Paulius Jurkus, Inguara, Klevai prie vartų

INGUARA

ATSKRENDI tu vėl, legendų Inguara,
Šiaurės mėnesienos nušviestom naktim,
O po slidėm šerkšnas sidabrinis šnera,
Daubos ir kalneliai bėga su tavim

Šermuonėliai purūs ant pečių plevena, —
Išdidi gražuole, ką dabar lankai? —
Ir staiga suki į mano sodą seną,—
Ir nušvinta ledo pridengti langai.

Buvo man tarp knygų vieniša ir gera,
Žibalinė lempa degė naktimi...
Ir tada svajoji, miela Inguara,
Ir tada eiles naujas rašyt imi.

Kai tave pamatė mano senos knygos,
Kai tave išgirdo mano vienuma,
Ėmė ir pravirko gruodžio naktys nykios,
Žibalinė lempa smilko degdama — — —

Ilgesį man dovanojai, Inguara, —
pasidarė šiaurė artima, sava,
Ir keliaut ir veržtis pasidarė gera,
Kad per mus gyventų mūsų Lietuva!

Inguara miela, vėl skrendi pašliūžom,
Šermuonėlį baltą mato Lietuva!
Tu visiem kalbėki, — niekad nepalūžom,
Ir sena legenda visada gyva---

1990.

KLEVAI PRIE VARTŲ

KUR JŪS, klevai, svajonės mano metų,
Draugai brangiausi tų jaunų dienų,
Ir mano liūdesio, vargų verpetų,
Kada šaukiau: tik jum aš gyvenu!

Dažnai sapne aš aplankau trobelę,
Prie vartų stovinčius kuplius klevus;
Ant kelio paberta gelsva smiltelė,
Ir ten aš vaikštau jaunas ir guvus.

Buvau namų dalis — tas laimingasis—
Klevų žiedai man krito ant pečių,
O virtine per dangų traukė žąsys:
Mes džiaugėmės, sulaukę čia svečių!

Bet likome svečiai tik mes, ne žąsys,
Mes likome paklydę tremtiniai,
Mus apverkė berželis, tas mažasis, —
Vakarėj saulėj raudo tvenkiniai...

Prie vartų liko tik klevai didingi,
Kad šauktų jie mane daina sava.
Jūs man brangiausi, broliai reikalingi —
Jūs mano žemė — mano Lietuva!

* * *

Kur jūs, klevai, svajonės mano metų,
Sargai brangiausiųjų jaunų dienų,
Ir mano liūdesio, vargų verpetų,
Ir vėl šaukiu: tik jum aš gyvenu.

1992.VII.9

Eilėraščiai iš spaudai parengto rinkinio Klevai prie vartų