Norėjau, KAD JIE GYVENTŲ ŽMONIŲ ATMINTY

Pasikalbėjimas su konkurso laureate
Birute Pečiokaite-Adomėniene

Į Laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti rezistencinio romano premijos buvo iškilmingai įteiktos 1933 vasario 15 d. Rašytojų sąjungos klubo salėje, Vilniuje. Dvi didžiosios premijos po tūkstantį dolerių ir laureatų vardai atiteko Jonui Mikelinskui už romaną ,,Nors nešvietė laimėjimo viltis” ir Birutei Pečiokaitei-Adomėnienei už romaną „Penktas: nežudyk”. Buvo taip pat paskirtos ir dvi paskatinamosios premijos po 500 dolerių. Jonas Mikelinskas yra jau gerai žinomas rašytojas — tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje. Tačiau Birutė Pečiokaitė-Adomėnienė konkurso laureatės vardą gavo už savo patį pirmąjį romaną, tad kaip rašytoja ji dar nėra pažįstama. Su laureate kalbėjosi mūsų žurnalo redakcijos narys Vidmantas Valiušaitis. Šį pasikalbėjimą skaitytojams čia ir pateikiame.

—    Pirmiausia prašyčiau papasakoti ką nors apie save.

—   Esu suvalkietė, kapse nuo Skriaudžių. Mokiausi pradžios mokykloje, Veiverių progimnazijoje, vėliau — Kauno prekybos mokykloje. 1941 metais baigiau prekybos mokyklą ir tais pačiais metais ištekėjau už Vinco Adomėno. Išsikėlėm į Vilnių. Vilniuje įstojau į humanitarinį fakultetą. Pasirinkau germanistiką, bet universitetą netrukus uždarė.

Vilniuje gimė dukra. Užėjo frontas, turėjome bėgt iš Vilniaus į mano tėviškę. Frontui praūžus su visa šeima iš kaimo atsikėlėm gyventi į Kauną, kur aš studijavau anglų kalbą.

1947 metų vasarą saugumas susidomėjo mūsų šeima. Konkrečiai — vyru, nes dar Vilniuje buvo parašęs keletą pjesių, statytų „Vaidilos” teatre. Vieną iš jų pripažino „antitarybine”, ir saugumas pradėjo domėtis. Metėm viską ir vėl išsikėlėm į kaimą.

Gyvendami kaime susirišom su partizanais. Vyras rašė partizaninei spaudai. Vėliau už tai buvo apdovanotas „Laisvės kovų kryžiumi”. Keturis su puse metų truko tas bendradarbiavimas.

O paskui — areštavo ryšininkę ir pagal jos parodymus sudarė dešimties žmonių bylą. Vyras buvo nuteistas 25-eriems metams. Mane tuojau atleido iš mokyklos (tuo metu dirbau Skriaudžių septynmetėje mokykloje).

Prisikėlimo apygardos, Maironio rinktinės, Mindaugo tėvūnijos kovotojų už laisvę— Lietuvos partizanų būrys, veikęs Raseinių-Radviliškio ribose. Nuotrauka daryta 1949 m. spalio mėn., iš negatyvo išryškinta 1992 metais. Visi nuotraukoje matomi partizanai žuvę.

—    Kaip areštavo Jūsų vyrą ir koks buvo tolimesnis Jūsų šeimos likimas?

—    Vyrą areštavo gana įdomiai, Iškvietė, atseit, vykti į komandiruotę. Turėjo prisistatyti pas Kazlų Rūdos partijos sekretorių Grišką. Iš ten būsiąs siunčiamas tikrinti mokyklų. Mes įtarėm, kad čia jau kažkas ne visai taip. Aš jį palydėjau iki plento, peržegnojau sunkvežimy ir jis išvažiavo.

Negrįžta tris paras. Tada jau aš važiuoju į švietimo skyrių. Ten nieko nežino, sako, eik į saugumą. Nueinu į saugumą, o ten — visas spektaklis. „Kaip?”, „Dingo žmogus?", „Niekas nepraneša?", „Kaip šitaip gali būti!?”, „Reikia skubiai ieškoti!" Pakelia ragelį, skambina švietimo skyriaus vedėjui: „Jūsų žmogus dingo, kaip jūs nieko nesirūpinat!? Šitaip negalima!" Išbara vedėją ir sako man: „Mes ieškosim, negalima šitaip palikt žmogaus!" Aš laukiu. Eina valandos, praeidami pakalbina: „Jau jau mūsų vyrai ieškos, siunčiu vyrus jo ieškoti". Ir taip iki vakaro. Sutemus ateina viršininkas ir atveda žmogų. Šitas žmogus, sako, rūpinsis jūsų vyro suieškojimu.

„Aš tardytojas Pušinas, — prisistato. — Atvažiavau iš Kauno. Jūsų vyras areštuotas". Aš dar paklausiu: „Sulaikytas ar areštuotas?” „Areštuotas", atsako. Viskas aišku.

Tada per naktį mane apklausė, paryčiais (dar tamsu buvo) išvažiavom pas mus kratos daryti. Kratos metu rado partizanų apdovanojimą, paėmė radijo aparatą, porą man rašytų laiškų. Daugiau ten nieko ir nerado. Tada vėl mane nusivežė atgal į Kazlų Rūdą.

Paskui vėl išlaikė visą parą iki kitos nakties. Vidurnaktį paleido.

Tardytojas paskyrė man dieną. Kai nuvažiavau, vėl prasidėjo tardymas. Negana to, atsirado kiti žmonės, kurie norėjo užverbuot. „Eik į partizanus, eik pas partizanus, sakysi, kad nori keršyt už savo vyrą ir tik šituo būdu galėsi išlikt. Mes tavęs neareštavom, nors galėjom areštuoti, įkalčius turim, tam pačiam name gyvenot, įkalčiai yra. Bet dėl to, kad nesi areštuota, nebus tau lengviau, Su trim vaikais nebus lengviau gyventi. Viena išeitis — bendradarbiaut, eit į mišką ir verbuot partizanus”. Sakau, negi jūs galvojat, kad partizanai tokie kvaili ir patikės, kad motina, metus 3 vaikus, išeis į mišką? Na, šitas nepavyko.

Paskui dažnai šaukdavo į Kazlų Rūdos saugumą. Išsikviesdavo vakarais, naktį paleisdavo. 5 kilometrus tamsoje turėdavau eiti per mišką. Atleido iš mokyklos, dirbau kolūky. Tada kolūkio pirmininkas, pavarde Ryliškis, sakydavo: ,,Tau reikia su jais bendradarbiauti, vis tiek reikės, tada būsi žmogum. Kitaip vis tiek nebus tau čia gyvenimo”. Ir saugumiečiai sakydavo: „Nedirbsi mums — atleisim iš darbo”. Sakau, iš vieno atleisit, tai eiliniu kolūkiečiu vis tiek bus galima dirbt...

Buvo atleidę ir iš kolūkio. Paskui, kai naujai paskirtas žmogus tame darbe nesusigaudė, tada partijos sekretorius prašė mane, kad vėl grįžčiau dirbti sąskaitininke.

—    Kiek ilgai tai tęsėsi? Kada saugumas liovėsi persekiojęs Jūsų šeimų?

—    Jis nebuvo palikęs ramybėje mūsų ligi pat pastarųjų laikų. Lankydavosi net ir čia, štai šitame kambaryje, kuriame dabar su jumis kalbamės. Čia sėdėjo ne vienas saugumietis ir įkalbinėjo sugrįžusį iš lagerio vyrą (jis kalėjo Intoj, dirbo šachtoj, anglių kasykloj), kad pasmerktų tai ką jis darė, prisipažintų klydęs, gailėtųsi. Sakė, tada ir teatrai tave statys, ir knygas spausdins, ir apskritai, turėsi visai kitas gyvenimo sąlygas. Girdi, turite puikų, gabų sūnų, vien dėl jo turėtumei pagalvoti ir šitaip pasielgti. Dėl tėvo sūnaus neišleido stažuotis ir tobulintis. Ateidavo per metus gal porą kartų. „Gailėkis, gailėkis, galvok apie vaikus, prisipažink, kad klydai, suklaidino, privertė...” Kaip gali sakyt kad privertė, kai nieks nevertė!?...

— Susitikdavote su partizanais nuo 1947 metų. Papasakokite apie Jūsų šeimos ryšius su jais. Ar tuo metu buvo kokios vilties, tikėjimo laiminga šios kovos baigtimi? Ar partizanai suprato, kad laimėjimo prasme kova yra beviltiška?

Ateidavo jie pas mus, pasikalbėdavo. Jeigu neskaityt, kad pavalgo. Koks čia bendradarbiavimas, pamaitint žmogų...

Skirmantas buvo atėjęs, dar prieš savo išvykimą į Ameriką, porą kartų. Vanagas buvo porą kartų atėjęs. O šiaip partizanai — ateidavo ir ateidavo. Nuolat, kas mėnesį ar ir dažniau. Ateidavo pasiimti rankraščių. Paskutiniai buvo užėję šeši 1952 m. birželio pradžioje. Paskui tie vyrai netrukus žuvo, juos išdavė. Saugumo agentai buvo į būrį įlindę ir nušovė tuos partizanus Juodraisty, Prienų rajone.

Tuo metu buvo tikėta greitu Lietuvos išlaisvinimu. Tuo tikėjo ne vien partizanai, bet ir žmonės tikėjo. Nuo vasaros iki vasaros atidėdavo. Ir štai, kai 1947 rudenį į Vakarus išėjo Skirmantas, prasidėjo didysis laukimas — ką Skirmantas ten laimės? 1948 metais labai daug žūčių buvo, labai daug vadų žuvo, išdavysčių atsirado, užmigdymų buvo. 1948 žuvo trys ,,Geležinio vilko” rinktinės vadai.

Kol Skirmantas buvo partizanas, mes jį žinojome tik kaip Skirmantą. Daumantu jis nesivadino. Ir grįžęs iš užsienio, nesivadino Daumantu.

Tarp kitko, su Skirmantu mes mokėmės Veiveriuose. Ne vienoje klasėj, bet toje pačioje mokykloje. Buvom ateitininkai. Bet kai jis pas mus atėjo, aš jo nepažinau. Ir jis manęs nepažino. Labai taktiškas, labai mandagus. Apskritai, jie stebindavo savo tvarkingumu. Ateina, būdavo, vyrai iš bunkerių, niekaip nepasakysi, kad jie ne iš normalių sąlygų — visada pasitempę, uniformos sulygintos, tvarkingi. O ateidavo stribai — apsmukę, tepaluoti, susivėlę, nors jie sąlygas turėjo.

Iš pradžių labai drąsiai vaikščiodavo, net dienos metu arba pavakare, kai būdavo dar visai šviesu. Ateina kartą trys, prieš pat Velykas, Didįjį penktadienį, visiškai ramiausiai... Žmonės buvo tada patikimi, retai kur skundikas pasisukdavo...

—    Apie ką su partizanais kalbėdavotės?

—    Daugiausiai pasakodavo apie savo rūpesčius — kaip jiems einasi, jei katras žuvo, apie žuvusį draugą, jo žuvimo aplinkybes. Sakydavo, kad prieš žūtį žmogus pasikeičia. Visiškai. Jie sakydavo, kad įdėmiai stebint galima nuspėti kuris žus...

— Jūsų vyras taip pat rašo, ir rašė net ir lageryje...

—   Lagery jis parašė 2 pjeses, romaną ir apysaką. Romaną pavyko išleisti. Pernai, „Tremties archyvo" serijoje, išleido „Vaga".

—    O kada pradėjote rašyti Jūs?

—   Rašyti buvau pradėjus seniai, dar prieš karą. Mano amžininkai yra Siožinys, Matutis, Drevinis. Anuo metu ėjo žurnalas vaikams „Žvaigždutė", jo redaktorius buvo kunigas Jonas Kuzmickis. Jis buvo subūręs tam tikrą būrelį ir mes „Žvaigždutėje" darbavomės. Paskui teko dalyvauti „Šaltinėlyje", „Ateities spinduliuose", truputį „Ateityje". Buvo dar almanachas „Pirmieji žingsniai", B. Brazdžionio redaguotas, ten buvo spausdinta. O paskui... Pasikeitė laikai, nebuvo apie ką rašyt...

—    Gal ir sovietiniais metais ką nors rašėte paslapčia?

—    Nerašiau nieko. Tik kai būdavo labai liūdna, rašydavau eilėraščius. Bet tai tik saviraiška tokia, kad lengviau būtų... Nėra tikra poezija...

—    Romanas ,,Penktas: nežudyk" yra Jūsų pirmasis stambus kūrinys?

—    Pirmasis ir vienintelis.

—    Kaip Jums kilo mintis dalyvauti konkurse? Ar buvote jau pradėjusi rašyti, kai konkursas buvo paskelbtas, ar rašėte specialiai konkursui?

—   Dalį jau buvau parašiusi. O paskui paragino dukra. Be to, turėjau daug susikaupusios medžiagos, kai ruošiau vyro romaną spaudai. Ten reikėjo kai ką patikslinti, kai ką papildyti iš partizaninės dalies.

Na, ir man pačiai gerai žinomi dalykai. Norėjau įamžinti tuos žmones. Paskutinį kartą, kai buvo pas mus atėjęs Vanagas, jis pasakė: „Jei kas išliksit gyvi — rašykit, taip kaip buvo, nes apie mus dabar rašoma netiesa".

Aš norėjau prikelti tuos žmones, kad jie gyventų žmonių atminty, kad išliktų. Ir ta pati kova, ir tos kovos tikslas, ir patys tie žmonės. Daugumoj gražūs žmonės.

—    Ar kūriny aprašyti įvykiai yra autentiški?

—    Taip, autentiški įvykiai, autentiški ir žmonės, partizanų slapyvardžiai, partizanų pavardės, kaimai, vietovės — viskas. Na, galbūt vienas kitas antraeilis veikėjas trupučiuką gal ne visai toks. Bet pagrindiniai — tiek žmonės, tiek vietovės — viskas tikra.

Kokiais šaltiniais rėmėtės rašydama šį savo romaną?

—   Aš turėjau partizanų „Geležinio vilko" rinktinės archyvus. Ne ištisai, žinoma (pilni partizanų archyvai vargu ar kur išsilaikė), bet turėjau 1945, 1946 metų įsakymų, raportų, labai daug 1947 ir 1950 metų dokumentų. Labai įdomūs dokumentai. Pavyzdžiui, partizanas, be leidimo, niekur negalėjo iš savo kuopos ribų išeiti. Jeigu jis bus pastebėtas kitos kuopos ribose — ir jo kuopos vadas, ir jis pats turės aiškintis, kaip tai atsitiko. Buvo vedama labai griežta buhalterinė apyskaita. Pavyzdžiui, paimta, sakykim, iš kolchozo 10 centnerių kviečių. 3 cnt kviečių palikta partizanams maistui. Nurodomas slėptuvės pavadinimas. 7 cnt parduota, už juos gauta tiek ir tiek rublių. Pajamuojami pinigai. Už pinigus nupirkta 2 poros batų, uniforma, diržas. Štai šitaip smulkiai, iki kapeikos. Tokias ataskaitas siuntė Tauro apygardos „Geležinio vilko" rinktinė.

— Kaip sutikote žinią, kad rezistencinio romano konkurse Jums teko laureatės vardas?

—   Džiaugiausi. Bet ne tiek dėl dolerių, kiek dėl savo vyrų, kad jie liks gyvi. Aš juos jutau šalia. Jeigu jie būtų išgalvoti, gal man ir nebūtų pasisekę. Bet kad jie buvo gyvi, jie buvo šalia manęs, tai man ir padėjo.

—    Ar tas laimėjimas paskatins Jus ir toliau rašyti?

—    Ar būčiau laimėjusi, ar ne, vis tiek būčiau rašiusi. Šitos kuopos istorija dar nėra baigta. Ji nueina ir į mūsų gyvenimą. Tai šitos kuopos vyrai pas mus ateidavo, jie pasiimdavo rankraščius, su jais bendravom. Per šitą kuopą jos rėmėjai, kartu su mano vyru, buvo vienoje byloje. Norėčiau šitą istoriją užbaigti... Na, bet juk, žmogus nežinai, kiek gi tau yra skirta...