POZITYVI KRITIKA GALI IŠSPRĘSTI PROBLEMAS

ZIGMAS BRINKIS

Pirmiausiai reikėtų pažvelgti, koks yra santykis tarp kritikos ir pagalbos. Jos nebūtinai turi viena antrai prieštarauti. Tiesa, yra žmonių, kurie dažnai kitus kritikuoja, norėdami tik save pateisinti ir tuo pačiu atsipalaiduoti nuo moralinės pareigos kam nors pagelbėti, šitokios rūšies kritika smerktina. Tačiau kritiškas žvilgsnis yra būtinai reikalingas įvertinti problemoms, kad paskui būtų galima daryti logiškus sprendimus ir ieškoti pagalbos...

Los Angeles LFB sambūrio valdyba su svečiais iš Lietuvos. Iš d.— Juozas Pupius, pirm., Jadvyga Bieliauskienė, Česlovas Stankevičius, Salomėja Šakienė, Zigmas Brinkis, Kazys Šakys, Trūksta valdybos nario Algio Raulinaičio. Nuotr. J. Kojelio.

Ir Lietuvių Fronto bičiulių politinių studijų savaitgaliuose per tuos 25-rius metus buvo pasakyta gana aštrios kritikos žodžių mūsų centrinėms laisvinimo organizacijoms. Bet tie žodžiai nebuvo vien tik dėl kritikos: paprastai po diskusijų padarytos išvados buvo siūlomos ne vien tik kitiems, bet jos įpareigodavo ir pačius LFB narius. Iš laiko perspektyvos jau galime matyti, kiek ši kritika buvo teisi, ir kiek iš jos išplaukusios išvadinės mintys rado atgarsio mūsų gyvenimo tikrovėje.

Sugrįžkime trumpai į pirmąjį politinių studijų savaitgalį, suorganizuotą 1968 m. tuometinio Į laisvę žurnalo redaktoriaus Leonardo Valiuko iniciatyva. Jame kalbėjo Bernardas Brazdžionis, konsulas Julius Bielskis, prof. Antanas Klimas, prof. Stasys Žymantas, prof. Julius Kakarieka, dr. Jonas Žmuidzinas, dr. Petras Pamataitis, red. Leonardas Valiukas ir kai kurie kiti losangeliečiai. Tuo metu tokio masto diskusijos buvo visai naujas dalykas. Kritiški žodžiai ir drąsūs siūlymai sukėlė neigiamą reakciją toje visuomenės dalyje, kuri gynė status quo, ir kuriai bet kokios reformos reiškė išeivijos centrinių laisvinimo organizacijų griovimą. Reakcija ėjo taip toli, kad studijų organizatoriai buvo apšaukti Lietuvos priešais.

Česlovo Stankevičiaus paskaitos metu. Nuot. J. Kojelio.

Tų metų studijų išvadose buvo pateikta tokia tezė:,,Rūpestį reformomis stiprinti Laisvinimo institucijas sąmoninga visuomenė atskiria nuo priešo pastangų jas griauti". Tačiau mūsų kritikai to skirtumo nenorėjo įžvelgti.

Išvadose buvo pasisakyta, kad Lietuvių Bendruomenė imtųsi tiesiogiai vykdyti Lietuvos laisvinimo uždavinius, jei Vlikas ir Altas ir toliau spirsis prieš bet kurias siūlomas reformas. Ši sugestija buvo įgyvendinta po keleto metų, 1973 sausio mėn., įvykusiame JAV LB tarybos suvažiavime, kur formaliai buvo nutarta imtis Lietuvos laisvinimo darbo ir buvo įkurta Visuomeninių reikalų taryba.

Kita išvada — raginimas veikti Amerikos valdžią, kad „okupacijos nepripažinimo" politika būtų pakeista į „nepriklausomybės reikalavimo" politiką. Ta kryptimi jau buvo pradėjęs veikti Los Angeles įkurtas Rezoliucijoms remti komitetas. Vėliau ta kryptimi pasuko ir Vlikas su Altu. Taigi išvada buvo teisinga.

Išvadose buvo taip pat iškelta mintis išrūpinti lietuviškas laidas „Laisvosios Europos" radijo programose. Tokios laidos Lietuvių Bendruomenės pastangomis buvo pradėtos „Radio Liberty" programose, o vėliau perkeltos ir į „Radio Free Europe". Tad ir vėl išvadų siūlymas buvo reikalingas ir jos įgyvendintos...

Jei pažiūrėsime ir kitas 25-rių metų politinių savaitgalių studijų išvadas, beveik visada rasime siūlymų, kurie buvo priimti ir įgyvendinti, nes šios politinės studijos ir būdavo rengiamos norint paieškoti būdų, kaip geriau Lietuvai padėti.

šiuo metu neretai pastebime, kad išeivijos lietuviai kartais gana stipriai pakritikuoja neseniai išsilaisvinusią Lietuvą. Ir čia svarbu suprasti, kokios rūšies ta kritika yra, kaip ir į kur ji nukreipta. Net ir teisinga kritika, jei ja norima save pateisinti, kad nereiktų Lietuvai aukotis ar asmeniška auka padėti, — tai tokia kritika yra negatyvi ir Lietuvai tik kenkianti. Bet jei kritika baigiama konkrečiais pasiūlymais ką nors pagerinti, jei prie jos prisidedama asmenišku darbu ar auka, tai tokia kritika yra naudinga ir reikalinga.