas Albinas Pajarskas-Bebras, vado adjutantas Aleksas Matelis-Audenis, štabo narys Julius Burneika-Tardytojas, Danilevičiaus-Vidmanto adjutantas Juozas Leškys -Algis, Birutė Šniuolytė-Ida, Ramunė ir Stasė Vigelytė-Živilė. Kaip matome, nė vienas iš buvusių kovotojų nepasidavė gyvas.

Šarūno rinktinės partizanų bunkerį Šimonių girioje netoli Denionių ežero apsupo MGB 137-ojo šaulių pulko kareiviai. Bunkeryje žuvo LLKS vyriausiosios vadovybės atstovas Karaliaus Mindaugo sričiai Henrikas Danilevičius-Vidmantas, Šernas, Danila, Kerštas, partizanas Aloyzas Žilys-Žirnis ir Šarūno rinktinės vado adjutantas Juozas Lapienis-Darius. Šarūno rinktinės vadas Stasys Gimbutis-Tarzanas, štabo viršininkas Feliksas Niaura-Cipras, partizanė Elena Valevičiūtė-Nida, Plechavičiaus kuopos vadas Vladas Karosas-Vilkas ir Stasys Kriaučiūnas-Liutauras, suimti gyvi.

Iš suimto ir tardyto Šarūno rinktinės vado Stasio Gimbučio-Tarzano parodymų matyti, kad lapkričio 2 d. kruvina mirties grandinė Algimanto apygardoje tęsėsi toliau. Prie Iženos upelio, Šimonių girioje, sovietų kareivių apsuptame bunkeryje susisprogdino 6 Briedžio būrio partizanai: vadas Jonas Mazurevičius-Briedis, Vladas Jančys-Tėvukas, Gasparas Lapienis-Dudutis, Vytautas Kirdeikis-Papartis, Antanas Jančys-Žaibas ir Regina Jančytė.

Tą pačią dieną susprogdintas ir Alberto Žilio-Žalgirio vadovaujamo Kęstučio būrio bunkeris Šimonių girioje. Iš 5 ten buvusių partizanų nė vienas nepasidavė. Bunkeryje žuvo Juozas Pakštas-Vytenis, Bronius Birkus-Klevas, Alfonsas Niaura-Tursas ir Pauriškių pradinės mokyklos mokytoja, partizanų ryšininkė Vlada Vizbarienė-Gražina.

Užpuolus Jurgio Trečioko-Ryto slėptuvę Šimonių girioje, Barčios kalne, 1 partizanas žuvo, 4 paimti gyvi.

1949 m. lapkričio 2 d. žuvo ir Kunigaikščio Margio rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininkas Petras Dilys-Tarzanėlis, Eimutis, vado adjutantas Stasys Gimbutis-Rūkas, Dariaus ir Girėno kuopos vadas Petras Černius-Tigras bei Vaižganto kuopos vadas Albertas Nakutis-Viesulas ir partizanas Kazys Palskys-Ąžuolas. Sėkmingai pasitraukti pavyko tik rinktinės vadui Juozui Kemekliui-Rokui, Rimtučiui.

Taigi, įgyvendinus „Agentūrinę bylą" Kanibalai, žuvo 38 partizanai, iš jų 16 - vadai. Be to, suimta 15 partizanų, 21 ryšininkas ir rėmėjas. Iš jų - pagrindiniai apygardos ryšininkai: Didžiu-lis-Kalnas, Riaubaitė-Audronė, Palepšytė-Eglė. Į saugumo rankas pakliuvo ir Kėdainių MGB darbuotojas Albinas Striukas, kaip jau minėta, palaikęs ryšį su Antanu Starkumi-Monte bei Stasiu Gimbučiu-Tarzanu.

Pasibaigus kraupioms operacijoms, 1949 m. gruodžio 21 d. slaptoje sovietų saugumo pažymoje apie Šarūno rinktinės veiklą Kupiškio apskrityje rašoma, kad partizanai veikia nedidelėmis grupelėmis, po 3-10 asmenų kiekvienoje. 1950 m. vasarą rinktinės sudėtyje buvo apie 100 kovotojų. Lapkričio 1 d. sovietų saugumas pažymose užfiksavo 73 laisvės kovotojus, iš kurių 29 buvo suimti arba nužudyti, 44 - besislapstantys. Tarp pastarųjų - Teofilis Gudas-Eskimas, Viktoras Sabaliauskas-Kirvis, Kazimieras Kregždė-Hitleris, Janina Valevičiūtė-Astra ir Juozas Valonis-Merkys.

Po šių netekčių Algimanto apygardos štabas nebuvo atkurtas. Laikinai iki likvidavimo jai vadovavo Kunigaikščio Margio rinktinės vadas Juozas Kemeklis-Rokas, pagal kitus duomenis -Povilas Tunkevičius-Kastantas. 1950 m. lapkričio mėnesį Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vado Broniaus Kalyčio -Liutauro, Siaubo įsakymu sujungti Kunigaikščio Margio bei Šarūno rinktinių likučiai pavadinti Tumo-Vaižganto rinktine ir priskirti Vytauto apygardai. Jos vadu tapo Juozas Kemeklis-Rokas, Rimtutis (žuvo 1951 m. gruodžio 22 d.). Žalioji rinktinė įjungta į Vyčio apygardos sudėtį, o lapkričio 25 d. Algimanto apygarda panaikinta.

Algimanto apygarda buvo viena vėliausiai įkurtų ir trumpiausiai gyvavusių Lietuvoje. Vis dėlto ir tie treji jos įtemptos veiklos metai amžiams įrašė garbingą Laisvės kovotojų vardą į mūsų tautos istorijos puslapius.

ŠIAURĖS RYTŲ SRITIES IR ALGIMANTO APYGARDOS VADAI

JONAS KIMŠTAS-Žalgiris, Dobilas, Žygūnas

Gimė 1911 m. Vilniuje. Baigė pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos Karo mokyklą Kaune, gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, o 1941 m. - savisaugos daliniuose, vėliau dirbo Darbo biržoje Vilniuje. 1944-aisiais, tarnaujant Vietinėje rinktinėje, jam suteiktas leitenanto laipsnis.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, Jonas Kimštas pasitraukė į partizanų gretas, buvo vienas iš Vytauto apygardos kūrėjų ir pirmasis vadas. Nuo 1947 m. sausio mėn. jis - Šiaurės rytų Lietuvos srities partizanų vadas, o nuo 1949 m. vasario - LLKS Tarybos prezidiumo narys ir štabo viršininkas.

    Jonas Kimštas-Žalgiris.
    Lietuvos ypatingasis archyvas

Šio partizanų vado likimas susiklostė tragiškai. 1952 m. rugpjūčio mėn. naktį iš 15 į 16 dieną MGB agentai-smogikai pakvietė Žalgirį į susitikimą Šimonių girioje ir ten suėmė. Žiauriai kankinamas, jis buvo priverstas prisidėti prie paskutinių Aukštaitijos partizanų vadų sunaikinimo. Mirė Vilniuje 1974 m.

ANTANAS SLUČKA-Šarūnas, Atlantas

Gimė 1917 m. balandžio 19 d. Troškūnuose, Viktorijos ir Pranciškaus Slučkų šeimoje. Mokydamasis to paties miestelio progimnazijoje, artimai bendravo su vienuoliais pranciškonais. Anksti jaunystėje jis mėgino pasirinkti vienuolio kelią, bet vėliau pasuko į pasauliečio gyvenimą ir išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.

    Antanas Slučka-Šarūnas, Atlantas.
    Genocido aukų muziejus

Tarnavo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Algirdo 2-ajame pėstininkų pulke. Vokiečių okupacijos metais studijavo mediciną, 1944 m. išėjo savanoriu į Vietinę rinktinę. Čia jam suteiktas leitenanto laipsnis.

Grįžęs į gimtinę, Troškūnų apylinkėse suformavo pirmąjį partizanų būrį. 1945 m. įkūrė Šarūno rinktinę ir jai vadovavo. 1947 m. balandžio 19 d. Šiaurės rytų Lietuvos srities vado įsakymu jis paskirtas naujai kuriamos Algimanto apygardos vadu. Nuo 1949 m. gegužės buvo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas.

Iš slaptuose saugumo dokumentuose esančių aprašymų matyti, kad Antanas Slučka buvo vidutinio ūgio, rudais plaukais, vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformą su šaulių herbu ant rankovės ir užrašu „Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui".

1947 m. rugpjūtį drauge su Vytauto apygardos vadu Vincu Kauliniu-Miškiniu jis sėkmingai išvengė MGB pinklių ir sužeistas (stiklo šukė supjaustė veidą) grįžo iš Vilniaus į savo apygardą. Po šio įvykio paaiškėjo, kad BDPS vadovas Juozas Markulis-Erelis yra MGB bendradarbis.

Kadangi buvo mokęsis medicinos, Šarūnas operuodavo sužeistus kovos draugus. Dėl drąsos susiremiant su priešu ne kartą buvo sužeistas ir pats. Ypač sunkiai - 1947 m. lapkritį per susidūrimą su MGB kareiviais prie Troškūnų-Viešintų valsčių ribos.

Antanas Slučka daug rašė į pogrindinę spaudą, aktyviai palaikė ginkluoto pogrindžio centralizacijos idėją, prisidėjo kuriant vyriausiąją partizanų vadovybę.

1949 m. kovo mėn. Andrioniškio valsčiaus Butkiškio vienkiemyje įrengtame srities štabo bunkeryje jis susituokė su partizane, našle Joana Railaite-Varčiuviene (g. 1923 m.), spausdinusia apygardos dokumentus (pagal profesiją ji - buhalterė). Ten pat jie abu 1949 m. spalio 28 d. kartu su sodybos šeimininko sūnumi Juozu Jovaiša-Lokiu žuvo: pamatę, kad yra apsupti, partizanai sunaikino dokumentus ir susisprogdino. Jų palaikai buvo išgabenti į Kauną, palaidojimo vieta iki šiol nežinoma.

1989 m. rugpjūtį žūties vietoje artimųjų rūpesčiu pastatytas medinis kryžius ir paminklinis akmuo. 1998 m. gegužės 19 d. Antanui Slučkai-Šarūnui buvo suteiktas partizanų pulkininko laipsnis ir tos dienos Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis (po mirties) apdovanotas Vyčio kryžiaus I-ojo laipsnio ordinu.

ANTANAS STARKUS -Blinda, Montė

Gimė 1919 m. spalio 29 d. Panevėžio apskrities Šimonių valsčiaus Zu-biškių (dab. Vairiškių) kaime. Į Lietuvos kariuomenę išėjo savanoriu. Dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. Ne visai tiksliais duomenimis, Antrojo pasaulinio karo metais Antanas Starkus kovojo Vokietijos kariuomenės sudėtyje prieš Raudonąją armiją. 1944 m. pabaigoje, sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, Antanas Starkus išvyko į Abvero žvalgybos mokyklą Nr. 203, dislokuotą Rytų Prūsijoje, netoli Šlezbergo miesto. Ten būsimasis Algimanto apygardos partizanų vadas mokėsi keturis mėnesius.

Antanas Starkus-Blinda, Montė, Herkus
A. Šimėno asmeninis archyvas

1945 m. sausio 21 d. su 8 desantininkais jis buvo nuleistas Kupiškio apylinkėse. Sausio 22 d. ši grupė susidūrė su Raudonosios armijos daliniu. Per susišaudymą sužeistas ir suimtas desantininkų grupės vadas Antanas Gogelis (slapyvardis - Jonas Laukaitis). Jo pavaduotojas Starkus (slapyvardis -Antanas Riekus) sėkmingai pasiekė gimtinę, kur suorganizavo partizanų būrį, vėliau įsijungusį į Šarūno rinktinę. 1946-1947 m. jis vadovavo Šimonių, Kupiškio ir Svėdasų valsčiuose veikusiai Algirdo kuopai. 1947 m. sausį jau buvo suformuoti 8 būriai su 93 Starkui-Blindai, Montei pavaldžiais partizanais.

1947 m. birželio 30 d. Montė paskirtas Šarūno rinktinės vadu, o 1948 m. balandžio 15 d., suformavus naują Algimanto apygardos štabą, - jo viršininku. Pagal suimto Šarūno rinktinės štabo viršininko R Niauros-Cipro parodymus, Starkus -Montė apygardos vadu paskirtas tik 1949 m. liepą.

Antano Starkaus brolis partizanas Feliksas Starkus, Birželio sukilimo Šimonių miestelyje vadas, žuvo 1947 m. rugsėjo 29 d. Okupantų perse-kidjama brolių Starkų motina savo namuose nebegyveno. Tą žinodamas, Montė šeimos sodybą užminavo. Tad keli okupacinės valdžios atstovai, norėję patekti į namą, buvo sužeisti. Vėliau namas sudegintas.

Tarp partizanų Montė garsėjo kaip bebaimis karys. Ne vieną kartą tik dėl jo sumanumo, geros orientacijos ir taiklaus šaudymo partizanams pavyko išsiveržti iš okupantų kariuomenės apsupties. Be to, Montė sugebėjo organizuoti aktyvią pasipriešinimo kovą, nuolatos rengdavo pasalas ir panašias akcijas.

1949 m. lapkričio 1 d. Antanas Starkus -Montė žuvo MGB kareivių apsuptame apygardos štabo bunkeryje Šimonių girioje prie Priegodo ežero. Jis, po atkaklių kautynių sužeistas ir nenorėdamas pasiduoti gyvas, kartu su kitais kovos draugais susisprogdino.

Partizanų artimieji žuvusiuosius slapta palaidojo Adomynės miestelio kapinėse. Čia jų atminimui įamžinti 1989 m. lapkričio 1 d. atidengtas paminklinis akmuo. 1999 m. narsiam kovotojui Antanui Starkui suteiktas kario savanorio statusas ir pulkininko laipsnis (po mirties).

APYGARDOS ŠTABO PAREIGŪNAI

ANTANAS PALAVENIS-Skirmantas

Gimė 1917 m. Pilypų kaime, Kavarsko valsčiuje. 1937 m. baigė Ukmergės gimnaziją ir įstojo į VDU Medicinos fakultetą. 1938 m. pašauktas į Lietuvos kariuomenę, paskirtas į Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Vytauto 3-iąjį pėstininkų pulką. 1939 m. baigė Karo mokyklą ir gavo atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį. 1939 m. paleistas į atsargą, tęsė studijas VDU Medicinos fakultete. 1944 m. baigė studijas, įgijo gydytojo kvalifikaciją.

Buvo Šarūno rinktinės partizanas, nuo 1947 m. gegužės mėn. - Algimanto apygardos štabo viršininkas. Žuvo 1948 m. žiemą.

ANTANAS KISIELIUS-Sakalas

Gimė 1924 m. Troškūnų miestelyje. Kovojo kaip Traidenio būrio partizanas, nuo 1947 m. gegužės buvo Algimanto apygardos vado Antano Slučkos-Šarūno adjutantas. Žuvo 1948 m. vasario 9 d.

JURGIS URBONAS-Lakštutis

Gimė 1923 m. Utenos apskrityje, Anykščių valsčiuje, Niūronių kaime. Poetas, Niūronių pradinės mokyklos mokytojas.

Buvo Algimanto apygardos štabo Visuomeninės dalies viršininkas. Redagavo štabo periodinį leidinį Partizanų kova (1947 m. gegužės-1948 m. vasario mėn.), Šarūno rinktinės štabo periodinį leidinį Pragiedruliai (1947-1948 m.), rengė ir redagavo neperiodinį apygardos leidinį Neįveiksi, sūnau, Šiaurės.

1948 m. vasario 2 d. žuvo prie Duobulės miško Andrioniškio valsčiuje. Palaidotas Inkūnų kapinėse.

ALBINAS PAJARSKAS -Bebras

Gimė 1923 m. Jotkonių kaime, Svėdasų valsčiuje. Tėvas Steponas Pajarskas - Lietuvos kariuomenės savanoris, sesuo Veronika - partizanų ryšininkė. Baigė Rokiškio gimanziją.

Albinas Pajarskas-Bebras. Genocido aukų muziejus

Nuo 1945 m. vasaros jis - Žalgirio būrio partizanas, nuo 1949 m. vasaros - Algimanto apygardos štabo viršininkas. 1949 m. lapkričio 1 d. žuvo apygardos štabo bunkeryje Šimonių girioje, prie Priegodo ežero. Palaidotas Adomynės kapinėse.

1999 m. Albinas Pajarskas apdovanotas Vyčio kryžiaus IlI-iojo laipsnio ordinu (po mirties), jam suteiktas kario savanorio statusas ir pulkininko leitenanto laipsnis.

Aleksas Matelis -Audenis. Genocido aukų muziejus

ALEKSAS MATELIS-Audenis

Gimė 1919 m. Vikonių kaime, Svėdasų valsčiuje. Žalgirio būrio partizanas nuo 1945 m. pavasario, Algimanto apygardos vado adjutantas.

Žuvo štabo bunkeryje 1949 m. lapkričio 1 d. Šimonių girioje, prie Priegodo ežero. Palaidotas Adomynės kapinėse.

JULIJONAS BURNEIKA-Mytojas

Gimė 1918 m. Mikniūnų kaime, Skapiškio valsčiuje. Partizanas, Algimanto apygardos štabo narys.

1949 m. lapkričio 1 d. kartu su kitais žuvo apygardos štabo bunkeryje Šimonių girioje, prie Priegodo ežero. Palaidotas Adomynės kapinėse.

Pranciškus Galvydis-Valteris. Genocido aukų muziejus

PRANCIŠKUS GALVYDIS-Valteris

Gimė 1910 m. Svėdasų miestelyje. Žalgirio būrio partizanas, Algimanto apygardos štabo Ūkio skyriaus viršininkas.

Žuvo 1949 m. lapkričio ld. bunkeryje Šimonių girioje, netoli Aluotų kaimo. Palaidotas Sliepsiškio kaimo kapinėse.

ALBINAS KUBILIUS-Rūgštymas, Eimutis

Gimė 1923 m. Pajuostinio kaime, Troškūnų valsčiuje.

Gimė 1923 m. Pajuostinio kaime, Troškūnų valsčiuje.

1944 m. buvo Vietinės rinktinės karys savanoris, tarnavo Vokietijos kariuomenės darbo batalione Rytų Prūsijoje. Į Lietuvą grįžo 1945 m. birželio mėn. ir įsijungė į savo krašto partizanų gretas. Buvo Drąsučio būrio, vėliau - Gražinos kuopos vadas. Algimanto apygardos, vėliau Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities Ryšių skyriaus viršininkas.

MGB agentui išdavus, 1949 m. spalio 23 d. suimtas kartu su srities vado ryšininku Alfonsu Vildžiūnu-Vijokliu. Nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Kalėjo Komi ASSR, Vorkutos lageryje. Į Lietuvą grįžo 1957 m., gyveno Troškūnų miestelyje.

Mirė 1992 m.

Algimanto apygardos pagrindas buvo Šarūno rinktinė, kurioje buvo įsikūrę štabai, leista pogrindinė spauda. Priklausė Troškūnų, Viešintų, Šimonių, Subačiaus, Kupiškio, Skapiškio, Kavarsko, Anykščių, Svėdasų ir Kamajų apylinkėse veikę partizanų daliniai. Daugiausia partizanai telkėsi Šimonių girioje, Troškūnų ir Dabužių miškuose.

1945 m. suburtos rinktinės pirmasis vadas ir įkūrėjas buvo Antanas Slučka-Šarūnas. Ilgainiui jos sudėtyje suformuotos trys kuopos: Butegei-džio, Gražinos ir Plechavičiaus. 1947 m. balandį Slučkai tapus Algimanto apygardos vadu, birželio 30 d. vadovavimą rinktinei perėmė Antanas Star-kus-Montė. 1949 m. liepos 1 d. Šarūno rinktinės vadu paskirtas Stasys Gimbutis-Tarzanas. Tų pačių metų lapkričio mėn., vykdant apygardos likvidavimo operaciją, jis suimtas.

1949 m. pabaigoje - 1950 m. pradžioje Kunigaikščio Margio rinktinės vado Juozo Kemeklio-Roko, Rimtučio pastangomis Šarūno rinktinės štabas buvo atkurtas. 1950 m. lapkritį Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vado Broniaus Kalyčio-Liutauro įsakymu Kunigaikščio Margio ir Šarūno rinktinių likučiai sujungti, pavadinti Tumo-Vaižganto rinktine ir priskirti Vytauto apygardai.

RINKTINES VADAI

STASYS GIMBUTIS-Tarzanas

Gimė 1916 m. Liepagirių kaime, Svėdasų valsčiuje. 1942-1944 m. tarnavo Svėdasų miestelio policijoje. 1944 m. pradėjo kovą Patrimpo būryje Užpalių valsčiuje, vėliau persikėlė į Šimonių girią ir buvo Svėdasų valsčiaus partizanas. Nuo 1948 m. liepos iki 1949 m. balandžio 23 d. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Žalgirio būrio, nuo 1949 m. balandžio 23 d. iki 1949 m. liepos 1 d. - Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Plechavičiaus kuopos, o nuo liepos 1 d. - Algimanto apygardos Šarūno rinktinės vadas.

Stasys Gimbutis-Tarzanas. Utenos kraštotyros muziejus

1949 m. rugsėjo mėn. vykusiame Aukštaitijos partizanų vadų pasitarime Šimonių girioje paskirtas būsimos Nepriklausomos Lietuvos Kupiškio apskrities vadu. Suimtas 1949 m. lapkričio 1 d. Šimonių girioje, bunkeryje prie Dienionių ežero. Nuteistas 25 metus kalėti, vėliau perteistas ir lageryje sušaudytas.

POVILAS TUNKEVIČIUS-Kastantas

Gimė 1916 m. Stukonių kaime, Troškūnų valsčiuje. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje, turėjo puskarininkio laipsnį. Kaip partizanas nuo 1944 m. veikė Troškūnų, Viešintų ir Subačiaus valsčiuose. Buvo ŠarUno rinktinės Gražinos kuopos, o nuo 1949 m. pabaigos - Algimanto apygardos Šarūno rinktinės vadas.

Povilas Tunkevičius-Kastantas. B. Biliūnaitės asmeninis archyvas

Žuvo 1950 m. rugsėjo mėn. 30 d. Margavonės kaime, Viešintų valsčiuje. Palaidotas Troškūnų kapinėse.

VACYS GIRDĖNAS-Lakūnas

Gimė 1917 m., 1935 m. baigė Vilkijos gimnaziją, 1938 m. - Karo aviacijos puskarininkių mokyklą, gavo jaunesniojo puskarininkio laipsnį. Tarnavo 4-tojoje aviacijos eskadrilėje Šiauliuose. 1940 m. spalio 28 d. okupacinės sovietų valdžios paleistas į atsargą.

Partizanas nuo 1944 m., pirmasis Šarūno rinktinės štabo viršininkas. Žuvo 1945 m. birželio 24 d. Daugulių kaime. Palaidotas Andrioniškio miestelio kapinėse.

VINCAS DEKSNYS-Ramunis

Gimė 1912 m. Vederiškių kaime, Rokiškio valsčiuje. Mokytojas, Degučių pradžios mokyklos vedėjas. Buvo Šarūno rinktinės Margio būrio partizanas, vėliau - Algimanto apygardos Šarūno rinktinės štabo viršininkas.

Žuvo 1948 m. birželio 3 d. Kupiškio apskrityje, Miliūnų kaime, išdavus agentui smogikui.

FELIKSAS NIAURA-Cipras

Gimė 1923 m. Svėdasų valsčiaus Bajorų kaime. Vytauto apygardos Žalgirio būrio partizanas, vėliau Algimanto apygardos partizanas. 1949 m. liepą paskirtas Šarūno rinktinės štabo viršininku.

Suimtas 1949 m. lapkričio 1 d., nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Mirė 1990 m.

GRAŽINOS KUOPA

JONAS STANEVIČIUS-Dėdė, Vaitkus

Gimė 1921 m. Vilkatupių kaime, Subačiaus valsčiuje.

Buvo Šaulių sąjungos narys, 1941 m. birželio sukilimo dalyvis, Lietuvos laisvės armijos (toliau - LLA) narys nuo 1943 metų. 1944-aisiais išėjo, partizanauti, 1945 m. birželio - spalio mėn. ėjo Šarūno rinktinės vado adjutanto pareigas. 1946-ųjų birželį paskirtas Gražinos kuopos vadu. Susikūrus Algimanto apygardai, nuo 1947 m. rudens Jono Jankausko slapyvardžiu gyveno Kaune ir ėjo Algimanto apygardos Operatyvinio ir organizacinio skyriaus viršininko pareigas.

1948 m. spalio 12 d. suimtas, nuteistas 25 metus kalėti lageryje ir 5 metus praleisti tremtyje. Kalėjo Komi ASSR, Vorkutoje, mirė 1982 m.

BUTEGEIDŽIO KUOPA

ANTANAS JAGĖLA-Ąžuolas

Antanas Jagėla-Ąžuolas. S. Jagėlos asmeninis archyvas

Gimė 1913 m. Šovenių kaime, Kavarsko valsčiuje. Lietuvos kariuomenės puskarininkis, Šaulių sąjungos narys. Nacių okupacijos metais buvo Kavarsko valsčiaus seniūnas. Nuo 1945 m. spalio - rinktinės vado Šarūno adjutantas. Įkūrus Algimanto apygardą, paskirtas Butegeidžio kuopos vadu.

Žuvo 1948 m. lapkričio 13 d. Pašvenčio miške, Kavarsko valsčiuje. Palaidotas Traupio miestelio kapinėse. 2003 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus IV-ojo laipsnio ordinu (po mirties).

ALEKSAS VELANIS-Tigras

Gimė 1905 m. Rusijoje, dabartinės Ukrainos teritorijoje. Buvo Tigro būrio, vėliau Butegeidžio kuopos vadas. Suimtas 1949 m. rudenį, nuteistas 25 metams kalėjimo ir 5 metams tremties. Kalėjo Intoje, kur ir žuvo.

PLECHAVIČIAUS KUOPA

VLADAS KAROSAS-Vilkas

Kilęs iš Svėdasų valsčiaus Drobčiūnų kaimo, stambaus ūkininko šeimos. 1937-1939 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo puskarininkis. 1941 m. sukilimo dalyvis Svėdasų miestelyje. 1942-1944 m. tarnavo policijoje, 1945 m. balandį tapo partizanu. 1945 m. - Geležinio vilko, 1948 m. - Viesulo partizanų būrio vadas. Nuo 1949 m. rugpjūčio paskirtas Šarūno rinktinės Plechavičiaus kuopos vadu. Suimtas 1949 m. lapkričio 1 d. Šimonių girioje, Šarūno rinktinės štabo bunkeryje prie Denionių ežero. Nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties.

Žalioji rinktinė įkurta 1945 m. kovo mėn. Ji vienijo Pakruojo, Radviliškio, Baisogalos, Smilgių ir Šeduvos apylinkių partizanus. Rinktinei vadovavo Izidorius Pucevičius-Radvila, o po jo žūties 1945 m. rugpjūčio 25 d. - karininkas Vladas Juozokas-Petraitis.

1947 m. liepos 1 d. (pagal kitus duomenis - 1948 m. kovo mėn.) Algimanto apygardos vado įsakymu į apygardos sudėtį įjungta Žalioji rinktinė ir jos vadu paskirtas Vytautas Česnakavičius-Valas, Daujotas (žuvo 1949 m. kovo mėn.). 1949 m. gegužės 15 d. rinktinės vado pareigos patikėtos Jonui Januševičiui-Rakšniui (žuvo 1951 m. balandžio 4 d.).

1950 m. birželį Žalioji rinktinė prijungta prie Vyčio apygardos.

RINKTINĖS VADAI

VYTAUTAS ČESNAKAVIČIUS-Valas, Daujotas

Gimė 1924 m. Valdeikių kaime, Smilgių valsčiuje.

1944 m. baigė Kauno aukštesniąją technikos mokyklą, tais pačiais metais įstojo į LLA. 1944 m. pabaigoje išvyko į Abvero žvalgybos mokyklą Vokietijoje. 1945 m. sausio 21 d. kartu su kitais šešiais desantininkais nusileido Smilgių valsčiuje (Grupei vadovavo ltn. Bronius Giedrikas-Jonas Švitrigaila). 1945 m. kovo 27 d. dalyvavo Ažagų - Eimuliškio kautynėse ir 1945 m. liepos 8 d. užimant Rozalimo miestelį. Jo vadovaujamas partizanų būrys, veikęs Smilgių ir Pušaloto valsčiuose, 1948 m. kovo mėn. perorganizuotas į Žaliąją rinktinę ir įjungtas į Algimanto apygardos sudėtį.

Valas žuvo 1949 m. kovo mėn. 1999 m. Vytautui Česnakavičiui suteiktas kario savanorio statusas ir majoro laipsnis (po mirties).

JONAS JANUSEVIČIUS-Vilkas, Rakšnys

Gimė 1918 m. Girpetrių kaime, Pušaloto valsčiuje, Panevėžio apskrityje.

Jonas Januševiaus-Valas, Rakšnys. A. Meškausko asmeninis archyvas

Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. Nebaigęs mokslų, 1945 m. tapo Žaliosios rinktinės partizanu. Dalyvavo Ažagų-Eimuliškio kautynėse. Po jų buvo suimtas, bet sugebėjo pabėgti. 1948 m., Algimanto apygardos sudėtyje sukūrus Žaliąją rinktinę, dirbo jos štabo viršininku. 1949 m. gegužės 15 d. paskirtas tos pačios Žaliosios rinktinės vadu.

Žuvo 1951 m. balandžio 4 d. per kautynes Moniūnų kaime (Rozalimo valsčius).

KUNIGAIKŠČIO MARGIO RINKTINĖ

Kunigaikščio Margio rinktinė įkurta 1948 m. birželio 15 d. (vadas -Juozas Kemeklis-Rokas, Rimtutis). 1948 m. pabaigoje -1949 m. pradžioje nusistovėjo Rokiškio apskrityje veikusių partizanų būrių organizacinė struktūra. Margio rinktinę sudarė trys kuopos: Vaižganto, Gedimino, Dariaus ir Girėno. 1949 m. rudenį, sunaikinus apygardos vadovybę, Rokas, Rimtutis pradėjo vadovauti Šarūno rinktinei. 1950 m. lapkričio mėn. Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vado Broniaus Kalyčio-Liutauro įsakymu Kunigaikščio Margio ir Šarūno rinktinių likučiai buvo sujungti, pavadinti Tumo-Vaižganto rinktine ir priskirti Vytauto apygardai.

RINKTINES VADAI

JUOZAS KEMEKLIS-Rokas, Rimtutis Gimė 1918 m. gegužės 8 d. Šarkių kaime, Jūžintų valsčiuje. 1939 m. baigė Gruzdžių aukštesniąją žemės Ūkio mokyklą, įgijo veterinaro specialybę. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje, Kaune baigė puskarininkių kursus. Buvo šaulys. Dalyvavo 1941 m. birželio sukilime Duokiškyje.

Juozas Kemeklis-Rokas, Rimtutis. Genocido aukų muziejus

1945 m. suorganizavo Ąžuolo partizanų būrį. 1948 m. tapo Algimanto apygardos sudėtyje įkurtos Kunigaikščio Margio rinktinės vadu. Nuo 1949 m. vidurio paskirtas apygardos Propagandos ir agitacijos skyriaus viršininku. Organizavo laikraščio Partizanų kova leidybą. 1950 m. lapkričio mėn. jam patikėtos Tumo-Vaižganto rinktinės, suformuotos iš sujungtų Kunigaikščio Margio ir Šarūno rinktinių, vado pareigos. Nuo 1951 m. gegužės jis - Karaliaus Mindaugo srities štabo viršininkas.

Žuvo 1951 m. gruodžio 22 d. Pelenių-Vidžiūnų miške (Kuktiškių apyl.). 2000 m. Juozui Kemekliui suteiktas kario savanorio statusas ir pulkininko leitenanto laipsnis (po mirties).

DARIAUS IR GIRĖNO (BUV. ŽALGIRIO) KUOPA

KAZYS JUREVIČIUS-Dobilas

Gimė 1924 m. Kovelių kaime, Rokiškio valsčiuje.

Buvo Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės Dariaus ir Girėno kuopos vadas. 1949 m. vasario 16 d. paskirtas Kun. Margio rinktinės štabo viršininku.

Išdavus agentui Dalgiui, žuvo 1949 m. kovo 18 d.

ANTANAS BAUKYS-Sakalas

Gimė 1917 m. Černopadinoje, Saratovo gubernijoje, Rusijoje. Vadovavo Žalgirio partizanų būriui. 1949 m. vasario 16 d. paskirtas Dariaus ir Girėno kuopos vadu.

Išdavus agentui Dalgiui, žuvo 1949 m. kovo 18 d.

PETRAS ČERNIUS-Tigras

Gimė 1921 m. Namajūnų kaime, Kamajų valsčiuje. Algimanto apygardos, Kunigaikščio Margio rinktinės partizanas. Po Antano Baukio-Sakalo žūties, 1949 m. kovo 30 d. paskirtas Dariaus ir Girėno kuopos vadu.

Žuvo 1949 m. lapkričio 2 d.

GEDIMINO KUOPA

ANTANAS VARNAS -Plechavičius, Radvila

Kilęs iš Mačioniškio kaimo, Rokiškio valsčiaus (?). Vėjo būrio partizanas. 1947 m. gruodžio 17 d. žuvus būrio vadui Jonui Bulovui-Vėjui, perėmė vadovavimą būriui. (1948 m. vasarą iš šio būrio sukurta Gedimino kuopa.) Pirmasis Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės Gedimino kuopos vadas.

Žuvo 1948 m. lapkričio mėn. Sodelių kaime, Juodupės valsčiuje.

JUOZAS BULOVAS -Iksas, Dūmas

Gimė 1922 m. Kalpokiškių kaime, Rokiškio valsčiuje.

Buvo Antano Varno-Plechavičiaus, Radvilos pavaduotojas. Po pastarojo žūties paskirtas Gedimino kuopos vadu.

1949 m. lapkričio 14 d., provokatoriui Maskvai išdavus, kartu su žmona Diana Glemžaite ir 4 partizanais žuvo Plunksnočių miške tarp Žiobiškio ir Juodupės.

Juozas Bulovas-Iksas. Piešė Diana Glemžaitė-Bulovienė. Lietuvos ypatingasis archyvas

DIANA GLEMŽAITĖ

Gimė 1925 m. spalio 29 d. Zarasų apskrities Degučių kaime. Mokėsi Pandėlyje, Rokiškyje ir Kupiškyje. 1944 m. įstojo į VDU Filologijos fakultetą. 1947 m. pavasarį metė studijas, grįžo į tėviškę ir įsitraukė į pogrindžio veiklą. Palaikė ryšius su Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizanais.

Dianos Glemžaitės autoportretas. Lietuvos ypatingasis archyvas

1948 m. jos šeima atsidūrė Sibire. Tais pačiais metais ji susituokė su minėtos rinktinės Gedimino kuopos vadu Juozu Bulovu-Iksu. Rašė eilėraščius, kurie plito tarp žmonių, buvo skelbiami partizanų spaudoje. Provokatoriui išdavus, 1949 m. lapkričio 14 d. žuvo Plunksnočių miške tarp Žiobiškio ir Juodupės.

1994 m. išleistas Dianos Glemžaitės poezijos rinkinys Mes mokėsim numirt. 1997 m. partizanų poetei suteiktas kario savanorio statusas (po mirties). 1999 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Diana Glemžaitė apdovanota Vyčio Kryžiaus IV-ojo laipsnio ordinu (po mirties).

VAIŽGANTO KUOPA

ALBERTAS NAKUTIS-Viesulas

Gimė 1910 m. Maleišių kaime, Svėdasų valsčiuje. Buvo šaulys.

Pirmaisiais pokario kovos metais vadovavo Svėdasų valsčiaus partizanų būriui. Vėliau jam patikėtos Šarūno rinktinės Algirdo kuopos sudėtyje veikusio Viesulo būrio vado pareigos. 1948 m. vasarą perėjo į Kunigaikščio Margio rinktinę, vadovavo Vaižganto kuopai.

Žuvo 1949 m. lapkričio 2 d. Drobčiūnų miške, Svėdasų valsčiuje. Palaidotas Kunigiškių kaimo kapinėse.

2007 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus III-iojo laipsnio ordinu (po mirties).

Algimanto apygardos vadovybė 1947-1948 m. Priklaupę iš kairės: apygardos štabo viršininkas Antanas Palavenis-Skirmantas, kiti asmenys neatpažinti. Stovi iš kairės: Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities štabo narys Juozas Sibaila-Diedukas, Merainis, partizanės Zuzana Railaitė-Lakštingala, Joana Railaitė-Neringa ir Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas.

A. Meškausko asmeninis archyvas

Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus -Montė, LLKS vyriausiosios vadovybės specialusis atstovas Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) sričiai, buvęs Kęstučio apygardos vadas Henrikas Danilevičius-Vidmantas ir jo adjutantas Juozas Leškys-Algis. 1949 m. Genocido aukų muziejus

Algimanto ir Vyčio apygardų partizanų susitikimas 1947 m. vasarą. I eilėje iš kairės: Bronius Juospaitis-Direktorius, Edvardas Daučiūnas-Jokeris, neatpažintas asmuo; už jų - Algimanto apygardos štabo visuomeninės dalies viršininkas Jurgis Urbonas-Lakštutis. Stovi iš kairės: Alfonsas Smetona-Žygaudas, neatpažintas asmuo, Mykolas Šemežys-Aras, Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Briedis, Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas, jo adjutantas Antanas Kisielius -Sakalas, Antanas Burokas -Mokytojas, Vytautas Zakaras ir Antanas Žilys-Žaibas.

J. Kadžionio asmeninis archyvas

Iš kairės: Vytauto apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis, Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas Jonas Kimštas -Žalgiris ir Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas. Utenos kraštotyros muziejus

Antanas Slučka-Šarūnas, Atlantas - Šarūno rinktinės įkūrėjas (1945 m.) ir pirmasis vadas, Algimanto apygardos pirmasis vadas (nuo 1947 m. balandžio 19 d.), Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas (nuo 1949 m. gegužės mėn.). Žuvo 1949 m. spalio 28 d.
Genocido aukų muziejus

Antanas Slučka-Šarūnas studijų metais.
A. Petronio asmeninis archyvas

Antanas Slučka-Šarūnas.
A. Petronio asmeninis archyvas

Su studijų draugais. Antanas Slučka - pirmas iš dešinės.
 A. Petronio asmeninis archyvas

Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas su žmona, srities Finansų skyriaus viršininke Joana Railaite-Neringa ir adjutantu Baliu Žukausku-Princu.

Genocido aukų muziejus

Antano Slučkos-Šarūno ir Joanos Railaitės-Neringos vestuvės. 1949 m. kovo mėn.
A. Petronio asmeninis archyvas

Algimanto apygardos štabo raštvedė, Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities Finansų skyriaus viršininkė Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa, Pūga, Vincukas. Su vyru žuvo 1949 m. spalio 28 d.

A. Petronio asmeninis archyvas

Algimanto apygardos partizanės seserys Zuzana-Lakštingala ir Joana-Neringa Railaitės.
Genocido aukų muziejus

Slučkų šeima. Antanas Slučka stovi pirmas iš kairės.
A. Petronio asmeninis archyvas

Motina Viktorija Urbonaitė-Slučkienė.
A. Petronio asmeninis archyvas

Tėvas Pranciškus Slučka.
A. Petronio asmenims archyvas

Algimanto apygardos Algirdo kuopos vadas (1946 - 1947 m.), apygardos štabo viršininkas (1948 -1949 m.), Algimanto apygardos vadas (nuo 1949 m. liepos mėn.) Antanas Starkus-Montė. Žuvo 1949 m. lapkričio 1 d.

Genocido aukų muziejus

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Kęstučio būrio partizanai: Stanislovas Astravas -Rytojus ir būrio vadas Juozas Valonis-Merkys.
A. Šimėno asmeninis archyvas

Algimanto apygardos štabo viršininkas Albinas Pajarskas-Bebras ir apygardos vadas Antanas Starkus-Montė. 1949 m.

Genocido aukų muziejus

Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus -Blinda, Montė, Herkus.
A. Šimėno asmeninis archyvas

Algimanto apygardos štabo Visuomeninės dalies viršininkas, apygardos leidinių redaktorius, partizanų poetas Jurgis Urbonas -Lakštutis. Žuvo 1948 m. vasario 2 d.

A. Šimėno asmeninis archyvas

Vorkutos lagerio politiniai kaliniai Zigmantas Plėštys ir Albinas Kubilius.
Z. Plėščio asmenims archyvas

Vorkutos lagerio politiniai kaliniai: partizanų ryšininkas Antanas Stanevičius, Zaikauskas (?), Algimanto apygardos partizanai Jonas Stanevičius-Vaitkus ir Albinas Kubilius-Rūgštymas, Kauno MVD darbuotojas Povilas Puteikis ir partizanų rėmėjas Pačinskas.

A. Petronio asmeninis archyvas.

Partizanų Drąsučio būrio, vėliau - Gražinos kuopos vadas, Algimanto apygardos, nuo 1949 m. - Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities Ryšių skyriaus viršininkas Albinas Kubilius-Rūgštymas.

A. Meškausko asmeninis archyvas

Algimanto apygardos partizanai 1949 m. Priekyje - apygardos Ūkio skyriaus viršininkas Pranciškus Galvydis-Valteris. Stovi iš kairės: neatpažintas asmuo, apygardos štabo viršininkas Albinas Pajarskas-Bebras ir Šarūno rinktinės vadas Stasys Gimbutis-Tarzanas.

Genocido aukų muziejus

Algimanto apygardos štabo pareigūnai Julijonas Burneika-Tardytojas ir štabo viršininkas Albinas Pajarskas-Bebras.

Genocido aukų muziejus

Algimanto apygardos Ūkio skyriaus viršininkas Pranciškus Galvydis-Valteris.
Genocido aukų muziejus

Algimanto apygardos štabo viršininkas Albinas Pajarskas-Bebras.

Genocido aukų muziejus

Algimanto apygardos vado adjutantas Aleksas Matelis -Audenis.

Genocido aukų muziejus

Algimanto apygardos štabo viršininkas Albinas Pajarskas -Bebras.

Genocido aukų muziejus

Šarūno rinktinės vadas (1949 m.) Stasys Gimbutis-Tarzanas.

Utenos kraštotyros muziejus

LLKS Karaliaus Mindaugo srities partizanų leidinys Aukštaičių kova. 1949 m. rugsėjo 27 d. Nr. 2/22.

Genocido aukų muziejus

Andrioniškio valsčiaus Butkiškių vienkiemis, ūkininko Juozo Jovaišos sodyba - čia, Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities partizanų štabo būstinėje, 1949 m. spalio 28 d. žuvo srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas.

Genocido aukų muziejus

Algimanto apygardos partizanų išvaikščioti keliai Šimonių girioje. Jais atsėlino ir mirtis...

Genocido aukų muziejus

Partizanų rėmėjas Juozas Jovaiša. A. Petronio asmeninis archyvas

Partizanų rėmėja Karolina Žukauskienė-Jovaišienė. A. Petronio asmeninis archyvas

Partizanų ryšininkė Leonora Jovaišaitė. A. Petronio asmeninis archyvas

Partizanų ryšininkė Bronė Jovaišaitė-Pačinskienė. A. Petronio asmeninis archyvas

Paimti partizanų ginklai ir amunicija iš Algimanto apygardos partizanų bunkerių per 1949 m. spalio lapkričio mėnesių operacijas. Fotografuota MGB pastato kieme Vilniuje. Genocido aukų muziejus

Sovietų saugumo darbuotojų sudaryta Algimanto apygardos štabo bunkerio Šimonių girioje schema. 1949 m.
Genocido aukų muziejus

Algimanto apygardos partizanų atsišaukimas Vasario 16-osios šventės proga.
Genocido aukų muziejus

Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio Kalnų (Karaliaus Mindaugo) srities partizanų uniformos projektas. Braižė Algimanto apygardos štabo narys Julijonas Burneika-Tardytojas.

Genocido aukų muziejus

Šarūno rinktinės vado antspaudas. Genocido aukų muziejus

Kalnų (Karaliaus Mindaugo) srities vadovų sveikinimas šv. Velykų proga Algimanto apygardos vadovybei. 1949 m. balandžio 17 d.

Genocido aukų muziejus

Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vado Antano Slučkos-Šarūno raštas apygardų vadams dėl šaukimo į Raudonąją armiją. 1949 m. spalio 22 d.

Genocido aukų muziejus

Raštas partizanų ryšininkei Onutei Žeimytei-Živilei dėl jos paskyrimo Algimanto apygardos pagrindine ryšininke. 1947 m. gegužės 1 d.

Lietuvos ypatingasis archyvas

Rytų Lietuvos (Kalnų) srities vado Antano Slučkos-Šarūno sveikinimas Vasario 16-osios proga Vyriausiosios partizanų vadovybės Visuomeninės dalies viršininkui.

1949 m. vasario 15 d.

Genocido aukų muziejus

Algimanto apygardos partizanų atsišaukimas. 1948 m. lapkričio mėn. Lietuvos ypatingasis archyvas

Šarūno rinktinės partizanų organizacinės struktūros projektas. 1946 m. birželio 30 d.

Lietuvos ypatingasis archyvas

Algimanto apygardos partizanų skiriamasis ženklas. Genocido aukų muziejus

Raštas partizanui Juozui Jovaišai-Lokiui dėl jo paskyrimo Algimanto apygardos štabo ryšių pareigūnu. 1949 m. vasario 16 d.

Genocido aukų muziejus

Paminklas Algimanto apygardos partizanams Troškūnuose, Anykščių raj. Skulpt. J. Jagėla, archit. A. Kaušinienė, 1996 m.

T. Stasevičiaus nuotr.

Šioje vietoje Zubiškių (dabar - Vairiškių) km. stovėjo Algimanto apygardos vado Antano Starkaus-Montės gimtoji sodyba.

E. Markuckytės nuotr.

Paskutinis Algimanto apygardos Šarūno rinktinės vadas Povilas Tunkevičius-Kastantas palaidotas Troškūnų miestelio kapinėse.
T. Stasevičiaus nuotr.

Paminklas žuvusiems Algimanto apygardos partizanams Kupiškyje. Skulpt. H. Orakauskas, 1996 m.
T. Stasevičiaus nuotr.

Dienionių ežeras Šimonių girioje. Šalia šio ežero buvo Algimanto apygardos partizanų štabo bunkeris.
E. Markuckytės nuotr.

MA 471 Markuckytė, Elena, Pilkauskas, Donatas

Kovoję už brangią Tėvynę: Algimanto apygardos partizanų istorija/ Elena Markuckytė, Donatas Pilkauskas. - Panevėžys, 2008. - 88 p.: iliustr.

ISBN 978-9955-9643-8-4

Algimanto apygarda - žymiausia, bet trumpiausiai Aukštaitijoje gyvavusi (1947-1950 m.) Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities partizanų apygarda. Jos kovotojai pasižymėjo ypač aktyvia partizanine veikla. Išliekamąją istorinę vertę turinčiame albume skaitytojai supažindinami su apygardos struktūra ir žymesnių vadų biografijomis. Atskirus apygardos partizanų kovos ir jų atminimo įamžinimo epizodus iliustruoja privačių asmenų ir muziejų archyvuose išlikusios nuotraukos ir dokumentai.

UDK 355.42 (474.5) (084)

Elena Markuckytė, Donatas Pilkauskas

KOVOJĘ UŽ BRANGIĄ TĖVYNĘ:

ALGIMANTO APYGARDOS PARTIZANŲ ISTORIJA

VIRŠELYJE: Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities ir Algimanto apygardos partizanų vadovybė 1949 m. vasarą.

I eilėje iš kairės: Algimanto apygardos vado adjutantas Aleksas Matelis-Audenis, H. Danilevičiaus adjutantas Juozas Leškys-Algis, už jų - neatpažintas asmuo.

II eilėje iš kairės: Algimanto apygardos štabo narys Julijonas Burneika-Tardytojas, Šarūno rinktinės vadas Stasys Gimbutis-Tarzanas, neatpažintas asmuo, LLKS Vyriausiosios vadovybės atstovas Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) sričiai Henrikas Danilevičius-Vidmantas, Algimanto apygardos štabo viršininkas Albinas Pajarskas -Bebras, Rytų Lietuvos

(Karaliaus Mindaugo) srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas, Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus-Montė, Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities Finansų skyriaus viršininkė Joana Railaitė-Neringa ir srities štabo adjutantas Balys Žukauskas-Princas. Genocido aukų muziejus

Redaktorė: Lionė Lapinskienė

Dailininkas: Evaldas Ivanauskas

Leidėjas: Panevėžio kraštotyros muziejus

Parengė spausdinti: UAB„Amalkeros leidyba", Panevėžys

Spausdino: UAB „Standartų spaustuvė", Vilnius