LAIŠKAI IŠ LIETUVOS - APIE LIETUVĄ

Viename laiške rašoma: „Padėtis Lietuvoje yra daug sudėtingesnė, negu galima ją perduoti laiške". Panašiai rašo ne vienas, bet beveik visi, norėdami išlieti susikaupusį rūpestį dėl Lietuvos ateities. Kadangi šie laiškai yra asmeniški, dedame po jais tik inicialus. Ir laukiame jų daugiau!

Tauta gyvens, ir ji gyvens Lietuvoje

...(Jaučiame, kad) išeivijos lietuviai yra gerokai nusivylę politinėmis permainomis pas mus. Skauda širdį mums visiems. O gal ne visiems Lietuvoje? Per pastaruosius dešimtmečius Maskva išsiauklėjo daug gabių ir sau palankių žmonių. Nemanykime, kad buvusis gyvenimo būdas, mokyklos, propaganda nepakeitė žmonių. Nemaža dalis jų kalba lietuviškai, bet lietuviškai nebejaučia. Ir pats prezidentas kalba lietuviškais žodžiais, tačiau jo sakinio konstrukcija yra rusiška.

Žinoma, kad krikščioniškai reikia atleisti. Žinome apie atsivertimo vertę. Tačiau — niekas neatgailauja. Ir svarbiausi čia yra ne materialūs dalykai, o dvasinių vertybių naikinimas arba supainiojimas. Kaip paaiškinti vaikui, kas dora ir kilnu, jei pokario partizanas ir KGB darbuotojas dedami į vieną eilę... Būtina ramiai, atsidėjus, be rėksmingumo dirbti, kad išsaugotume tautos Amžinąją ugnį. Toks ugnies gesinimas dabar vykdomas labai subtiliai. Tai pavojingiau už priešo ginklo smūgius ir okupaciją. Kai neteksime dvasios, Lietuvos liks tik vardas...

LDDP sugrįžimo į valdžią nereikėtų dramatizuoti. Valdžia ar partija — tai ne Lietuva ir ne lietuvių tauta. Turime suprasti, kad buvome ir esame Rusijos įtakoje. Pasaulis vėl dalijamas iš naujo. Rusija suinteresuota turėti kuo laisvesnį susisiekimą su Karaliaučiaus-Tvankstos sritimi. Tai jai svarbu ne tik ekonomiškai, bet ir kariškai: ten dabar sukaupiama išvedamoji iš Baltijos šalių kariuomenė. Rusija viską darė, kad nuverstų Landsbergio-Vagnoriaus vadovybę... Argi buvo galima normaliai valdyti šalį, jei vyriausybė nebuvo net įsileidžiama į Lietuvos Banką ir negalėjo tvarkyti pinigų išleidimo? O naftos terminalo Klaipėdoje statyba? Juk buvo trukdoma visais būdais. Tik naivuoliai galvoja, kad Landsbergis turėjo realią valdžią...

...Tik nereikia kaltinti lietuvių tautos. Tauta išėjo iš lagerio. Ji turi atsigauti, o tam reikia laiko. Tauta gyvens, ir ji gyvens ne kur kitur, o Lietuvoje!

V. & J. K.— Kaunas,
1993, balandis

Sutrypti idealistai

...Padėtis Lietuvoje yra daug sudėtingesnė ir dramatiškesnė, negu galima ją perduoti laiške. Regėdamas kasdieninį cinizmą ir demagogiją, kuriais dangstantis renčiama monolitinė LDDP valdžios piramidė, įžūlų ir nežabojamą konstitucinių normų pažeidinėjimą, įstatymų laužymą bei visišką nesiskaitymą su opozicinėmis nuomonėmis, dėl Lietuvos ateities esu pesimistas. Ne todėl, kad čia dar ilgai bus labai sunku gyventi 90% piliečių materialiai. Medžiaginius sunkumus galima ilgai kęsti, kai turi viltį ir supranti tokio pasiaukojimo prasmę. Deja, didžiausi nuostoliai, manau, bus moraliniai, kai žmonės pamatys, kad dešimtmečiais juos engusieji ir žeminusieji netruks iškilti kaip įta-kingiausieji ir svarbiausieji valstybės žmonės — bankų savininkai, stambieji pramonininkai ir verslininkai, biržų tūzai. Jų rankose bus sukaupta absoliuti Lietuvos turto dalis, o visi idealistai — daug aukojęsi ir daug paaukoję nepriklausomybei per kartų kartas, liks tik pigiai samdoma ir toliau nežmoniškai išnaudojama ,,darbo jėga”. Buvęs ministras pirmininkas A. Šimėnas, vertindamas privatizavimo įstatymų pataisas, neseniai pasakė, kad buvusieji, susigrąžinę valdžią pasirūpino, kad jos daugiau nebeprarastų. Neapleidžia nuojauta, kad esame didžiulės apgaulės, ypatingos socialinės neteisybės juridinio įforminimo liudininkai...

Iš esmės ,,perestroika” yra baigta, valdžion teisiniu būdu sugrįžo tie, kurie faktiškai iš jos ir nebuvo pasitraukę, o tik trumpam laikui atidavę aukščiausią vadovybę, kad būtų kam užmesti atsakomybę už okupacijos metais įvykdytą socialinę bei moralinę visuomenės katastrofą. Jie turėjo daugiau negu pakankamai jėgų idealistus sutrypti, apmeluoti ir morališkai sunaikinti. Įvykių slinktis pačioje Rusijoje parodys, ar opozicijos naikinimas tik tuo ir apsiribos. Esama per daug grėsmingų ženklų. Tikrovė yra rūstesnė ir žymiai sudėtingesnė, negu galima manyti perskaičius P. Eikščio straipsnį ,,Drauge”...

V. V. — Kaunas,
1993, balandis

Ar prikels mūsų sielas popiežius?

...Užkliuvau už vieno laiško (Į laisvę, nr. 115, E. M., Kaunas), kurio mintims dėl Katalikų Bažnyčios nusišalinimo nuo mūsų valstybei gėdingai pasibaigusių rinkimų visiškai pritariu. Dabar mums, tikintiesiems, iš tikro dingojasi, kad Bažnyčiai bus patikusi raudonoji 50 metų padėtis. Ne veltui šviesaus atminimo arkiv. J. Steponavičius po Nepriklausomybės paskelbimo yra pasakęs, kad su savo kunigais jis negalėsiąs padaryti Atgimimo. Žinoma, jis neturėjo galvoje tos saujelės kunigų idealistų, kuriems ne vis tiek, kokia bus Lietuva.

Visada vaikščiodavau į Katedrą, bet dabar Katedrą užėmė valdžia. Ji deda per save tokį platų kryžių, taip glėbiais grobsto Dievą, jog man, ne tokiai dievobaimingai, lyg ir nedera ten maišytis. Dabar Katedra — tik išrinktiesiems. Beje, mūsų Audrys (arkiv. Bačkis) čia kaip tik labai tinka! O jau kai atvažiuos popiežius, sunku ir įsivaizduoti, kas čia dėsis. Jau dabar sukilusios ant kojų abi valdžios — bažnytinė ir pasaulietinė. Šiaip ar taip, popiežius tikriausiai negailės senų savo kaulelių ir atsiklaupęs pabučiuos Lietuvos žemę.

Kas belieka galvoti, jeigu, pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčios vadovybė už kritiškesni žodį valdžiai griežčiausiai bara kunigą, perėjusį Sibiro golgotas, veja jį iš Katedros ir iš Vilniaus, grasindama iš sutanos išvilkti ir į Gariūnus pasiųsti... Aišku, postkomunistinė dauguma Seime su prezidentu priekyje gali skaniai pasijuokti iš katalikų ir toliau sėkmingai flirtuoti su lanksčiais Bažnyčios vadovais, iš kurių, dar prieš perimant vadžias į savo rankas, buvo pareikalauta lojalumo, ir kurie, regis, bus mielai sutikę su šiuo ,,demokratiniu" reikalavimu. Todėl valdančioji partija dosniai finansuos ir popiežiaus kelionę, kai tuos vargingus mūsų milijonus verčiau duotų pusbadžiu begyvenantiems, ligų smaugiamiems žmonėms. O popiežius nupuolusias, į purvą sumurkdytas mūsų sielas vargu ar prikels. Gal net (tikiu, to nenorėdamas), įneš į mūsų gyvenimą dar daugiau priešiškumo (turiu galvoje senus lietuvių-lenkų konfliktus), kuris ir taip jau pakankamai kurstomas iš išorės...

Grįžtant prie dvasininkijos, reikia žinoti, kad iš dangaus jos niekas mums nenuleido: ji yra tokia, kokia yra mūsų visuomenė. O bent pusė jos trenkia pelėsiais ir pūvėsiais. Raudonosios šaknys suleistos į mus per kelias kartas. Galbūt tik toji karta, kurią dabar galūdienės močiutės vedžioja į bažnyčią, kada nors surinks save iš prosenių kaulelių, išbarstytų nuo Baltijos iki Ramiojo vandenyno, apšlakstys juos švęstu gyvybės vandeniu ir vėl iš naujo ims kurti Lietuvą...

J. S. — Vilnius,
1993, balandis

Vandens drumstėjų netrūksta

...Labai malonu girdėti, kad žmonės (iš Amerikos) žada atvykti į Teatrų festivalį. Žinoma, festivalis — labai įdomus renginys, bet aš galvoju, kad paprastas mūsų mirtingasis ten neįkiš nosies. Praėjusiais metais nuėjau į operą, tai ten — tik ,,jaunimėlis", kailiais, briliantais apsikabinėjęs ir apsimaustęs. Per pertraukas kilometrinės eilės prie šampanų, konjakų ir šokoladų. Vyresnių žmonių labai maža, tuo tarpu ne taip seniai būdavo atvirkščiai. O Naujųjų Metų išvakarėse į tradicinį „Traviatos" spektaklį, galima sakyti, ir buvo sugužėjusi dabartinė „grietinėlė" (turbūt iš Gariūnų ir iš kitų panašių vietų?). įsismaginusi šūkavo, rėkavo, nebetverdama iki pertraukos...

...Kalbant apie teatrus, labai gražiai jūsų Bobelį buvo parodęs „Šėpos" teatras: kariasi į viršų paskui Landsbergį kandidatai į Seimo narius, o palei kojas painiojasi su didžiule languota skara kažkokia žmogysta. Vienas ir kitas iš kandidatų jį paspiria ir klausia, kas, girdi, čia per boba ir ko jai čia reikia.

„Boba" nieko neatsako, bet, rodos, iš centristų kažkuris paaiškina, kad čia ne boba, bet Bobelis.

Buvo labai gražu, kai Bobelis per vieną priešrinkiminę laidą televizijoje markstėsi kaip pelė iš miltų išlindusi, p. Lozoraičiui pasakius, kad jam žinoma, kas skundė p. Adamkų. Televizijos kamera vis rodė tuklią skundiko fizionomiją. Žmogėnas, regis, turėjo vilčių atsisėsti ir į prezidento postą, susidėjęs su kažkokiais nesusitupėjusiais atžagarvyžiais jaunalietuviais ir atskalūnais krikščionimis demokratais. Tik tų reikiamų parašų nepasisekė jam surinkti ir už dosniai dalijamus dolerius... Mano draugė Birutė sakė būtų sutikusi, kad jis būtų išrinktas prezidentu, bet tik su sąlyga, kad nenusigobtų tos languotos skaros. Dieve, Dieve, kokių tik pašlemėkų neprigimdžius ta Lietuvos žemelė! Gal geriau pasiimkite jūs tą savo Bobelį, — vandens drumstėjų ir pas mus gana!

J. Sic. - Vilnius,
1993, balandis

Vilties angelas

...Siunčiu jums dail. Žiupsnytės atviruką. Jis man labai gražus, ir noriu, kad ir jūs juo pasidžiaugtumėte. Tą trapų, žavų sutvėrimėli, nupieštą atviruke, pavadinčiau Vilties angelu. Nežinau, ką autorė bus turėjusi galvoje. Tikras menas — daugiaprasmis, ir kiekvienas gali aiškintis savaip. Taigi ir čia — vienas įžvelgs vienokią viltį, kitas — kitokią. Pagal Vidurinės Azijos tradiciją, avinas — gerbūvio simbolis. Avinėlį ten visur pamatysi: ir gyvą, ir iš akmens iškaltą. Jis apipintas pasakomis ir legendomis. Už jį perkama nuotaka. Kuo didesnę avių bandą kas turi, tuo jis turtingesnis. Taigi šitas egzotiškas rytų simbolis palei Vilties angelo kojas, atrodo, labai galėtų tikti didesniajai mūsų tautos pusei, gerbūvį vertinančiai labiau už viską pasaulyje. Na, o ta mažesnioji pusė, kuriai ir aš tariuosi priklausanti, turbūt pažiūrės į šitą avinėlį, kaip į

Vilties angelas. Dail. A. Žiupsnytė.

besąlygiško nuolankumo simbolį, kaip į pasiaukojimo ženklą. Tą nuostabiai įprasmina savo gyvenimu ir pati dailininkė, negalios prirakinta prie patalo...

Jadzė, Vilnius
1993, Velykos