MIŠKAS - MANO APSISPRENDIMAS
Skaitytojams čia pateikiame trumpį ištrauka iš 1992 metais Vilniuje išleisto romano ,,ŽALIOS SŪPUOKLĖS", kurio autorius yra istorikas ir rašytojas VYTAUTAS BUBNYS. Šiame romane rašytojas nepaprastai gražiu žodžiu ir sodriais vaizdais, jungdamas praeitį ir dabartį, meistriškai piešia vienos šeimos kryžiaus kelius Lietuvoje, — tuomet, kai ji buvo uždaryta lyg kokiam narve. Tai buvo 1948-tieji. Ūkininkas Baltramiejus Aglinskas priverstas jungtis į kolchozą; sūnus Adolis, septyniolikmetis gimnazistas, nori likti laisvu, pasirenka rezistencinį kelią ir išeina į mišką. Ištraukoje — tėvo ir sūnaus paskutinis pokalbis.
VYTAUTAS BUBNYS
Ištrauka iš romano „Žalios sūpuoklės”
Naktį kartais suinkšdavo šuva, subarbėdavo lango stiklas, ir Baltramiejus Aglinskas, paskubom užsitraukęs kelnes, vienmarškinis atidarydavo duris. Vyrai būdavo pavargę, alkani, pilni nerimo ir vilties. Iš kamarikės išlįsdavo Adolis, ir jie pasisveikindavo su juo lyg su sau lygiu, paskui pavalgę, paprašydavo, kad jis palydėtų. Grįždavo Adolis paryčiais, ir tėvas, ir motina juto sėlinančią nelaime. Ta baisi nelaimė slankiojo diena iš dienos, glaustėsi apie grinčios sąsparas, vėrė duris, stovėjo ant slenksčio ir jokios maldos ar padūsavimai negalėjo jos atstumti, nuginti šalin.
Antrądien po Žolinių — ta diena akyse stovi — tik papusryčiavęs Baltramiejus Aglinskas išsivarė ražienos versti. Nors orai dar laikėsi šilti, bet jau dvelkė rudeniu. Vos sumetė sąvartą, kai atėjo Adolis ir uždėjo ranką tėvui ant rankos, laikančios žagre.
„Brigadininkas paliepė art?” — keistai paklausė.
„Visai ne".
„Tai kodėl ariat?"
„Juk čia mano žemė".
„Kolchozo".
„Kol aš būsiu gyvas, ji bus mano, sūnau. Ir visada norės, kad aš ją dirbčiau".
„Nors išsižadėjot žemės, bet gražiai šnekat”.
Tėvas sulaikė arklius.
,,Ar aš išsižadėjau? Ar tai išsižadėjimas? Kai paima už gerklės...”
,,Žentas?”
,,Nesišaipyk, sūnau, tu dar per jaunas, kad suprastum”.
,,Ne tėte, man ne septyniolika, man dvigubai tiek”.
„Adoli, ar tu pajuokaut atėjai?”
Adolis tikrai nusijuokė. Bet ne taip, kaip turėtų nusijuokti jo metų vaikinas — kažkaip gūdžiai, springdamas, ir Baltramiejus Aglinskas nejučia pamanė: iš tikro jis atrodo gerokai vyresnis, kaip aš to lig šiol nepastebėjau. Aglinskas pakėlė botagą, norėdamas pavaryti arklius, tačiau Adolis sulaikė:
,,Tėte, aš dabar tau pasakysiu viską, išklausyk. — Adolis pirmąsyk tėvui sakė ,,tu”, ir to, matyt, net nejuto. — Aš kito kelio neturiu. Miškas — toksai mano apsisprendimas. Nenustebk, tėte, ir išsyk prašau — nepradėk atkalbinėti, nieko neišeis”.
Baltramiejus atsisėdo ant vagos, pakabino sauja žemių ir gniaužė, gniaužė. Viską iš anksto gerai apgalvojęs, Adolis šnekėjo toliau: kad nekristų Įtarimas namams, jisai sumėtysiąs pėdas. Šiandien popiete nuvažiuosiąs dviračiu į miestą, susitiksiąs su vienu kitu klasės draugu, į ligoninę pas Bronę užeisiąs — tik kokiu reikalu, dar nenutaręs, tiesa, juk mokslo metai čia pat, gal priimtų bent kiek pagyventi, sakys, — o tada pavakare, važiuodamas per girią, nublokšiąs dviratį į krūmus, tolėliau išmesiąs mokinio pažymėjimą...
,,Kitą dieną atseit nesulaukęs manęs pradėk ieškoti, klausinėk, ar kas nematė, pranešk milicijai, kad pradingau. Tegu suverčia kaltę miškui, aš taip sutariau. O Šį vakarą aš dar pareisiu namo, turėsiu kai ką pasiimt”.
Adolis, rodės, kalbėjo ne apie save, bet apie kažką kitą, ir Baltramiejaus Aglinsko galva vis labiau sviro ant krūtinės, o ranka sėmė žemes ir gniaužė, sėmė ir gniaužė.
,,Mamai aš pats pasakysiu, naktį”.
Taigi tasai rugpjūčio septylioliktosios vakaras buvo jau visai sutemęs, kai Adolis parėjo. Į maišelį susikišo skalbinius, kažkokių popierių gniužulą, vaistus, kuriuos kažkada buvo gavęs iš Bronės. Pro ašaras klupinėdama, motina atpjovė puskepalį duonos, lašinių bryzą, pro patamsę darže parovė svogūnų galvų. Kai apkabino atsisveikinti, balsu užraudojo, tačiau pati susigriebė — naktis tyli, neduok pone Dieve, neužgirstų pašalinė ausis. Nereikia, kad ir maželis Albinas pajustų.
,,Palydėk, tėte”, — paprašė Adolis, ir Baltramiejus Aglinskas nutirpo: lygiai taip paprašė, kaip anie vyrai iš miško Adolį pasivadindavo drauge.
Kai jiedu išėjo į mišką, Baltramiejus paklausė:
,,Kodėl tu šitaip darai, sūnau? Galėjai baigti gimnaziją, toliau mokytis,
Kodėl?"
,,Spėjau, kad paklausi. Nemanyk, kad apie tai aš negalvojau. Visus šituos metus svarsčiau, naktim prabudęs negalėdavau užmigti. Galvoje vis — kaip gyventi? Kaip, kaip? Bet ar nebaisu, tėte, kai visi pasiduoda? Bronė pasidavė, net tu, tėte, pasidavei. Nepyk, kad taip sakau. Juk nulenkei galvą, kaip jautis skerdykloj. Šįryt sakei — už gerklės paėmė. Bet tai pasiteisinimas, o ne priežastis pasiduoti. Tad kaip man pasielgti, sakyk? Laukt, kol apinasrį užmaus, pažabos ir vedžios už pavadžio kur tik nori? Ir dainuot apmulkintam pasauliui: široka strana moja rodnaja? Ne, tėve, ne... Bet jei netrauksiu svetimos giesmės, ką jie iš manęs padarys? Supūdys! Tai kaip man gyvent, tėve?"
,,Neskubėk taip, duok pailsėt", — paprašė Baltramiejus ir atsirėmė į eglės kamieną.
Tiesą sakant, ne nuilsęs buvo — kiek ten nueita, bet rūpėjo paklausti:
„Adoli, sūnau, sakyk man, ar tu pagalvoji, kad po girią ne šiaip sau vaikščiosi, rankas į kišenes susikišęs?"
,,Rankose bus ginklas, taip".
,,Ir tu jį atgręši į žmogų".
,,Nepainiok, tėve, — į priešą".
„Į žmogų, Adoli".
,,O jie, tie tavo vadinami žmonės, ar nešaudo į mus? Ar jie suimtų nekankina rūsiuose, ar netremia tokių kaip tu?"
„Vadinasi, jeigu vienas neturi širdies, tai ir kitam reikia ją pamest. Jeigu vienas žvėris, tai ir kitas..."
„Nemaniau, tėte, kad šiandien yra tokių svieto lygintojų".
Baltramiejus matė, kad Adolis nebuvo linkęs kalbėti apie tai, kas jam buvo aišku, tad paklausė pačio baisiausio:
„Ar supranti, kad žūsi?"
„Norėdamas neišmetu iš galvos".
„Kiek vyrų jau žuvo, žūsi ir tu, Adoli".
Adolis keliskart garsiai įkvėpė oro.
„Kai rytą eidavau mokyklon arba kai po pamokų grįždavau, aš pasukdavau per aikštę ir iš tolo žvilgčiodavau į suguldytus vyrus. Aš jutau juos tarsi gyvus. Tarpais atrodydavo, kad aš pats tenai guliu... su jais paguldytas... Guliu ir girdžiu juos..."
„Žūsi".
„Gyvensiu, tėte".
„Vienąsyk ir tave paklos priešais stribukyną".
„Galbūt. Bet sakyk, kodėl tie žuvę vyrai mane pašaukė į girią? Ne gyvieji, o jie, žuvusieji. Kada tik ėjau pro šalį, vis girdėjau juos. Ir aš kartą jiems prisiekiau".
„Žūsi".
„Kūnas žus".
„O siela į dangų, tuo guodiesi?" — Baltramiejus nebuvo koksai bedievis, tačiau dabar vos nenusišiepė.
,,Nesu tikras, — ramiai atsakė Adolis. — Tačiau žinau, kad tu, tėte, su mama minėsit. Draugai prisimins, gal dar kas. Ar tai ne tikresnis gyvenimas net po mirties, negu šitas mums atneštas rojus?"
Jie vėl patraukė girios takeliu, tačiau Adolis toliau eiti norėjo vienas. Baltramiejus Aglinkas pabučiavo sūnų į kaktą ir tamsoje ilgai klausėsi nučiužančių žingsnių, neramaus eglių ošimo. Ūmai prisiminė nepaklausęs ir to, ir kito, norėjo pulti iš paskos, pašaukti, bet susilaikė. Ir vėl stovėjo vienas tarp aukštų eglių, ir vėl gėrė miško ošimą. Paskui pamanė: gal po kokios savaitės pastuksens į langą...
