Partizanai: istorija ir dabartis

Jurgis Urbonas gimė 1923 m. rugsėjo 1 d. Panevėžio aps. Andrioniškio vls. Niūronių k. ūkininkų Juozo Urbono ir Onos Adamonytės-Urbonienės šeimoje.

Gyveno Utenos aps. Anykščių vls. Stakių k. Mokėsi Anykščių progimnazijoje, Utenos gimnazijoje. Baigė Panevėžio mokytojų seminariją. Nuo 1943 m. Utenos aps. Anykščių vls. Niūronių k. pradžios mokyklos mokytojas. Kartu su kaimo vaikais keliaudavo po apylinkes, tvarkydavo kaimų kapines.

1944 m. vasarą kartu su broliais Antanu ir Justinu slapstėsi nuo mobilizacijos į sovietų armiją. Netrukus tapo brolio Antano Urbono-Dragūno būrio partizanu ir pasirinko Lakštučio slapyvardį. 1945 m. vasario mėn. NKVD kariuomenei išblaškius Dragūno būrį ir nukovus pirmuosius devynis Anykščių krašto partizanus, tarp jų ir brolį Antaną, perėmė vadovavimą pagrindinei Dragūno būrio grupei ir 1946 m. jos pagrindu įkūrė Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrį, tapo jo vadu. Nuo 1946 m. vasaros iki 1947 m. taip pat ėjo Šventosios organizacinio sektoriaus, buriančio partizanų ryšininkus ir rėmėjus, vado pareigas. 1946–1947 m. buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos vadas.

1947 m. gegužės 1 d. įkūrus Algimanto apygardą, J. Urbonas buvo paskirtas jos štabo Visuomeninės dalies viršininku. Leido ir redagavo apygardos periodinį leidinį „Partizanų kova“, 1947–1948 m. – apygardos Šarūno rinktinės štabo periodinį leidinį „Pragiedruliai“, ruošė ir redagavo neperiodinį leidinį „Neįveiksi, sūnau, šiaurės“. Tiksliai nenustatytu laiku jis leido apygardos partizanų laikraštėlį „Aukštaičių žodis“, 1947 m. redagavo Šarūno rinktinės satyrinį poezijos ir prozos žurnalą „Istrebiteljada“ (3 numeriai). Nuo progimnazijos laikų kūrė eiles, rašė prozą, kūrė romaną apie partizanus. Dalis kūrybinio palikimo išliko rankraščiuose, eilės buvo perduodamos iš lūpų į lūpas kaip tautosaka, dainuojamos. Laikraštyje „Partizanų kova“ Lakštutis išspausdino pluoštą savo patriotinių eilėraščių.

Buvo vedęs. Žmona Otilija Pilkauskaitė.

1948 m. vasario 2 d., traukdamasis iš apsupties ir nenorėdamas gyvas pasiduoti, nusišovė. Jo palaikai atvežti į Anykščius ir niekinti turgaus aikštėje. Vėliau užkasti Anykščių mst. žvyrduobėse. Bendražygio Grigorijaus Rybakovo-Erelio ir artimųjų slapta atkasti ir palaidoti Inkūnų k. (dabar – Anykščių r. Anykščių sen.) kapinėse.

Šiuo metu kapą ženklina trijų metalinių kryžių kompozicija ir Lietuvos kario kryžius.

2008 m. rugsėjo 3 d. J. Urbonui suteiktas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministro 2008 m. rugsėjo 26 d. įsakymu jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. lapkričio 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties).

Aukštaitijos partizanų vadovybės nariai Šimonių girioje. 1947 m. Stovi iš kairės: Algimanto apygardos štabo Ūkio skyriaus viršininkas Antanas Kisielius-Sakalas, Vytauto apygardos Liūto rinktinės Spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas Bronius Kazickas-Saulius, šios apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis, Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas, Šiaurės rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vadas Jonas Kimštas-Žalgiris, Algimanto apygardos štabo Visuomeninės dalies viršininkas Jurgis Urbonas-Lakštutis ir apygardos vado adjutantas Julijonas Burneika-Tardytojas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Vyčio ir Algimanto apygardų vadų susitikimas. 1947–1948 m. Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: pirmas – Vyčio apygardos būrio vadas Bronius Juospaitis-Direktorius, antras – šios apygardos Jono Viapšto (Vepšto)-Paukštelio būrio partizanas Edvardas Daučiūnas-Jokeris, trečias – neatpažintas partizanas. Už jų klūpo Algimanto apygardos štabo Visuomeninės dalies viršininkas Jurgis Urbonas-Lakštutis. Stovi iš kairės: pirmas – Vyčio apygardos vado adjutantas Alfonsas Smetona-Žygaudas, antras – neatpažintas, trečias – Vyčio apygardos būrio vadas Mykolas Šemežys-Putinas, ketvirtas – Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Briedis, penktas – Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas, šeštas – šios apygardos štabo Ūkio skyriaus viršininkas Antanas Kisielius-Sakalas, septintas – apygardos partizanas Antanas Burokas-Mokytojas, aštuntas – Vyčio apygardos partizanas Vytautas Zakaras-Povas, devintas – šios apygardos būrio vadas Antanas Žilys-Žaibas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Aukštaitijos partizanų vadai Šimonių girioje. 1947 m. Pirmoje eilėje sėdi iš kairės: pirmas – Vytauto apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis, antras – Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas, trečias – Vytauto apygardos Liūto rinktinės Spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas Bronislovas Kazickas-Saulius, ketvirtas – šios apygardos vado adjutantas Mykolas Guobužas-Šaulys, penktas – neatpažintas, šeštas – Algimanto apygardos partizanas Albertas Nakutis-Viesulas. Antroje eilėje stovi iš kairės: Algimanto apygardos Šarūno rinktinės būrio vadas Povilas Baronas-Briedis, šios apygardos štabo Visuomeninės dalies viršininkas Jurgis Urbonas-Lakštutis, Vytauto apygardos Liūtos rinktinės Ūkio skyriaus viršininkas Balys Jakštonis-Trockis, Liūto rinktinės partizanai Vytautas Perevičius-Dobilas, Jonas Guobužas-Girėnas ir Stasys Zabulionis-Lūšis. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

 

Kryžius 1946 m. kovo 24 d. šioje vietoje buvusiame Duobulės vnk. Dūdų sodyboje žuvusiems Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro ir Beržo kuopų partizanams Juozui Bagočiūnui-Užugiriui, Jonui Puodžiūnui-Siaubui, Broniui Sriubui, Viktorui Tubiui-Randui ir Matui Ūdrui-Mėnuliui, taip pat 1948 m. vasario 2 d. šiame vienkiemyje žuvusiam Algimanto apygardos vado pavaduotojui J. Urbonui-Lakštučiui atminti.

Bendras kryžiaus ir atminimo lentos su įrašu vaizdas. Anykščių r. Andrioniškio sen. Paandrioniškio k. Aut. tautodailininkas Bronius Tvarkūnas. Atidengtas 2003 m. spalio 15 d. R. Trimonienės nuotr., 2005 m.

 

Antkapinis kryžius ir Lietuvos kario kryžius slapta iš Anykščių mstl. žvyrduobių perkeltam ir šioje vietoje palaidotam 1948 m. vasario 2 d. Anykščių aps. Andrioniškio vls. Duobulės vnk. žuvusiam Algimanto apygardos vado pavaduotojui J. Urbonui-Lakštučiui atminti. Kryžiaus aut. neišaiškintas. Pastatytas 5-ame dešimtmetyje partizano J. Urbono šeimos artimųjų rūpesčiu. Lietuvos kario kryžiaus aut. buvęs Vyčio apygardos partizanas Eligijus Smetona-Strazdas. Pastatytas XX a. 10-ame dešimtmetyje.

Parengė Rūta Trimonienė

Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2018/201802_AA_zutis.pdf

J.Urbono-Lakštučio kūrybos eilėraštis “Fariziejams” (ištraukos):

Prabėga žmonės vieškeliais
Linksmi, viską užmiršę,
Ir šaukia mums: „ O, Viešpatie,
Jie be idėjų miršta... “

Ne mums vosilkos mėlynos,
Ne mums gėlės pražysta,
Kai rytas brėkšti vėlinąs,
Bevogdamas jaunystę...

Ne mums saulėtos vasaros,
Ne mums vakarai rausta;
Pakeičia juoką ašaros,
O tamsios naktys — aušrą.

Tiesos vis rast negalim,
Nors akys jon tik klysta.
Ir lekia dienos bedalėj,
Nežydincioj jaunystėj...

Bet ne!... Skaidrus pavasaris
Atjos per kalnus greitai,
Ir mūsų broliams, seserims
Nebereiks lažan eiti.

Ir tie, prabėgę vieškeliais,
Nulenks galvas didvyriams,
Sakys saldžiai: „ O, Viešpatie,
Jie už idėjas mirė... “

„Garbė jiems!" — šauks tribūnuose,
„Šventi jų idealai!“
Kai pakelėse kūnai mūs
Seniai jau bus sušalę...

Ir vėl bėgs žmonės vieškeliais,
Dainuos vėl himnus laisvei...
Tik saugok juose, Viešpatie,
Tą, ką krauju mes laistėm!

 

Šarūno rinktinės daina

Nuo Nevėžio lig Šventosios
Suaidės gojai, šilai,
Kai dėl šalies mylimosios
Pakils vyrai milžinai.

Trūks vergijos kieti pančiai,
Vysim lauk bolševikus.
Praeityje vargas, kančios
Kaip sapne šiurpiam paliks.

Šimonių giria didžioji,
Platūs Troškūnų miškai,
Šiaurės vėjas išbujojęs,
Jau aš laisvas amžinai.

Nes narsieji partizanai
Žengs mūs protėvių keliais,
Per plačiausius vandenynus
Žygių jų garsai nueis.

Nuo Nevėžio lig Šventosios
Nuaidės, - Vergaut gana!
Kai dėl šalies mylimosios
Prasidės laisvės kova.

Nuskaidrės mergelių akys,
Mamos ašaros nudžius,
Kai gyvenimas lyg plaštakė
Laisvėj sumirgės gražus.

https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm