LAISVĖS IR PAGARBOS LAIKAI DAR NEATĖJO
Keli pagalvojimai apie dabarties Lietuvą
JULIUS KELERAS
Curzio Malaparte, garsus italų rašytojas, savo knygos ,,Kaputt" įžangoje rašė:Naujieji laikai tebūnie laisvės ir pagarbos laikai visiems, neišskyrus nė rašytojų. Tik laisvė ir pagarba kultūrai tegalės išgelbėti Italiją ir Europą nuo tų žiaurių dienų, apie kurias kalba Montesquieu savo ,įstatymų dvasioje': , Šitaip kadaise, pasakų laikais, po liūčių ir tvanų iš žemės gimė ginkluoti žmonės ir išnaikino vieni kitus' ".Taip baigiasi romano įžanga ir atsiveria knygos tekstas, kupinas žiauraus negailestingumo, kurį normaliam gyvenimui primeta karas, tekstas, be abejonės, parašytas „nedrausminga genijaus ranka", perfrazuojant garsųjį R. Aldington'o posakį apie J. Joyce romaną „Ulysses".
Tačiau šiuo atveju kalba ne apie literatūrą. Literatūra, kaip ir daugelis kultūros dėmenų dabarties Lietuvoje, lieka kelkraštyje, už borto — jos nesiekiama kaip paskutinės viltingos išsigelbėjimo priemonės, kaip universalaus vaisto, gebančio gydyti visokeriopos infliacijos pažeistą dvasią. Minėtą citatą pateikiau tik dėl to, kad nūdienė mūsų situacija yra labai artima tam pavojui, apie kurį minėjo garbusis prancūzų filosofas ir teisininkas. Šiais skurdo ir nepagarbos, nevilties laikais lietuvių kalba ir tautinė sąmonė yra išsaugota, tačiau mes, daug žinodami apie save, beveik nesistengiam nieko sužinoti apie pasaulį. Lietuvybės ašis, aplink kurią sukasi kasdieniškasis gyvenimas, neretai neperžengia provincializmo perspektyvos. Esame nuosmukio zonoje: trūksta sveiko kriticizmo, pragmatizmo, leidžiančio įžvelgti ir koreguoti valstybės politinę, ekonominę, kultūrinę, socialinę raidos kryptį. Trūksta atsakomybės, pasiaukojimo ir kantrybės. Ir savigarbos: kai kurie žmonės, dirbę Landsbergiui ir, atrodo, mąstę landsbergiškai, radikaliai pasikeitus valdžiai, pasiliko savo aukštose kėdėse, nors ir suvokdami savo situacijos beprasmiškumą.
Prie valdžios priprantama, suaugama su patogia valdiška kėde. Tai dar vienas žmogiškos silpnybės įrodymas. Podraug su tuo atsiranda konformizmo atkrytis ar nesąmoningas nuolankavimas postkomunistinei orientacijai. Ką besakytum — privatizavimo įstatymo pataisos, pirmenybę teikiančios darbo kolektyvams, dabartiniams, direktoriams leis tapti savininkais, lygiai kaip ir buvusių kolūkių pirmininkai visai nesunkiai perims pavyzdinius ūkius. Esu girdėjęs ne kartą pasakojant, kaip viršaitis, atėjęs pas vienišą vienkiemy gyvenančią bobulytę, kuri jau neprigirdi ir neprimato, sako: „Jei nebalsuosi už Brazauską, neduosiu karvei šieno, nebus ir traktoriaus dirvai suarti pavasarį". Žinoma, tuos žodžius galima pasakyti ir kiek kitaip. Ir gal kitais atvejais kitiems žmonėms jie ir buvo kitaip pasakyti, tačiau esmė liko ta pati. Tokia lietuviška realybė aiškiausiai parodo demokratijos lygį.
Nieko nuostabaus: ,,Nuo 1988 m. psichologai kalba apie homo sovie-ticus išmoktą bejėgiškumą" (I. Sabonytė, „Postkomunistinės Lietuvos herojai" Šiaurės Atėnai, Nr. 6 (151), 1993.11.12). Tas absoliutus bejėgiškumas išryškėjo ir per abejus — Seimo ir prezidento — rinkimus. Vladas Braziūnas Gimtajame krašte teigia: ,,Jeigu būtumėm buvę ne paaugliški, o tiesiog normaliai kritiški, rinkimai paprasčiausiai būtų neįvykę". Tačiau jie įvyko, ir dabar būtina interpretuoti jų rezultatus be pykčio, be ekscentrinių emocijų, nes tik racionalia analize galima bandyti suvokti, kas gi iš tikrųjų įvyko. Suvesti viską į krašto vandens nebuvimą ar neapšildomus butus, menkus atlyginimus ir pensijas, ar kitokius ekonominius trūkumus bei nesklandumus, kurių dabar gausu Lietuvos horizonte, būtų ganėtinai primityvus ir pernelyg vienprasmiškas sprendimas. Nors, tarkim, faktas, kad Kaunas prieš pat rinkimus turėjo karštą vandeni, tam tikrą rinkėjų sluoksnį, be abejonės, galėjo paveikti.
Sociologų teigimu, A. Brazausko asmenybei pastaruoju metu linkstama suteikti asmens kulto bruožų. 1993 sausio mėnesio tyrimų duomenimis 31% balsavusiųjų už LDDP tikėjosi, kad LDDP pagerins gyvenimo sąlygas, panaikins kuro ir kt. problemas, sumažins kainas. 20% rinkėjų tikėjosi, jog LDDP ,,įves tvarką", o 15% balsavo tik todėl, kad jiems patiko LDDP lyderis A. Brazauskas. Aštrios ekonominės krizės sąlygomis politinio pasirinkimo rezultatai, be abejonės, susiję su totalitarinės visuomenės palikimu, o ne su demokratinio mąstymo horizontu. Sociologai pastebi, jog homo sovieticus suderina nesąmoningą norą restauruoti socializmą ir antisocialistinę ideologiją, vertinant sąvokas kaip „demokratija", „rinka", „iniciatyva", „konkurencija". I. Sabonytė jau minėtame straipsnyje pastebi, jog tai esąs „įprastinis socialistinis susidvejinimas, kai ideologija ir realybė neatskiriami vienas nuo kito". Antra vertus, nei rinka, nei demokratija „vidutinio žmogaus" kasdienybe dar netapo. Toks mąstymo modelis sudaro 54% visų sociologiniuose tyrimuose dalyvavusiųjų atsakymų, įvardijančių prezidento funkcijas, ir didelę daugumą Brazausko pasirinkimo motyvų. Tačiau taip galvojantys žmonės neabejotinai mitologizuoja pasirenkamas asmenybes, absoliutina jų galią. Juk kai kuriuose atsakymuose atvirai kalbama apie „bejėgio vaiko ir rūpestingo tėvo" santykius: „Myliu jį kaip tikrą tėvą", „Tikiu juo", „Tik jis gali išspręsti visas mūsų gyvenimo problemas", „Vienintelis žmogus, suprantantis paprastų žmonių norus", „Visa tvarko teisingai kaip priklauso", „Paprastas žmogus" — tai Brazausko pasirinkimo motyvai.
Toks visų vilčių siejimas su vienu konkrečiu „vadu", jo galios pervertinimas yra būdingas totalitarinei visuomenei, kurioje kuriamas herojų kultas. Totalitarinės visuomenės mituose vyrauja „paprastumo", „teisingumo" motyvai. Taigi gana aiškiai matyti, jog laisvės ir pagarbos laikai Lietuvai dar neatėjo. Dar akivaizdžiai prasimuša baimė ir bejėgiškumas, neviltis ir paklusnumas, nereikalaujantis sveiko ir racionalaus mąstymo pastangų.
